Referencijos sąvoka ir samprata

Įvairiuose teksto lingvistikos darbuose referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Kartais referencija net nėra atskiriama, o dažnai tapatinama su substitucija. Tokį požiūrį yra išsakęs Albertas Rosinas knygoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“. Toks požiūris atsiranda todėl, kad įvardžiai jis ir ji nėra priskiriami asmeniniams įvardžiams. O tokią nuomonę A. Rosinas argumentuoja tuo, kad skirtingai nuo aš ir tu, jis ir ji dažnai yra ne tik vardo pakaitalai, bet kartais gali pakeisti ir kitą kokią sąvoką, o tai jau yra abstraktu. Įvardžiai, kurie pakeičia ne tik vardą ir yra substitutai.

Panašiai referencija suprantama ir Z. Alaunienės knygoje „Sakinių siejimas ir mokinių kalba“. Čia įvardžiai gretinami su sinonimais, kurie kaip ir įvardžiai pakeičia ankstesniame sakinyje buvusį žodį kitu. Bet pastebima, kad įvardžiai atlieka kitokį vaidmenį, nes tik nurodo ankstesnio sakinio sąvokos remą, kurios vietoje jie eina. „Įvardžiai nesukonkretina, nepapildo naujais požymiais pasakytos informacijos. Jie tiktai atlieka substituto (pavaduojančio žodžio) funkcijas.“ (Alaunienė, 1978, 17) Matome, kad ir Z. Alaunienė įvardžius linkusi skirti prie substitutų vien tuo pagrindu, kad jie, turėdami apibendrintą reikšmę, esti neaiškūs ir dažniausiai reikalauja reikšmės sukonkretinimo.

Kiek kitaip referencijos sąvoka suprantama V. Remeikytės straipsnyje „Sakinių siejimo priemonės lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose“, skelbtame Kalbotyros LI (I) žurnale 2002 metais. Čia referencija griežtai skiriama nuo substitucijos akcentuojant skyrimą reikšmių atžvilgiu. Sakoma, kad tarp referenciškai susietų sakinių svarbios ne gramatinės formos, o reikšmės, nes tik jos atlieka siejimą, kurį galima vadinti referencija. Pažymima, kad „referencija reiškia santykį tarp lingvistinės formos (žodžio) ir koduojamo turinio (RDLL 1996 482).“ (Remeikytė, 2002, 152)

Taigi, remdamasi visais pateiktais kalbininkų referencijos termino suvokimais, referenciją esu linkusi suprasti kaip tam tikrą gramatinę sakinių siejimo priemonę, kuri sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais, nei substitucija. Pagal tokį suvokimą, substitucija yra sakinių siejimas ne konkrečios, o labiau apibendrintos reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos“ įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)

Toks vaidmenų pasiskirstymas nėra visiškai nenuneigiamas, turint galvoje, kad ir pasaka nėra tikra stebuklinė pasaka.

Be vaidmenų, Proppas skiria 31 funkciją (personažų poelgius, kurie reikšmingi veiksmo eigai). „Skudurinės Marytės istorijoje“ realizuojama vos keletas iš jų. Pagal V. Proppą pasaka paprastai pradedama šeimyninės padėties nusakymu, kartais nuo seniausių laikų yra prieinama prie dabartinės situacijos, nuo kurios prasideda veiksmas. Tokia priešistorė yra ir Avyžiaus pasakoje.

Veiksmas prasideda lėlės akių pramerkimu, būsena, kai pajuntama gyvastis. Veiksmo suintensyvėjimu laikytinas išsiskyrimas (pirmoji funkcija). Pasakoje galima nurodyti tam tikrą paruošimą nelaimei. Atvyksta Jūratės pusseserė ir iš karto pajuntama artėjanti nelaimė – primityviai tariant, Marytės išsiskyrimas su mergaite. Kad Trepsė yra neigiamas personažas, sužinome dar pasakos pradžioje („mūsų piktoji Trepsė“), tačiau ir pradėjus įsibėgėti veiksmui nuolat pabrėžiamas jos elgesys, kalbos maniera, inoringumas bei užgaidos: susiraukė, supyko, „aš noriu“, „turi man padovanoti“, „nemėgstu, kai man kas priekaištauja. Gana! <…> – Pratrūko rėkti Trepsė, trypdama kojomis ir vartydama akis“. Išsiskyrimo esmė, pagal Proppą, kad silpnesnieji lieka be globos ir į juos tampa lengva pasikėsinti. Iš esmės ir šioje pasakoje yra kažkas panašaus. Čia be globos lieka ne Jūratės šeima, kaip kad būdinga stebuklinėms pasakoms, o pats herojus – lėlė Marytė.

Skudurinės Marytės istorijoje“ neatsiskleidžia draudimas, draudimo sulaužymas, paslapties kvotimas, ar šnipinėjimas, paslapties išgavimas, klasta, apsigavimas, tačiau yra stoka arba, kitaip tariant, kenkimas (8 funkcija). Tačiau kenkimas bus tik tada kenkimas, jei bus nukentėjusių, t.y. patyrusių stoką. Galima manyti, kad Marytės pasisavinimas ir galėtų būti pakenkimas, nes Jūratė praranda lėlę ir patiria stoką. Kita vertus, kenkimas yra lyg dvejinimas to, kas jau buvo pasakyta apie išsiskyrimą. Manau, jog šios pasakos atveju galimos dvejos išvados: arba išsiskyrimas ir kenkimas galėtų eiti vienas šalia kito kaip viena ir ta pati funkcija, arba labiau Marytės istorijai tiktų kenkimas, nuo kurio įsibėgėja veiksmas (ką akcentuoja ir Proppas: „Nuo šios funkcijos pradedamas vystyti veiksmas. 1 – 7 funkcijos – paruošiamosios.“).

Paskutinė funkcija, kurią galima tapatinti su veiksmu – tarpininkavimas (9 funkcija). Į istoriją įtraukiamas jūrininkas, kuris savo patarimais padeda Marytei nusiraminti ir nesijausti vienišai. Tarpininkavimas sietinas su reikiamos informacijos gavimu apie esamą padėtį – Trepsę ir jos elgesį su lėlėmis.

„Skudurinės Marytės istorija“ tarsi nutrūksta su lig lėlės nuspyrimu už spintos. Bet vėliau nežinomu būdu ji jau lėlių būryje dalinasi patirtais įspūdžiais. Akivaizdu, kad tas funkcijas, kurias Proppas išskiria po devintosios, nėra realizuojamos, bet jos visos ir neturi būti atskleistos vienoje pasakoje. Tad belieka tik konstatuoti faktą, jog jo funkcijų analizės metodas, skirtas stebuklinės pasakoms, gali ir yra bent iš dalies būti pritaikomas ir ne stebuklinei pasakai, tik, žinoma, nebus išvengta dvejonių dėl vieno ar kito skirstymo, sunkumų taikant šį metodą, kaip kad atsitiko ir su „Skudurinės Marytės istorija“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkscijų analizės metodą (I dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos“ įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (I dalis)

Rusų folkloristas Vladimiras Proppas XX a pirmoje pusėje pasiūlė stebuklinės pasakos tyrimo metodą, vadinamą funkcijų analizės metodu. Nusprendžiau taikyti šį metodą ir Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijai“, nes šis kūrinėlis irgi yra pasaka, tik skirtumas tas, kad ne stebuklinė. Kita vertus, šioje istorijoje lėlės veikia kaip lygiaverčiai dalyviai greta žmonių (gimsta, kalba, jaučia, veikia), tačiau su jais nekomunikuoja.

V. Proppas stebuklinėse pasakose skiria 7 vaidmenis (herojų, kenkėją, dovanotoją, pagalbininką, pseudoherojų, siuntėją ir karalių / jo dukrą, kurie yra ieškomi veikėjai), tačiau teigia, kad tas pats personažas gali atlikti kelias roles. Tokiai Proppo pateiktai rolių skirstymų sistemai iš dalies paklūsta ir Avyžiaus pasaka. Joje herojaus rolę atlieka lėlė Marytė (tai sufleruoja ir pavadinimas ir visas pasakojimas, kuris sukoncentruotas apie šią lėlę). Kitas roles „užpildo“ jau ne vienas personažas:

Rolė Personažas
Kenkėjas Akivaizdus kenkėjas – Trepsė (ji ne tik išreikalauja lėlę iš pusseserės, bet dar ir su ja vėliau nebežaidžia, galiausiai nuspiria už spintos).Iš dalies kenkėju galima vadinti ir Trepsės mamą, nes ji prisideda prie lėlės situacijos pablogėjimo: nuperka Trepsės lėlėms mašiną, į kurią mergaitė sodina tik fabrikines lėles.
Dovanotojas Jūratė – pasiuva skudurinę lėlę ir taip tarsi dovanoja jai gyvybę, be to, ją dar ir aprengia.Jūratės mama – galima numanyti, kad ji Jūratei duoda medžiagos skiautelę, iš kurios pasiuvama nauja suknelė.Prie dovanotojų galima skirti ir Trepsės mamą, kuri Trepsei nuperka mašiną lėlėms.
Pagalbininkas Jūrininkas – pagelbėja Marytei savo patarimais, padeda nusiraminti ir nesijausti vienišai;(Sąlyginai ir Jūratė yra šiokia tokia pagalbininkė – padeda mamai atlikti ruošos darbus – bet šie veiksmai jau yra tik pasakos priešistorė, todėl toks skyrimas ne visai teisingas.)
Pseudoherojus Tokių šioje pasakoje kaip ir nėra. Bet… yra tarsi tokie „pseudopersonažai“, kurie analogiškose situacijose elgiasi skirtingai: turiu omeny Jūratę ir Trepsę. Abi mergaitės turi lėles ir abi su jomis elgiasi labai skirtingai – Jūratė jas myli, Trepsė nesaugo.
Siuntėjas Akivaizdaus nėra. Galimi Trepsė / Jūratė. Jūratė lėlės niekur neišsiunčia / t.y. nenori dovanoti, tačiau Trepsė tiesiog ją pasisavina.
Karalius ar jo duktė / Ieškomas veikėjas Nėra

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas