Mokymosi veiksniai

VIDINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Dėmesys ir nuostata

Pirmoji mokymosi sąlyga: tai, kas būtina sužinoti ir išmokti, turi atsispindėti psichikoje, ji turi tai išskirti iš visų kitų suvokiamų išorinio ir vidinio pasaulio dalykų. Vienu metu žmogus sugeba suvokti gana ribotą objektų skaičių, o iš išorės ir iš vidaus žmogų veikia daug kitų signalų. Tam tikri daiktai, įvykiai ar savybės gali sukelti psichikos aktyvumą, pasireiškiantį dėmesiu, jie susieti su informacijos poreikiu, individo reikmėmis, jo visuomeniniais polinkiais ir tikslais. Iškyla dėmesio ir mokymosi nuostatos problema – mokinio motyvų problema. Kryptingumas pasiekiamas pagrindines mokymosi ypatybes siejant su vidiniais, išoriniais ir asmeniniais individo veiklos determinantais.

IŠORINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Išorinius mokymosi veiksnius lemia mokymosi medžiagos savybės:

1. Turinys.
2. Forma. Ji gali būti gyvenimiška ir didaktinė. Taip pat daiktinė, vaizdinė, kalbinė ir simbolinė.
3. Sunkumas. Nuo jo priklauso mokymosi veiksmingumas, jo sparta ir teisingumas. Mokymosi medžiagos sunkumą, kai kitos sąlygos vienodos, lemia naujos mokymosi medžiagos ryšio su mokinio turima patirtimi, žiniomis, mokėjimais laipsnis.
4. Medžiagos reikšmė – teikiamos  informacijos svarba, ji turi būti reikšminga pačiam     moksleiviui.
5. Medžiagos prasmingumas. Jis priklauso nuo ryšių tarp naujos mokymosi medžiagos ir mokinio patirties, žinių, sąvokų, mokėjimų, jau žinomų jam veiksmų ir operacijų.
6. Medžiagos struktūra. Būna: formalioji ar loginė, turtingoji ar semantinė, sintaksinė.
7. Medžiagos apimtis. Mokymosi medžiagos prasminės apimties didėjimas sunkina jos perdirbimą mintyse ir išmokimą.
8. Medžiagos emocinės savybės: medžiagos patrauklumas, jos savybė sukelti tam tikrus jausmus ir išgyvenimus.

mokymas 1Remiantis daugybe tyrimų nustatyta, kad tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Sensomotoriniai sugebėjimai labiausiai priklauso nuo biologinio brendimo. Vaiko pažintinei raidai labai svarbios aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų.

Piaget nuomone, nereikia greitinti vaikų protinės raidos specialiais mokymo metodais ar sudarant specialias aplinkos sąlygas. Jo nuomone vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį, neįmanoma pagreitinti vaiko protinės raidos. Jis tikėjo, kad ne tik vaikas yra veikiamas aplinkos, bet pats ją keičia, kuria savo nuomonę apie ją.

Vygotskis teigė, kad vaiko pažinimo raidai svarbi jo socialinė aplinka, kad vaiko mokymasis prasideda būtent nuo jos. Vaikas bręsta mokydamasis, todėl mokytojas moko mokinį ne to, ką jis jau moka daryti savarankiškai, o to, ko jis dar nemoka, bet gali padaryti mokomas ir vadovaujamas.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Išmokimas stebint modelį

Jei negalėtume mokytis stebėdami kitus, mes sunaudotume daugiau laiko ir padarytumėme daug klaidų, besistengdami įgyti žinių, įgūdžių ir kultūros nuostatų. Stebėdami aplinkinių elgesį bei jo pasekmes  mes išmokstame beveik teisingo reagavimo.

Išmokimas stebint yra labai svarbus. Elgesio modeliai vadovauja mūsų elgesiui. Kadangi stebėjimas keičia mūsų elgesį, mes išmokstame stebėdami. Daugelis išmokimo stebint aspektų yra ištirti. Daug nuveikė A. Bandūra. Vienam savo darbe jis pailiustravo mokymosi stebint rezultatus ir tokio mokymosi sąlygas. Darželinukus jis padalijo į 5 grupes ir tyrė vienu iš 5 būdų. 1-me tyrime vaikai stebėjo agresyvų suaugusiojo elgesį. 2-me vaikai matė filmą apie tą patį įvykį. 3-me jie matė tą įvykį animaciniame filme. 4-me tyrime kontrolinės grupės vaikai nieko panašaus nematė. 5-me vaikai stebėjo ramų, neagresyvų žmogų. Po to kiekvienam vaikui buvo sukurta panaši situacija. Visos grupės, mačiusios agresyvų modelį, pademonstravo daug agresyvesnę reakciją, nei kontrolinė grupė. Modelio stebėjimas padarė poveikį elgesiui.

Susidūrimas su modeliu gali paveikti žmogaus elgesį trejopai: 1) išmokyti naujo elgesio; 2) palengvinti atlikti jau išmoktą elgesį; 3) nuslopinti arba atpalaiduoti jau išmoktą elgesį.

Įdomi išmokimo stebint ypatybė – išmokstama be bandymų. Stebėdami modelio arba savo paties veiksmų pasekmes, galime įsivaizduoti esą atlyginti arba nubausti. Vien tik stebėdami kitą žmogų, galime išmokti gana sudėtingų elgesio rūšių.

Socialinio išmokimo teorija teigia, kad yra keturios mokymosi iš modelio stadijos: dėmesys, išlaikymas atmintyje, atgaminimas ir motyvacija. Dėmesys būtina prielaida, kad išmoktume stebėdami. Išlaikymo atmintyje stadijoje mokiniai panaudoja žodinius ir vaizdinius kodus, padedančius įsiminti tai, ką jie yra išmokę stebėdami. Be to, dar padeda kartojimas – atviras ir užslėptas. Atgaminimo stadijoje, remiantis žodiniais ir vaizdiniais kodais, yra atliekami naujai išmokti veiksmai. Ši stadija yra ypač svarbi, kai reikia išmokti kūno judesių. Be to, modelio vaidmenį atliekančiam mokytojui tai suteikia galimybę pastebėti ir pataisyti klaidas, netikslumus. Koreguojamasis grįžtamasis ryšys turi didelę įtaką veiksmų atlikimui, ypač ankstyvojoje atgaminimo stadijoje.

Mokiniai gali kreipti dėmesį į modeliuojamą elgesį, bandyti jį įsiminti, netgi bandyti praktiškai taip elgtis ir vis dėl to jo dar neatlikti. Motyvacijos stadijoje mokiniai yra skatinami paversti realiu veiksmu išmoktą elgesį, o taip pat baudžiami, kad būtų nuslopintas nenoras veikti. Čia efektyvūs paties ar kito žmogaus skiriami atlyginimas ar bausmė, o taip pat savireguliacija. Stebėdami mes surenkame duomenis apie savo pažinimo veiklą. Pagal asmeninius kriterijus, dažnai perimtus stebint kitus, mes vertiname savo elgesį.

ATSITIKTINIS IŠMOKIMAS

Atsitiktinis išmokimas – tai, kai ko nors išmokstama, neturint išankstinio ketinimo, tikslo, užsiimant kitais dalykais. Šis būdas nereikalauja daug pastangų. Atsitiktinai išmokstama stebint aplinkinius, pačiam atrandant naujoves. Atsitiktinis išmokimas gali kilti spontaniškai, kai jo nesukelia koks nors dirgiklis.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)

MOKINIŲ SAVYBĖS (jau turima patirtis, intelektai, motyvacinė sfera, būsenos)

Intelektas, tai sugebėjimas geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, simbolius), nei naudotis konkrečiais dalykais (mechaniniais įrankiais), spręsti problemas, išmokti. Tai veiklos savybė. Jis paaiškina, kodėl vieniems mokiniams yra lengva mokytis, o kitiems sunku turint tuos pačius mokytojus ir knygas.

Intelektas padeda atsispirti stresui, o tai reiškia emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi. Intelektą apsprendžia kultūra, tad jis nėra universalus. Jį matuojame testais, t.y. užduotimis, kurioms spręsti reikia žodinio, loginio mąstymo, vaizduotės, atminties, dėmesio. Tai koreliuoja su sėkme mokykloje. Yra tautiniai ir socialiniai matuojamo intelekto skirtumai (miesto – kaimo, balti – juodi). Tarp mokslininkų vyksta diskusija, ar intelektas yra paveldimas, ar įgyjamas. Jis nėra pastovus ir nuolat kinta. Dėl aplinkos sąlygų, menko išsilavinimo jis gali mažėti.

Namų aplinka turi įtakos intelektui ir mokymosi rezultatams. Intelektas ir mokymasis glaudžiai susieti –  jis yra mokymosi pagrindas. Vienas iš mokymo tikslų – teigiamai veikti intelekto raidą.

J. Piaget pateikia keletą intelekto vystymosi stadijų:

0-2 sensorinė – ribotai naudoja simbolius, elgesys refleksinis;
7 m. prieoperacinio mąstymo – ima kalbėti, naudoja simbolius;
7-11 m. konkretaus operacinio mąstymo – ima suprasti priežastinius pasekminius ryšius, įsisąmonina laiko, masės, ilgio sąvokas;
14 m. formalių operacijų – pradeda logiškai mąstyti, naudoti abstrakcijas, kelti hipotezes.

MOTYVACIJA IR BŪSENOS

Motyvacija ir būsenos yra tai, kas teikia mums energijos ir kreipia kuria nors kryptimi mūsų elgesį. Nuo to priklauso, kodėl mokiniai esant skirtingoms sąlygoms nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties išsimokslinimo ir gabumų mokiniai tą pačią užduotį atlieka skirtingai. Maslow teigia, kad nepatenkinus žemiausių poreikių, negalima efektyviai įsigyti žinių. Mokslo pažangumą lemia tai, kaip mokinys įsivaizduoja savo sėkmių ir nesėkmių priežastis. Vieni mano, kad jų sėkmę lemia vidiniai veiksniai, o nesėkmę – išoriniai (save palaikanti sistema), o kiti galvoja atvirkščiai. Svarbu, ką mokinys galvoja apie mokytoją, pyktį ir užuojautą. Klasės darbo sistema irgi veikia mokinį.

Vieni mokiniai turi vidinius motyvus mokytis, kiti išorinius (atlygis). Frustracija irgi formuoja motyvus (dažniausią neigiamus: agresyvumas, jausmingumas, padidintas aktyvumas). Reikia išsiaiškinti, kokią aplinką mokiniams esame sukūrę. Sėkmės, gerų rezultatų motyvą galime išugdyti. Mokiniams reikia padėti pažinti teigiamas ir neigiamas savo savybės, valdyti elgesį. Paskatos ir pastiprinimas formuoja motyvaciją. Svarbu argumentuoti mokiniams diegiamus motyvus, aiškiai parodyti, ko iš jų laukiama, vengti nemalonių jausmų, kad nebūtų fizinio diskomforto, savigarbos praradimo. Ateidami į mokyklą vaikai atsineša iš savo namų kultūrinį paveldą. Mokykloje jie turi prisitaikyt, o tai lemia tai, kiek mokyklos aplinka panaši į namų.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)

Mokymasis – aktyvi, savarankiška besimokančiojo veikla, sukelianti jo psichikos ir elgesio pakitimus. Mokymasis yra būtina išmokimo sąlyga.

Pagal J. Rajacką, mokymasis – svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu asmenybė įvairiapusiškai ir sparčiai vystosi. Būdingiausias mokymosi bruožas – yra organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla.

Mokymas – (pagal Rajacką) pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Šiame procese kartu vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas – tai svarbiausia mokyklos funkcija ir kartu pagrindinis susistemintų žinių, praktinių bei protinių mokėjimų ir įgūdžių įgijimo būdas, turintis didelę įtaką mokinių rengimui darbui ir gyvenimui. Mokymas – tai ir dvipusis procesas, jungiantis mokytojo veiklą ir mokinių mokymąsi, todėl šio proceso sėkmė iš esmės priklauso nuo šių abiejų komponentų sąveikos. Mokymu siekiama perduoti jaunajai kartai visuomeninę patirtį – žinias, praktinės ir intelektinės veiklos įgūdžius, vertybes, elgesio bruožus ir t.t.

Išmokimas – tai mokymosi pasekmė. Išmokimas yra tikslingas žmogaus psichinės ir fizinės veiklos arba elgesio kitimas esant tai pačiai situacijai, kuri atsiranda per ankstesnę veiklą arba elgesį. Išmokimui priskiriami kitimai, kuriuos sukelia ne įgimtos organizmo ypatybės, bet ankstesnė veikla, ankstesni besimokančiojo kontaktai su stimuliuojančia situacija. Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individas, remdamasis patirtimi, pakeičia savo elgęsi:

a) Mokymosi procesas trunka ilgą laiką, kad nustatytumėme, ar individas mokėsi, lyginame, kaip jis elgėsi vieną kartą ir, esant panašioms aplinkybėms, kitą kartą.

b) Apie išmokimą kalbama, kai pakinta elgesys. Elgesys remiasi kokiu nors raumenų ar liaukų veiksmu ar veiksmų kombinacija.

c) Paskutinis mokymosi ir išmokimo apibrėžimo komponentas yra patirtis – sąveika su aplinka; per šį procesą dirgikliai pasidaro reikšmingi ir atsiranda ryšiai tarp dirgiklių ir reakcijų.

MOKYMO UŽDAVINIAI (mokymo tikslai, mokinių savybių pažinimas, mokymo procesas, jo motyvacijos, pažinimas, mokymo metodai, išmokimo įvertinimas).

Labai svarbu:

1) pasirinkti tikslus;

Mokymas pradedamas nuo tikslų, kuriuos reikia padėti mokiniams pasiekti. Būtina pasirinkti reikšmingus tikslus, aiškiai juos išdėstyti. Tikslas – norimas tam tikros veiklos rezultatas, siejamas su veiklos rūšimis ir su temos ar turinio pobūdžiu. Tikslų sritys – pažinimo, emocinė psichomotorinė – atspindi mokinių veiklos ir elgesio rūšis, kuriomis mokytojas nori padaryti poveikį. Kiekvienai tikslų sričiai sudarytos taksonomijos (klasifikavimo sistema).

2) suprasti mokinių savybes;

Kad pasirinktų tikslus, mokytojas remiasi informacija apie mokinių savybes (kuo skiriasi jų gabumai, intelektas, kokios stiprios ir silpnos vietos, kokia psichinio ir fizinio išsivystymo stadija). Būtina atkreipti dėmesį į mokinių bruožus, kurie nėra pastovūs. Sąžiningumas, kūrybiškumas, nerimastingumas iš dalies priklauso nuo aplinkos, kurioje veikiame. Mokytojas, keisdamas aplinkos veiksnius, gali keisti ir bruožus. Svarbu atkreipti dėmesį į išskirtinius vaikus.

3) suprasti mokymo proceso ir motyvacijos esmę, remtis šia samprata;

Po to reikia suprasti patį mokymo procesą ir jo esmę (žinias apie tai, kaip mokiniai mokosi ir kokie jų mokymosi motyvai). Mokytojas kelia sau problemą – kaip padaryti, kad mokymasis būtų kuo lengvesnis ir duotų kuo daugiau naudos. Turi būti pasakoma, kas svarbiausia ir dėstoma įdomiai. Mokiniams turi būti paaiškinama, kad jie dirba gerai, ar nurodoma, kaip pasitaisyti.

4) pasirinkti ir taikyti mokymo metodus;

Mokytojas pasirenka ir taiko kurį nors vieną ar keletą mokymo metodų (paskaitą, pokalbį, filmą, individualų darbą). Labiausiai paplitęs mažųjų grupių mokymo metodas – diskusija: ji ugdo kritišką mąstymą, kognityvinius sugebėjimus. Jos metu turi būti aiškiai apibrėžti mokinių ir mokytojo vaidmenys. Mokinių aktyvumas priklauso nuo lyties, amžiaus, tautybės.

5) įvertinti mokinių išmokimą.

Vėliau vertinama, ko mokiniai išmoko, ar pasiekti mokymo tikslai. Numatomi būdai, padedantys išsiaiškinti, kaip mokiniai įsisavino žinias. Mokiniams reikia gauti kuo geresnį pažymį, parodyti, ko išmoko. Tai skatina motyvaciją mokytis. Jie norėtų, kad pažymiai būtų rašomi sąžiningai. Jei vertinimas parodo, kad mokinys išmoko tai, ką turėjo, galima dėstyti toliau, o jei ne, būtina pakartoti. Pažymiai turi atspindėti realius mokymosi rezultatus. Svarbu suprasti kiekvieno mokinio situaciją, nepasiduoti pašaliniams poveikiams.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas buvo atliktas vienoje Vilniaus mokykloje, 7c klasėje stebint vieną vidutiniškai besimokantį berniuką. Saugodama mokinio privatumą neviešinsiu tiriamojo vardo ir pavardės, neminėsiu mokyklos pavadinimo ir kitų svarbių detalių, kurios galėtų vienaip ar kitaip išduoti tiriamąjį asmenį. Straipsnyje mokinys bus vadinamas tiesiog X.

Atlikdama šią užduotį supratau, koks svarbus ir sudėtingas yra mokytojo darbas su mokiniais, nes kiekvienas jų yra vis kitoks, skirtingas ir individualus.

Aš manau, kad šis mano atliktas tyrimas bus reikšmingas ne tik man, bet kitiems žmonėms (dėstytojams, kurie mokys studentus – būsimus mokytojus, taip pat būsimiems ir esamiems mokytojams).

Duomenų apie mokinį rinkimas. Duomenys apie septintos klasės mokinį X buvo rinkti keliais būdais ir keliais etapais:

a) pirmuosius duomenis apie jį rinkau stebėdama jo elgesį su klasės draugais, su mokytojais (jų auklėtoja) pertraukų ir pamokų metu, per pirmąsias klasės valandėles, taip pat jam atsakinėjant;

b) stebėjau mokinio lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuviniuose atliekamas užduotis;

c) trečiasis žinių apie mokinį rinkimo būdas buvo auklėtojos pasakojimas apie jo mokymąsi ir elgesį  per kitas pamokas;

d) taip pat apie mokinį X ir jo mokymąsi daug sužinojau iš dienyne turimų jo mokomųjų dalykų pažymių;

e) mokinį stebėjau vesdama kalbos ir literatūros pamokas 7c klasėje;

f) galiausiai mokiniui buvo pateikta atsakyti anketa, kurioje jis turėjo nurodyti, jo manymu, teisingus atsakymus apie klasę ir mokytojo darbą (žr. Priedą ). (Anketa pridedama).

Duomenų apie mokinį analizė.
(Duomenų analizė atlikta pagal duomenų rinkimo etapus):

a) Mokinys per pertraukas su savo draugais bendravo kaip ir kiekvienas tos klasės berniukas. Tai,  ką galima spręsti iš mokinio elgesio pamokų metu – jis priklausydavo nuo to, kokia pamoka būdavo vedama: jei tai būdavo lietuvių kalbos pamoka, jis rodydavo dėmesį ir bandydavo dalyvauti pamokoje, tačiau jei pamoka būdavo literatūros, jo dėmesys būdavo sutektas tik ties kūrinio skaitymu, o analizuojant ir atsakinėjant į klausimus jis tapdavo „neišjudinamas“.

b) Išanalizavus sąsiuvinius ir susiejus jau turimas žinias apie berniuko mokymąsi, pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – jis mielai rašo rašinėlius, jei reikia, ir kontrolinius darbus (tiesiog viską, kas privalu, jei tai vyksta klasėje, nes namų darbų neruošia), tačiau daro labai daug klaidų ir kartais net visai elementarių, todėl galima sakyti, kad jis turi mokymosi spragų iš žemesniųjų klasių, kurios tikriausiai labai stipriai veikia ir dabartinį mokymosi lygį.

c) Pasak septintokų auklėtojos, berniukas nėra blogas mokinys, tačiau jam mokykloje yra nuobodu. Tam yra keletas priežasčių. Septintokas turi spragų iš pradinių klasių, taip pat yra mokomųjų dalykų, kurie jam nepatinka, be to, ir ne visi mokytojai stengiasi mokinius sudominti savo mokomuoju dalyku, ne visi padeda užpildyti mokymosi spragas. Žinoma, dažnu atveju ir mokinys nerodo pastangų mokytis.

d) Septintoką X pagal trimestrinius pažymius būtų galima priskirti prie vidutiniškai besimokančių mokinių. Jo turimų dalykų pažymiai ir praleistos pamokos matyti lentelėje:

Kaip rodo trimestriniai pažymiai, mokiniui geriausiai sekasi praktiniai dalykai (kūno kultūra, technologijos, biologija, dailė), kiek mažiau kalbos, fizika, o iš vis prasčiausiai matematika – tikslusis mokslas, iš kurio abiejuose trimestruose išeina neigiami pažymiai. Mokinio mokymuisi čia įtakos turi jo nedėmesingumas pamokų metu, be to, jam nuolat reikalingas mokytojo dėmesys, pastovi kontrolė, kad reikiamu momentu, kur esama mokymosi spragų, mokytojas galėtų paaiškinti, užrašyti, leisti jam pačiam pakartoti vieną ar kitą išaiškintą taisyklę ar pavyzdį. Iš to, ką rodo mokomųjų dalykų pažymiai, galima sakyti, kad, regis, matematikos mokytojas su šiuo mokiniu ir net su visa klase dirba labai atsainiai, nepakankamai domisi grįžtamuoju ryšiu, netinkamai ir neįdomiai veda pamokas, nes mokiniai išties nepajėgia suprasti, įsisąmoninti pateikiamas žinias. Vadinasi, šiuo atveju problema yra ne dėl mokinio kaltės, o dėl mokytojo. Visais kitais atvejais tikėtina, kad pats mokinys per mažai stengiasi suprasti vieno ar kito dalyko medžiagą.

Motyvaciją mokytis lemia ir lankomumas. Palyginus su pirmuoju semestru, pamokų nelankymas padvigubėjo ir per tris mėnesius iš viso mokinys X praleido apie 60 pamokų (per mėnesį apie 20, iš kurių daugiausia matematikos ir lietuvių kalbos). Taigi, pamokų praleidimas proporcingas dalyko pažymiui ( kuo daugiau pamokų yra praleidžiama, tuo trimestrinis pažymys žemesnis). Taip pat su nelankymu yra susijęs ir kitas veiksnys – kuo daugiau nelankyta pamokų, tuo mažiau gaunama žinių, kuo mažiau žinių gaunama – tuo mažesnė motyvacija mokytis, nes nesupratus vieno dalyko, tolimesnis darosi dar labiau nesuprantamas, ir taip kuo toliau, tuo daugiau randasi mokymosi ir žinių spragų.

e) Mokinį stebėjau vesdama pamokas, kurių metu teko ne vieną sykį prieiti prie mokinio X ir jam vis ką nors paaiškinti daugiau nei kitiems mokiniams. Akivaizdu tik viena – šio mokinio motyvacija mokytis labai daug priklauso nuo mokytojo motyvacijos įtaigiai ir įdomiai mokyti. Toje klasėje išbandžiau įvairius sudominančio mokymo būdus, taip pat derinau individualų ir grupinį darbą, ir pastebėjau, kad mokinys X labiau įsijungia į darbą, kai yra dirbama individualiai, tačiau ne bet kaip, o kai dirbama labiau su juo, kai prie jo nuolat būnama ir jam patariama, pamokoma, paaiškinama, arba kai dirbama su visa klase, bet dėmesys skiriamas būtent jam, t.y. prašoma jo paskaityti, ką nors sukurti, pasakyti teisingą atsakymą ar kt.

f) Mokiniui X buvo pateikti per klasės valandėlę klausimai, į kuriuos jis atsakė gan nuoširdžiai, nes buvo sudarytos sąlygos jam vienam aptarti jų klasėje vykstantį mokytojo darbą ir pasakyta, kad mokytojas to nežinos, todėl jokiais būdais negalės jam pakenkti, o klasės draugams apie tai taip pat bus nepranešta.

Šiame klausimyne mokinys tik į keletą klausimų tegalėjo atsakyti „visiškai sutinku“ arba „visiškai nesutinku“. Taigi, kategoriškumas jam nėra būdingas, jis labiau nuosaikus ir besirenkantis viduriuką, ar atsakymus netoli nuo jo nutolusius. Iš 17 pateiktų klausimų net 8 (beveik pusę) atsakė „nei sutinku, nei nesutinku“ – tai rodo jo dvejones, galbūt nepasitikėjimą savo nuomone, o taip pat, apibūdina ir jo pastangas bei darbą pamokose.

Į teiginį „Jei stengiuosi, paprastai susidoroju su klasės darbu.“ apibraukė skaičių „3“. Vadinasi, jis nėra visiškai tikras dėl to, ką veikia mokykloje, ir ne itin motyvuotai mokosi, atlieka klasės darbus (namų darbų, bent jau lietuvių kalbos ir literatūros, neruošia), lanko pamokas, arba lanko tik tų dalykų pamokas, kurie itin gerai sekasi ir patinka. Čia galima minėti ir klausimą apie mokymosi sunkumus – atsakymas vėlgi yra „3“ – jis pats nelabai gali atsakyti, ar labai sunku, ar per lengva, nes iš tiesų, kaip matėme trimestrų pažymių lentelėje, pažymiai labai svyruoja ( yra dalykų, kurie sekasi ir tikriausiai patinka, jų ir pamokas labiau lanko, ir yra mokomųjų dalykų, kurie neįdomūs, tad motyvacija juos mokytis ir sunkumas nuo to priklauso).

Atlikus tyrimą galima daryti tokias išvadas:

1. Mokinio motyvaciją mokytis lemia mokytojo motyvacija mokyti ir sudominti mokomuoju dalyku.

2. Mokinio X motyvacija mokytis labai priklauso ir nuo to, kiek mokytojas pamokos metu individualiai skiria šiam mokiniui dėmesio, ir kiek jis su juo dirba aiškindamas bei padėdamas suvokti išdėstytą medžiagą bei priminti tuos dalykus, kurių jau buvo mokytasi.

3. Mokomųjų dalykų pažymiams ir mokinio žinioms įtakos turi jo paties domėjimasis, susikaupimas pamokų metu ir aktyvumas, taip pat praleidžiamų pamokų skaičius, kuris mažina motyvaciją mokytis.

REKOMENDACIJOS MOKINIUI, IR MOKYTOJAMS.

1.Pačiam  mokiniui X rekomenduočiau stengtis nepraleisti pamokų, net jei jos dėl kokių nors priežasčių nepatinka ar yra neįdomios. Taip pat, labiau pasitikėti savo jėgomis ir aktyviau dalyvauti pamokose bei po pamokų (atlikti namų darbus, aiškintis, kas yra neaišku ir pamažu užpildyti turimas spragas).

2. Mokytojams norėčiau patarti dirbti ne tik „kalvio“, bet ir „menininko“ darbą. Pamokose yra labai svarbu ne tik pateikti mokiniams žinių, bet ir visi jų pateikimų būdai, kuriais mokiniai skatinami dirbti, domėtis, kurti, aktyviai dalyvauti. Be to, reikėtų nepamiršti ir grįžtamojo ryšio – jis taip pat labai svarbus (ir ne tik kontrolinių metu, bet ir pamokose). Dirbant pamokose, derėtų nepamiršti klasės ir kiekvieno mokinio atskirai, nes juk kiekvienas jų – individualybės, o ir jų suvokimo lygiai skiriasi, todėl vieniems užtenka vieno paaiškinimo, o kitiems ir dviejų mažai.

____________________________________________________________

Priedas:

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas