Juozas Tumas – Vaižgantas – daug nusipelnęs prozininkas, publicistas, ryškus ir savitas lietuvių literatūros kūrėjas, uolus politikos veikėjas. Jis surinkęs visus spaudos „gadynės“ faktus, kurie buvo beišnykstą, prisidėjo prie muziejaus atidarymo.
Juozas Tumas – Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje buvo dešimtas ir pats jauniausias vaikas. Kai 1919 m. buvo atkurta nepriklausomybė, jam buvo 49 – eri. Jis augo spaudos draudimo metais. Vaižgantas mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, vėliau, 1888 m. rudenį, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuviškumo pagrindus gavo šeimoje, nes mokyklos ir studijų metais rašyti bei skaityti sava kalba buvo drausta. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą, vėliau dėl nesutarimų su kunigais perkeltas į į Mosėdį.
Juozas Tumas – Vaižgantas buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių ir vienas iš redaktorių. Taip pat bendradarbiavo su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta draugija, esant reikalui gaudavo draudžiamos spaudos, kurią platindavo ir iš kurios mokė vaikus skaityti.
Iš viso to, kas apie Vaižgantą žinoma, galima teigti, kad jis išryškina dvi tautiškumo tendencijas, t.y. pats tautiškumo pagrindus gavęs iš šeimos išsiugdė ir lietuviškumą (šioje vietoje minėtini ir Basanavičius, ir Žemaitė, P. Bitė, L. Pelėda, Š. Ragana bei V. Kudirka, kuris tik pats sau pripažino esąs lietuvis ir ėmė leisti laikraštį, kuriame pats prirašė visą „Tėvynės varpų“ skyrių.). Buvo būtina prikelti tautą, pažemintą lietuviškai ir tautiškai. Toks kaip tik ir buvo Vaižganto užmojis ir noras. Visa jo proza yra susijusi su tuo, kad žmogus turi būti nuo visko laisvas.
Vaižganto gyvenime susikryžiavo du skirtingi dalykai – tai jo sangviniškas temperamentas (gyvybingumas, valingumas) ir pastangos jį pažaboti – darbas kunigų seminarijoje. Svarbi Vaižgantui ir asmens laisvė bei neliečiamybė. Jis negalėjo pakęsti pažeminimų ir įsakinėjimų, tad dėl to jis dažnai buvo perkeliamas vis į kitas parapijas. Vaižgantas dažnai nepaisė įprastų elgesio normų, klausydamas impulsų, pasiduodamas emocijoms. Prie viso to prisidėjo ir dvarininkų lenkomanų skundai. Taigi, 1898 m. Vaižgantas perkeliamas vikaru į Kulius, kur įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, leido laikraštį „Žinyčia“, o 1901 m. iškeliamas į Micaičius, po 10 mėnesių – į Vadaktėlius. Dažnai buvo kilojamas dar todėl, kad būtų sutramdomas lietuviškumas, tačiau Vaižgantas tik įrodė, kad aplinką kuria pats žmogus – visus tuos pakraščius, į kuriuos buvo perkeliamas, jis tik pažadino.
Rašytojas visiškai nepaisė, su kuo dirba, jam rūpėjo įsitikinimai, jis atkakliai siekė tikslų. 1919 metais yra bendradarbiavęs su Kapsuko valdžia, kuri buvo paskelbus konkursą leisti vadovėlius, taip pat bendradarbiavo leidžiant laikraščius. Kai valdžia pareikalaudavo visko atsisakyti, Vaižgantas kuriam laikui paklusdavo, vėliau vėl tęsdavo pradėtus kultūros darbus. Jam atrodė, kad kultūros labui gali dirbti net ir kunigas. Jam rūpėjo bendram labui tikslui sujungti visus inteligentus, nesvarbu, kokių pažiūrų jie bebūtų.
Vaižgantui priimtini buvo laisvi ir atsakingi žmonių santykiai, bet jis niekada nepasisakė už hierarchiją. Jis nuolat akcentavo sprendimų laisvę, teigė, jog pasitikėjimas daug labiau įpareigoja. Svarbi buvo ir pareiga bažnyčios mokymui.
Atgavus spaudą, imtos leisti „Vilniaus žinios“, kurių redaktoriumi, vyriausybei sutikus, buvo paskirtas Vaižgantas. 1907 m. laikraščio leidimas buvo sustabdytas, bet Vaižgantas ėmė leisti kitą laikraštį. Dėl negatyvių straipsnių apie kai kuriuos kunigus jis buvo ištremtas iš Vilniaus į Laižuvą ir paskirtas jos klebonu. Tuo pačiu metu vyko ir į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, kurioje praleido tris mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.
Neilgai Laižuvoje išbuvęs, 1914 m. atleistas iš klebono pareigų. Po šio įvykio išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. Kiek vėliau įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime ir pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1920 m., kai vyko rinkimai į pirmą seimą, Vaižgantas važinėjo po kaimus ir aiškino žmonėms, kodėl reikia balsuoti.
1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, 1920 m. persikėlė į Kauną, buvo įvairių laikraščių redaktorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, o 1924 m. Vaižgantui buvo suteiktas docento vardas, vėliau ir garbės daktaro laipsnis.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
