Žyma: egzistencija

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Trečia, mirties ir mirimo prasmė poezijoje darosi pajaučiama Dievo, pasaulio ir žmogaus sąveikoje. Joje susipina egzistencinis nykumas (nes šiapusybė laikina ir beprasmė), Dievo siekiamybė, prarasto laiko ieškojimas („žmogiškosios egzistencijos stichija – laikas“ ). Čia nuvainikuojamos vertybės ir iškeliami geiduliai.

Egzistencinis nykumas atsiranda iš tuštybės, būties agonijos – pasaulis merdėjantis, priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės. Susipina į visumą esatis ir nebeesatis:

ką gali traukinys, kalėjimas, esė –
tu niekad nebuvai, todėl teesie
ir tavo pastatai, ir Dievo laukas
ir tie, kurie negrįžtamų sulaukia.

(„Kelionė traukiniu iš miesto. Su knyga“)

Tampa beprasmiška siekti susitikimo su mirtimi, nebelieka ir noro ją pažinti kaip kažką paslaptinga ir dar nepatirta, o be to, akivaizdus mirties paradoksalumas: „kad nėra tiesioginės jos patirties ar, tiksliau sakant, tai kraštutinė, ribinė patirtis, kartu mirtis yra patirties akiratis ir ją organizuojantis pradas.“

Pasitelkiant mirtį sugretinamas laikas gyventi ir laikas numirti, laikas, kuris palikęs neišdildomus mirties pėdsakus pačioje vaikystėje, žmogų lydi kiekvieną akimirką nuolat apie save primindamas: toks laikas, tokia ir visa egzistencija – „ne dabar – ir ne tik – ne vaikystė – ne mirties dar tėvynė / tik akimirksnį trukus akimirka – be Apvaizdos“. Pabrėžtinai S. Parulskio poezijoje ryškinamas merdėjimas, įforminimas akimirkoje, kuri žymi būtent tą laiko tarpą tarp esaties ir jau neesaties. Meistriškai konstruojama ir pati akimirka – tai nėra greitai praeinantis trumpas laiko tarpas, bet ir nėra tęsiama iki begalybės, tiesiog tai „laikas nieko nerasti / laikas nesigailėti praradus“, o tuo labiau „laikas švilpti, sutapti su oru / tapti savojo / prarasto laiko parodija“ („Prarasto laiko parodija“). „Sutapti su oru“ – pasirenkama neutrali pozicija, viduriukas tarp būti ir nebūti, mirti ir gyventi, sutapti ne tik su oru, bet apskritai, virsti tuštuma. S. Parulskio rinkinyje „Mirusiųjų“ vedamos paralelės ne tik tarp žmogaus, gyvenimo ir mirties, laiko ir kuriamos situacijos, bet ir tarp šiapus ir anapus, bei prasmės ir beprasmiškumo, kuris dažniausiai pereina į absurdą ir visišką tuštybę:

laikas poezijai skirtas, laikas kalbėti ne žodžiais
laikas pasverti lapus, laikas tylėti kapus
laikas girdėti vienatvę: ilgai, be patoso, bet godžiai
laikas, kol mirusieji šviesą ir tamsą užpūs

(„Tariamas sugrįžimas“)

Pasaulio nykumas, tuštybė ir egzistencijos beprasmiškumas – viskas čia paaiškinama, juk „laikas beraštis“, o ir pati žmonija merdėjanti. Nebelieka net ką dėl to kaltinti. Mirtis išties tampa visuotine, kai trūksta suvokimo, individualumo, kai vadovaujamasi instinktais, o ne racionaliu protu. Pasaulis, pasiduodamas gyvuliškų instinktų valdžion, prisišaukia mirtį:

skerdyklon baubdami ir žmonės, ir galvijai,
jų geidulingas kraujas girnas girdo.

(„Laikrodžio mitas tamsoj“)

Labai panašiai apie mirtį kalbama ir poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ – čia susipina viskas: kančia gyventi ir kančia numirti, pyktis pasaulio sudėtingumui, baimė prieš pasaulio tuštumą ir gyvenimo pilnatvės siekiamybė, ilgesys:

suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>
kas buvo praėjus jaunystė
tai nepalengvina artėjančios senatvės
jos negalių kūno
siaubingos, bukaprotiškos melancholijos <…>

(„galiu tik sėdėti prie lango“)

Mirtis S. Parulskio poezijoje išnyra nepaaiškinamame pasaulyje ir tuo pat ji pati tampa nepaaiškinama. Čia žmogui tokia pačia kančia yra ir gyventi, ir numirti. Bet iškyla reikalas mirtį pažinti. Eilėraščio žmogus pažinimo atkakliai siekia, nori suprasti mirtį kaip tokią ir ją natūraliai priimti. Tačiau tuo pat metu jis, būdamas išdidus, dažnai į pasaulį žvelgiantis su ironija, nesitaikantis su jo sudėtingumu, susidūręs su mirtimi, atsimuša lyg į sieną, nes jaučia tuštumą ir net beprasmybę:

kai karvė atsives, savaitę dar palauksim
kad veršis paūgėtų, mėsa tvirtesnė butų
ir peilį po kaklu…
– tai bus gražių paveikslų!…
bet gailestis… užuojauta… juk gyvulys – jis gyvas – <…>

(„Žodžiai sidabras“)

Regis iš visai buitiškų, kasdieniškų situacijų ryškėja egzistencijos prasmė, kurios, tiesą sakant, nėra. Kam gyventi, jei anksčiau ar vėliau bus lemta mirti? Kam auginti, jei vis tiek reikės pjauti? Kiekvienoje situacijoje, kokia ji bebūtų, vis išnyra mirtis. Ji atgrasi, tačiau kartu traukianti į save savo paslaptimi, nežinomybe, ir randasi noras ją pažinti. Mirtis kartais iškyla ir kaip natūrali gyvenimo atranka, į ją žiūrima tarsi iš dviejų pozicijų: kaip į nepakartojamą vienetinį reginį ir kaip į įvykį, kuris reikalingas gailesčio, nes visgi tai nuosprendis dar negimusiam. Bet, regis, per daug nedramatizuojama, nors ir vaizdas iškyla per siaubo prizmę. Atsisakoma dramatizmo tik dėl to, kad mirtis yra tokia pat kasdienybė, kaip ir rytais kylanti saulė ar lyjantis lietus, tik skirtumas tas, kad jos dar niekas nepažino iki pabaigos. Dabartis – pilkas ir merdintis šiuolaikinis pasaulis, kurio viena iš kasdienybės detalių – mirtis ir jos nedera atskirti iš visos egzistencijos. Ji lyg nuolatinis atsikartojimo simbolis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)

„Taip kaip normaliam žmogui patinka gyventi, taip šiam poetui patinka mirti.“  Mirties tema persunkia abu poezijos rinkinius („Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“) ir peršasi išvada, kad čia apie mirtį imama kalbėti kaip apie patį gyvenimą. Ir iš tiesų, pasak poeto S. Parulskio, jo kūryboje: „mirtis yra viena iš stiliaus, meninės formos, priemonė, tai, jeigu pasirenki, arba ji tave pasirenka dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, tai jau paskui, tam tikra prasme, nebegali išsivaduoti iš to.“  Gal dėl to, kad nebegalima išsivaduoti iš niūrumo, iš smurto, agresijos, S. Parulskio poezijoje tiek daug mirties. O be to, mirtis tokia artima žmogaus būčiai, kad, regis, ji ne tik aplink, o ir mumyse. „Kadangi esame pirmaujantys savižudžių skaičiumi, tai turbūt lietuviams mirtis dar nėra tokia susvetimėjus,“  – teigia poetas.

Eilėraščių rinkinyje „Mirusiųjų“ kaip niekur kitur tiek daug mirimų: „Mirė galvijų šėrikas Julius“, „mirė Daktariūnas“, „mirė Vytautas Norkūnas“, „mirė šlubis Liudvikas Trumpa“, „mirė Valerka“, „mirė pusbrolis Vidas“, „mirė draugo sūnus“, „mirė Dievo sūnus“, mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau / net neįtariau esant“. Atgaivinama praeitis, bet nebandoma kelti iš mirusiųjų – tai yra beprasmiška. Tiesiog labai paprastai, kasdieniškai konstatuojami faktai.

Pasitelkus bjaurumo ir kraupumo estetiką, kurios S. Parulskio kūryboje daugiau nei apstu, į mirtį žvelgiama iš teigiamos pusės: vieni miršta, o kiti ir mirtyje mato teigiamybę („prisirinkome daugybę rankos plaštakų / kad vinių galvos nesmegtų kiaurai“). Taip poetas sumenkindamas ir sugyvulindamas žmogų pakylėja mūsų savivoką iki aukštesnio lygmens: mirtis atsiveria kaip tam tikras: „<…> savotiškas fonas, kuriame išryškėja tikroji visų žmogaus veiksmų ir sumanymų prasmė.“  Ir tik: „jos atvirumo laisvė suteikia egzistencijai tikslą.”  Apie tokią egzistenciją V. Kubilius sako: „Kokia nesąmonė: „po karo mudu su tėvu / prisirinkome rankos / plaštakų ir panaudojome stogo remontui. <…>“, bet kita vertus, toks „poetinis vaizdas purto nusistovėjusius pasaulio supratimus, agresyviai prieštarauja tam, kas įprasta, natūralu. <…> mažyčiame eilėraščio plote kiekvienas žodžio judesys turi būti kertinis, kad skaitytojas išbustų ir nusistebėtų. <…> Paradoksas tampa kompozicijos karkasu.“

Visų pirma, mirtis, būdama vienintelė prasminga ir vyraujanti būties forma, nėra galutinė riba, o tam tikras etapas, kuris paruošia vietą „naujam“.

Antra, yra žaidžiama mirties sąvoka, įvaizdžiais ir pačia mirtimi. Atrodo paradoksalu, neįmanoma ar net visai beprasmiška (eil. „Gražiai prigėrusiam Mikui“) manipuliuoti angelo įvaizdžiu, o dar prisigėrusio, ir žaisti vienas kitą paneigiančiomis prasmėmis, kaip pavyzdžiui: „mažam miestely / aukštoj lietuvoj / gyvena angelas mikas“, „aukštam miestelį gyvena / nuskendęs angelas mikas“ ir „mažam ežere aukštai / stiklinėj gyvena angelas”. Sužaidžiama žodžiais, juos įvairiai dėliojant, angelo simboliu, taip pat sužaidžiama ir mirties įvaizdžiu. Pirmoji citata neutraliausia, o kitos dvi pabrėžia mirtį. Poeto pasirinktas veikėjas yra angelas, tai jau savaime nežemiška būtybė, atėjusi iš mirusiųjų pasaulio. Jis, be viso to, yra nuskendęs ir ne bet kur, o „mažam ežere“, vėliau ir „stiklinėj“, priklausomai nuo to, kokia amžinybė bus turima galvoje. Būtent čia galima teigti, kad per gyvenimą yra pasirenkama mirtis. Kaip teigia A. Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“: „Niekas negali perimti kito mirties. Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis galima mirti už kitą žmogų, bet tai nereiškia, kad jo mirtis apskritai perimama; galiausiai kiekvienas miršta savo paties mirtimi. <…> mirtis grąžina jį į vienatvę.“

Dažname eilėraštyje yra parenkami vėjo, lyg pjūklo, ašmenų, akmens, smėlio, duobės, šalčio, kaulų, vinių, geležies įvaizdžiai. Nors ir pripildžius pasaulį daiktų, nėra gyvybės, gyvo žmogaus, bet „sotu“ mirties, tarsi gyvenimas visą laiką vyktų mirties perspektyvoje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)

Kaip pirmosiose rinkinio eilutėse, taip ir visame rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ išryškėja Mackaus kuriamo pasaulio situacija: t.y. žmogaus santykis su mirtimi ir pačios mirties reikšmė žmogaus gyvenime:

– Ką nešu stikliniam karste?
– Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
Šaknis įleido mirę daiktai manin.
– Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
– Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
– Būk.

(„Atsklanda“)

Telieka tik klausti: „Kaip kovoti su mirtimi, kaip gražinti žmogui prarastą jo gyvenimo neprasmiškumą?“  ir tikėtis sulaukti atsakymo.

Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965 m.), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai. Rinkinys išleistas po Mackaus mirties. Tai tarsi savotiškas jo paties nekrologas. Rašydamas knygą „Chapel B“, Mackus nežinojo, kad ją rašo ne tik Škėmai, bet ir pačiam sau. Rašytojas taip pat kaip ir Škėma žuvo autokatastrofos metu.

Nusakant visą rinkinį, galima jį vadint sudėtinga laidotuvių giesme. Čia pat prasiveržia poeto sielvartas dėl žuvusio draugo ir taip pat bendra lietuvio tremtinio nedalia.

Šis rinkinys kaip ir „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ byloja panašius dalykus: čia A. Mackus išlieka mirties skelbėjas, kuriam be galo aktuali egzistencijos tema. „Chapel B“ rinkinyje mirtis skleidžiasi truputį kitu aspektu, randasi kartu ir neviltis. Mirtis – kaip tam tikra protesto forma:

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio <…>
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę: <…>
Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme: <…>

Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais <…>
Mirtis yra pageltę manuskriptai,
senųjų knygų tituliniai lapai: <…>

Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai: <…>

Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon <…>

Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių: <…>

Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens,
archyvuose neblunkantis koliažas:

(eil. „ Antanui Škėmai“ )

Matyti, kad poezijoje mirtis yra kaip neišvengiamybė, kuri yra viskas ir visur: mirties persunkta gamta, karas ir pats žmogus, mirtis yra net literatūra, žemėlapiai ir visa žmonijos istorija jos persunkta, o svarbiausia – ji lyg nenublankstantis koliažas – amžina. Ji – neatsiejama visos egzistencijos dalyvė. Kuriamas įspūdis, jog ne mirtis sukasi apie pasaulį, o aplink ją sukasi pasaulis bei atskiras žmogus. Mirtis gali būti tam tikrais momentais suprantama ir kaip tam tikra paskata veikti, tačiau pats veikimas tampa kaip tam tikra protesto forma prieš ją pačią.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)

Per mirties semantiką išryškėja žmogaus egzistencinis tragizmas. Tačiau ne mažiau žmogaus situacija susijusi ir su tikėjimu bei pačiu Dievu. Kaip jau buvo minėta prieš tai, Dievo buvimas neneigiamas, tikima jo būtimi ir nemarumu bei amžinumu, tačiau lyrinio „aš“ esama būtis dėl to nesikeičia, ji lieka tragiška iki pat sielos gelmių: jis išeivis, apsigyvenęs su savo karta svetimoje žemėje, kurioje jaučiasi svetimas, nes kita kultūra jo nepriimanti. Poetinė tiesa ir išsilaisvinimas tremties situacijoje Algimantui Mackui įsikūnija kaip susvetimėjimo pajautimas. Svetimumą sustiprina šalčio simbolis – sniegas. Algimanto Mackaus žmogus ne tik susvetimėja, bet nusisuka nuo vilties, nutraukia bet kokius ryšius su religine tradicija, sugriauna vaikystės pasaulį, kurį lig šiol nešiojo savyje ir kuris trukdė suvokti ištikusios tremties realybę:

Atsiklaupsiu sniego litanijoj
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę.
Nepailstantis meilės kalbėtojau!,
kryžium puola karta
ant žemės pažadėtos.

(„Litanija“)

Ir ne tik nepriimanti, bet gal labiau pats lyrinis „aš“ renkasi vienišiaus dalią, atsiribodamas nuo visko ir likdamas su savo skausmu, nė nemėgindamas jį malšinti. Iš dalies kalbėdamas „aš“ vardu, lyrinis subjektas atskleidžia visos savo jaunosios išeivijos būklę svetimame pasaulyje. „Viso to kaltininkas – tai nepermaldaujamas Laikas, tai mūsų žmogiškos dalios istoriškumas.“  „Dėl to ir Mackaus žmogus, žmogus anapus vilties ir prasmės, galėtų pažinti laimę, tiktai suradęs „nepadalinto laiko“ šalį.“ Išsiveržia pyktis, skausmas ir neapykanta, kurios iš tiesų per maža, kad būtų galima nusakyti tikrąją žmogaus egzistencinę situaciją. Tačiau net ir čia likimas yra priimamas toks, koks jis kiekvienam paskirtas. Mirtis kaip tokia – taip pat pateisinama, nuo jos nebėgama ir nesislepiama. Ji – realybė. Mirtis jaučiama visur, jos pilna žmogaus egzistencija ir visas pasaulis:

Šitą beprotišką žemę,                     tokioje tremtyje
šitą skausmo išsiveržimą,             būčiau per silpnas
šį lėtą kerštaujantį žudymą,         net neapkęsti.
šią neapykantą teisinu, <…>

(„Hermetiškoji daina“)

Suvokiama, kad net prasiveržiantis pyktis ar neapykanta yra beprasmiai ką nors pakeisti. Tokioje egzistencijoje, be vilties grįžti į gimtą žemę, su didžiu skausmu prakalbama apie tokiai kartai paskirtąjį „nevaisingą laiką“ ir prašoma „žmogišką išdidumą“ atleisti, „žmogišką vienatvę“ atšaukti, „neornamentuotą kalbą“ neužgniaužti, o „generacijos neapykantos – / kliedinčios vaikystės, / pamišimo dėl duonos, / geltonų plaukų, / prižarstytų apkaso druskos“ nebeatimti, nes jau per vėlu. Lyrinio žmogaus su visu tuo yra susitaikoma, priimant, kaip neišvengiamybę ir savotišką duotybę. Jo santykis su būtimi per sudėtingas, lyg „nesibaigiantis kartos prakeikimas“, kurio pamiršti esą negalima ir nė neįmanoma, visa tai reikia tik iškęsti, o gimtąją žemę, atsiminimus iš vaikystės saugiai užsklęsti savyje. Konfliktas kyla Mackaus lyriniam „aš“ neprisitaikius prie esamos situacijos, todėl taip dažnai išgyvenama tragedija. Lyrinio žmogaus ieškojimų kelias ne visada tiesus: nors namų ir nėra, bet Mackaus lyrinis „aš“ stengiasi išlikti ryžtingas iki pat pabaigos. Ne visada jis stiprus, bet troškimų neleidžia griauti net mirčiai – namus belieka sapnuoti tik ironiškai:

Iš visur sugrįžtu neišėjęs.                         niekas manęs iš jų neišneš
Naktimis ieškau gimtųjų namų.              nė karste, nė mirty.
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, –

(„Hermetiškoji daina“)

Tik begalinis ryžtas ir viltis yra ta atsvara, kuri lyg variklis nepaliaujamai verčia gyventi, kentėti, išlikti ir tikėti, priešintis ir kovoti, nugalėti save ir giliausius troškimus:

Dievo avinėli,                                                            – Grąžinkite apskritimus!
tu naikini pasaulio nuodėmes,                          – Grąžinkit augintinį miestą,
sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę –            palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj,
sunaikink šauksmą grįžt!<…>                             grąžinkit mane,- ištariau vienas.
tai namų amžinumas,
tai vaikystė be eilėraščio.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Šauksmas, savęs raginimas užsimiršti, pamiršti gimtąją žemę, galiausiai virsta malda, kuri tęsiama visame „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ rinkinyje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)

Kaip yra pastebėjęs R. Šilbajoris, A. Mackus, pasitelkdamas dvi kategorijas „formą, duodančia turinį“, kurios pagal jį tremtyje sustingsta ir tą turinį praranda, apeigų kanonus, maldos žanrus ir religinių simbolių sistemas paneigia pakeisdamas atvirkštiniais vaizdais: pavyzdžiui litanija Mackus pakeičia: „sakysime, „melskis už mus“ arba „pasigailėk mūsų“  pakeičia „amžinu gedulu“.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į inversiją eilėraštyje „Į tobulą formą“. Paprastai Dievas yra suvokiamas kaip visagalis, t.y. „pilnas omnipotencijos“, o čia jis Mackaus yra vaizduojamas kaip pilnas aistros omnipotenciją perleidžiant plėšrūnams, kojotams ir kondorams. Toks jėgų sukeitimas, perleidimas priešininkams paneigia Dievo galybę, kartu jį dar labiau nutolina nuo žmogaus – Viešpaties aistra naujam absurdiškam kūriniui nežada nieko gero žmogaus būčiai, o kaip tik priešingai – pasmerkia jį lygiai tokiam pat absurdiškumui ir absurdiškai egzistencijai kaip:

nesibaigiantis kartos prakeikimas –
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.

(„ Hermetiškoji daina“)

„Mirtis suima į savo glėbį visą generaciją, keliaujančią „iš niekur į niekur“, o ir visą tautos likimą, pražydusį „kraujo puta“.  Be to, procesiją „iš niekur į niekur“ pagal J. A. Greimą galima sulyginti su „Sizifo mitu“, pagal kurį: „žmogaus pastangų beprasmiškumas kaip tiktai įprasmina Žmogų.“

A. Mackaus mirtis poezijoje kaip ir Dievas – amžina ir ji tvyro visur, ji kaip oras – be pradžios ir pabaigos, bet kaip amžinas gedulas, nes po jos – tik tuštuma,  tad ir visas vaizduojamasis pasaulis toks tamsus ir niūrus. „Nėra kitokio Dievo ir kitokios amžinybės – tik mirtis. Ji viešpatauja erdvėje ir laike kaip galutinė realybė. Mirtis stovi ne šalia esaties, o glūdi jos viduje.“  Remiantis bendrąja logika, kad tik amžinas (Dievas) turi galią kurti amžiną (t.y. mirtį, kuri tapo Dievo aistra), galima paaiškinti, kodėl tarp Dievo ir žmogaus nesama harmonijos, ir kodėl su juo nuolat prasilenkiama.

A. Mackus Dievo poezijoje neneigia, bet išsako mintį, jog žmogus su juo nesusitinka, dar tiksliau – prasilenkia. Dievu nėra besąlygiškai pasitikima. Dažnas kreipimasis į jį tampa iššūkiu, kaltinimu ar abejone, nes žmogaus santykis su juo labai sudėtingas, net „kampuotas“. Eilėraštyje „Į apvalią spalvą“ jis ryškėja per ovalumo ir kampuotumo motyvus. Užgriautas apvalumas yra užgniaužiamas, belieka kampuotumas, aštrumas – lyg harmonijos destrukcija. Kai esama būvio nykimo žemėje, jo esama ir santykyje su Dievu – sakralioje erdvėje, danguje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos