Žyma: egzistencija

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)

Galima sakyti, kad visas pasaulis veriasi tikromis spalvomis, kai į viską žiūrima per mirtį, t.y. iš laikinojo būvio pozicijų. Tik suvokus mirties beprasmiškumą, egzistencijos laikinumą ir viso to neišvengiamybę, į pasaulį pažvelgiama ir kitu kampu – be nuostabos, ramiu, išgrynintu, gal kiek niūroku, šaltu ir abejingu žvilgsniu, viską iki kraštutinumo sudaiktinant. Neturint ką prarasti, beliktų tik būti ramiu stebėtoju ir laukti mirties, tačiau dažnai už ramumo slypi neviltis:

Užtroškę vaikai                        Užtroškę vaikai
ant sudrėkusio smėlio          sapnuodami skęsta
numeta savo kūnus,              gėluos šuliniuos.
nelaukę krikšto.

(„Hermetiškoji daina su refrenu“)

Apie mirtį kartais pasakoma į ją net stumiant, kaip į tam tikrą išeities tašką („pulki mergele / pulki jaunoji / į gilų vandenėlį“), kuris turėtų paaiškinti gyvenimo prasmę ar bent verstų jos ieškoti. Čia pat atrandamas ir tam tikras santykis su Dievu: kartais jo yra prašoma, į jį kreipiamasi („Į apvalią spalvą“), kartais jis norimas atrasti savyje („kai pavargęs nuo prisikėlimo, Kristau, ieškosi poilsio, / aš būsiu patogus karstas“), kartais norima juo tapti („Jei aš būčiau Dievas, / jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, / jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu“), o kartais net ironiškai iš jo pasišaipoma:

Surinkit dievukus, vaikai, –
žaidimas baigtas.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Toks Dievo įvaizdžio vartojimas aiškiai rodo, jog Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos, kitaip tariant, Dievas ir žmogus nueina savais keliais, nebesusitikdami. Suvokus, kad mirtis yra beprasmybė, nėra ir besąlygiško pasitikėjimo Dievu. Kad ir kaip yra stengiamasi pasaulį matyti per Dievą, tas tarsi lieka neįmanomas ir neišsipildantis siekis. Tačiau tuo pat metu esama ir kitos idėjos, noro išsilaisvinti nuo bet kokio tikėjimo, nuo bet kokios vilties ir tuo pačiu nuo tikėjimo mirties galia, t.y. mirtis suvokiama ne kokia nors baisi, tragiška, bet labai natūrali, jaučiama kiekviename žmoguje ir net kaip tam tikras išsivadavimas iš svetimo pasaulio, kuris žmogaus nepriima:

Amžinas gedulas                                 Omnipotencijos kupini kojotai,
prieš visa kas be pradžios                  omnipotencijos kupini kondorai,
Amžinas gedulas                                 omnipotencijos pilnos hienos
prieš amžiną Dievą                             prieš naują mūsų Viešpaties aistrą
Amžinas gedulas                                 naujam absurdiškam kūriniui!
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas…

(„Į tobulą įtampą“) ir („Litanija“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Algimantas Mackus

„[…] Mes esame per jauni, kad būtume galėję su visomis šaknimis įaugti ten, ir esame per maži, ir esame per mažai jauni, kad su visomis šaknimis galėtumėm įaugti čia.“

A. Mackus – vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Labai trumpai nusakant gyvenamąją Mackaus aplinką, pirmiausia derėtų minėti jo kartai skirtą sudėtingą išbandymą – laikmečio situaciją. Jis priklauso tai kartai, kuri vadinama bežemiais arba nužemintaisiais. Dažnai jo karta ir egzodo augintiniais pavadinama. Kaip ir daugelis kitų jo kartos žmonių, jis iš Lietuvos su šeima išėjo sovietų okupacijos metais – 1944 m. Pasitraukė į Rytų Prūsiją, o 1949 m. Pavasarį migravo į JAV. Gyvenęs ir subrendęs svetur, bet taip ir neįaugęs į svetimą žemę, skausmą ir ilgesį išliejo poezijos eilėse. Jį, kaip ir jo kartą, nuo žemininkų „skiria požiūris į gimtąją žemę – jie bežemiai ir tikrąją, ir simboline šio žodžio prasme.“  Kaip pats poetas savo eilutėmis sako :

Ne suvisam išėjo,
Tik suvisam negrįžo <…> („Liaudiškoji“)

Štai kokia poeto karta, kokie ją formavusio istorinio gyvenimo kontūrai. Tai įtakos turėjo visai A. Mackaus poezijai. Tuo tarpu, kai žemininkai galėjo poezijoje kelti svarbias praradimo temas, atsiminti namus, kaip harmoningą erdvę, kuri padėjo ištverti buvusios dabarties nykumą, bežemiai tokios atramos neturėjo, tad gal todėl Mackaus kūryboje yra taip išryškinti mirties vaizdiniai. Egzistencijos, mirties, nevilties, Dievo ir kalbos santykis ryškiausiai įtvirtinti rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“. A. Mackus poezijoje sugebėjo atskleisti savitą požiūrį į mirtį, ją įprasminti ir netgi saviškai „prisijaukinti“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)

picasso-at-the-lapin-agiles-interests3. Jau antikoje pastebėta, kad poezijos esmė labai susijusi su estetikos kategorijomis (grožiu, harmonija, darna… ). Pavadinimas taip pat operuoja į estetinę funkciją. Ji suvokiama kaip žodžio menas ir neišvengiamai tenka aptarti literatūros sąvoką su menų įvairove. Koks yra menų ir žodžio ryšys? Yra keli požymiai, kurie leidžia žodinei žmogaus saviraiškai tapti menu. Grožinė literatūra nėra savaiminis gamtos produktas. Žodžio meną sukuria intelektas, emocijos, žmogaus talentas. Sakoma, kad žodinis menas yra kultūros savastis, o ne natūros dalis. Be to, žodinis menas atlieka kitas funkcijas negu kitos žmogaus veiklos sritys. Kūrinys suteikia žmogui estetinį išgyvenimą, kuris pasireiškia trimis bruožais:

I. estetiniai išgyvenimai apima emocijų sferą. Žmogus su materialiuoju pasauliu saistomas per jutimus, vidinį regėjimą, klausą…

II. estetinis išgyvenimas sukuria žmogaus emocinę būseną. Jis tarsi pasineria į tam tikrą jausmą.

III. estetinis išgyvenimas suteikia sielai pasitenkinimą (Antikos laikais). Šis jausmas yra specifinis, nes sielos palaima, kurią suteikia menas, nėra skirta konkrečiam tikslui. Kultūrologijoje sakoma, kad meno sukeliami išgyvenimai neturi praktinio tikslo.  Kalbant apie meno ir estetikos sąlytį, reikia apibrėžti kelias literatūros teorijos kategorijas. Tą objektą, kuris menininkui suteikia estetinius išgyvenimui vadiname estetiniu objektu. Santykis su objektu yra vadinamas estetiniu santykiu. Suprantama, kad egzistuoja nuotolis tarp mūsų ir meninio kūrinio. Nors mes kūrinį estetiškai išgyvenam, tačiau nuotolis tarp mūsų ir estetinės vertybės visada išlieka. Ta distancija yra suformuojama ne tik frikcinės meno esmės. Kūrinio suvokimas (turinys) priklauso ir nuo estetinio objekto, ir nuo suvokėjo emocijų. Estetinis objektas gali būti įvairus: tai spalva, garsas, figūra – paprasti objektai; ir jis gali būti sudėtingas, apimantis vaizdinių gausumą: egzistencija, gamtos vaizdinių visuma, gelmės sudėtingumas ir t.t. estetinio išgyvenimo turinį apibūdina sąvokos – estetinės kategorijos: grožis, tragizmas…

Menas, kūrinys realizuoja ne vieną estetinę funkciją. Kūrinys gali teikti pažintinę, ideologinę, auklėjamąją, hedonistinę prasmes, kurių nereikia įrodyti .šios funkcijos savo poveikiu gali būti ryškesnės už estetinę funkciją, tačiau pastaroji daro sritį menu. Tik atlikdamas estetinę funkciją, menas išgali atlikti ir visas kitas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Archainis literatūros laikotarpis

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI” RECENZIJA

Eilėraščių rinkinys „Odė džiaugsmui“ suskirstytas į tris dalis, ko gero, neatsitiktinai. Trys erdvės, trys gyvenimo kelio etapai, kuriuose neišdildomus pėdsakus paliko Jurgos Ivanauskaitės liga. Visos trys dalys suskamba sodriai graudžia ir skaudžia tonacija, kurioje telpa praktiškai viskas: ilgesys, skausmas, vienišumas ir stiprus gyvenimo geismas. Būtent kūryba iškyla kaip paspirtis kovai su liga, kaip galimybė, kaip nuo savęs niekaip nenusikratoma iš aukščiau nuleista duotis kurti, bet neužsimiršti: „Aprašinėju, o ne rašau, / negyvenu, bet įsivaizduoju, / <…> prigimties nepasirinksi, / aukščiau bambos neiššoksi, / nuo savęs nepabėgsi, / prieš vėją nepapūsi, / ką moku – tą moku.“ (p. 33)

Gali kilti klausimas, o kas čia naujo poezijoje, ko ir taip nežinotumėm? Juk čia senos tiesos kaip pats gyvenimas. O „gyvenimas eina, / nestovi vienoje vietoje“. (p. 25) Štai ir vėlgi nieko nepaprasto nepasakyta, ko nežinome. Tai kokia čia poezija, jei ja kalbame kasdienybėje..? – Taip, gal ir kalbame, bet talpiname visai kitą turinį. Jurgos Ivanauskaitės lyrika tikrąja ta žodžio prasme yra skaudžių tiesų išgyvenimas, tai visu savo kūnu jaučiančio individo tragedija, nuolatinė tamsos ir miglų apokalipsė, kai norisi nieko neveikti, tačiau tenka „balansuoti ant išnykimo ribos, bent akimirką, net ne laiko vienetą, / būti nei čia, nei ten, nei niekur“ (p. 78) ir žinoti, kad turi susitaikyti su žiauriu likimu, nes kiekvieną akimirką vis stipriau jauti, kaip žemė slysta iš po kojų, ir girdi, kaip visi tik ir „plepa apie laidotuves, kranksi apie karstus, kapines…“. (p. 23)

Taigi skyrius „Čia“ įsirėžia su visais savo skauduliais, nebyliu šauksmu, vienatvės ir nereikalingumo jausmu. Būtis „čia“ – tai savotiškas sąstingis, meditacija, permąstymas.

Antrasis skyrius „Ten“ – jau visai kitas požiūris, žvilgsnis ne tik aplink save, bet į judantį ir krutantį pasaulį, kur egzistuoja laiko tėkmė, savas gyvenimo ritmas. Gera ten, kur žmonės godūs, o kojas bado piktžolės. Daugiau dėmesio skiriama aplinkos detalėmis, įvairioms realijoms: žaliašonei Calsberg skardinei, nykimo tvaiką dangstančiai blendamed, Levis džinsams ir Adidas kepurėlei, dėmesio nestokojama Afganistanui, Iranui, Irakui, BBC, CNN, MTW, Animal Planet, Discovery. Savo vietą randa net ir internetas „www.falundafa.org“, indiška kultūra, tapyba, garsenybės, religijos ir dievybės. Kontekstas išties platus, o pati būtis, pamatinė problema vėlgi ta pati – liga. Nemažai negatyvizmo (kalėjimas, diskriminacija ir netolerancija), netgi tokio, kuris perauga į moters ir vyro dominavimo pasiskirstymo problemą.

„NIEKUR yra ne teritorija, / o skylė tarp dviejų žodžių, / spraga tarp širdies dūžių, / trumpas mirksnis, kai susiliečia blakstienos, <…> NIEKUR neprasideda ir nesibaigia, / neturi jokių apybrėžų, / nepasiduoda apibūdinimams“ (p. 105) – pirmųjų dviejų skyrių priešybė. „Niekur“ suskamba kaip nebūtis, išnykimas, užuovėja nuo skausmo, baimės, tikrovės ir tuo pačiu tai prisilietimas prie mirties, kada kyla noras spjaut savo ligai į veidą ir numirti iš meilės. Į paviršių iškeliamos trys žmonijos nuodėmės: žmogiškumo nykimas ir pavydas, artimųjų šaltumas ir gyvenimo kaip ieškojimo, nuodėmės suvokimas. Galiausiai peršasi tokio gyvenimo formulės: geismas + nerimas = chaosas, kvapas + pirštų anspaudai = maistas kaltės jausmui, ilgesys + nuodėmė = gyvenimas ir galiausiai aprimsiu + nebemylėsiu = mirsiu. Klausimas – kurią gyvenimo formulę pasirinkti, jei visos vienodai nurodo į tą pačią baigtį? Deja, Ivanauskaitė atsakymo neduoda, išskyrus pačios nebylų priekaištą gamtai dėl neteisingai, ne pagal nuopelnus paskirstomų mirties nuosprendžių.

Dažnai pasigirsta tylus skundas: „Viskas / daugiau nebegaliu / lyg į kampą / įvarytas žvėris / kandžiojuos / staugiu / pasišiaušiu / iš nasrų drimba seilės / esu šlykšti / saugokitės / tikrai neatlaikysite / nusivylimo ir liūdesio / mano žvilgsnio / sprukite kas sau / daugiau nebegaliu / viskas.“ (p. 35). Visos rinktinės poezija – tai vienas ir vientisas pulsuojantis pasaulėlis, su nuolat paplūstančiu skausmu, išsiliejančiu tyliu riksmu ir kova, tarp kurių vis įsiterpia gyvenimas ir kruopelytės taip laukiamo džiaugsmo. Po to vėl ramiai eiliuojama apie pavasarį, dažų ieškojimą paveikslui, priegalvio užrašus. Stebėtina, kaip objektyviai jaučiama tikrovė, kaip tiksliai įvardijamos detalės. Ir kaip vėl atkakliai kovojama su skausmu, su liga, su savimi, kaip pasijuntama balta pele, per kurią leidžiama elektros srovė, o ji tik cypia, spurda, blaškosi… tuo tarpu vaistai jau nebeveikia.

Nusivils tie, kurie tikėjosi mistikos – jos čia tikrai nėra. Nebūtų galima tai vadinti kokybės ženklu, tačiau jos nebuvimas anaiptol ne trūkumas. Jos vieton stoja paveikus autorės ironizavimas, ligos personifikavimas, leidžiantis bent šiek tiek priartėti prie to, kas buvo jaučiama: „kas naktį žaidžiame / myli – nemyli, / pradedam lygiai dvyliktą, tęsiame iki pat ryto, / nuskausminamieji neveikia, / migdomieji – taip pat.“ ( p. 32)

Skaitant poezijos rinktinę nuo pradžių iki galo, iš esmės nesikeičia kalbėjimo tonas, išlieka nepakitusi tematika, viskas per daug supinama su viena tema – liga, mirtimi, apie kurią sukasi kiekvienas eilėraštis. Įsiklausius išgirstas monotoniškas žemo skambėjimo tonas „do“ taip ir nepakyla iki „re“. Ir kodėl eilėraščių rinktinė pavadinta „Ode džiaugsmui“, jei to džiaugsmo vos keturi atvejai iš 32 (kažkas jau yra suskaičiavęs anksčiau, nei aš) – visa tai primena absurdą ar tiesiog neįsiskaitymą, neįsiklausymą, ką mums skelbia kiekvienas tekstas. Galbūt čia paliekama erdvė daugybei mūsų interpretacijų, o gal leidėjai labai apsiriko? Galbūt. Vienintelis dalykas, nereikalaujantis analizių ir gilių įžvalgų, tai, kad autorei labiausiai patikęs eilėraštis „Taifūno akyje“, kuriame mirtis ir džiaugsmas neminimi nė karto.

Sprendžiant iš masinės auditorijos reakcijos, knyga visų pirma skirta turėti kaip tam tikras paminklas, bet knygos lieka nebylios ir neprakalbinamos, kol nėra perskaitomos: nuoširdžiai, atsidėjus, permąstant, kodėl AŠ esu, girdžiu, mąstau, užuodžiu ir kodėl galiausiai manęs nebus, „nekvieskit / neatsiliepsiu.“…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI” RECENZIJA

ode_dziaugsmui_jurga_ivanauskaite

Arūnas Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“ yra rašęs, jog šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija yra laikinė ir laikina, o į anapusybę patekti galima tik per mirtį. Mirtis – tai gyvenimo nutrūkimas. Apskritai mirtį kaip tokią sudaro daug įvairių procesų, kurių iki galo žmogus nėra pajėgus pažinti. Pažinimas paprastai ateina per subjektyvią patirtį, tačiau mirtis negali būti patirtis, todėl ir mirties kaip subjekto visiškas pažinimas realiai yra neįmanomas. Tačiau ji, būdama ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija, yra neapeinama žmogaus egzistencijos dalis. Įvairiose kultūrose galima rasti keletą skirtingų požiūrių, kurie atspindi žmogaus ir visuomenės santykį su mirtimi, t.y. mirtis gali būti natūraliai priimama, absoliučiai neigiama arba tiesiog ignoruojama. Bet aišku viena – ji neišvengiama.

Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie mirtį nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško, kai yra susiduriama su skaudžia realybe, kuri paliečia kiekvieną, ir nesvarbu, stebint kitus ar pačiam artėjant prie galutinio egzistencijos taško. Regis ir apie Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinkinį būtų galima kalbėti iš tokio žiūros taško, jei visiškai paneigsime esamą kontekstą, kuris plačiai buvo aptarinėjamas kultūrinėje spaudoje, „Odės džiaugsmui“ kūrimo aplinkybes. Prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės ir poetės kūryba išsprūsta iš standartinių poezijos apie mirtį rėmų ir atkakliai ieško savos vietos literatūrinio proceso gyvenime.

„Odė džiaugsmui“ – tai jau 18 – liktoji rašytojos knyga, 2-oji – poezijos, pačios autorės sudaryta prieš mirtį. Jurga Ivanauskaitė leidyklai pateikė 56 eilėraščius, iš kurių 7 rašyti 2006-aisiais. Vos per 2 paras tekstus suredagavo Dovilė Zelčiūtė ir 5 tūkstančių egzempliorių tiražu skaitytojus pasiekė Tyto Albos išleista knyga J. Ivanauskaitės laidotuvių dieną – 2007.02.20. Autorės knygos leidžiamos nuolat ir yra daugelio skaitomos, bet pasirodžius šiam poezijos rinkiniui knygynai buvo kaipmat iššluoti ir ne dėl to, kad poezija būtų skaitoma, o labiau dėl to, kad šią knygą turėti tiesiog būtina. Taigi, pasidėkime į knygų lentyną ir lai ji būna reliktas, kuris primins, kad mes neva domimės literatūra.

Knyga suskirstyta į 3 dalis: „Čia“, „Ten“ ir „Niekur“. Tema aiški jau iš apipavidalinimo: autorės piešinių viršelyje bei pelenų atspalvių gėlių puslapių kampeliuose.

Priešpaskutiniame knygos puslapyje yra rašoma, jog „eilėraščiai nuosekliai ir atkakliai teigia nepaneigiamai svaigų, sodrų, kartkartėm atmieštą vos tveriamu skausmu buvimo džiaugsmą“. Iš tiesų tada natūraliai kyla klausimas, ar tos trumpos akimirkos yra vertos tokio begalinio skausmo patyrimo „iki nervų šaknelių, / iki plaukų galiukų, / iki baltų pusmėnulių nagų,“ (p. 11), kol galiausiai suveikia nuskausminamieji vaistai ir ateina palaimos akimirka, kuri ir vadinama džiaugsmu? Ir kam tada išvis gyventi, jei galiausiai vis tiek reikės numirti?

Kodėl, kodėl, kodėl…? Šimtas tokių ir panašių klausimų kyla, kai kalba pasisuka link to, ko mūsų protas natūraliai nepajėgia suvokti. Gyvenimą pirmiausia reikia gerai pažinti, įsisąmoninti ir moraliai keisti. Literatūrą daryti tokią, kokios pageidauja kalba, vaizduotė bei esamas laikas. Ligai ištikus, su mirtimi reikia grumtis iki paskutinės minutės. „Odė“ – tai ironiškas iššūkis likimui, viešai skelbiantis: nesu dvasiškai sužlugdyta, aš dar gyva, arba „Aš niekada nesu Čia“, „Aš niekada nesu Dabar“ ir „ niekada nesu Aš“, bet visada esu taifūno akyje.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tikakimirką… (II dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje