Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis lietuvių kalboje yra daugeliu atveju siejamas su viršumi – DŽIAUGSMAS – VIRŠUS: „Pajuto gerkle kylant kokį šiltą  džiaugsmą, gerumą.“, „Porelės, vieniems keliančios juoką ir džiaugsmą, kietiems – pipirai ir tulžis.“, „žmonės kėlė nenumaldomą naivų džiaugsmą“, ir PYKTIS – VIRŠUS: „Pajutau kylantį  pyktį.“, „Jautė iš Rolando trykštantį  pyktį  ir gniuždantį beviltiškumą.“, „Atsisuka taikesnis, pašokusį  pyktį  prigesinęs.“, „Plykstelėjusį  pyktį  nustelbė netikėta užuojauta.“ Viršus tarsi pabrėžia teigiamą emocinės būsenos vertinimą. Tačiau pyktis nėra teigiama būsena, ji turi neigiamą konotaciją, todėl šiuo atveju jį galima sieti su intensyvumu, arba kitaip tariant, apibrėžti patį atsiradimo postūmį, t.y. jis gali kilti, trykšti, siūbtelėti, plykstelėti, pašokti, liepsnoti (taip pat kilti į viršų).

Yra galima ir tokia konceptualioji metafora PYKTIS – UGNIS. Kadangi pyktis siejamas su ugnimi, galima numanyti, kad šią emocinę būseną galima šiek tiek kontroliuoti, t.y. slopinti arba kurstyti: „Atsisuka taikesnis, pašokusį  pyktį  prigesinęs“, „Plykstelėjusį pyktį nustelbė netikėta užuojauta.“, „Matė pašnekovo akyse vis dar rusenantį pyktį.“ „Tolia įtarė, kad šefo pyktį kurstė ne tik apmaudas dėl pinigų.“ Ši emocija labai intensyvi. Ugnies liepsna – tai karštis, kuris gali neigiamai veikti ne tik patį degantį daiktą, bet ir pakenkti kažkam kitam. Apie džiaugsmą pasakyti, kad DŽIAUGSMAS – UGNIS negalima. Jam priskiriamos tokios metaforos, kaip šviesus, dangiškas, skaisčiausias labiau sietinos su DŽIAUGSMAS – ŠVIESA: „patyrei šviesiausią palaimos  džiaugsmą.“, „išėjau, išsinešdamas širdy šviesų  džiaugsmą.“, „…išskyrus jo paties tyrą džiaugsmą.“, „Gilgamešas pajunta džiaugsmą, dangišką džiaugsmą…“ Tačiau daugeliu atveju džiaugsmo šviesą galima užtemdyti, kitaip tariant, sumažinti šios emocinės būsenos intensyvumą: „Džiaugsmą kiek temdė aplinkybė“, „Tačiau džiaugsmą aptemdė viena mintis.“, „atmosfera temdė naujametinį džiaugsmą“, „Ir skaisčiausią  džiaugsmą  sugeba juodžiausiu debesiu užgulti.“, „šešėlis, temdęs galingą Džimbymo džiaugsmą“, „Kas gi šiandien temdo Jūsų džiaugsmą, mokytojau?“ Taigi, visais šiais atvejais iš dalies galima džiaugsmą įvardyti kaip DŽIAUGSMAS – TAMSA.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)

Lietuvių kalboje „džiaugsmą“ linkstama sudaiktinti, paversti medžiaga. Jį galima matyti kaip ir bet kokį kitą tikrovės objektą: „Ryto džiaugsmą lyg kas nuėmė ranka.“, „Pamilau graikų trykštantį džiaugsmą, kuris reiškėsi triukšmu.“, „Krūtinėje gniaužė užmirštą vaikystės džiaugsmą ir šventės ilgesį.“,  „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?“ Lygiai taip pat sudaiktinamas esti ir pyktis: „Išliejęs pagiežą ir  pyktį suglebo.“, „Džimis staiga čiaumoja tarp lūpų  pyktį.“, „Trypdama visus geidulius ir  pyktį.“, „Liejo susikaupusį  pyktį  ponia Penė.“

Šalia emocinės būsenos pavadinimo dažnai eina būdvardžiai, kurie pabrėžia daikto dydį: didelis, beribis, begalinis, mažytis, nepakeliamas džiaugsmas; „Visa tai išsilieja į begalinį  džiaugsmą  ir pakylėjimą.“, „Ar didelį  džiaugsmą  turi?“, „Turi sielvartą ir tokį pat nepakeliamą  džiaugsmą.“, „Didžiuliam moterų  džiaugsmui“, „Dusetose nušautų nesimatė.“, „Jos motinos, didžiausiam  džiaugsmui, vėl čia.“ Derėtų paminėti, kad būdvardžiai dažnesni kalbant apie emocinę būseną –  džiaugsmą, negu kad pyktį. Apibendrinant pastarąją būseną, imtyje rasta tik keletas tokių metaforų: pajutau begalinį pyktį toms valdžioms.; dideliam kitų vaikų pykčiui. Minėtinas vienas atvejis, kada apie džiaugsmą pasakoma, kad jis mažytis: mažytį Keruacio skaitytojų dėmesį. Galima daryti išvadą, kad paprastai nei džiaugsmas, nei pyktis nėra labai silpnos emocinės būsenos, kad apie jas kalbant, būtų galima dažnai pasakyti „mažytis“. Daugelis pavyzdžių kaip tik rodo šių būsenų intensyvumą ir stiprumą. Tuo tarpu džiaugsmas dar ir neapčiuopiamas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos: „Mano džiaugsmui nebuvo galo.“, „Kai susitiko, džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto.“, „Motinos džiaugsmui nebuvo ribų mane pamačius.“,  „Džiaugtumės, ir galo krašto tam džiaugsmui nebūtų.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)

Emocija – psichinis išgyvenimas, jausmas. Šis jausmas motyvuoja, organizuoja ir nukreipia suvokimą, mąstymą bei veiksmus reikiama linkme.

„Emocijų ir kalbos santykis ypatingas, nes kalba išreiškiama tai, ko neįmanoma pamatyti plika akimi. Kalba apibrėžia emocijų esmę, nurodo panašumus ir skirtumus, t.y. siekia diferencijuoti tuos dalykus, kurie mūsų sąmonėje neturi aiškių ribų.“  Kognityvinė lingvistika kaip tik ir pabrėžia metaforų ypatybę, kad taip atskleidžiamos pasaulėžiūrų tendencijos. Ypač domimasi dvasinės srities metaforizacija, aiškinamasi, su kokiom sritim siejamas protas ir jausmai. Paprastai tiriama, kaip metaforizuojami universalūs dalykai. Apibendrinus visas metaforas, viena kryptis minima kaip tam tikros srities perkėlimas kitos srities dalykams įvardyti.

Pagrindiniai darbo objektai – konceptai, reprezentuojami lietuvių kalboje žodžiais džiaugsmas ir pyktis.  „Konceptas – tai mąstymo vienetas, visa informacija apie kažką, esantį žmonių, kalbančių tam tikra kalba, sąmonėje.“

Šio darbo tikslas kaip tik ir yra patyrinėti, kaip emocijos džiaugsmas ir pyktis yra metaforizuojamos lietuvių kalboje. Darbe žodžių džiaugsmas ir pyktis yra parinkti keli linksniai – kilmininkas ir galininkas.

Kalbos pasaulėvaizdis geriausiai atsispindi žodynuose. Žodis džiaugsmas yra suvokiamas kaip „pasitenkinimo jausmas, linksmybė, smagumas, malonumas“ , o pyktis kaip „priešiškas nusistatymas dėl patirtos skriaudos, piktumas, susierzinimas, rūstis“ . Dar tiksliau, su kuo šios emocijos siejamos kalboje, geriausiai parodo kontekste esančios metaforos.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)

Ugnis – viena iš gamtos stichijų. Panašiai ugnį apibrėžia ir „Naujasis simbolių žodynas“: „Ugnis, tariamai gyva, naikinanti, šildanti ir skleidžianti šviesą stichija, galinti sukelti skausmą ir atnešti mirtį.“ Tačiau simbolikoje ugnis turi ne tik neigiamą reikšmę, ji paprastai yra dvilypės prigimties. Ugnis gali būti ir šventasis namų židinio simbolis, kuris simbolizuoja įkvėpimą ir Šventąją dvasią, o toji „ugnies liežuvių pavidalu per Sekmines suteikė apaštalams vilties“ Be šios teigiamos mirties semantikos yra ir kita – tamsioji ugnies pusė. Tokia semantika ryškėja, kai kalbama apie pragaro ugnį. Tada iš karto galima teigti, kad tokia ugnis bus naikinanti, karšta, visa apimanti ir užvaldanti. Ji net prilygsta pačiai mirčiai.

„Daugelyje senovės Graikijos bei Polinezijos mitų ugnis pradžioje buvo Dievo nuosavybė ir tik vėliau buvo pagrobta ir atsidūrė žmonių rankose. Ugnis gali būti „apvalančiomis liepsnomis“, naikinančiomis blogį ir padedančiomis išsivaduoti nuo raganų ir kitų demoniškų būtybių.“ Nepaisant praktiško ugnies panaudojimo, ji dar yra ir su tikėjimu sietinas dalykas. Su apsivalymu yra susijęs ir bėgiojimo po ugnį paprotys, kuris žinomas daugelyje žemės vietų. Kaip bebūtų keista, ugnis dažniausiai reiškia „vyriškąją stichiją“, kuri yra „vitalinės energijos, širdies, lytinės potencijos, nušvitimo bei saulės simbolis.“

Tačiau ugnis gali turėti ne tik vieną ar kelias reikšmes, kurias fiksuoja simbolių žodynas, bet dar ir kitų, „situacinių“ reikšmių, kurios gali būti kuriamos čia ir dabar, pasitelkiant asociacijų ryšį, metaforų, metonimijų, palyginimų pagalba.

Ypač daug ugnies semantinių atspalvių galima rasti meninėje kūryboje. Šiame darbe tyrinėjimų objektu yra pasirinkta Vytauto Mačernio poezija, kuri teikia daug medžiagos analizei. Bandoma suklasifikuoti, bendresniais bruožais apibrėžti ugnies kaip stichijos semantiką, pateikti V. Mačernio kuriamo lyrinio subjekto jausenas ir būsenas, kurios dažnu atveju yra iškeliamos ir rodomos per vaizdų semantiką, tiesiogiai įvardijant ugnį ir viską, kas su ja susiję: degimas, deginimas, liepsnos, liepsnojimas, gesimas, žarijos, gaisras.

TEIGIAMA UGNIES SEMANTIKA V. MAČERNIO POEZIJOJE

Vytauto Mačernio poezijoje ugnis turi keletą reikšmių: ji gali turėti neigiamą, teigiamą ir neutralų atspalvį (retais atvejais, kai vartojama palyginimuose: „gęstantys saulėlydžiai“ – sunku pasakyti, ar gesimas, sietinas su ugnimi, yra teigiamas ar neigiamas reiškinys, galima tik spėti, kad galbūt gesimas yra kaip tam tikras nykimas, ir tik tokiu atveju priskirti prie neigiamą semantiką turinčių reiškinių). Negalima visiškai nuspręsti, kokia ugnies reikšmė vyraujanti, bet galima išskirti, su kokiais dalykais vienos ar kitos ugnies pagalba kuriamos reikšmės siejasi, ir kokius išorinius bei vidinius lyrinio subjekto išgyvenimus atskleidžia, kokias būsenas, svajones, troškimus reiškia.

Kalbant apie teigiamą ugnies semantiką V. Mačernio poezijoje, galima skirti kelias ugnies, degimo, liepsnojimo reikšmes. Ugnis labai dažnai išreiškia lyrinio subjekto vidines jausenas, tokias kaip džiaugsmas, taip pat beribius troškimus, viltis, svajones, rodo tam tikrą užsidegimą gyventi, veikti, patirti, išgyventi, siekti laimės:

Dangus toks mėlynas, krūtinėj jausmas tyras.
O akyse – ugnis, o lūpose – daina!

Tegul jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

Tuo pat metu visas jaunystės spinduliavimas, troškimai, jausmai susiduria su realybę, į ją atsitrenkia lyg į sieną, ir virsta stipriu nerimu, netikrumo jausmu, kankinančiu lyrinį „aš“:
Svajonės karštos kaip žarijos –
Tikrovė abejinga ir šalta.

Jaunystės energija, džiaugsmas, „užsidegimas veikti“, susidūręs su realiu pasauliu, kuris abejingai ir šaltai pasitinka jauną žmogų, nyksta ir net visai dingsta, tampa nusivylimu, liūdesiu, prarandamas tikėjimas ir pasitikėjimas esamu pasauliu, sunaikinami ir troškimai („perdegę troškimų ugnimi“ ), siekiai, vedę lyrinį „aš“ jaunystės keliu. Pasitelkiant ugnies gesimo, perdegimo semantiką, kuriamos priešingos reikšmės:

Per daugelį metų jie įprato saulėn nepažvelgti, nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.

V. Mačernio poezijoje ugnis dažnu atveju siejama apskritai su šviesa, laukiama, trokštama šilima, kuri ateisianti po sąstingio, šalčio, kaip tam tikra atgaiva, vidinė stiprybė, kelsianti lyrinį subjektą iš nerimo, abejonių, nežinios, vesianti į žinojimą ir būsianti vidinė atsvara išorės šalčiui:

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.

O jei tave kas nors uždegtų…
Džiaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nušviestum tu beprasmę naktį
Plačiom lyg upės liepsnomis.

Ugnis minima kalbant ne tik apie džiaugsmą, vidinės šilumos troškimą, bet ir apie meilę, tiesa – nedažnai. Meilė V. Mačernio lyriniam žmogui yra svarbi vertybė sunkime ir pilkame pasaulyje kaip ir namai, gimtinė, kurie sudaro jo gyvenimo pagrindą ir žmogiškąją esmę. Per „lūpas, degančias kaip liepsnos“ skleidžiama dar viena ugnies reikšmė: ugnis – tai karštis, o lūpos – tai aistra, todėl lyriniam subjektui, ieškant ir siekiant meilės, tenka saugotis nuodėmės, į kurią kaip tik ir pastūmėja per didelis „užsidegimas“, kuris gresia „perdegimu“:

O moterys! Jūs gundančios kaip miestai naktį <…>
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti…

Per meilę ir aistrą ateina sielos džiaugsmas, pasigėrėjimas ir net ekstazė („Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint“), kuri siejama su ateitimi, nes dabartinis pasaulis yra nykstantis. Pasiekiama netgi euforija, tačiau ji siejama ne su ateitimi, bet kaip tik su praeitimi, prisiminimais, o šie – šviesūs kaip liepsna, ir pakylėja žmogaus sielą virš žemės ilgesio:

O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.

Ugnies semantika perteikiamas lyrinio „aš“ džiaugsmas – ne tik regėjimai, bet ir žinojimas, kuris dažniausiai ateina per kančias.

_______________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)
Simbolis
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija

Simbolis

Simbolis – (sutartinis ženklas) yra daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį (rytas – gyvenimo pradžios, džiugios vilties, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simbolis).

Lietuvių lyrika nemažai simbolių perėmė iš liaudies dainų. Tai daugiausiai vienaprasmiai simboliai. Simbolinę prasmę gali įgyti bet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ar net epitetas. Simbolis artimas alegorijai, bet jo turinys nėra vienareikšmis. Jam būdinga keliamų asociacijų gausa ir įvairovė. Pagrindinis simbolių šaltinis – gamta.

Simboliais virsta tokie gyvi ir negyvi daiktai, kurie išreiškia kokius nors charakteringus, ryškius ruožus žmogaus privalumų, pvz., karvelis – skaistumo simbolis, liūtas – galios, didumo, ąžuolas – pastovumo, lapė – gudrumo, veidmainybės, asilas – kvailybės, žaltys – išminties.

Daug yra simbolių paskolintų iš literatūros ir istorijos, pvz.: Saliamonas – išminties simbolis, Juozapas – skaistumo, Judas – išdavybės, Pene-lopė – žmonos ištikimybės ir t. t.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija
Metafora ir metonimija