Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)

Su pakylėjimu rašytojas kalba apie, atrodytų, elementariausią dalyką, ežero dugną. Įsižiūrėjimas į detales, kurias ne visada užkliudo žmogaus akis, tik dar kartą įrodo, koks svarbus, artimas žmogiškajam gyvenimui ir koks pirmapradžiai tyras yra gamtos pasaulis. Štai novelėje „Santa Liucia“ ežero dugnas primena ištaikingą sodą, kiemą ar parką, kur augmenija esti lyg iš priešistorinių laikų:

„Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apsodintas aikštes, nukarusias šilų garbanas, karpytinius vainikus, asiūklių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų.“

Gamta akylai stebima ir kaip visuma, ir išskiriami jos atskiri komponentai. Net mažiausia žolelė yra smulkiai, detalizuotai aprašyta, pvz., novelė „Snaudalis dirvonėlyje“:

„Baltais, rožiniais taškeliais aptaškytas snaudalis neturi jokių paslapčių, nes savo ūgio neslepia lapuose, kaip tat daro kitos gudraujančios gėlės. Tokios prabangos, kaip lapai, snaudalio ūkis negali pakelti, nes sausa dirvonėlio žemė labai šykščiai atiduoda gaivinamąją drėgmę. Taigi jisai visus rūpesčius nukreipia į savo vienintelį turtą – baltą, rožinėm dėmėm apšlakstytą žiedą, tirštai apkamšytą gležnais siūleliais, kuriais godžiai geria sveikatą iš palaimingojo oro. Jei žemė neduoda, reikia atsiimti iš oro.“

Pagal prasmę ši citata artima V. Kubiliaus minčiai, jog P. Andriušio gamtos pajauta – „tai „žemininkų“ pasaulėjauta („žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė“), ištryškusi lyrinės adoracijos ir elegiško sielvarto himnais“. „Anoj pusėj ežero“ vyksta perkeitimas, paneigiantis realistinę tradiciją, neretai primetamą P. Andriušiui: ne gamtos fone vyksta žmogiškoji drama, o priešingai – žmogiškojo pasaulio fone kristalizuojasi gamtiškoji gyvastis. Taigi pastebėtina, jog žmogiškoji drama lieka antraplanė ir nesvarbi – ji ištirpsta gamtos pulsavime. Galima sutikti su J. Kaupo nuomone, jog autorius „nesiskverbia į jų [personažų] sielą, bet aprašo jų išvaizdą, įpročius, kalbą. Gal dėl to jo veikėjai atrodo mažyčiai, juos matai kaip aktorius scenoje iš aukščiausiojo balkono ar kaip žmones už ežero: gali matyti jų judesius, nugirsti jų juoką ar šūkavimus ir pajusti jų bendrą rolę tame svaiginančiame peizaže. Jie susilieja su aplinka. Jo žmogus nėra nei gamtos valdovas, nei filosofas. Jis yra natūralus gyventojas <…>“. Štai, pvz., novelėje „Tauragnuos“ Antano Atkočiaus nenusisekusio gyvenimo istorija pasakojama, galima sakyti, neutraliai, nors, žiūrint iš humaniškų pozicijų, tokio žmogaus gaila:

„O geras žmogus Atkočius! Tik, atėjęs čionai užkurijom, moterų ir drėgmės nualintas. Riete užriejo tylų, gerą žmogų, o jo rankos ir kojos votim apėjo, bebraidžiojant po dumblynes. Nors tik iš ažu keturių kilometrų čionai atsikėlė užkuriom, bet per trisdešimt metų vos porą kartų moterys išleido jį apsilankyti gimtinėje. Iš tėvų atsinešė sodų meilę ir užkurijom prisodino obelaičių, geltonųjų slyvų, pakeles užleido vyšniomis.“

Viena iš P. Andriušio novelės temų galima laikyti savitą laiko sampratą. Laikas novelėse suvokiamas kaip veikiantis žmogų, o ne florą: „Penkių beržų kronikoje“ Kazys jau seniai mirė, o Kazio Gojus vis dar tebėra ir laikas „šiurena penkių beržų viršūnėmis“. „Čia nėra veiksmo įprastine prasme, kur net laikas sustojęs. Ligi smulkiausios detalės ten įžiūrim į tame laike įšalusius <..> gamtą ir atsiminimus, gaubiamus lyrinių nuotaikų“

Taigi apibendrinant pasakytina tai, jog Pulgio Andriušio novelių knyga „Anoj pusėj ežero“ yra kontekstuali autoriaus biografijai. Esminė kūrinių idėja esti gimtojo kaimo gamta ir prisiminimų apie ją aktualizacija, pagrįsta gamtos, kaip pirmapradės versmės,  antrpomorfizavimu. Taip gamtai suteikiamas prioritetas žmogiškosios dramos atžvilgiu

___________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos“ įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)

Toks vaidmenų pasiskirstymas nėra visiškai nenuneigiamas, turint galvoje, kad ir pasaka nėra tikra stebuklinė pasaka.

Be vaidmenų, Proppas skiria 31 funkciją (personažų poelgius, kurie reikšmingi veiksmo eigai). „Skudurinės Marytės istorijoje“ realizuojama vos keletas iš jų. Pagal V. Proppą pasaka paprastai pradedama šeimyninės padėties nusakymu, kartais nuo seniausių laikų yra prieinama prie dabartinės situacijos, nuo kurios prasideda veiksmas. Tokia priešistorė yra ir Avyžiaus pasakoje.

Veiksmas prasideda lėlės akių pramerkimu, būsena, kai pajuntama gyvastis. Veiksmo suintensyvėjimu laikytinas išsiskyrimas (pirmoji funkcija). Pasakoje galima nurodyti tam tikrą paruošimą nelaimei. Atvyksta Jūratės pusseserė ir iš karto pajuntama artėjanti nelaimė – primityviai tariant, Marytės išsiskyrimas su mergaite. Kad Trepsė yra neigiamas personažas, sužinome dar pasakos pradžioje („mūsų piktoji Trepsė“), tačiau ir pradėjus įsibėgėti veiksmui nuolat pabrėžiamas jos elgesys, kalbos maniera, inoringumas bei užgaidos: susiraukė, supyko, „aš noriu“, „turi man padovanoti“, „nemėgstu, kai man kas priekaištauja. Gana! <…> – Pratrūko rėkti Trepsė, trypdama kojomis ir vartydama akis“. Išsiskyrimo esmė, pagal Proppą, kad silpnesnieji lieka be globos ir į juos tampa lengva pasikėsinti. Iš esmės ir šioje pasakoje yra kažkas panašaus. Čia be globos lieka ne Jūratės šeima, kaip kad būdinga stebuklinėms pasakoms, o pats herojus – lėlė Marytė.

Skudurinės Marytės istorijoje“ neatsiskleidžia draudimas, draudimo sulaužymas, paslapties kvotimas, ar šnipinėjimas, paslapties išgavimas, klasta, apsigavimas, tačiau yra stoka arba, kitaip tariant, kenkimas (8 funkcija). Tačiau kenkimas bus tik tada kenkimas, jei bus nukentėjusių, t.y. patyrusių stoką. Galima manyti, kad Marytės pasisavinimas ir galėtų būti pakenkimas, nes Jūratė praranda lėlę ir patiria stoką. Kita vertus, kenkimas yra lyg dvejinimas to, kas jau buvo pasakyta apie išsiskyrimą. Manau, jog šios pasakos atveju galimos dvejos išvados: arba išsiskyrimas ir kenkimas galėtų eiti vienas šalia kito kaip viena ir ta pati funkcija, arba labiau Marytės istorijai tiktų kenkimas, nuo kurio įsibėgėja veiksmas (ką akcentuoja ir Proppas: „Nuo šios funkcijos pradedamas vystyti veiksmas. 1 – 7 funkcijos – paruošiamosios.“).

Paskutinė funkcija, kurią galima tapatinti su veiksmu – tarpininkavimas (9 funkcija). Į istoriją įtraukiamas jūrininkas, kuris savo patarimais padeda Marytei nusiraminti ir nesijausti vienišai. Tarpininkavimas sietinas su reikiamos informacijos gavimu apie esamą padėtį – Trepsę ir jos elgesį su lėlėmis.

„Skudurinės Marytės istorija“ tarsi nutrūksta su lig lėlės nuspyrimu už spintos. Bet vėliau nežinomu būdu ji jau lėlių būryje dalinasi patirtais įspūdžiais. Akivaizdu, kad tas funkcijas, kurias Proppas išskiria po devintosios, nėra realizuojamos, bet jos visos ir neturi būti atskleistos vienoje pasakoje. Tad belieka tik konstatuoti faktą, jog jo funkcijų analizės metodas, skirtas stebuklinės pasakoms, gali ir yra bent iš dalies būti pritaikomas ir ne stebuklinei pasakai, tik, žinoma, nebus išvengta dvejonių dėl vieno ar kito skirstymo, sunkumų taikant šį metodą, kaip kad atsitiko ir su „Skudurinės Marytės istorija“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkscijų analizės metodą (I dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas