Žyma: sakinys

Laiko referencija – sakinių siejimo priemonė, kurios gramatinė raiška yra laiką reiškiantis įvardis (pvz.: dabar, tada ir t.t.).

Laiko referencijos vartojimo polinkius labiau lemia semantika. Jos pavartojimo atvejų rasta nedaug (4), bet tai, kad vyrauja būtasis ir esamasis laikas, įtakos turi pasakojimo situacija, pvz.: „Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. < … > Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką.“ (ŠkėmBD 13); „Antanas Garšva eina koridorium į „back“ keltuvą. Tada kvapas aitrus ir nebesvarbus veidas.“ (ŠkėmBD 21).

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Asmeninė referencija tirtame tekste reiškiama asmeniniais įvardžiais (pvz.: „Antanas Garšva įeina į peroną. <…> Jis žingsniuoja apytuščiu peronu.“ (ŠkėmBD 7); „Aš prisimenu senelio kapeliono žodžius mums, vaikučiams: <…>. O, kaip mes neapkentėm pirmojo mokinio!“ (ŠkėmBD 11);  „Daktaras Ignas ir pats sukuria kokį eilėraštį, belaukdamas pacientų. <… > Jo apskritas veidelis nušvinta merginos rausvumu, kai jis išgirsta komplimentą.“ (ŠkėmBD 12), „Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimiuke, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimiukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės.“ (ŠkėmBD 8)).

Tyrinėtame Škėmos tekste buvo rastas vienas sakinys, kuriame asmeninė referencija buvo išreikšta skaitvardžiu, o ne įvardžiu (pvz.: „Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenusišluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės. “(ŠkėmBD 8)). Taip pat reiškiama I ar II asmeniu (pvz.: „Garšva eina požeminiu koridoriumi. <…> Mano kišenėje tabletės.“ (ŠkėmBD 7);  „Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines, siūlė persisukusi, numauk jas, numauk.“ (ŠkėmBD 9) „Antanas Garšva eina Trisdešimt ketvirtąja. <…> Aš pats užmausiu nupirktąsias.“ (ŠkėmBD 9)) arba daugiskaitiniais įvardžiais, o tiksliau – dviskaitos formomis (pvz.: „Elenos vyras laukė kiek pasviręs į priekį, ir jo trumpai kirpti, šiurkštūs plaukai pūpsojo karingai susišiaušę. Garšva žengė keletą žingsnių. Juodu stovėjo vienas prieš antrą, kol akimis nutarė nespausti rankų. “(ŠkėmBD 17)). Rosino A. prie daugiskaitinių participinių įvardžių priskiria ne tik juodu, mudu, bet ir mes, jūs, jie, jos (Rosinas, 1996, 34 – 38). Asmeniniai įvardžiai teksto ištraukoje pasiskirsto netolygiai.

Akivaizdu, kad asmeniniais įvardžiais sieti sakinius yra daug patogiau, kartu tai išreiškiamas objektyvus santykis su tikrove, vaizduojamu pasauliu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados