Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Dangaus ir žemės sūnūs“. Šiuo romanu – drama „Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas.“ (AušrDangaus ir žemės sūnūsa Martišiūtė-Linartienė) Pagrindinės kūrinio temos – gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės ir nusivylimo, dievoieškos.

Kūrinyje vaizduojami įvykiai – žydų karaliaus Erodo valdoma Judėja, kuri yra Romos priespaudoje. Ją valdo Tiberijus. Vaizduojama ir krikščionybės kilmė. „Dangaus ir žemės sūnūs“ – tai žemiškasis tikėjimo variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį.

Kūrinį sudaro trys linijos: Erodo, Jėzaus ir žydų tautos istorija. Evangelijose aprašomi įvykiai dramatizuojami, – Ješuos, Erodo, Jehudos iš Kerioto, Barnabo –  nors daug dalykų interpretuojama savaip.

Veikia daug Naujojo Testamento personažų. Įvykiai vystomi sinchroniškai. Daug aforizmų ir sentencijų.

V. Krėvės kūryba, šakota ir įvairi, netelpa jokiuose literatūrinės krypties rėmuose, nors atskirus jo kūrinius galima sieti su romantizmu, ypač su neoromantizmu, realizmu ir net simbolizmu. Kūrybos lietuviškumas, tautinis stilius, dėl kurio tiek daug ginčytasi amžiaus pradžioje, rašytojui neužstojo pasaulio problemų. Jis buvo patriotas, kėlė pasiaukojimo, tarnavimo tėvynei ir jos laisvei idėją. Bet kaip menininkui, jam buvo patraukli individo laisvės, ištikimybės pačiam sau problema. Kuo drąsesnis kūrėjas, tuo sudėtingesnės ir prieštaringesnės jo keliamos problemos, tuo sunkiau jas matuoti vienu masteliu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

„Skirgaila“ – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija.

Pirmasis dramos „Skirgaila“ variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius Borisas Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V. Krėvė 1924 metais dramą perkūrė lietuviškai, pakeitė ir nemažai papildė. Drama turi griežtą kompoziciją – tai lyg istorinės dramos modelis.

SkirgailaDrama vaizduoja XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines bei religines problemas. „Skirgailoje“ atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės „Skirgaila“ labiausiai priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės.

V. Krėvės Skirgaila – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Skirgailos tragizmą ir didybę sujungia charakteris.

Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas
rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime.

V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas.

Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Tėvynė – tai politika, kuri jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija – kunigaikščio kepurė neprastesnė už vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jis jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių (I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti. Tiesa: tiesoieška vyksta religijos sferoje. Meilė: poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos. Meilė tampa alternatyva veiklai, valiai, protui, paskutine priebėga nuvargusiam.

Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų „aukų“. Religija – prievartos ir žudynių priedanga.

Dramoje skirtini šeši konfliktai, arba trikampiai:

1. Politinis – religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. Lenkai ir vokiečiai pristatomi proto – jausmų kontrasto principu.
2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo pusėn.
3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir Bažnyčios labui, bet Ona Duonutė priešinasi.
4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusį Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį.
5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės: Ona Duonutė abiem priešinasi.
6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės.

Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizdavo istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidė tokio herojaus vertinimo prieštaringumą.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas”

Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – Krėvės bandymas sukurti epą. Tai tautosakos stilizacija, nes padavimai nėra autentiški. Kūrinyje įvesta naujų personažų. Padavimai parašyti ritmine proza, artima eiliuotai, taigi, galima dainuoti rečitatyvu.

„Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, – „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius).

„Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas. <…> Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį.“ (Aušra Martišiūtė-Linartienė) Kaip asmuo jis minimas ir padavimuose. Tačiau dramoje nebelieka padavimams būdingos idilės. Drama „Šarūnas“ kalba apie tą laiką, kai Lietuvą niokojo kunigaikščių nesantaika ir karai. Kūriniu atskleidžiama mitologinė žmonių galvosena, papročiai, religija ir valstybingumo kilmė.

Tačiau drama neatitinka dramos reikalavimų; ją galima vadinti tik skaitytine drama. Daug vietos žaidimams, merginų vakarojimo scenoms ir t.t., daug dainuojama, o ir personažai kartais kalba dainų posmais. Taip nesukuriamas dramos veiksmas ir intriga, nors dramatizmo esama.

Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus ir jų sukurtą netobulą pasaulį. Jis, Dainavos kunigaikštis, kovojantis dėl krašto vienybės, nepripažįstantis autoritetų ir su draugais darantis, ką nori. Šis herojaus despotizmas kuriamas dramatiškai. Šarūnas vienišas tiek psichologiškai, tiek morališkai. Jo pagrindinis noras – būti vieninteliu valdovu.

Šarūnas vaizduojamas žemo ūgio, ilgomis rankomis, tėvų nuskriaustas sūnus, dėl to jis vidumi jaučia nepasitenkinimą ir iš to kyla keršto noras. Narsa, valdžia ir garbe jis bando kompensuoti vaikystės skriaudas, būti aukščiau visų. Jis vaizduojamas kaip ambicingas individualistas. Be valdžios troškimų jis turi ir abejonių, kurios stiprina tragizmą.

Labiausiai tragizmą sustiprina kulminacinė scena – vestuvės per prievartą, kurios paskatina žmoną Voverę nusižudyti. Po kulminacinės temos yra suvokiami padariniai ir paminamas išdidumas. Šis įvykis paskatina Šarūną stoti į kovą dėl vienybės, kurios metu ir žūva.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius”

Vinco Krėvės kūrybos konfliktų pagrindas ir pagrindinės temos – tai kaimas ir jo buitis, legendinė praeitis, alegorinė išmintis (Rytų kraštų kultūra), padavimai ir tautosaka. Galima sakyti, kad didžiosios Krėvės aistros buvo kelionės ir tautosakos rinkimas. Anksti išsikristalizavo ir pagrindiniai žanrai: romantinė legenda, realistinė novelė ir apysaka bei istorinė drama. Bet nemažoje dalyje savo kūrinių autorius didžiausią dėmesį skyrė dviem visuomenės grupėms – seniems ir mažiems, nes „vaikystė ir senatvė yra du svarbiausi, dvasingiausi ir garbingiausi žmogaus gyvenimo etapai. Vaikas – tai žmogus, kuriam viskas prieš akis. Jis turi pasirinkti savo būsimą gyvenimo kelią, nulemti savo ateitį. <…> Jis turi savo dvasią, savo išgyvenimus ir savo sąžinę. Jei jis vadovausis savo sąžine, gyvenimas jo nesugadins ir jis galės pasiekti dar garbingesnį savo gyvenimo etapą – senatvę„.

Likimo keliais“ – gana schematiškas kūrinys. Jame Krėvei nesisekė pasitelkti humorą – mokėjęs pasišaipyti gyvenime, nemokėjo to įgyvendinti kūryboje. Tačiau jam sekėsi liūdėti, kankintis, užjausti. Tai artima romantinės krypties autoriui. Jis savo kūryboje neperžengė XIX a. ribos, t.y., estetikos supratimu jis liko romantizmo žmogus, tačiau kūriniuose stiprus ir neoromantizmas.

Apsakymą „Raganius“ sudaro kelios novelės, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika. Pagrindinės temos – gyvenimo patirtis, dievas ir žmonių santykis su krikščionybe. Dievo konfliktą atskleidžia Kukio ir Gugio požiūriai. Skleidžiasi simpatijos panteizmui ir pagonybei, nes jos neneigė žmogaus intuicijos ir pranašystės. Kūrinys turi realizmo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasminimas.

Kukis – paklusnus ir sąžiningas katalikas, turėjęs daug turto, už kurį kaimynai jį gerbė, bet, deja, jo pasaulėvaizdis plokščias. „Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi.“

Gugis – panteistinio tipo žmogus, manęs, kad dievas neturi teisės bausti ir teisti. Jo dievas „juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.“ Gugis gyveno pagal savo norus, moralinius įsitikinimus ir taisykles, nesilaikė bažnyčios priesaikų, bet buvo priimtas į dangų. Scena prie dangaus vartų rodo, kas yra vidinė žmogaus laisvė, kokia jos vertė.

Gugį galima laikyti savotišku maištininku, nes jis „savo gyvenimo būdu, skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės, <…> bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre“, nes jo „nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebina inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras.

Šie du personažai – tai civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nedirba tradicinių žemdirbio darbų, bet kur kas mieliau filosofuoja, mąsto apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesų. Šiais personažais įteisinamas iššūkis tikėjimui.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Vincas Krėvė – Mickevičius

Vincas Krėvė – Mickevičius gimė 1884 metų spalio 19 dieną Subartonių kaime ir buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dvylika vaikų (penki jaunesni Krėvės broliai mirė). Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, tad būsimas lietuvių literatūros klasikas, prozininkas ir dramaturgas mokslus ėjo privačiai pas kaimo mokytoją, vėliau Merkinės mokykloje. Išlaikęs egzaminus, 1900 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios po Vincas Krėvėdviejų kursų buvo pašalintas, kaip rašąs eiles ne pagal katalikybę, todėl netinkąs mokytis seminarijoje. Toks sūnaus akibrokštas įskaudino tėvą ir šis nustojo jį remti.

Būdamas iš prigimties ambicingas, Krėvė mokėsi savarankiškai ir po kelių metų įstojo į Kijevo universiteto filologijos skyrių, tačiau kai šis buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje. Kijevo universitete Krėvė parašė darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį pelnė aukso medalį ir buvo pakviestas ruoštis profesūrai, tačiau dėl tikėjimo universitetą paliko ir su šeima išvyko į Baku. Čia miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, parengė daktaro disertaciją „Apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę“, studijavo Sanskritą, domėjosi kultūriniu bei socialiniu gyvenimu.

Krėvei rūpėjo išdėstyti budizmo mokslą ir išaiškinti nirvanos prasmę, taip pat įvardinti kainą, kurią sumokame pereidami iš vieno tikėjimo į kitą. Krėvę traukė žmogiško apsisprendimo kaina.

Gyvendamas Baku susirašinėjo su Liudu Gira. Išgyvenęs čia apie dvylika metų, 1920 – aisiais Krėvė sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą, skaitė visuotinės literatūros istorijos paskaitas, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus.

Tuo pat metu Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Jis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“, žurnalą „Lietuvis“, taip pat redagavo tęstinius leidinius „Tauta ir žodis“, „Gaisai“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Dienovidis“, dar keletą kitų, taip pat dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, vadovaudamas VDU tautosakos komisijai, rinko liaudies kūrybą ir ją publikavo.

V. Krėvė organizavo Klaipėdos sukilimą ir palaikė ryšius su Antanu Smetona, Juozu Tumu – Vaižgantu ir Augustinu Valdemaru, buvo vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų, pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas, ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“, taip pat bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos.

1944 metais V. Krėvė pasitraukė į Vakarus ir kurį laiką gyveno Austrijoje, kol persikėlė į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. Mirė Vincas Krėvė – Mickevičius 1954 metų liepos 7 dieną.

Literatūriniu keliu Vincas Krėvė ėmė žengti labai anksti – būdamas vos penkiolikos metų. Pirmuosius eilėraščius rašė lenkiškai sekdamas M. Lermontovu, bet tie rankraščiai tėra dingę. Iš karto, kai buvo pašalintas iš seminarijos, 1905 metais pradėjo rašyti „Dangaus ir žemės sūnus“, o 1907 metais Kijeve, pasirašęs slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė), lenkų kalba išleido poezijos knygą „Frustra“.

Tikrąja V. Krėvės kūrybos pradžia laikomi 1909 metai, kai būsimas rašytojas „prabilo“ „Vilties“ laikraštyje. Nuo tada kūrinius ėmė spausdinti lietuvių kalba: išleidžiamas padavimas „Gilšė“ ir apsakymas „Bobulės vargai“.

Gyvendamas Baku Krėvė parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą: dramą „Šarūnas“ (išspausdintą 1910–1911 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (išsp. 1912 m.), „Pratjekabudą“ (išsp. 1913 m.), dramą „Skirgaila“ (lietuvių kalba išspausdinta 1924 m.), buitinę – psichologinę dramą „Žentas“ ir novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (išsp. 1922 m.). Pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą.

1935-aisiais Krėvė išspausdino dramą „Mindaugo mirtis“ (neturi sceninės įtampos), 1939 m. – apysaką „Raganius“. Po 1943 – ųjų parašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį „Miglose“.

Krėvė mėgo Ibseną, V. Hugo, Lermontovą, Puškiną. Didžiausias jo tekstų ypatumas – be galo plati tematika ir įvairūs žanrai. Vyrauja kaimo, praeities, realistinis pasaulio vaizdas ir romantinė dvasia. V. Krėvė yra vienodai stiprus tiek romantinio, tiek realistinio ir orientalistinio stiliaus kūriniuose.

Pirmas nepriklausomybės dešimtmetis daug reikšmingesnis ir produktyvesnis. Krėvė nusipelno klasiko vardo. 2003 metais monografiją apie Krėvę parašė (bet nebaigė) Zalatorius. Išleista dešimt Krėvės raštų. Režisierius Borisas Dauguvietis pastatė teatrui dramas „Skirgaila“, „Žentas“, o 2003 m. ir “Šarūną“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“