Maldonio eilėraštis – tai atviras komunikacijų laukas: jame lyrinis subjektas tarsi pakibęs tarp labai aiškių žinojimo polių, bet kartu ir daug klausiantis, ieškantis atsakymų. Jis nesijaučia išskirtinis, todėl tapatinasi su „kitu“, to paties likimo subjektu: „Mūs likimai – kaip du kardai / Iš to pačio plieno.“ Pastebėtinas dalykas, kad lyrinis „aš“, jausdamasis lygus su visa savo karta, sprendžia ir bendruosius būties klausimus. Suvokdamas, kad kiekvienas žmogus paklūsta nenuvaldomai jėgai, stipresnei už jį patį, retorinius klausimus gręžia į patį žmogų kaip sutvėrimą. Pradedama suvokti, kad likimas nėra kažkas negailestingai primesta iš aukščiau, bet tai kartu ir iš mūsų pačių sklindanti šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, daromi geri ir blogi darbai, kurie skirtingai paliečia žmoniją ir mus pačius. Taigi, tampa svarbu išsiaiškinti, „Kaip atskirti blogį ir gėrį?“ , kaip turim suvaldyti savo aistras, „Ką turim palikti, ką turim pakelti, / Kokie turim būti po vakaro šito?“ , kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kuris „Mus neša lyg putą nuo ežero žydro.“
„Kai nutyla dienos šurmulys, išgyvenami ir apmąstomi esminiai dalykai. Kas tu esi kitiems – tėvams, draugams, savo kartai? Ar žinai savo paskirtį? Ar užteks dvasinių jėgų įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą? Ji kasdienybės dalis, kaip tas juodas krūmas baltame lauke.“ Iš tiesų, mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis. Ji nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė, kaip ir tai, kad gyvendami bei priimdami sprendimus mes pasirenkame ir savo lemtį:
Ruošis ilgam gyvenimui,
Ilgai kalbai,
O jau buvusio savo derliaus
Duoną kasdienę valgai.
Senų dienų atšvaitais
Kaip sidabru švieti.
Jau nedaug įsimeni,
Bet nieko nepamiršti. <…>
Argi tik šitaip sau širdį
Mintys ir metai bando,
Argi už vasaros aido
Nebus pavasario gando?
<…>
Nepragyvenamų metų
Gegužės kiekvienam prikukuoja. /
„Pavasario gandas“
Kiekvienas turim pragarą savy.
Ten dega ir gyvi ir negyvi,
Kuriuos teisei, nebūdamas teisėjas,
Kuriuos kely apleidai, netesėjęs
Žadėtos meilės arba pareigos.
„Kiekvienas turim pragarą savy“
„Niekas negali perimti kito mirties“ , lygiai taip pat, kaip ir kito lemties. Lemtis iškyla kaip staigus gyvenimo pokytis, kuris nei lauktas, nei numanytas atsigręžia prieš mus pačius netikėčiausiu metu. Likimas gali pasirodyti neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti. Šio intensyvumo sumažinimu ir galėtų būti retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save. Galbūt tada ir taps „kaltė atpirkimu“, visatos dulkėm švies lempa, „žolės žalumas – tėviške“, o žodžiai taps pačiu likimu. Pagal Alfonsą Maldonį, visiškai įmanoma, kad tylios lemties, būties refleksijos išves lyrinį subjektą į tiesos kelią ir prasiplės žinojimo ribos, nors ir tiesa nebus ta, kurios tikėtasi, o supratimas toks gilus, kad taptų visuotinis.
__________________________
Daugiau skaitykite:
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba