Ypatinga vieta priklausė Kanados ir Amerikos rašytojams, nes tuo metu gamtos ir civilizacijos konfliktas vyko labai atvirai.
Ernestas Setonas Tompsonas (1860 – 1946). Rašytojas gimė Anglijoje, bet kai jam buvo šešeri metukai, tėvai persikėlė gyventi į Kanadą. Vaikystėje Ernestas dažnai laiką leisdavo miške stebėdamas bei piešdamas gyvūnus. Augdamas rašytojas patyrė žmogiškąjį santykį su gamta, todėl jo pasakojimai apie gyvūnus kupini ne tik švelnumo, bet ir skausmo. Kaip rašytojas debiutavo apsakymų rinkiniu „Mano gyvulėliai“. Tompsonas yra šios ir daugelio kitų savo knygų iliustratorius. Jo vietą literatūroje mokslininkai lygina su Č. Darvino vieta moksle.
Iki XIX a. vidurio nemažai mokslininkų laikėsi nuomonės, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai egzistuoja atskirai, tačiau rašytojas savo kūryba įrodė priešingai. Jo knygų herojai buvo ne žmonės, o gyvūnai.
Lietuvoje išleistos rašytojo knygos: „Vinipego vilkas ir kiti pasakojimai”(1930); „Jonukas ir Samukas” (1933); „Domino” (1940); „Lobas – vilkų karalius” (1958, 1984); „Rolfas giriose” (1960); „Mažieji laukinukai” (1961); „Vinipego vilkas” (1974); „Meškiukas Džonis” (2003).
Tompsonas vaizdavo net ir tragišką gyvūno lemtį. Visi pasakojimai portretiniai, kūrinio centre – vieno gyvūno likimas. Dažnai kuriamas toks siužeto tipas, kuriame derinamas vaikystės pasaulis ir pažintiniai dalykai. Tompsonas nebuvo siužetų meistras, nesiekė intrigų, bet tekstų įdomumą lėmė aprašomi pasaulio gamtos vaizdai.
Džeimsas Kervudas (1878 – 1927) – Kanados rašytojas, iki 13 metų augęs kaimo aplinkoje. Parašė iš viso 26 knygas ir yra laikomas Tompsono idėjų tęsėju.
Į lietuvių kalbą išverstos: „Vilkšunis – Kezanas“, „Šiaurės klajūnai“, „Meškinas Tiras“, „Uolinių kalnų valdovas“.
Apysakoje „Vilkšunis – Kezanas“ ryškinama gyvūno instinkto jėga. Vaizduojamas gyvūnas, kuris yra pusiau vilkas, pusiau šuo. Įžeistas žmogaus jis pabėga į gamtą, bet visą laiką blaškosi tarp savo laukinės prigimties ir žmogaus.
Apysakoje „Meškinas Tiras“ ryškios dvi linijos – meškino ir medžiotojo. Linijas jungia konfliktas tarp gyvūno noro išlikti ir medžiotojo aistros. Siužetą pagyvina meškino ir sutikto meškiuko draugystė. Viena dramatiška situacija paskatina žmogų atsikratyti medžiotojo aistros.
Džekas Londonas (1876 -1916) – amerikiečių rašytojas, parašęs per penkiasdešimt knygų: romanų ir trumpų apsakymų, daug straipsnių ir politinių apybraižų. Žinomiausi jo kūriniai: romanas „Martinas Idenas“, „Jūrų vilkas“, „Rytas aušta“, „Mėnulio slėnis“, apysakos „Baltoji iltis“, „Protėvių šauksmas“, „Smokas Belju“ ir kitos.
„Baltoji iltis“ – šiaurės kraštų baltosios tylos vaizdai. Aplinka lemia visą dramatizmą. Autorius akcentuoja gyvūno prisirišimą prie kilnaus žmogaus ir priešingą gyvūno jausmą prie nedorėlio.
Šioje temoje reiktų minėti ir Antoną Čechovą – rusų autorių, dramaturgą, trumpo apsakymo meistrą, kurio kūrinėliuose svarbūs psichologiniai išgyvenimai.
Taip pat minėtini Dmitrijus Narkisovičius Maminas-Sibiriakas, parašęs 120 kūrinių vaikams (dėmesį skyrė rūsčiai Uralo gamtai, akcentavo jos saugojimo idėją), ir Feliksas Zaltenas, su kūrinėliais „ Bembis“, „Bembio vaikai“, kurie balansuoja ant realistinės ir pasakinės prozos ribos.
Apibendrinant galima sakyti, kad XIX a. pab. – XX a. pr. realistinėje prozoje apie gamtą įsigalėjo ne gamtos sudvasinimo ar suromantizavimo vaizdai, o realistinis vaizdas, gamtos dėsniai. Rašytojai rėmėsi biografinio kūrinio modeliu, kartais subtiliai iš realistinio kūrinio buvo vedamos paralelės į jauno žmogaus vaizdavimą ar apibendrinimus. Moralinė problematika kūriniuose derinama su pažintiniais tikslais, kurie dominuoja, bet moralė irgi nėra atmetama. Visus kūrinius vienijo bendra meilės gamtai idėja, noras parodyti gamtos pasaulio instinktyvų kilnumą prieš žmogaus silpnybes.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)
Pati rašytoja vaikystėje tapo našlaitė ir tai atsispindi jos kūryboje. Ji nebaigė aukštųjų mokslų, tačiau daug skaitė, pati rašė. Kūrybai būdingi socialiniai kontrastai. Rašytoja artimai bendravo su neturtingomis šeimomis, jai svarbūs buvo darbininkų idealai. Istorijas ji mėgo pasakoti jau vaikystėje. Vieną kartą, nusiuntė savo kūrybą į žurnalą ir viskas buvo išspausdinta. Kai jai buvo 18 metų – rašymas tapo pragyvenimo šaltinis. Santuoka nenusisekė: vyras buvo praktikas, ji – romantikė, tačiau abiejų džiaugsmui susilaukė dviejų sūnų, kuriuos labai mylėjo.
Samuelis Langhornas Klemensas (1835 – 1910). Tai buvo velniūkštis išdaigininkas, trečias iš keturių išgyvenusių Džono ir Džeinės Klemensų vaikų. Rašytoju tapo atsitiktinai. Tėvui mirus įsidarbino garlaivyje, kur dirbo iki pilietinio karo, ruošėsi tapti Locmanu. Plaukiodamas Misisipe dažnai girdėdavo žodžius „Mark Tvain“, kuriais būdavo nusakomas vandens gylis, juos jis ir pasirinko savo slapyvardžiu. Ėmęs rašyti sunkiai taikėsi ir su mintimi, kad jo skaitytojai bus berniukai. Markas Tvenas publikavo per 50 literatūrinių darbų. Žinomiausi – „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), 
