Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)

Anglų literatūrinės pasakos žanras suklestėjo vėliau, nei Vokietijoje – XIX a. viduryje. Svarbiausias dalykas – paradokso ir nonsenso poetika, kurių ištakų reikia ieškoti anglų folklore.

Luisas Kerolis (1832 – 1898), tikroji pavardė Čarlzas Dodgsonas. Buvo matematikas. Vieną vidurvasarį, bendraudamas su savo draugo dukra Alisa, pasekė pasaką, kurios pagrindinė veikėja ir buvo Alisa. 1865 m. parašė „Alisa stebuklų šalyje“, o 1875 m. „Alisa veidrodžių karalystėje“. Pajutęs sėkmę, parašė ir dar keletą kūrinėlių: „Snarko medžioklė“, „Silvis ir Bruno“. Pastarąjį laikė svarbiausia knyga, tačiau ji vaikų literatūroje neprigijo.

Su „Alisa stebuklų šalyje“ Kerolis įtvirtino nonsenso poetiką. Nonsensas – tai tikrovės modeliavimo būdas, groteskinis pasaulio vaizdas. Kerolio kūryboje tai reakcija į kūrinio suvokimą. Vaikai mato daiktus ne taip, kaip suaugę, t.y. jie pirmiausiai įžvelgia pirminę daiktų prasmę.

Kerolis teigė, kad rašydamas šią knygą nesiekė jokių auklėjamųjų tikslų. Nonsensas – antididaktiškas žanras. Nuo satyros skiriasi savo juoku.

Pirmoji knyga apie Alisą yra improvizacinis kūrinys, antra knyga – jau griežtesnio ir nuoseklesnio siužeto kūrinys. Erdvės ir laiko modeliavimas – pasakose labai svarbus bruožas. Pirmoje dalyje dominuoja sapno motyvas, kaip perėjimo iš tikrovės į pasaką principas. Antroje dalyje ryškesnis principas – „žaidžiam ar apsimetam“. Realistinėje plotmėje minimos pasakinės plotmės personažai, o pasakiniame pasaulyje dominuoja realistinio pasaulio detalės. Takoskyros nebuvimas irgi reikšmingas.

Realybės ir pasakos sandūra turi reikšmės modeliuojant laiką ir erdvę. Pirmoje dalyje priežastiniai ryšiai tarp atskirų įvykių neegzistuoja, todėl epizodai gali būti lengvai keičiami vietomis, perėjimai taip pat neakcentuojami, nemotyvuojami. Kuriant laiką ir erdvę dominuoja principas – „staiga“.

Antroje dalyje svarbus veidrodinio atspindžio, apvertimo principas. Jis egzistuoja ne visur, o tik kai kuriose epizoduose, labiau išnaudojamas kuriant erdvę, o ne laiką. Paradoksalų efektą lemia tai, kad vaizdas apverčiamas, o Alisa lieka tokia pat. Laiko modeliavime šis principas irgi panaudojamas, bet rečiau. Visa tai susiję su šachmatų žaidimu. Erdvės ir laiko santykiai formuojami tuo principu – juoda prieš baltą. Tai padeda sukurti nuoseklesnę logiką – tai tarsi vedimas į tikslą. Veidrodžio karalystė suskirstyta į 8 erdves. Alisa tampa savotišku pėstininku, kuris įvedamas į skirtingus laukus.

Antroje knygoje labiau pastebimi ryšiai su folkloru. Atsiranda įvykių ir personažų iš anglų folkloro (liūtas ir vienaragis, pliumkis). Siužete svarbu tai, kad kai kurie folkoloro motyvai Alisai iš anksto žinomi, vyksmą ji gali stebėti iš šalies. Kelionę per veidrodžių karalystę galima gretinti su folkloro motyvu – herojaus išbandymu.

Pasakos pasaulis Alisai svetimas. Tokia konfrontacija padeda Alisą pavaizduoti kaip romantinį vaiko idealą. Alisa šiame „nesąmonių fejerverke“ yra vienintelė blaiviai mąstanti būtybė, autoriaus gėrio raiška.

Kerolio kūryba susijus su romantizmu. Iš jo autorius perėmė vaiko dvasios tyrumą, tačiau jį sujungė su stebuklais ir netikėtumais. Nors labiausiai akcentavo nonsensą, daug ir stebuklinių pasakų bruožų.

Knygose galima ieškoti prasmės, potekstės, užuominos. Atidžiau įsiskaičius galima pamatyti, kad išjuokiama to meto mokykla, scholastinė sistema, stačiokiškas suaugusiųjų santykis su vaikais, teismo procedūros, beprasmybės, nuobodumas, kritiškai vertinamas nelogiškumas, absurdiškumas.

Taip pat svarbus estetinis – meninis knygos įspūdis. Labiausiai paradoksalumas atsiranda iš laiko ir erdvės konstravimo, kuriamos žaidimo iliuzijos. Vaizduojamasis pasaulis kuriamas kaleidoskopo principu, kai pasaulio vaizdas matomas per daugiabriaunią prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)

Literatūrinės pasakos likimas yra svarbus pasakos vertinimui. Tradicijos siekia XIX a. pirmą pusę, tačiau tik XX a. 3-4 dešimtmetyje pradedama diskusija apie pasaką. Panašiu metu išspausdinamas esminis straipsnis „Ar reikia proletariato vaikams pasakos?“. Visi sutinka, kad pasakos veikia vaiką, tačiau, kai kyla klausimas „kaip“, nuomonės išsiskiria.

Tuo metu pasakas kūrė Jurijus Oleša, kuris išleido knygelę „Trys dručkiai“. Ji parašyta aštrios politinės satyros maniera – vieni veikėjai šaržuojamai, o kiti – romantizuojami.

Rusų pasaka paprastai yra ne didaktinė, o socialinė – t.y., išreiškiama to meto ideologija – pasaulį nugali kolektyvas, o ne vienas personažas. Socialiniai dalykai nedeklaruojami.

Minėtinas Aleksejus Tolstojus (1817-1875) ir jo garsi pasaka „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“. Galima sakyti, kad tai pasaka apie Pinokį kitaip – sava versija. Šios knygos herojus Buratinas yra smalsus, įžūlus ir šiek tiek patiklus… Tabaro karalystėje gyvena žmonės, gyvūnai ir lėlės – Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas. Visi personažai primena realius vaikus. Auksinis raktelis – paslapties, detektyvo elementas.

Pasakas vaikams rašė ir Lazaris Labinas. Garsi pasaka „Senis Potavičius“, per kurią realizuojamos 4 dešimtmečio realijos. Tokiu pat principu rašė ir daugelis kitų: Aleksandras Volkovas „Smaragdo miesto burtininkas“, Nikolajus Nosovas – trilogija „Apie Nežiniuką“: „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, „Nežiniukas saulės mieste“, „Nežiniukas mėnulyje“.

Tuo metu rašo ir dar vienas autorius, pasivadinęs Čiuchovskiu (1882 – 1969), kurio tikroji pavardė Nikolajus Korneičiukas. Jis laikomas vaikų literatūros teoretiku. Iki jo nebuvo sukurta autentiškų teorijų apie vaikų literatūrą, o jis tai padaro gilindamasis į trijų – penkerių metų vaikus. Išleistoje studijoje skyrė tris aspektus:

1. menininko žvilgsnis;
2. pedagogo mintis;
3. mokslininko apibendrinimas.

Pirmoji dalis – vaikų kalba. Šioje vietoje jis pateikia daugybę pavyzdžių, išskiria pagrindinę mintį, kad vaikai daugiausia vadovaujasi analogija, panašiai kuria savo žodžius, kurie pagrįsti griežta logika.

Antra dalis – nepavargstantis tyrinėtojas. Čia atskleidžiami vaiko logikos dėsniai. Vyrauja mintis apie vaiko pasaulio džiaugsmingumą, pusiau tikėjimo logika.

Trečia dalis – kova už pasaką. Šioje dalyje yra atsakymas į 3-4 dešimtmetyje kilusią diskusiją. Pasaką jis laiko įgimta vaiko būsena. Kiekvienas vaiko žaidimas – pasakos dramatizavimas. Ironizuojama nuostata, kad reik rodyt vaikui tikrovę.

Ketvirta dalis – prasmingos beprasmybės. Kalbama apie pasaulio reiškinių tvarkos sujaukimą. Jis įveda „sumaišytinės“ terminą. Aiškina, kad vaikai žaidžia žodžiais taip pat, kaip ir žaislais. Įveda ir pedagoginę prasmę.

Pasaulyje daiktų tvarkos sujaukimas iš vaiko reikalauja mintyse tą tvarką atstatyti. Vaikas jaučia pranašumą žinodamas, kaip yra iš tikrųjų.

Penkta dalis skirta aiškinti, kaip vaikai kuria eilėraščius. Svarbiausia rimas, o tik paskui prasmė.

Šešta dalis – priesakai vaikų poetams. Čia pateikia konkrečią teoriją – eilėraščiai turi būti grafiški, pagrįsti vaizdais. Jie turi greit keistis. Eilėraščiai privalo būti dinamiški. Svarbus eilėraščio lyriškumas, nes eilėraštis turi veikti emocijas, sudaryt dainos iliuziją. Rimas turi būti paslankus, eilėraštis muzikalus ir turintis maksimalų garsinį sklandumą. Pasisako už gretutinį rimą, eilėraštis turi būt savarankiškas sintaksinis vienetas. Svarbu kreipti dėmesį į kalbą, ji neturi būti perkrauta būdvardžiais. Svarbiausias metras – chorėjas, nes jis primena žaidimą. Vaikui augant šių taisyklių reik atsisakyt.

Nikolajus Korneičiukas ir pats bandė rašyti eiliuotas pasakas: „Tarakonas“, „Krokodilas“, „Musė – vilko pusė“, „Painiava“, „Ai skauda“ ir kitas.

Be šios veiklos, vertė anglų folklorą, rašė smulkius žanrus. Svarbiausias palikimas – eiliuotos pasakos. Bendriausias bruožas – pasakos pasaulis, o pagrindiniai personažai – vaikai ir gyvūnai. Tai egzotiškos būtybės: kengūra, krokodilas ir t.t. Jis įvedė veiksmo poezijos tipą.

Nikolajaus Korneičiuko kūriniai turi siaurą didaktinį tikslą, bet didaktizmas neįkyrus, vaikas jo nepastebi,  nes viskas apgaubta žaidimu, netradiciniais personažais. Pasakoms būdinga emocijų kaita. Visos situacijos baigiasi džiaugsmo švente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)

Džanis Rodaris (1920 – 1980). Rašytojas gimė Šiaurės Italijoje, vėliau su šeima persikėlė į Varesės miestą. Jis mokėsi seminarijoje, vėliau institute, gavo mokytojo diplomą. Kelerius metus Džanis Rodaris dirbo mokytoju, kol 1944 m. įstojo į Komunistų partiją ir partizanų gretose kovojo prieš vokiečius. Po karo mokytojauti nebegrįžo, nes įsitraukė į žurnalistinį darbą. Periodikoje Dž. Rodaris paskelbė nemažai eilėraščių, o 1951 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys – „Linksmų eilėraščių knyga“. Daugelis jo eilėraščių buvo įtraukti į mokyklinius skaitinius ir antologijas, nemažai tapo populiariomis dainomis.

Didžiausio populiarumo sulaukė knyga „Čipolino nuotykiai“ (1951 m.). Be šios dar parašė literatūrines pasakas: „Dželsominas melagių šalyje“  (1958 m.), „Žydriosios Strėlės kelionė“ (1959 m.), „Tortas danguje“ (1966 m.), „Pasakos telefonu“ (1962 m.). Kūryboje rėmėsi folkloro, ypač skaičiuotės, lopšinės patirtimi, būdingas komizmas. Visi meniniai bruožai būdingi Italijos literatūrai.

„Čipolino nuotykiuose“ veikia daugiau kaip 50 personažų ir jie gali būti skirstomi į:

1. žmonių pasaulį, kuriam priklauso menininkas;
2. gyvūnų pasaulį, kuriam atstovauja Džonastinas;
3. tačiau vyraujantys personažai yra daržovės ir vaisiai: princas Citronas, baronas Apelsinas, svogūnai ir daugelis kitų.

„Čipolino nuotykiuose“ svarbi pasaulio vientisumo dominantė – visiems veikėjams suteikiamos žmogiškosios savybės. Yra ir veikėjų hierarchija: arčiau žemės – žemesnieji sluoksniai, aukščiau – aukštesnieji. Kūrinyje ryški socialinė potekstė. Pagrindinis veikėjas berniukas svogūnas perteikia atkaklaus vaiko, paauglio bruožus. Veiksmo erdvė taip pat kuriama socialinės opozicijos principu – vaizduojamas kaimas ir pilis. Kai Čipolino tėvas apkaltinamas turėjęs kulkosvaidį ir įkalinamas, prasideda veiksmas – išlaisvinimo procesas. Pasakos pabaiga laiminga, joje išaiškėja didaktiniai momentai.

„Žydriosios Strėlės kelionė“ – pasaka apie žaislų pasaulį. Knygoje ryškinamas socialinis skirtumas tarp žmonių, pastebima, kad dovanas per Kalėdas gauna tik turtingų šeimų vaikai, todėl šioje vietoje ima žaislai maištauti. Kūrinyje mažiau komizmo, piešiamas skurdo vaikų gyvenimas.

„Dželsominas melagių šalyje“ – remiamasi folklorinės melų pasakos principu, centre – nelaimingas vaikas, nes per daug garsiai taria žodžius. Pirmasis pasakos pasaulis – tikra erdvė, antras – melagių šalis. Vyrauja kitokia komizmo forma, nei „Čipolino nuotykiuose“ – nonsensas, absurdas, humoras. Stipri didaktinė idėja – tiesos kova su melu. Žinoma, triumfuoja tiesa, melagių šalis sugriaunama.

Visoje Rodario kūryboje esama nonsenso, paradokso ir socialinių elementų.

Marčelas Ardžilis (1926 – 2007) kartu su bendraautore Gabriele Parka parašė knygą „Viniuko nuotykiai“. Knygoje ryški Kolodžio įtaka. „Viniuko nuotykių“ siužetas nesudėtingas: profesorius iš peilių ir šakučių sukonstruoja geležinį vyruką, kurį pavadina Viniuku. Knygoje laikomasi griežtos logikos – Viniukas yra sunkus, jis rūdija, geria benziną, tepasi alyva. Turi ir priešą – godų turtuolį. Knygoje stipri metaforos stilizacija – sukurdamas Viniuką, profesorius jam įmontuoja auksinę širdį – tai viską iš esmės pakeičia.

Apibendrinant Italų literatūrinę pasaką, galima sakyti, kad jai būdingas pastovus modelis – dinamiški nuotykiniai siužetai, veiksmas ir kryptingai plėtojama fabula. Vaizduojamojo pasaulio centre paprastai yra vienas personažas, kas akcentuojama ir knygos pavadinimuose. Personažai kuriami nesilaikant folkloro tradicijos. Nauja tai, kad atskleidžiamas vaiko charakteris. Knygos idėja reiškiama per pagrindinį veikėją ir jo likimą. Charakteringa socialinė arba didaktinė potekstė. Pasakos turi aiškią idėją ir pažintinius tikslus. Itin būdingas bruožas – komizmas: satyra, melų pasakos, situacijos komizmas ir nonsenso elementai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)

Italų literatūrinės pasakos pradžia skaičiuojama nuo XIX a. pabaigos, kai susiformavo tradicija. Bruožai gana pastovūs, pastovi tradicija, pereinamumas gana nuoseklus. Žymiausi pasakų autoriai Karlas Kolodis, Džanis Rodaris, Marčelas Ardžilis.

Karlas Kolodis – tikroji rašytojo pavardė Lorenzini (1826 – 1890). Kolodis gimė Florencijoje, buvo pirmas iš dešimties vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo samdomu virėju, o motina buvo tų pačių ponų namų siuvėja ir kambarinė. Baigęs mokyklą Karlas mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau įsidarbino knygų pardavėju, o sulaukęs dvidešimt dviejų metų suvokė, kad politika jam įdomesnė, ir įkūrė politinį satyrinį laikraštį, remiantį Italijos susivienijimą. Redagavo ir kitus laikraščius, rašė komedijas, o po 1859 metų buvo net valstybės sekretorius.

1860- aisiais išleido pirmąją politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Į vaikų literatūrą Kolodį atvedė lošimų aistra.

Rašytojas išvertė kelias Šarlio Pero pasakas ir nuo to viskas prasidėjo. Nusprendė ir pats kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

1881 metais „Lėlės istorija“ buvo perleista nauju pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Ją išspausdino pirmasis vaikiškas italų laikraštis. Tai pasakojimas apie medinį berniuką, išskaptuotą geraširdžio senuko Džepeto. Medinukas atgyja ir prasideda nuotykiai.

Kritikoje „Pinokio nuotykiai“ siejami su herojinio epo, pasakos ir pasakėčios patirtimi. Pasakėčią primena gyvūnų paveikslai ir jų vaizdavimo principai (alegoriškai apibūdinti katinas ir lapinas). Knyga traktuojama kaip auklėjamojo romano atmaina, nes ji yra apie herojaus charakterį. Dabartinėje sistemoje – tai literatūrinė apysaka – pasaka, jungianti žvėrių buitinės ir stebuklinės pasakos bruožus. Knygos žavesį lemia fantazija, realistiniai, pasakiniai deriniai. Galima sakyti, kad fantastika yra valdoma realistikos. Apysakoje – pasakoje nėra XX a. būdingo įrėminimo principo, kai iš realybės persikeliama į pasaką, tačiau šie du pasauliai puikiai matomi.

Knygoje yra keletas apibrėžtų pasakinių šalių: bičių sala, žaislų šalis, dykūnų rojus, ryklio pilvas. Šalys nedetalizuojamos, bet piešiamos realistiškai ir autoriui jos svarbios kaip didaktiniai ženklai. Knygos savitumą padeda išaiškinti sąsajos su italų teatro tradicija. Medinukas – buratinas buvo populiarus XIX a. marionečių teatre (ir pačiame tekste yra kelios nuorodos į teatrą – Pinokio patekimas tarp savų lėlių teatre).

XIX a. lėlių teatras Italijoje atgaivino renesanso poetikos teatro stilių. Vienas iš principų – personažai – kaukės. Populiarios jų grupės – linksmuoliai, šmaikštuoliai ir buratinai.

Kolodžio stilius santūrus, panašus į teatro stilių, aprašymai apibendrinantys, ryškinami tik svarbiausi charakterio bruožai, o peizažo aprašymai menki. Taigi, galima apibrėžti, kas būdingiausia: vienas iš bruožų – kaukės, antras – improvizacija ir bufonada – būdingų personažo bruožų akcentavimas, per ne lyg didelis išorinis dinamiškumas, kraštutinumų išryškinimas. Įvykiai išdėstyti horizontalia seka, sunku nustatyti kulminacinį momentą, bet visada yra tarsi formulė – dėl atkaklumo Pinokis nuolat patenka į pavojų, iš kurio supranta savo klaidas. „Pinokio nuotykius“ galima vadinti improvizacija, nes labai primena vaikų žaidimus.

Siužetą rėmina du epizodai: Pinokio pabėgimas iš tėvo namų ir susikeitimas su tėvu. Įtampa tarp šių veiksmų formuoja kitus nuotykius.  Kitiems nuotykiams Pinokį skatina ir kiti veikėjai – Lapinas ir katinas, tik žydraplaukė fėja jį nuolat gelbsti. Knygoje veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis:

1.    Pasakoje realistiškai pavaizduoti žmonės: Pinokio mokslo draugai, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės savininkas Džepetas (tėviškos meilės ir atsakomybės įsikūnijimas).

2.    Gyvūnai: paukščiai, žuvys, vabzdžiai, kai kurie iš jų – sakalas, balandis – atlieka tipišką pagalbininkų funkciją, kiti artimi pasakėčių veikėjams – gydytojas varnas ir pelėda, teisėjas gorila (išreiškia kuklumą, kvailumą), katinas ir lapinas (išreiškia klastą ir apgaulę).

3.    Fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius, žaliasis žvejys, žydrauplaukė fėja. Pastaroji nuolat auklėja Pinokį, bet esmė sutelkta Pinokio charakteryje – tai vaiko charakterio kaukė ir tai labiausiai jaučiama iš kalbos.

Yra ir kitų svarbių dalykų: Pinokis padarytas iš medžio, bet to tekste nėra nuosekliai laikomasi, pvz.: nepaisant to, kad Pinokis yra medinis, jis jaučia alkį ir šaltį.

Pinokio paveikslu knygoje išryškinamos vaiko ydos. Esama atgailos ir savikritikos, suvokiamos silpnybės, gyvenimo normos. Reikšminga tai, kad pasakos veiksme nedalyvauja mergaitės. Pinokis palaipsniui tampa paaugliu ir tai yra alegoriškas knygos įvykis. Pradeda rūpėti mokymasis ir darbas. „Pinokio nuotykiai“ – ryškiausias didaktinio tipo literatūrinės pasakos pavyzdys. Visa didaktiškumą slepia komiški vaizdai, ironija, hiperbolė ar satyra.

Amerikoje ši knyga susilaukė išskirtinio dėmesio, Lietuvoje ji pirmą kartą iš prancūzų kalbos išversta ir išleista tik 1926  metais, tačiau dabar jau turime išverstą ir iš italų kalbos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Švedų rašytoja Selma Lagerliof

Viena žymiausių švedų rašytoja, romanistė, novelistė Selma Lagerliof (1858 – 1940). Dėl silpnos sveikatos mergaitė vaikystę praleido namuose. Jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Į knygos pasaulį paniro dar vaikystėje: turtinga namų biblioteka atskleidė būsimai rašytojai nepaprastą pasaulį.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Skandinavijoje ši rašytoja laikoma Anderseno pasekėja. Ji yra pirma moteris Nobelio premijos laureatė.

Didelę įtaką jai turėjo vaikystės aplinka. Ji žavėjosi tėvu, tad jo prototipu tapo ne vienas herojus. Lagerliof debiutavo su kūriniu „Saga apie Gestą Berlingą“  (1891 m.) – tai buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. „Saga apie Gestą Berlingą“ – tai pasakojimas apie paralyžiaus sukaustytą trijų metų mergaitę, kuri negalėjo žaisti su kitais vaikais, tačiau nuo pat mažens pasinėrė į poezijos pasaulį. Šis kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Veikalas žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Po šio kūrinio sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“, „Dvaro legenda“, „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“. Liaudies pasakojimai ir vaikystės prisiminimai tapo S. Lagerliof kūrinių pagrindu. Kūriniuose jaučiamas sekimas J. V. Gėte, V. Šekspyru, H. K. Andersonu.

Selmai Lagerliof vienu metu buvo pasiūlyta parašyti knygą švedų moksleiviams apie jų šalį, buvo net pasiūlytas planas, kaip viskas turėtų būti papasakota, tačiau Lagerliof planą pakeitė ir parašė knygą „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“, kurioje pateikė visapusišką žmogaus ir šalies vaizdą. Tai žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją. „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ – tai dviejų tomų enciklopedija, tarsi kelionių vadovas po Švediją, pažintinė knyga. Galima sakyti, kad tai mokyklinis vadovėlis, kuriame iškeliamas gamtos grožis, miškai, upės, audringi kriokliai, ežerai, Laplandija. Vaikams pasakojama apie muziejus, įžymybes, gamyklas, Švedijos florą ir fauną. Supinamos ir senovės Švedijos legendos bei padavimai. Knygoje charakteringi neoromantizmo bruožai, pažintinės, istorinės, geografinės tiesos, apipintos pasakine fabula. „Stebuklingose Nilso Holgersono kelionėse po Švediją“ yra Švedų folkloro ir Danų pasakų motyvų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)