Poetinė semantika

Poetinė semantika yra meninių prasmių sfera, aptarianti santykį tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Poetinėje kalboje didžioji dalis teksto yra perkeltinės prasmės tekstas, kuriam suprasti ir įžvelgti reikia tam tikrų teorinių sąvokų. Santykis tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės gali susidaryti trimis būdais:

1. gretinimo;
2. lyginimo;
3. kontrasto.

Tas santykis tarp tiesioginio ir netiesioginio pasakymo vadinamas tropu. Tropas – tai yra motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme.

Pagal prigimtį ir raiškos sudėtingumą tropai skirstomi į metonimijas ir metaforas. Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais šie tropai būna ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės – vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, sustingęs, bet gretinimo pamatas aiškiai jaučiamas.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos yra trumpos ir lakoniškos (2, 3 žodžiai), glaudžiai susijusios su gretinamuoju žodžiu. Pagal jį paprastosios metonimijos yra skirstomos į:

• Metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė);
• Medžiagos metonimiją (geltonlapis klevas, vario klevai, sidabro jūra);
• Vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė);
• Priklausomybės metonimiją (Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau. – turima galvoje jų kūryba).

Metonimija remiasi ne panašumo, o realios priklausomybės pamatu.

Išplėtotos metonimijos:

• Perifrazė – išplėtota metonimija, kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu:

Mano metai eina per žmones.
Mano metai. (J. Marcinkevičius) – taip apibūdinamas senėjimas.

• Sinekdocha – kai per dalį pasakoma apie visumą, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės arba atvirkščiai:

„Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą.” (A. Baltakis) – kalbama apie vieną grūdą, o galvoje turima daugiskaita.

• Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine:

O kiek einšteinų ir galilėjų.
Šešiolikmetis žemėje miega. (J. Marcinkevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Alegorija
Metafora ir metonimija
Meninės raiškos priemonės (1)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Eilėraštis. Poetinė sintaksė.

Eilėraštis – tai nedidelės apimties eiliuotas kūrinys, kurio pagrindas – meninis vaizdas.  Meninis vaizdas – tai kūrinio prasmės ir raiškos vienovė.

Trumpai ir struktūriškai galima nurodyti, kas sudaro eilėraščio turinį:

1. Tema – pagrindinis vaizdavimo objektas, atsakantis į klausimą „kas“.
2. Problema – temos realizavimo būdai prasmių lygmenyje, tartum atsakantys į klausimus „kaip?“, „kodėl?“.
3. Lyrinis „aš“ – dvasinis poeto antrininkas / lyrinis herojus (tiksliai nurodytas žmogus) / lyrinis subjektas – eilėraščio kalbantysis, jaučiantysis, kurio likimines situacijas, išvaizdą galime puikiai įsivaizduoti.
4. Motyvas – pats mažiausias eilėraščio prasminis vienetas.

Eilėraščio forma – tai raiška:

1. Poetinė kalba (metalogija).
2. Kompozicija (erdvė, laikas, architektonikas ir t.t.)
3. Eilėdara.

Svarbu pabrėžti, kad lyrikoje visada yra tik vyksmas, o epikoje – veiksmas (vienas po kito sekantys įvykiai).

POETINĖ SINTAKSĖ

Poetinė sintaksė tyrinėja eilėraščių frazių struktūras ir jų estetinę prasmę.
Intonacija valdo mūsų kalbėjimą ir logiškai pabaigia mintį, todėl gramatikoje teigiama, kad sakinys – tai yra logiškai pabaigta mintis. Tuo tarpu lyrikoje mintys ne visada būna logiškai pabaigtos, tad poetinėje kalboje sakinio terminą pakeičia frazė. Poetinė kalba yra ritmiškai sutvarkyta kalba, todėl tam tikri intarpai, per kuriuos ištariamos frazės, yra vadinami ritminiais vienetais. Per ilgą poezijos gyvavimo laiką tarp frazių ir vienetų susiklostė tam tikri santykiai, rūšiai, kurie yra vadinami sintaksinėmis figūromis. Skiriamos tokios sintaksinės figūros:

1. Sintaksinis intonacinis paralelizmas;
2. Antitezė;
3. Perkėlimas;
4. Pakartojimas;
5. Nutylėjimas;
6. Emocinis vertinimas.

Sintaksinis intonacinis paralelizmas yra tada, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto semantiškai ir sintaksiškai panašios prasmės:

Pasvarstyk, antela, tykiai plaukiodama,
Pamąstyk, mergela, už manęs eidama.

Antitezė – atvirkštinė figūra paralelizmui. Antitezė, tai figūra, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto sintaksiškai ir semantiškai viena kitą paneigiančios frazės.

Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu. (J. Strielkūnas)

Perkėlimas – kai frazė ir ritminis vienetas nesutampa:

Užmigo žemė. Tik dangaus
negęsta akys sidabrinės. (Maironis)

Pakartojimas yra tada, kai kartojamos frazės. Galimi įvairūs pakartojimai, kurie atitinkamai vadinami:

Anafora – žodžiai kartojami ritminių frazių pradžioje:

Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę. (S.Nėris)

Epifora – žodžiai kartojami ritminių frazių pabaigoje:

Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos… (S. Nėris)

Simploka – kai tais pačiais žodžiais vienas ritminis vienetas baigiamas, o kitas pradedamas:

Dėl ko mudu liūdim prie aukšto kalnelio,
Prie aukšto kalnelio šią tamsią naktelę? (V.Mykolaitis-Putinas)

Polisindetonas – kartojami jungtukai ten, kur logiškai jų net nereikėtų:

Ir ežeras blizga, ir žiba rugienos,
Ir dangus balsvai mėlynuoja…  (K. Binkis)

Nutylėjimas – kai nebaigiama mintis. Galimas nutylėjimas: elipsė ir asindetonas.
Elipsė – kai frazėje praleistas veiksnys arba tarinys, o kartais ir abu:

Katinas į namus – pelės į kampus.

Vienas – apie akėčias, o kitas – apie vežėčias.
Asindetonas – tai frazių jungimas be jungtukų, pvz.:

Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą. (Folkloras)

Emocinis vertinimas gali būti reiškiamas:
Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas:

Kas tą vietelę aplankys,
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė.
Čia taip malonu ir ramu!
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią bepastogio salę. (Maironis)

Gradacija – laipsniavimas:

Vargas lapoja,
Vargas šakoja,
Vargas varteliuose žydi. (Folkloras)

Retorinės figūros (retoriniai klausimai, sušukimai).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros rūšys ir žanrai
Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Meninės raiškos priemonės (2)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Graikų lyrika

Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Pagrindinis epinio pasakojimo bruožas – istorijos, įvykių pavaizdavimas iš naratoriaus pozicijos. Čia naratorius tiesiogiai nepriklauso pavaizduotam pasauliui, jis tarsi dviejų pasaulių (fiktyvaus – meninio ir realaus) susikirtimo taške. Į istoriją ir veikėjus naratorius žvelgia iš šalies. Epiniame romane jo vaidmuo yra aktyvus: ir vaizduoja, ir vertina pasaulį. Taip išryškėja naratoriaus, kaip konkrečios asmenybės, paveikslas. Tuo tarpu vidinio monologo prozoje jis nėra tik abstrakti asmenybė, kurios funkcija yra informuoti apie personažo poelgius ir fiksuoti sąmonės tėkmę, bet nieko nevertinti. Vidiniame monologe naratoriaus vaidmuo yra minimalus – atlieka kompozicinį vaidmenį.

Lyginant epinį pasakojimą su kitais, išryškėja žodžio įtaigumo skirtumai. Personažo žodžiai visada yra subjektyvūs, sąlygiški (autorius ne būtinai mano taip pat, kaip kalba veikėjai). Sąlygiški yra ir pasakotojo bruožai – vidinio monologo prozoje jie subjektyvesni. Suobjektyvizuojamas net išorinis pasaulis. Tikra priešingybė tokiam sąlygiškumui yra naratoriaus žodžiai. Jie vidinio monologo prozoje reikalauja visiško pasitikėjimo. Pasakojime pirmu asmeniu istorijos tikrumą tartum garantuoja pasakotojo asmenybė. Epinėje prozoje kalbantysis yra tarsi apdovanotas sugebėjimu iki smulkmenų matyt kito žmogaus vidinį pasaulį. Ši savybė rodo, kad naratoriaus negalime laikyt konkrečiu žmogumi.

Visažinančio žmogaus bruožai į epinį pasakojimą ateina iš labai tolimos epinio pasakojimo tradicijos: epinių giesmių, pasakų, folkloro. Tas, kas pasakoja, remiasi kolektyvine patirtimi, sąmone, todėl tokiuose kūriniuose įvykius, gyvenimus ir jausmus fiksuoja ne individualus žmogus, o apibendrinta patirtis (pradedant „Iliada“, „Odisėja“ ir iki dabar). Epiniame pasakojime susiklosčiusi naratoriaus pozicija yra lingvistinė individualaus kalbėjimo fikcija, pagrįsta senąja epinio pasakojimo tradicija.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų.

Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

MENAMOJI KALBA

Šiuolaikinėje lietuvių epikoje nėra labai daug kūrinių, kurie būtų papasakoti tarsi be autoriaus komentarų, t.y., vien tik iš personažo perspektyvos (pirmas toks Alfonso Bieliausko romanas „Kauno romanas“, Jono Mikelinsko romanai). Dažniausiai šiuolaikinėje lietuvių epikoje šalia mediumo (vidinio monologo herojaus) girdime ir naratoriaus (viską žinančio pasakotojo) balsą. Pagrindinis ir lemiantis menamosios kalbos principas yra autoriaus ir personažo kalbinė sintezė.

Nuo vidinio monologo ir kitų tiesioginės kalbos formų menamąją kalbą skiria du požymiai:
a) Trečiojo asmens forma
b) Personažo ir naratoriaus netapatumas.

Vidinė, menamoji kalba yra vienas svarbiausių būdų vidinio monologo epikoje pavaizduojančių veikėjo sąmonės vyksmą ikižodinės būsenos.

MENAMOJI KALBA IR VIDINIS MONOLOGAS

Menamojoje kalboje pabrėžiamas psichinės būsenos egzistavimo faktas, nekreipiant dėmesio į tai, ar jį suvokia subjektas. Vidinis monologas akcentuoja, kad tą psichinę būseną suvokia pats personažas, kadangi ta būsena yra savianalizės objektas. Vidinis monologas tarsi skiria asmenybę į dvi dalis: jaučiančią ir analizuojančią, tarsi iš šalies save stebinčią. Vidiniame monologe asmenybė iškyla kaip racionalesnė, kur nelieka nieko neaiškaus ir epinė distancija praktiškai nejaučiama. Vidinis monologas kuria betarpiško veiksmo iliuziją, tuo tarpu menamojoje kalboje vartojama trečio asmens forma išsyk rodo, kad subjektas tampa stebėjimo objektu, o ne pats savarankiškai veikia. Be to, būtojo laiko vartojimas sako, kad vaizduojami įvykiai pasakojimo atžvilgiu jau yra praeityje. Šios dvi ypatybės (trečias asmuo ir būtasis laikas) priartina menamąją kalbą prie epinio pasakojimo. Tad menamoji kalba stovi tartum pusiaukelėje tarp vidinio monologo ir epinės kalbos. Visa tai galima pavaizduoti taip:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Pasakojimas pirmu asmeniu

Pasakojime pirmu asmeniu kalba skiriama pašnekovui, nors dažnai adresatas ir kalbėtojas yra tas pats asmuo. Pasakotojas tarsi pasakoja sau savo paties nutikimus, biografiją, kurią jis pats puikiai žino, tuo tarpu vidiniame monologe adresato nematyti. Čia pasakojimą pirmu asmeniu dažniausiai pertraukia žodeliai: galvojau, maniau, svajojau… Tokie intarpai vadinami komunikacijos ženklu.

Bene vienintelė tokio ženklo paskirtis – paaiškinti skaitytojui psichinės realybės pobūdį. Tai savotiški ryšininkai tarp pasakojamos istorijos ir skaitytojo. Herojus, pasakodamas sau savo istoriją, išryškina pasakojamos situacijos sąlygiškumą, tad tokiai situacijai toli iki psichologinio autentiškumo, sąmonės srauto. Vidinis monologas yra skirtas skaitytojui; juo kuriamas autentiškumo įspūdis, kad kalba liejasi savaime. Tuo tarpu pasakojime pirmu asmeniu tą nuoseklų pasakojimą apie praeitį bandoma apvilkti vidinio monologo rūbais, sudarant įspūdį, jog tai yra sąmonės srauto momentas. Taigi, jeigu bandytume išrikiuoti kalbinę raišką pagal psichologinį autentiškumą, matysime, kad žemiausioje pakopoje įsikurs epinis pasakojimas -> pasakojimas pirmu asmeniu -> vidinis monologas -> autentiškiausias sąmonės srautas.

Pasakojimas pirmu asmeniu turi ne tik komunikacinę funkciją. Pasakojimą pirmu asmeniu nuo vidinio monologo skiria didesnė distancija. Čia atsiskiria dvejopas laiko – erdvės matmuo ir dvejopa autoriaus – pasakotojo pozicija. Ypač ryškiai atsiskiria kalbinė (lingvistinė) herojaus ir pasakotojo charakteristika, nes iš tiesų pasakotojo ‚aš“ intelektiniu, moraliniu atžvilgiu pranoksta herojaus „aš“. Tai yra sąmoningas dvejopo kalbėjimo būdas epikoje. Pasakotojo atotrūkis nuo herojaus būdingas šiuolaikinei pasaulio epikai. Be abejo, rašytojas, užsidėjęs pasakotojo kaukę, gali sėkmingai imituoti savo herojaus kalbos ar mąstymo būdą, tačiau spontaniškumo įspūdis kuriamas sąmoningai, atsižvelgiant į kūrinio vidaus ar kitas estetines savybes.

Pasakojimas pirmu asmeniu, kuriame išlieka didesnė ar mažesnė epinė distancija, negali sukurti tokio autentiško įspūdžio, kaip vidinis monologas. Iškyla klausimas, kodėl rašytojas vis dėlto pasitelkia šį rašymo būdą iš anksto žinodamas apie ribotas galimybes? Manoma todėl, kad pasakojimas pirmu asmeniu atlieka tokias funkcijas, kurių negali atlikti vidinis monologas. Svarbiausia pirmo asmens funkcija – sukurti laiko istorinę perspektyvą. Ši perspektyva suteikia galimybę vaizduoti didesnius fabulos segmentus, palyginti nedideliuose teksto atkarpose.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Požiūrio taškas ir epinė distancija
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų