Jonas Biliūnas | Lietuvių kalba ir literatūra

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)

3. Kokia seka novelėje išdėstyti įvykiai? (3 taškai)

Mokinių literatūros srityje žinių ir įgūdžių stygių atskleidžia ir šis klausimas. Regis visai nesudėtinga būtų atsakyti į šį klausimą – tiek viename tiek antrame tekste įvykiai išdėstyti nuosekliai – pagal kompoziciją, tik B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“ yra nuoseklu ir laiko atžvilgiu, o J. Biliūno „ Kliudžiau“ praeitis pinasi dabartimi. Dešimtokai dėl literatūrinių žinių ir įgūdžių stokos dažnu atveju įvykių seka įvardijo pačiais įvykiais, kas yra netikslinga, pvz.: „Pirmiausia susipažinimas su katyte, antras įvykis – medžiotojo žaidimas, galiausiai – liūdnai pasibaigęs žaidimas.“ Žinoma, tokiuose atsakymuose galima rasti ir daugiau klaidų (logikos ir leksikos), tačiau net ir į jas nekreipiant dėmesio, o žiūrint į tai, ko reikalauja tik pats klausimas, aiškiai matyti žemas literatūrinis dešimtokų lygis. Galima lyginti abiejų testų atsakymų rezultatus, kurie suvesti į diagramą:

Dešimtoje klasėje, pagal išsilavinimo standartus, mokiniai jau geba aptarti „kūrinio kompozicijos savitumą“ 1) , tas būdinga ir žemesniojo koncentro klasei – aštuntai.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2.)

2. Kokia novelės nuotaika? Kokiomis detalėmis kuriama?
Klausimas sudarytas iš dviejų dalių, kurios viena su kita glaudžiai susijusios. Galima palyginti susumuotus rezultatus diagramose, kurios, kaip matyti, daugmaž panašios:

Kaip rodo testo rezultatai, atsakymų pasiskirstymas apylygis, tačiau diagramoje nėra atskirai parodomas kiekvienos klausimo dalies taškų skaičius, tad norėtųsi viską aptarti plačiau.

Šiam klausimui buvo skirti 2 taškai: vienas už atsakymą į pirmąją klausimo dalį ir vienas už atsakymą į antrąją. Pirmoji klausimo dalis dešimtokams atrodė lengvesnė, nes išties nebuvo sudėtinga pastebėti, kokia vienos ar kitos novelės nuotaika, tačiau kiek sudėtingiau buvo įvardinti, kokiomis detalėmis ji kuriama, nes ši klausimo dalis jau reikalavo gilesnės analizės ir net apibendrinimo.

Galima išskirti tam tikus pastebėjimus: a) abiejuose testuose mokiniai į pirmąją klausimo dalį atsakė kur kas geriau, nei į antrąją; b) kiek keista tai, kad modernistinis, t.y. B. Vilimaitės, tekstas mokiniams buvo suprantamesnis nuotaikos atžvilgiu, nei J. Biliūno; c) į antrąją klausimo dalį daugelis mokinių neatsakė, arba atsakė labai paviršutiniškai, nedarydami jokių apibendrinimų; d) tiek į modernistinio, tiek į tradicinio teksto analizės antrojo klausimo dalį atsakė ½ atsakinėjusių mokinių, o tai beveik galima sakyti, kad teksto sudėtingumas nesudarė daug įtakos aptariant teksto detales, kuriomis buvo kuriama nuotaika.

Dešimtokų rezultatus galima palyginti tiek su nacionaliniais 2003 metų tyrimo rezultatais, tiek su bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose nurodytais gebėjimais. Akivaizdu, kad dešimtokai jau turėtų pakankamai gerai mokėti aptarti tiek prozos kūrinio nuotaiką, tiek mokėti įžvelgti detales, kuriomis ji kuriama. Nacionaliniai tyrimo rezultatai rodo,kad daugumos mokinių gabumai atitinka išsilavinimo standartuose pateiktas gaires, tačiau atskirai išskirta sritis – gimtoji kalba (ir kalba ir literatūra), kurioje moksleivių pasiekimai turėtų būti geresnis. Tas taikytina ir šiai dešimtokų klasei.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)

Straipsnyje pateikiami susumuoti atsakymai (J. Biliūno „Kliudžiau” ir B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės”), numatomi / galimi atsakymai.

1. Klausimo forma suformuluokite novelės problemą. (4 taškai)

(Galimas atsakymas: Kodėl būtina patirti sukrėtimą, kad suprastum blogai pasielgęs? / Kodėl praeitis grįždama neleidžia džiaugtis gyvenimu?)

Šis klausimas yra pakankamai sudėtingas, tačiau kaip sufleris, mokiniams buvo palengvinimas – iš karto nurodyta, jog jie turėtų savo apibendrinimus suformuluoti klausiamuoju sakiniu. Šio klausimo mokinių atsakymus pakankamai gerai iliustruoja šios diagramos:

Remiantis „Bendrosiomis nuostatomis ir išsilavinimo standartais“ matyti, kad dešimtoje klasėje mokiniai jau turi gebėti įvardinti kūrinio problemą ir ją sieti su tematika bei stiliumi. Lyginant šios dešimtos klasės atsakymų rezultatus susidaro priešinga nuomonė. Trečdalis respondentų į pirmojo testo (t.y. J. Biliūno novelės „Kliudžiau“) klausimą atsakė, bet ne klausimo forma ir ne tą, ką reikia, arba atsakymas buvo visiškai nutolęs nuo numatyto atsakymo (pvz.: „Novelės problema – katytės mirtis“). Apylygiai rezultatai pasiskirsto mokinių, surinkusių viena iš keturių taškų ir 2 – 4 taškus. Pastebėta viena esminė mokinių klaida, kai formuluodami probleminį klausimą, kuris turėtų prasidėti žodeliais „Kodėl“ arba „Kaip“, dešimtokai probleminį klausimą dar formuluoja klausiamuoju žodeliu „Ar…“, kas visiškai yra netikslinga (pvz.: „Ar vaikiškas žaidimas visada baigiasi be pasekmių?“).

B. Vilimaitės tekstas „Pusryčiai ant žolės“ dar prasčiau suvoktas – čia net pusė atsakinėjusių mokinių nesurinko nė vieno taško. Iš esmės galima teigti, kad mokiniai giluminio teksto klodo neperprato ir novelę suvokė tik iš dalies (arba nemokėjo apibendrinti viso, kas buvo pastebėta), nes atsižvelgė į tuos novelėje minimus dalykus, kurie yra neesminiai (pvz. atsakymas: „Ar mokytoja Silva įsilies į kaimo žmonių gyvenimą?“ – neatspindi tikrosios novelės problemos).

Galima šiuos dešimtokų atsakymus lyginti su Švietimo ir mokslo ministerijos tinklapyje (www.smm.lt) paskelbtais IV – VIII klasių pasiekimais. Mokiniai aštuntoje klasėje dar neformuluoja problemų, bet jau sugeba jas aptarti. Tad lyginant šia dešimtokų klasę, matyti, jog jų literatūrinis išprusimo lygis nelabai ką skiriasi nuo aštuntokų ar devintokų lygio.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)

Šiame straipsnyje yra pateikiamas vienas tradicinės prozos tekstas (Jono Biliūno novelė „Kliudžiau”) ir 10 su juo susijusių klausimų. Kitame straipsnyje bus pateiktas Bitės Vilimaitės tekstukas „Pusryčiai ant žolės”. Vienam testui atlikti skiriama viena pamoka (bet gali būti, kad visos pamokos net nereikės). Modernios prozos skaitymo pagrindinėje mokykloje testą atlieka dešimtos klasės mokiniai. Iš viso reikalingos dvi pamokos: viena pamoka skirta skaityti ir nagrinėti tradicinės prozos tekstą (Jono Biliūno”Kliudžiau”), kita pamoka modernios prozos tekstą – Bitės Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės”. Vėlesniuose straipsniuose nagrinėsiu, kaip septintokai geba suprasti abu tekstus ir formuluoti atsakymus į klausimus.

Jonas Biliūnas
KLIUDŽIAU

Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi. Gal ją atėmė nuo jos motynos žmonės; gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones jau nebebuvo jai vietos; gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi…

Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga…

Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys, vienok jaučiausi milžinu esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.

O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė…

Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strielą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau… ir laukė.

Striela sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis…

Kliudžiau. Kaipo tikras medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.

Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.

Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.

Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…

TESTO KLAUSIMAI

1. Klausimo forma suformuluokite novelės problemą. (4 taškai)

2. Kokia novelės nuotaika? Kokiomis detalėmis ji kuriama? (2 t.)

3. Kokia seka novelėje išdėstyti įvykiai? (3 t.)

4. Kuri teksto vieta yra novelės užuomazga, kuri kulminacija ir kur atomazga? (6 t.)

5. Kas yra novelės pasakotojas, koks jis? (2 t.)

5.1 Paaiškinkite, ko pasakotojas siekia pasakodamas šią istoriją. (2 t.)

6. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad pasakojimo ir veiksmo laikas nesutampa. (2 t.)

7. Paaiškinkite, kaip berniukas jaučiasi prieš ir po šūvio? (3 t. )

8. Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją? ( 3 t.)

9. Novelėje galima skirti vidinį ir išorinį veiksmą: (2 / 3 t.)
9.1..Įvardykite pagrindinį išorinio veiksmo įvykį, paaiškinkite, kaip jis charakterizuoja berniuką.

9.2. Įvardykite pagrindinį vidinio veiksmo įvykį, paaiškinkite, kokie veikėjo charakterio bruožai išryškėja?

10. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 t.)

______________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana. Asmenybės ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. Asmenybė ir kūrybos bruožai.

Tikslai:

• mokytis atsirinkti svarbią informaciją ir ją pasižymėti;
• lavintis teorinių žinių taikymą atliekant teksto suvokimo užduotis.

Pamokos tipas ir forma. Pamoka – paskaita (Įtraukianti paskaita.).

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
2. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
3. Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001.
4. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001;

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką baigė analizuoti Jono Biliūno kūrinį „Liūdna pasaka“, trumpai apibendrino visą pamokų ciklą.

Ši pamoka įvadinė apie Šatrijos Raganos asmenybę ir kūrybos bruožus.

Kitą pamoką bus pradėta analizuoti apysaka „Sename dvare“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas

Mokytojo veikla

Mokinio veikla

Paskaita

(43 min)

Pamokos pradžioje mokytojas lentoje užrašo autorių, pakabina fotografijas, užrašo citatą, kuri geriausiai atspindi Šatrijos Raganos asmenybę: „No, ir daug man reikia, kad aš kam savo dūšią atidaryčiau!… Mat turbūt dėl to, kad nepripratus esu savo visais mįsliais su kitu dalintis...“

ASMENYBĖ Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, XX a. pradžios rašytoja, – didžiosios moterų literatūros bangos dalis. Idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sename giminės name su prosenių portretais ant sienų, su senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo seserį, du brolius, tačiau jie anksti mirė.Dvaro aplinkoje susitiko su Povilu Višinskiu, Žemaite.Mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos g-joje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių prog-joje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Višinskis.
(Gal kas žino Marijos Pečkauskaitės slapyvardžio „Šatrijos ragana“ pasirinkimo istoriją?)Augdama dvaro aplinkoje, mergaitė mėgo viena vaikštinėti seno sodo alėjose ir mąstyti. Su ją supusiomis apylinkėmis susiejo ir savo slapyvardį ( susiejo su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas).Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892, penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną. O jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ (Kas gali pasakyti, su kokiu kūrinėliu?) su „Margais paveikslėliais“.Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba. Tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama) mokėsi lietuvių kalbos. Laiškai Višinskiui yra ir Marijos mokymosi rašyti lietuviškai būdas. Beje, mėgo rašyti laiškus ir išgalvotiems asmenims.

Pirmasis žinomas Šatrijos Raganos laiškas – Povilui Višinskiui, parašytas (1895 m.) daugiau kaip prieš 100 metų : „misliju sau: pašnekėsiu su tavim, gal įkvėpimas ateis“. Laiškuose pasirodo pagrindiniai Marijos gyvenimo veikėjai: atvirieji ir slaptieji. Iš atvirųjų svarbiausi – pats Povilas Višinskis, sesuo Sofija. Slaptiesiems priklauso abu broliai Bukantai: kunigas Kazimieras ir muzikantas Domininkas. Laiškuose nuolat šmėkščioja ir Žemaitės siluetas, su kuria susitikdavo žmonių suėjimuose.

Skirtingiems asmenims rašytų laiškų ir turinys kitoks. Bene šilčiausi laiškai skirti Višinskiui. Juose atsiskleidžia gyvenimo prasmės ieškojimo, ankstyvosios kūrybos vingiai, taip pat stiprus realaus gyvenimo pojūtis, skaudi socialinė problematika, besiskleidę pirmieji meilės daigai, tačiau intymieji, slaptieji sielos išgyvenimai beveik neatsispindi: „Bet ant manęs iš užvis didesnį padarei tu įspūdį ir pavertei į kitą pusę daug daug… Kitas nieks negalės jau tiek „miec znaczenia“ (turėti reikšmės) mano gyvenime kaip „tu“ (1896.IV.1 ir2) ; / „įspėjai: kad negaliu dieną, užtat naktį juokiuos ir dainuoju… kožną naktį mat tave sapnuoju…“ arba „Na, reikia pagaliau ryžtis. Ponas Povilai, prašom tik nesistebėti, kad kalbu šitai p. Povilai, nes kam gi galiu kitam? <…> Na ką gi man dabar daryti?! Nerašau nei savo jausmų, nei minčių, kam tai?! Užteks galbūt p. Povilui to, ką matė ir girdėjo, kad suprastų nors tai, kad kiekvieną rytą dejuoju, kad nubudau… Gana, gana. O dabar, p. Povilai, brangusis, kaip tik turės laisvą valandėlę, prašom parašyti ką nors apie tai ir patarti.“

Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas. Ji, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

Žymisi svarbiausius dalykus.

KŪRYBA. KŪRYBOS BRUOŽAI Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai, Šatrijos Ragana dar parašo apysakas (Kokias?) „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymus (Kokius?) „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija”, „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas. Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas.Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.STILIUS. Stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Čia kartais pasirodo ironija, sarkazmas.PASAKOJIMO BŪDAI. Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis.Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės), iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija), ir iki senų moterų.
Vyriškumo mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.

II. Namų darbų skyrimas (2 min.)

Išdalina lapus su teksto suvokimo užduotimi: Bitė Vilimaitė „Per želvių girelę“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana