Dramos kilmės teorijos

Iki šių dienų vis dar nesutariama, iš ko reiktų kildinti dramą. Dramos kilmę aiškina daugybė hipotezių.

Štai viena iš populiariausių ir labiausiai paplitusių versijų: yra teigiama, kad drama kilo iš dievo Bacho kulto apeigų. Šias apeigas paprastai lydėdavo karnavalinės eitynės, kurių metu buvo dainuojama ir pokštaujama. Štai dėl šios priežasties vėliau Aristotelis apie tragediją yra sakęs, kad  pirmiausia ji galėjo būti linksmo pobūdžio, nes kilo iš ditirambo.

Kita populiari versija aiškina, kad per Dionizui – Bachui skirtas apeigas buvo aukojamas ožys, tad iš čia ir kilo tragedijos pavadinimas (tragos = ožys, dijos = dainos).

Tragedija kaip literatūrinis žanras susiformavo tik VI a. pr. Kr. pabaigoje, t.y. apie 533 m. pr. Kr. Tuo metu per Dionizo šventes kaip tik buvo pradėti rengti tragedijų konkursai, kurie vykdavo keletą dienų ar net savaitę. Pirmuosiuose pasirodymuose dalyvaudavo vos vienas aktorius ir choras.

Tragedijos žanrą savo kūryboje galutinai suformavo Aischilas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Aischilas

Populiarioji lietuvių literatūra

Yra sakoma, kokia tauta, tokia ir jų literatūra. Ir išties, lietuviai laikomi nelabai linksma tauta (vienoje savo esė mitologas ir eseistas Gintaras Beresnevičius tai yra netgi paironizavęs), kuri daugiau dirba ir skundžiasi, nei atsipalaiduoja ir pramogauja. Taip, mums gal ir būdinga pastovioji Rūpintojėlio būsena, bet, kita vertus, daug ką lėmė susiklosčiusi istorinė situacija, formavusi ir literatūros raidą, t.y. vėlyva prozos pradžia, nuolatinis literatūros įsipareigojimas socialiniams ir tautiniams idealams, savigyna prieš cenzūrą.

Taigi labiau vyrauja susirūpinimas ir nerimas, nei šypsena ir džiaugsmas. Šios nuotaikos lėmė ne tik lėtą ir nuobodų daugelio prozos tekstų pasakojimo ritmą, bet ir įvykių nebuvimą. Tokiomis sąlygomis tikrai negalėjo gimti joks populiariosios literatūros žanras, todėl dabar ir neturime stiprios bei ilgalaikės pramoginės literatūros tradicijos.

Pasak Jūratės Sprindytės, nepaisant to, kad mūsų dienomis gimstančios knygos yra formuojamos pagal rinkodarinę strategiją, jau galime pasigirti, jog „atkuto lietuviškasis detektyvas, susiformavo nuosavos gamybos trileriai, atsigavo istorinis romanas, atsivėrus sienoms padaugėjo kelionių prozos ir nuotykinės literatūros, o buvusios mokytojos ar aktorės gausiai kuria meilės romanus“ . Literatūra ne tik pagausėjo, bet ir paįvairėjo. Ji tapo „teksto ir malonumų gamyba“ (Dž. Fiskė), atvėrusi galimybes reikštis artiscizmui, žanrinėms įvairovėms ir raiškos lakumui. Pagrindinis populiariosios literatūros kaip pramogos kūrimo kredo tikriausiai ir būtų tai, kad galima daryti viską, bet negalima leisti rašyti nuobodžiai.

Ir visgi, kokia ta mūsų populiarioji literatūra, atsiplėšusi nuo elitinės, kuriama šiandieniniam skaitytojui, pavargusiam nuo kasdienybės, pakankamai gerai matyti meilės romanuose, kurie išlieka artimiausi gyvenimiškai tikrovei.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)