Žyma: archetipas

Dar vienas reikšmingas bruožas, kuris leistų pasakoje įžvelgti Ahasfero – Amžinojo žydo paveikslą – kelionės ir kelio įvaizdis. Novelėje senas žmogus keliauja ir tai yra pagrindinė jo veikla. Paprastai kelias kaip įvaizdis mitiniame ar realaus pasaulio modelio rėmuose yra tas, kuris reiškia ryšį tarp dviejų erdvėje pažymėtų taškų, arba yra susietas su pirmykšte ratu einančio kelio mitologema (pvz.: saulės kelias, visada einantis ratu). Tačiau yra ir kitas kelio modelis – tai nesibaigiantis kelias, kelias nevedanti į tikslą. Būtent toks ir yra Amžinojo žydo Ahasfero kelias, toks jis ir Keturakio pasakoje. Seno žmogaus, primenančio Ahasferą, kelionė naratyve gali būti suvokta kaip amžinumo įvaizdis, kaip lemtis. Turint omeny, kad keliaujantysis juda labai sunkiai („Vos pastebimai slystelėdavo priekin kairioji pėda – atokvėpis, jėgų kaupimas – kankinamai lėtai pasislinkdavo dešinioji, juoda blizgančia pirštine apmauta plaštaka lėtai, sunkiai, per jėgą perkeldavo lazdą, kurios ranktūris gaubė dilbį veik iki alkūnės.“), kad kelionė  reikalauja nepaprastų pastangų („Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos keliavo žmogus.“) – tai beje pasakoma ne vieną kartą, o net kelis ir pabrėžtinai, peršasi išvada, jog šis kelias – tai „sunkus kelias“, susijęs su atpirkimu. Ir iš karto kyla aliuzijos su krikščionybės legenda, kai labai panašiai kelią į Golgotą bandė įveikti Jėzus Kristus – 12 stočių, galiausiai nuosprendžio paskelbimas ir nukryžiavimas.

Su keliautojo charakteristika susijus ne tik išvaizda, kelionės įvaizdis, bet ir jo bendravimas, komunikacija su tais, kurie lyg ir norėtų pagelbėti, pabandytų atjausti, suprasti: „Pasakykit, prašom, gal galiu kuo nors padėti? – stabtelėjęs paklausė. / – Geriau… padėk… sau… <…> – Aš tik norėjau… – išsprūdo pasiteisinimas, paskui šmėstelėjo pykčio šešėliukas: eik tu…“. Komunikacija įvyksta, tačiau sudaromas labai slogus, priešiškumą keliantis įspūdis. Meniškai interpretuota situacija atsikartoja – taip kaip bibliniame variante Ahasveras atgrasiai elgėsi su keliaujančiu Jėzumi Kristumi, tarsi panašiai šiame tekste elgiasi keistas keliautojas su norinčiu jam pagelbėti.

Kitas aspektas yra novelėje – pasakoje iškylantis pasaulio vaizdinio suvokimas. Cituojamas Schopenhaueris: „gyvenimas yra blyškus ilgesys ir kankinimasis, mieguistas svirduliavimas iki pat mirties, lydimas trivialių minčių svitos.“, kuriam yra artimas ir S. Kierkegaardas (jis daug ką perėmė iš Schopenhauerio) ir jo veikalas „Arba–arba“, kuriame bendriausiais bruožais atskleidė daugelį pamatinių egzistencinės krizės filosofijos principų (priešpriešinamos dvi pasaulėžiūros ir gyvenimiškosios pozicijos – estetinė ir etinė. Pirmoji įprasmina žavingą grožio ir malonumo iliuzijų kuriamą pasaulį, o antroji skatina remtis moralės ir pareigos principais. ) Kierkegaardas, išskyręs tris dvasiniame asmenybės tobulėjime susijusias pakopas (estetinę, etinę ir etinę religinę), Amžinąjį Žydą apibūdina kaip estetinės būties simbolį, kuris yra pereinamoji sudėtingo estetinio santykio su pasauliu fazė. Jis teigia, kad: „Amžinojo Žydo Ahasvero vaizdinys simbolizuoja krizinę estetinės būties fazę, kai bėgama nuo nepakeliamo nusivylimo gyvenimu ir leidžiamasi į amžinas keliones. Keisdamas savo išorinį kontekstą, Ahasvero tipo žmogus susikuria iliuzijas, kuriomis remdamasis, dar gali kovoti su būties beprasmiškumu, mirtina nusivylimo liga.“ R. Keturakio novelėje nelabai įmanoma pasakyti keliautojo intencijas, tačiau iš Ahasferą stebinčiojo pozicijos egzistencinis liūdesys ir nusivylimas pakankamai aiškiai parodomas.

Išties Keturakio sukurtas Ahasfero tipas yra krizinio žmogaus vaizdinys, kuriame vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Amžinasis Žydas simbolizuoja gyvenimą, kuriam svetimas tikėjimas, gyvenimą – tragišką ir mažai teikiantį pasitenkinimo, bet reikalaujantį daugybės pastangų, kad galiausiai colis po colio jis būtų įveiktas. Ir visai nesvarbu, kad kiekviena reikšminga idėja turi daug vardų, daug svarbiau, kad ji nepraradus aktualumo ir mūsų dienomis veržiasi į literatūrą ieškodama savo skaitytojo.

_________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Natūraliai kyla klausimas, kaip derėtų įvardyti krikščioniškąją Ahasvero legendą? Viena vertus „Amžinasis žydas“ tai legenda, kurią XIII a. pirmą kartą pasisavina literatūra, kita vertus – tai vieno siužeto versijos, kurios iki XV amžiaus plinta kaip skirtingi pasakojimai, kol galiausiai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras”, kurioje pirmąkart legendos herojus gauna vardą Ahasveras. Ahasveras XVIII amžiuje tampa tam tikru simboliu, apibūdinančiu pajuokos vertą asmenį ir „nueina“ į folklorą (Apie Ahasvero sutikimą buvo spausdintas skelbimas 1868 metais viename iš mormonų laikraščių Jungtinėse Amerikos Valstijose), ir tam tikru įvaizdžiu, kai išpopuliarėja kūrybinėse fantazijose („Jaunas J. W. Goethe remiasi Ahasvero vaizdiniu, kad išreikštų naują, istorizmu persunktą pristatymą apie religinę – psichologinę atmosferą Jeruzalėje Kristaus laikais (nebaigtos poemos „Amžinasis žydas“ fragmentas, 1774). K. F. D. Šubartas įvaizdį ir siužetą traktuoja kaip radikalaus prašviesėjimo („Amžinasis žydas“, 1787). Romantikams siužetas apie Ahasverą, davęs neribotas galimybes pereiti nuo besikeičiančių epochų ir šalių egzotinių vaizdų prie pasaulinio liūdesio raiškos, buvo ypač patrauklus; jį pasirinko Šelis, Cedlicas, ir daugelis kitų; Rusijoje – V. Žukovskis, (nebaigta poema „Ahasveras, amžinasis žydas“). E. Kin (filosofine drama „Ahasveras“) pavertė Ahasverą visos žmonijos simboliu, pergyvenusiu savo viltis, bet nuostabiai pradedančiu savo kelionę iš naujo. Avantiūriniame E. Sju romane „Amžinasis žydas“ (1844 – 45) Ahasveras pasirodo kaip paslaptingas geradarys, jėzuitų antagonistas.“). Ir galiausiai šiuolaikinis „ahasveriško“ siužeto variantas apie slegiantį, nedžiaugsmingą nemirtingumą yra sukurtas „argentiniečių rašytojo Ch. L. Borcheso apsakyme „Nemirtingasis“, kurio herojus yra Josifas Kartafilas, nors krikščioniškos legendos, kaip tokios, topika visiškai eliminuota (Kartafilas identiškas lyg ir su IV amžiaus Romos legionieriumi, lyg su Homeru, jis ne žydas ir niekada nematė Kristaus).

Taigi Ahasferas – įvaizdis, siužetas, daugelis vieno siužeto versijų, simbolis ar tiesiog vardas, pasiekęs tokią savo evoliucijos stadiją, kada netenkama ne tik pamatinės semantikos, bet ir apskritai vartojamas siekiant skambumo ar niekur nevedančių asociacijų?

Netikslu manyti, kad šiandieninėje literatūroje Amžinojo žydo figūra visiškai prarado savo semantinį svorį. Šį teiginį pagrindžia Roberto Keturakio novelė – pasaka „Ahasferas“. Pirmiausia asociacijas kelia nedviprasmiškas pavadinimas, antra – ir pats novelės turinys savyje koduoja keliautojo prototipą. Galiausiai, jei turėsime galvoje, kad autorius „Ahasferą“ apibrėžia kaip autorinių pasakų knygą, tai vėlgi pasakos žanras, savaime suprantama, orientuoja į tarpinę jungtį tarp literatūros ir mito – liaudies kūrybą.

Ahasvero įvaizdis, iš „krikščionybės mitologijos“ pereidamas į literatūrą, tampa populiariu kūrybinės fantazijos „produktu“, tad akivaizdu, jog yra išlaikomi tik universalieji Amžinojo žydo legendos saitai. Remiantis šia logika Ahasferą derėtų vadinti ne krikščioniškosios legendos figūra, bet labiau archetipu, glūdinčiu kolektyvinėje pasąmonėje, reikiamu momentu atkuriamu „motyvu“ (Pagal Jungą). R. Keturakio pasakoje Ahasfero motyvas iškyla kaip archetipinis vaizdinys; autorius paskutiniu, vos vienu sakinio žodžiu sujungia Amžino žydo legendą su paslaptingu, negalią išgyvenančiu žmogumi.

Knygos anotacijoje pažymima, jog „Pasaka niekada nepažemina tikrovės, stengdamasi atskleisti tai, kas glūdi toliau ir giliau – už įprastų mūsų pasaulio pavidalų ir reiškinių“ – ir tikrai, negali sakyti, kad Keturakio pasaka stebuklinė. Dominuoja realus ir gerai atpažįstamas gyvenimas: „Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos“ gatve keliauja senyvas žmogus, o jį stebi atsitiktinis pakeleivis.

Stebėtinai įtaigus keliautojo paveikslas kelia asociacijas su krikščioniškuoju Ahasveru – aukštu, ilgais plaukais ir apiplyšusiais drabužiais žmogumi (Toks Ahasvero įsivaizdavimas oficialiai įsigali, kai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“). R. Keturakio keliautojas – tai juodas siluetas, didele vienplaukia galva, raukšlėtu baltu veidu, juoda ovalo formos skiautele pridengta kairiąja akimi ir ilgais požiliais plaukais; ilgu juodu paltu, lakuotais smailiais pusbačiais, blizgančiomis pirštinėmis. Nepaneigiamai panašu, nors ir meniškai individualizuota.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”