Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“

Vaižganto palikimas labai gausus: publicistika, įvairūs raštai, beletristika ir grožinė kūryba.

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui susidarė tik 1906 m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių („Vilniaus žinių”, vėliau – „Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais, gyvendamas Rygoje ir Petrograde pradėjo rašyti „Pragiedrulius“.

„Pragiedruliai“ atsirado iš nostalgijos. Prie šio kūrinio Tumas labai daug dirbo, kartais rašė net po keturiolika valandų per dieną ir taip ištisus tris mėnesius. Antroji „Pragiedrulių“ dalis pasirodė 1923 metais ir tai buvo didelis įvykis. Pasirodžius „Pragiedruliams“ daug recenzuota, taisyta, kritikuota, tačiau kūrinys netgi pretendavo tapti epopėja.

„Pragiedrulių“ laikas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tautinė sąmonės ir kultūros pragiedrėjimas, suvokimas, kad esame lietuviai.

Pasirodant „Pragiedruliams“ jau turėjome Vinco Pietario romaną „Algimantas“, Lindės Dobilo romaną Pragiedruliai„Blūdas“ ir „Klaida“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Kazio Puidos apysaką „Žemės giesmės“. Tačiau „Pragiedruliai“ visus juos pralenkia, nes yra visai kitoks kūrinys. Su I. Šeiniaus „Kupreliu“ sunku ir lyginti.

„Pragiedruliai“ – tai veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su tais laikais, ir duodantis išsamų meninį to laiko vaizdą. V. Krėvės žmogų formuoja papročiai ir tradicijos, o Vaižganto – laikotarpis.

„Pragiedrulius“ galima vadinti apysaka, romano termino autorius privengė. Tačiau žanras tebėra neaiškus. Vaižgantas davė labai neapibrėžtą žanrinį pavadinimą „Vaizdais kovos dėl kultūros“. Nepaisant to, kūrinio vertė labai didelė – apysakoje pateikta medžiaga autentiška, o veikėjai meniškai gyvi. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio – kultūrinio gyvenimo, buities reiškinių ir faktų.

Pasak A. Vaitiekūnienės, „Pragiedrulius“ romanu galima vadinti tik tuo atveju, kai akcentuojamas metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas ir vieninga gyvenimo koncepcija. Tačiau veikėjų paveikslai nebūdingi romanui, nes neturi vystymosi perspektyvos ir psichologinės gilumos, jiems nebūdingas vidinis konfliktas, o siužetas nutrūksta „Vaiduvos krašte“. Aldona Vaitiekūnienė iškelia mintį, kad galbūt „Pragiedrulius“ būtų galima sieti su poema, tačiau, pasak V. M. Putino, Vaižganto kūrinys nepasiduoda įspraudžiamas į rėmus.

Su epopėja „Pragiedrulius“ sieja teminis užmojis ir plati, apibendrinta problema bei reikšmingų epochos įvykių atspindžiai, tačiau „Pragiedruliuose“ stokojama epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo visame tame gyvenime. Algimantas Radzevičius siūlo vadinti pseudo epopėja, nes tikrasis epopėjiškumas dingsta, kai į fabulą įsiterpia buitiniai, etnografiniai ir ūkiniai vaizdai.

Yra sąsajų su epu – tai paralelių ir kontrastų principas, – bet tai tik maža dalis visų „Pragiedrulių“.

Algimantas Radzevičius ieškojo „Pragiedrulių“ sąsajų su kronika, kuriai būdingi personažų paveikslų aprašai, tam tikros tautos gyvenimo dalies aprašymas ir atskiros situacijos, įsiterpiančios į pagrindinį veiksmą, bet „Pragiedruliuose“ kartais pasirodo lyriškumo motyvų, todėl kronikos terminas netinka, ir dėl to pereinama prie apsakymo ar apysakos terminų. Pastariesiems būdingi asmeninių veikėjų gyvenimų aprašai, papročių, tradicijų fiksavimas, vaikystės epizodų, prisiminimų įterpimas ir svarbiausia, kad viską vienija ne fabula, o vidinė veikėjų būsena kaip tik ir būdinga apysakai ir apsakymui.

„Pragiedrulių“ veiksmo vieta – tai “Gondingos kraštas” (Vakarų Lietuva, žemaičiai) ir “Vaduvų kraštas” – Rytų Lietuva, aukštaičiai, taigi, kūrinio veiksmo vieta – beveik visa Lietuva.

Kaip jau minėta, “Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima tik “Gondingos krašte”, tačiau gausią ir labai įvairią apysakos medžiagą, galima sakyti, sujungia dviejų šeimų gyvenimo vaizdai. Be šių dviejų siužetinių linijų, kūrinyje gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu pasakojimu mažai susijusių epizodų, tačiau meniškai jie yra labai vertingi.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys: aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet taip pat yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašymų. Galima teigti, kad būtent tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Vincas Kudirka

Vincas Kudirka gerai žinomas Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas ir kritikas, vertėjas, taip pat laikraščio „Varpas“ redaktorius ir vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Reiktų minėti, kad jis ir Lietuvos himno autorius.

V. Kudirka gimė 1858 m. Vilkaviškio apskrityje, Paežeriuose, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo kategoriškumą, atkaklumą, reiklumą sau ir kitiems, aštrų žodį. Kudirkos asmenybė sudėtinga: joje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, nerami ir maištinga siela. Mokykloje V. Kudirka pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. Jam gerai V. Kudirkasekėsi mokytis gimnazijoje, mėgo meną, šokį, linko į lenkišką kultūrą. Tėvo verčiamas buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet po dviejų metų pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Kudirka anksti išmoko prasimanyti duonos. Po Seinų seminarijos išvyko studijuoti į Varšuvą (į filologijos fakultetą, vėliau medicinos fakultetą), nes Lietuvoje buvo laukiami tik kunigai ir gydytojai. 1889 m. baigęs universitetą, Kudirka ėmė leisti „Varpą“ ir tampo jo redaktoriumi. 1890 –1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova, kuri jį pakirto vos 40-ies metų. Nors mirė būdamas jaunas, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.

Nuo gimnazijos laikų rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys išspausdintas „Aušroje“ 1885 metais. Tai buvo nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“, tačiau dėl jo V. Kudirka buvo suimtas ir net pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto.

„Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.
Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,
Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabins:
– Girdėjom, tu galybę turi neištirtą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki. kas į ją pakliuvo? –
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
,,Po statine gul kiaulė”,-Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai iš po statinės išlenda degloji –
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato.
O degloji išlindus ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiuruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda. ar riebų, ar kūdą.“

V. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, kuriems artimas didaktinis turinys. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ išspausdinti originalūs eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“ (patriotinės tematikos eilėraštis, kuriame raginama vienytis ir dirbti dėl Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės), „Kregždelė“, taip pat keli verstiniai eilėraščiai „Motinai“ ir „Troškimas“.

Gražu, gražiau, gražiausia

Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir sus’ėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.

Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį,
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.

Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne’pželdina tako.

Eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška. Turinys jam turėjo būti susietas su forma. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.

V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas – tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Satyrose sujungė minties poeziją, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementus. Visose satyrose išjuokė vieną ir tą patį dalyką – vaitų viršininkų laisvą gyvenimą, savo pareigų nesupratimą ir kyšių ėmimą, lengvą pinigų pelnymąsi iš išgalvotų dalykų (bei lengvo pasipelnymo būdo ieškojimą). Iš to kyla komiškos situacijos, didaktiškumas (moralas) ir iš to sekantis vaitų nušalinimas nuo pareigų. Būdingas pavardžių simbolizmas.

Kudirkos paveikslai imti iš gyvenimo. Jis turėjo vertėjo talentą – Ivano Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Išvertė: Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilius Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) Varpas„Mindaugą“ ir kt. Alegorija, poezija ir komedija jo kūryboje visada kartu.

Kudirka pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. Visa, ką parašė lietuviškai, parašė per 10 metų. Paskutinieji kūrybos metai itin reikšmingi. Jis buvo kategoriškas publicistas, suvokęs pareigą savo tautai; dėl to ir visą gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai. Buvo angažuotas (įsipareigojęs) kūrėjas.

Didžioji prozos dalis yra proginė ir oratorinė, poezijoje jis reikalavo griežtos strofos, bet gausiausias palikimas –  publicistika. „Varpe“ buvo skyrelis „Tėvynės varpai“, kuriuose Kudirka rašė ekonominiais ir kultūriniais klausimais: apie „Higieną“, apie „Kovas bulių Ispanijoje“, taip pat straipsnius „Liaukime bėgę į Ameriką“, „Apie pardavinyčią“, „Katras alfabetas yra geresnis“, „Maskolija ant dviejų gadynių ežės“ ir daugiau.

Kudirkos politinės pažiūros liberalinės ir demokratinės. Jo idealais tapo laisvė, lygybė ir brolybė. Jam artimesnis ne užsisklendimas, o aktyvi pilietinė veikla.

V. Kudirka taip pat atsiliepė ir į modernios lietuvių kalbos tapsmą, prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo.

Vytautas Kavolis apie V. Kudirką rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti“. Iš tiesų Kudirka buvo racionalus minties poetas. Kaip kritikas – nenuolaidžiavo, skatino tobulinti formą, mokė rašymo kultūros. Jo kūrybinės asmenybės vientisumą liudija daugelis kūrinių, nors vyrauja oratorinė kūryba.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Jonas Mačiulis – Maironis
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)

XX a. pradeda vystytis visos vaikų literatūros rūšys ir žanrai. Pastebėtina gilesnė veikėjų vidinio pasaulio analizė. Vaikų literatūra tampa meniškesnė, artimesnė vaikų prigimčiai. Iki XX a. pradžios vaikams skiriamų knygų išvaizda beveik nesiskyrė nuo suaugusiųjų, tik tiek, kad pačios knygos buvo mažesnės. Reikšminis įvykis – 1917 metais pradėtas leisti šviečiamosios krypties vaikų knygynėlis. Šioje serijoje buvo išleista 18 nedidelės apimties (30-40 psl.) knygelių. Jose buvo aiškinama gamtos, kultūros, evoliucijos klausimai, supažindinama su kitų tautų gyvenimu. Daug tekstų parašė J. T. Vaižgantas, Pranas Mašiotas, Antanas Giedrius Giedraitis. Pasirodė ir vaikams skirti laikraštėliai: „Žiburėlis“, „Angelas sargas“ 1922 m.,  „Žvaigždutė“ (1923 m.), „Saulutė“ (1925 m.).

1928 – aisiais atnaujintas pirmasis vaikų  laikraštėlis „Šaltinėlis“.

Savo veikla tuo metu išsiskyrė Pranas Mašiotas. Jo nuopelnas  – graudžios vaikų literatūros sukūrimas. Pranas Mašiotas labai dažnu atveju dar vadinamas vaikų literatūros tėvu.

Pranas Mašiotas gimė (1863 – 1940) Pūstelninkuose, Šakių valsčiuje. Lankė Naumiesčio pradžios mokyklą, vėliau įstojo ir baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete, kur lankė Fortūnatovo lietuvių kalbos paskaitas. Savarankiškai studijavo K. Būgos darbus, nes manė, kad liaudies švietėjas turi mokėti gimtąją kalbą.

Išleido apie 30 originalių ir 60 verstinių knygelių vaikams bei jaunimui, 12 matematikos, fizikos, istorijos vadovėlių. Kai kurie buvo perleisti net 14 kartų. Darbininkams parašė pradžiamokslį, paskelbė daug straipsnių spaudoje, paliko ir neišspausdintų originalių veikalų.

XIX a. pabaigoje pradėjo bendradarbiauti slaptai platinamame lietuvių laikraštyje „Aušra“ ir „Varpas“. 1904 metais „Varpe“ paskelbė straipsnį „Neužmirškime ir mažųjų“.

Pranas Mašiotas šventadieniais dėstė lietuvių kalbą, vėliau vertė pasakėles ir netrukus pats ėmė kurti. Nuo 1915 metų šalia pasakų mažiesiems ima rastis istoriniai pasakojimai.

Lietuvių tautos švietimas, kultūrinio lygio kėlimas, dvasinis ir materialinis progresas buvo pagrindinės to meto straipsnių temos, tad nekeista, kad „Varpe“ buvo paskelbta apie 50 straipsnių. Tačiau grožinė literatūra buvo viena iš pagrindinių tautos kultūrinimo aplinkybių.

Sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą Pranas Mašiotas dirbo ministerijoje, dalyvavo kuriant lietuvių mokyklų koncepciją. Jis nenorėjo, kad vaikai tuščiai gaištų laiką prie menkavertės knygos, nes už viską svarbiau gėris ir išmintis. Mašiotas kūrinius adresavo žinių stokojančiam kaimo vaikui. Jo tekstai nėra pasenę net dabar. Adresato jutimas, kalbos grožis, taisyklingumas lemia Mašioto kūrinių vertę. Jo kūryboje galima skirti kelis tarpsnius: a) mokslo populiarieji straipsniai; b) pasakėlės mažiesiems; c) realistiniai apsakymai; d) vertimai; e) apsakymai bei apysakos paaugliams.

Pasakose įtaigiai kalba apie valstiečius supančių gyvūnų, paukščių elgseną, įpročius. Vaizduojamasis pasaulis – kaimo vaiko pasaulis. Dažnas veikėjas – žvirblis, po to šuo, dar vėliau – gaidys, žąsys ir t.t. Kai kurios pasakos gal dėl to yra labai artimos liaudies pasakoms apie gyvulius. Per siužetą siekia perteikti mokslines žinias. Svarbi pažintinė funkcija. Tarp realistinių kūrinių yra ir tokių, kur ypač kreipiamas dėmesys į vidaus pasaulį (sąžinė, drąsa: „Morkos“, „Vanago širdis“).

Mašiotas priklauso prie tų rašytojų, kurie siekia paveikti skaitytoją teigiamais personažais, gerais pavyzdžiais. Mašiotas taip pat labai mėgo ir dialoginę situaciją: suaugusio ir vaiko pokalbį.

Jis parašęs ir 2 apysakas paaugliams „Pajūriais pamariais“, „Pažadėta ir tesėta“. Vaizduojama kelionė Nemunu iš Suvalkijos į Klaipėdą, pateikiama žinių apie Panemunės pilis, šventes, apie skenduolių gelbėjimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Klasikinė literatūra vaikams

Kalbėdami apie klasikinę literatūrą vaikams XIX amžiaus pabaigoje, būtinai turime minėti Žemaitę. 1904 metais Žemaitė sudarė rinkinėlį vaikams. Jai rūpėjo, kad sunkioje XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios švietimo situacijoje vaikas neliktų tamsuolis, o išmoktų rašyti ir skaityti. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį į tautosaką: pasakas, pasakėčias, žaidimus, aprašymus ir mįsles – visa, kas vaikams būtų įdomu. Ji užrašinėjo vaikų dialogus, iš kurių ryškėjo vaiko logika ir mąstymas. Pati taip pat kūrė didaktinius apsakymus ir vaizdelius.

Žemaitės aprašymas tikroviškas. Ji moko, kad didesni vaikai neskriaustų mažesnių, nes visų svarbiausia draugystė. Smerkia apgaulę, klastą. Jos divizas – būk jautrus ir padėk žmogui. Ji pirmoji lietuvių literatūroje pavaizduoja našlaičių gyvenimo sąlygas („Nelaimingi vaikai“).

Cikle „Apie vaikų mokslą“ visi rašytojos apsakymų vaikai nori mokytis („Kaip Jonelis raides pažino“). Jos apsakymai pasižymi visapusišku gyvenimo parodymu, ryškiu vaiko vidinio pasaulio atskleidimu. Į pasaulį žvelgiama vaiko žvilgsniu, įvedami vaiko kalbos niuansai.

Tuo metu rašo ir Jonas Biliūnas. Jo apsakymuose nėra didaktizmo. Patys gražiausi – moraliniai apsakymai. Esama ir dalies apsakymų, kuriuose ryškinami vaikystės prisiminimai. Jonas Biliūnas yra publikavęs ir mokslo populiarinimo vaizdelių. Svarbiausia, kad nėra sentimentalumo, nors ir esama daug švelnumo, gerumo, užuojautos.

Lazdynų Pelėda. Specialiai vaikams parašė didaktinių apsakymų rinktinę „Senelio Juozo pasakos“.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš pradžių Vaižgantas buvo labiau vaikų literatūros kritikas, bet vėliau parašė ir kelias knygas: „Mikutis gamtininkas“, „ Vaižganto gyvūnėliai iš jo raštų“, kuriose atskleidė vaiko išgyvenimus, sukūrė vaiko paveikslą iš jo poelgių ir minčių.

Tuo metu vaikams keletą apsakymų parašo ir Vincas Krėvė: „Antanuko rytas“, „Bobulės vargai“, „Galvažudys“. Taip pat sukuria legendų: „Perkūnas, Vaiva ir straublys“, Aitvaras“ ir kiti. Čia svarbiausia vaiko psichologijos tikrumas, detalių įspūdingumas. Vincas Krėvė poetiškai pavaizduoja vaikus ir senus žmones.

Šatrijos Ragana parašo apysakas „Vincas Stonis“, kur plačiai vaizduoja kaimo vaikų gyvenimą, o iš „Daktaro pasakojimų“ ryškus vaiko veržimasis į mokslą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)

XIX a. antroje pusėje proza dar tik brendo ir formavosi pro didaktikos klodą.
Edmondas De Amiči (1864 – 1908) tuo metu parašo knygą „Širdis“. Rašytojas augo kaip tik tuo metu, kai Italijoje vyko nacionalinis judėjimas. Tarnaudamas armijoje rašė apybraižas, redagavo žurnalą „Karinė Italija“, domėjosi auklėjimo ir ugdymo klausimais, mokinio psichologija ir mokytojo vaidmeniu. Iš sukauptos patirties ir atsirado knyga „Širdis“, kaip mokinio dienoraštis.

Per trumpą laiką pasirodė 41 romano leidimas. Knyga galėtų vadintis „Vienerių mokslo metų istorija“. Romane į berniuko įspūdžius įterpiami tėvų laiškai ir mokytojo pasakojimai apie vaikų poelgius. Labiausiai vertinamos moralinės žmonių savybės, teigiama, kad auklėti reikia ne pamokslavimais, o geru pavyzdžiu. Rašytojas nuolat suveda herojų su vaikais ir suaugusiais. Herojaus šeima ideali, joje vyrauja santarvė, meilė, vyresnieji padeda jaunesniems, tėvas ir motina nuolat moko sūnų mylėt tėvynę, mokyklą, gerbti žmones, rodo gyvenimišką pavyzdį, kaip tai reikia daryti. Knygoje gailestingumui, pareigai, meilei priešpastatomas žiaurumas, egoizmas, nepagarba vyresniems, abejingumas nelaimės ištiktiems. Tai sentimentali knyga. Į dienoraštį įsiterpia apsakymai. Viskas, apie ką pasakoja vaikas, atrodo realiai jo išgyventa.

Paaugliams rašė ir Merė Meips Dodž (1831 – 1905). Į vaikų literatūros istoriją ši autorė įėjo su knyga „Sidabrinės pačiūžos“. Tai istorija apie vaikus Hansą ir Grytę, kurie buvo vargšai. Veiksmas vyksta Olandijoje. Nors rašytoja nėra ten buvus, tačiau socialines, buitine idėjas perteikia per neįprastai spalvingai pateiktą gamtą.

Markas Tvenas. Tai ryškiausias XIX a. II pusės rašytojas. Tikrasis vardas ir pavardė Samuelis Langhornas Klemensas (1835 – 1910). Tai buvo velniūkštis išdaigininkas, trečias iš keturių išgyvenusių Džono ir Džeinės Klemensų vaikų. Rašytoju tapo atsitiktinai. Tėvui mirus įsidarbino garlaivyje, kur dirbo iki pilietinio karo, ruošėsi tapti Locmanu. Plaukiodamas Misisipe dažnai girdėdavo žodžius „Mark Tvain“, kuriais būdavo nusakomas vandens gylis, juos jis ir pasirinko savo slapyvardžiu. Ėmęs rašyti sunkiai taikėsi ir su mintimi, kad jo skaitytojai bus berniukai. Markas Tvenas publikavo per 50 literatūrinių darbų. Žinomiausi – „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Princas ir elgeta“ (1882), apysaka „Hekelberio Fino nuotykiai“ (1884).

Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų literatūrai. Savo kūriniais pademonstravo, koks turi būti tikrasis vaiko paveikslas ir kaip galima apsieiti be didaktikos. Jis sąmoningai buvo antididaktiškas rašytojas. Tiesiogines didaktines tezes jo kūryboje pakeitė siužetas – moralinio pasirinkimo situacija, dilema.

Tomo Sojerio nuotykiuose sprendžiama dilema, ar pasakyti teisėjui, kad gydytoją nužudė indėnas Džo, ir atsidurti pavojuje, ar nutylėti ir likti saugiam. Prince ir elgetoje – ar Tomas Kentis išmes už rūmų vartų princą Eduardą VI, ar prisipažins, kad jis ne tikrasis princas. Visais atvejais nugali sąžinė, dora prigimtis, todėl situacijos poveikis kur kas stipresnis, nei atvira didaktika. Šioje knygoje panaudojama susikeitimo situacija.

Tomas – ryški asmenybė. Tomo Sojerio nuotykiai – tai protestas prieš suaugusiųjų gyvenimą. Esminis knygoje esantis konfliktas – žodžių ir veiksmų neatitikimas suaugusiųjų pasaulyje, todėl Tomas ir yra išdykęs berniukas. Tvenas išjuokia to meto švietimo sistemą, juokiasi iš sentimentalių knygų.

Hekelberio Fino nuotykiuose vaikystės tema rutuliojama kitaip. Čia Tvenas iškyla kaip satyrikas, psichologas, stilistas. Kiekviena šios apysakos dalis yra kaip užbaigtas vienetas, kiti dar sako, kad tai šedevras. Juokas čia daugiaplanis – jis apima viską: herojų, charakteristikas, aplinką. Juokas suteikia galimybę į viską žiūrėti iš šalies. Hekelberis ramesnis, sąžiningesnis, jį dažniau graužia sąžinė. Įvestas į realų suaugusiųjų pasaulį susiduria su gyvenimiškais nuotykiais. Taip Hekelberio paveikslas plečiasi, didėja.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūros specifika

Iš „literatūrinių“ prisiminimų