Žyma: intriga

Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Socialinė – buitinė proza – tai viena iš literatūros rūšių, perėjusių ir į vaikų lektūrą. Kūriniuose imti vaizduoti vaikų likimai. Tai susiję su XIX a. socialinėm problemom. Rašytojai bandė perteikti vaiko situaciją.

Čarlzas Džonas Hafemas Dikensas  (1812 – 1870 m.) anglų rašytojas, žymiausias anglų romano kūrėjas, kurio kūrybą reprezentuoja socialinės buitinės literatūros modelis. Kūriniai į vaikų lektūrą perėjo todėl, kad juose yra vaizduojami vaikų likimai, charakteriai ir išgyvenimai. Dikensas sugebėjo per išorinius dalykus skverbtis į psichologiją. Kūriniams būdingi dinamiški siužetai. Realistinė literatūra formavosi greta romantinės literatūros, todėl intriga, nuotykis būdingi ir realistinei prozai. Dikensas vienas pirmųjų socialinėje buitinėje literatūroje suformavo vaiko koncepciją. Jo romanams būdingos nelaimingos vaikystės koncepcija. Kūriniais jis teigia, kad vaikas yra socialinių aplinkybių auka, vaiko likimas priklauso nuo išorinių reiškinių. Vaikas – pati nelaimingiausia būtybė; vaikas – visuomenės sąžinė. Dikensas savo kūriniais byloja, kad vaikai turi turėti vaikystę.

1839 m. pasirodė jo romanas „Oliverio Tvisto nuotykiai“, kurio siužeto genezė remiasi į konkretų socialinį reiškinį – Anglijoje įkurti vaikų namai berniukams. Dikensas tai ir vaizduoja. Visas siužetas sukasi apie herojaus veiksmus. Rašytojas sąžiningas pasakodamas Oliverio biografiją. Svarbi eigai tokia scena – papildomos košės porcijos prašymas, nors tai neįmanoma. Oliveris bėga iš tų namų. Veiksmas perkeliamas į Londoną, o čia vaikas atsiduria valkatų ir beglobių draugijoje. Veikėjas blaškomas tarp gėrio ir blogio. Dikensui svarbu pavaizduoti ne nusikaltimą, bet parodyti, kaip vaiko prigimtis visad gręžiasi į doros polį. Vaikas veržiasi į gėrį. Romanui įtakos turėjo romantinis kontekstas, todėl romane yra ir netikėtų scenų. Dikensono jėga – jo charakterių kūrimas.

Džeimsas Grinvudas – (1833 – 1929) dar vadinamas Džeimso pasekėju, parašė romaną „Mažasis driskius“, kuris turi biografinio pobūdžio elementų. Tai socialinis buitinis romanas, kuriame vaizduojama kova už egzistenciją.

Hektoras Malo – (1830 – 1907) prancūzų rašytojas, studijavęs teisę, vėliau dirbęs notaro pasiuntiniu, dar vėliau buvęs žurnalistas. Jį išgarsino romanai „Meilužiai“, „Sutuoktiniai“ ir „Vaikai“, išleisti serijoje „Meilės aukos“. Rašytojas sukūrė apie 70 romanų, todėl yra laikomas reikšmingu realistinės prancūzų mokyklos atstovu.

Ryškiausi romanas „Romenas Kalbri“, „Be šeimos“ (1838 m.), „Šeimoje“, kurie yra skaitomi vaikų. Išleidus romaną „Romenas Kalbri“ paplito cirko tema. Čia skleidžiasi našlaičio pamestinuko istorija. Pabėgęs iš šykštuolio dėdės namų, susideda su artistų trupe iš cirko. Neilgai pabuvęs, su liūtų dresuotoja iš ten pabėga, veda, atsisako savo svajonės tapti jūrininku.

Istorija pasakojama pirmu asmeniu, sudaromas įspūdis, lyg veikėjas dalintųsi savo praeitimi, prisiminimais. Herojus drąsus, sąžiningas, atlaikęs gyvenimo išbandymus, niekad nepraradęs vilties.

Nuo nuotykių romane jaučiamas stiprus nukrypimas į šeimą. Malo kuria ne tokį raiškų pasakojimą, kaip Dikensas, tačiau įtikinantį. Malo herojus papuola į gerų žmonių rankas. Romano originalumą išryškina netikėti siužeto vingiai, kalba – aiški, paprasta, tačiau gausi meninių priemonių. Manoma, kad tam įtakos turėjo romanas „Nusikaltimas ir bausmė“.
Jo romanas baigiasi sentimentaliai.

Žorž Sand – parašo romaną „Mažiji Fadetė“, kuris balansuoja ant romantizmo ir realizmo ribos. Aktualizuoja dvynukų psichologiją. Jos kūrinyje ryškios dvi kryptys:
•    aktualizuojamas vaikų bendrumas;
•    ryškinamas Fadetės paveikslas.
Svarbiausia romano mintis – graži siela negražiame kūne.

Henrietė Bičer – Stoun – garsi romanu „Dėdės Tomo trobelė“. Jos atėjimas į literatūrą susijęs su XIX a. vidurio Amerikos reiškiniu – negrų kova dėl paleidimo iš vergovės. Negrų vergovė rodoma kaip socialinis reiškinys. Romane pasisakoma prieš Amerikos įstatymus, kovojama už žmogiškumą.

Fiodoras Dostojevskis ir jo garsus romanas „Broliai Karmazovai“ – vaizduoja vaikų likimus. Dostojevskio požiūris artimas Dikenso tradicijai, bet šis romanas – tai kūrinys ne vaikams.

Antonas Čechovas  irgi kelis kūrinėlius yra adresavęs vaikams, pvz.: apsakymas „Vaikai“. Žavi psichologiniu subtilumu ir mokėjimu prasiskverbti į vaikų vidinį pasaulį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)

Tarp nuotykinės literatūros kūrėjų negalima nepaminėti ir vokiečių rašytojo Karlo Majaus (1842 – 1912 m.). Tai vienas produktyviausių nuotykių srities literatų, kurio kūriniai Vokietijoje dešimtmečiais buvo labiausiai skaitomi. Paauglių lektūroje šis autorius yra gerai žinomas kaip romano „Vinetu“ autorius. Tai knyga apie indėnus. Per savo visą gyvenimą Karlas Majus yra parašęs 595 kūrinius. Sakoma, kad juose aprašęs vietoves nė sykio juose nebuvęs. Jis taip tikroviškai įsivaizdavo kiekvieną kraštą, miestą, kad atrodo viskas labai realu. Karlas Majus neprasilenkė nei su geografija, nei su istorija.

Prie nuotykinės literatūros kūrėjų priskiriamas anglų rašytojas Henris Raideris Hagardas (Haggard, Henry Rider), gyvenęs 1856 – 1925 metais. Per gyvenimą sukūrė apie 50 nuotykinės prozos knygų, kurios išliko populiarios tarp paauglių.  Visų knygų pagrindas – autoriaus patirtis; jis visą gyvenimą daug keliavo, yra gyvenęs net Pietų Afrikoje. Geriausiais kūriniais laikytinos knygos „Karaliaus Saliamono kasyklos” (1885 m.) ir „Montesumos duktė” (1893 m.). Hagardas romanuose puikiai vaizduoja egzotiškus kraštus, tačiau gilesnės veikėjų charakteristikos stokoja. Nepaisant to, romanai traukia ryškiai plėtojamais siužetais, kompozicija bei intrigos elementais.

Luji Andre Busenaras (1847 – 1910 m.). Pagrindinis jo išsilavinimas – gydytojas, dirbęs Afrikoje, Amerikoje, Australijoj, tačiau yra gerai žinomas ir kaip rašytojas garsiaisiais romanais „Deimantų grobikai“, kuriame atkuriamas Afrikos koloritas, rodoma sunki vietinių buitis, taip pat „Kapitonas pramuštgalvis“, kuriame vaizduojamas būrų išsivadavimo momentai. Čia herojus  – paauglys, kuris Paryžiuje suvienija savo komandą ir keliauja padėti būrams. Kapitonas žavi savo drąsa, sugebėjimu išsisukti iš kebliausių situacijų. Romano veiksmą stumia ne tik nuotykiai, bet ir asmeninio keršto motyvai. Romane vyrauja riteriškumo idėja.

Kaip ir visiems, taip ir šiam nuotykiniam romanui būdingi dinamiško siužeto momentai, o pagrindinio veikėjo paveikslas yra nuolat idealizuojamas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)

Nuotykių literatūra susiformavo XIX a. ir yra artimai susijusi su istorinio romano poetika, tik čia pirmame plane yra pramanytas siužetas, svarbiausia nuotykiai, todėl dažniausiai apsieinama be istorinių aplinkybių.

Nuotykinės literatūros įvaizdį formavo Tomas Main Ridas (1818 –1883 m.) – populiarus anglų prozininkas. Jis buvo šventiko sūnus, bet turėjo klajūno sielą. Jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną: apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta. Geriausiai žinomi Tomo Main Rido romanai yra „Kvarteronė“, „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“ ir „Baltasis vadas“.

Klasikiniu avantiūristiniu romanu tapo „Raitelis be galvos“. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis – paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos. Visuose romanuose aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą. Romanų pabaigoje ryškėja personažų santykiai, meilės atomazga, pabaigos visada laimingos, tarsi pasakų.

Robertas Luisas Stivensonas (1850 – 1894 m.) škotų kilmės novelistas, poetas, rašytojas ir keliautojas, kuris itin domėjosi Valterio Skoto kūryba. R. L. Stivensonas buvo vienturtis turtingų tėvų vaikas, tad matė visko daug daugiau, nei kiti vaikai. Jį itin traukė jūra. Studijuodamas koledže praleidinėdavo paskaitas, kad galėtų užsiimti jam patinkančia veikla – kelionėmis. Keliaudamas daug rašė. Jo kūryba gausi žanrų prasme: kūrė eilėraščius, rašė kelionių knygas, apybraižas, apsakymus, apysakas, romanus.

Stivensono kūrybinė šlovė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“ 1883 m. Ši knyga reprezentuoja grynąjį nuotykinį romaną, specialiai adresuotą paaugliams. Net ir savo atsiradimo aplinkybėmis „Lobių sala“ susijusi su paaugliu. Romane išlaikomi visi nuotykių literatūrai būdingi bruožai. Vienas svarbiausių knygos ypatumų – maksimalus adresato pojūtis. Skaitytojas – tai 12 – 13 metų berniukas. Romano centre – saloje paslėptas lobis, o herojus  – 12 metų Džimas Hokinsas – sumanus, ištvermingas, visada besilaikantis garbės žodžio, doras berniukas. Jis atsitiktinai randa salos žemėlapį ir ima organizuoti lobio paieškas. Autorius turi progos parodyti vaikišką nepatyrimą – bendradarbiavimą su piratais. Palaipsniui kuriamos konfliktinės situacijos, lobis įgauna simbolinę prasmę.

Romane ryškūs veikėjų paveikslai: be Džimo gan spalvingas gydytojo Lipsio paveikslas, taip pat kapitono bei romantiko Krelonio asmenybės. Veikėjų pasaulis romane visiškai vyriškas, išskyrus tai, kad veikia viena moteris – Džimo mama. Spalvingiausias veikėjas piratas, laivo virėjas – veidmainis, klastūnas Ilgasis Džonas Silveris.

„Lobių sala“ žavi puikia stilistika, o vienas patraukliausių bruožų – didaktikos nebuvimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje