Asmeninės referencijos potipių vartojimas

Asmeninė referencija tirtame tekste reiškiama asmeniniais įvardžiais (pvz.: „Antanas Garšva įeina į peroną. <…> Jis žingsniuoja apytuščiu peronu.“ (ŠkėmBD 7); „Aš prisimenu senelio kapeliono žodžius mums, vaikučiams: <…>. O, kaip mes neapkentėm pirmojo mokinio!“ (ŠkėmBD 11);  „Daktaras Ignas ir pats sukuria kokį eilėraštį, belaukdamas pacientų. <… > Jo apskritas veidelis nušvinta merginos rausvumu, kai jis išgirsta komplimentą.“ (ŠkėmBD 12), „Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimiuke, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimiukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės.“ (ŠkėmBD 8)).

Tyrinėtame Škėmos tekste buvo rastas vienas sakinys, kuriame asmeninė referencija buvo išreikšta skaitvardžiu, o ne įvardžiu (pvz.: „Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenusišluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės. “(ŠkėmBD 8)). Taip pat reiškiama I ar II asmeniu (pvz.: „Garšva eina požeminiu koridoriumi. <…> Mano kišenėje tabletės.“ (ŠkėmBD 7);  „Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines, siūlė persisukusi, numauk jas, numauk.“ (ŠkėmBD 9) „Antanas Garšva eina Trisdešimt ketvirtąja. <…> pats užmausiu nupirktąsias.“ (ŠkėmBD 9)) arba daugiskaitiniais įvardžiais, o tiksliau – dviskaitos formomis (pvz.: „Elenos vyras laukė kiek pasviręs į priekį, ir jo trumpai kirpti, šiurkštūs plaukai pūpsojo karingai susišiaušę. Garšva žengė keletą žingsnių. Juodu stovėjo vienas prieš antrą, kol akimis nutarė nespausti rankų. “(ŠkėmBD 17)). Rosino A. prie daugiskaitinių participinių įvardžių priskiria ne tik juodu, mudu, bet ir mes, jūs, jie, jos (Rosinas, 1996, 34 – 38). Asmeniniai įvardžiai teksto ištraukoje pasiskirsto netolygiai.

asmenine-referencija

Akivaizdu, kad asmeniniais įvardžiais sieti sakinius yra daug patogiau, kartu tai išreiškiamas objektyvus santykis su tikrove, vaizduojamu pasauliu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Asmeninė referencijos raiška

Pagal tai, ką įvardis „jis“ pakeičia, galima matyti, ar vartojama tikrai referencija (ar pasak A. Rosino – substitucija). Vis gi, daugeliu atvejų asmeninis įvardis jis (24 atvejais is 300 sakinių) pakeičia asmenį (dažniausiai Antaną Garšvą, rečiau – daktarą Igną). Asmenį taip pat keičia ir įvardžiai jo, mes, jas,  ir vienai ir tik jie pakeičiamas nebe asmuo, o daiktas (šildomi vamzdžiai, pvz.: „Šildomieji vamzdžiai išrangyti lubose. Jie pasiekiami ranka.“ (ŠkėmBD 11)). Tokių atvejų, kada įvardis A. Škėmos romano „Balta drobulė“ teksto fragmente pakeičia ne įvardį, reta, todėl galima sakyti, kad tokia tendencija išlieka ir visame romane. A. Škėmos tirtame tekste buvo rasta asmeninė, laiko ir parodomoji referencija.

referencijos-potipiu-vartojimo-daznumas

Paveiksle matyti asmeninės referencijos potipių pasiskirstymas A. Škėmos teksto „Balta drobulė“ fragmente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Visoje teksto imtyje (t.y. 300 sakinių) iš visų gramatinių sakinių siejimo priemonių, bene daugiausiai buvo rasta referencijos (53 atvejai). Visos kitos sakinių siejimo priemonės pavartotos rečiau, o iš visos imties substitucijos nerasta nė vieno atvejo. (pav.) Tokį autoriaus siejimo priemonių pasirinkimą ir bandysiu apžvelgti  šiame darbe.

Referencijos pasirinkimo polinkius romane lemia ne vienas ir ne du motyvai. Kadangi referencija dažniausiai tekste yra įforminama įvardžiu, o ne įvardiniu prieveiksmiu, kuris yra kaip priemonė ankstesniame sakinyje pavartotą daiktavardį ar abstrakčią sąvoką pakeisti ją įvardijančiu žodžiu, tai galima daryti prielaidą, jog referencija čia vartojama tik todėl, kad ja pakeistas daiktavardis yra artimiausias įvardžiui pagal įvardijamą subjektą (t.y. tekste įvardis dažniausiai pakeičia tikrinį daiktavardį, kuris buvo ankstesniame sakinyje).

siejimo-priemoniu-daznumas

Antra priežastis, kodėl dažniausiai tekste vartojama referencija, galėtų būti stilistinė ir semantinė. Romanas „Balta drobulė“ beveik visas parašytas pirmu asmeniu, todėl pasakojime ir atsiranda tokie asmeniniai įvardžiai kaip aš, mano. Taip pat reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis, kas lemia tokių įvardžių kaip jis, tu, šis, juodu, keli atsiradimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Referencijos sąvoka ir samprata

Įvairiuose teksto lingvistikos darbuose referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Kartais referencija net nėra atskiriama, o dažnai tapatinama su substitucija. Tokį požiūrį yra išsakęs Albertas Rosinas knygoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“. Toks požiūris atsiranda todėl, kad įvardžiai jis ir ji nėra priskiriami asmeniniams įvardžiams. O tokią nuomonę A. Rosinas argumentuoja tuo, kad skirtingai nuo aš ir tu, jis ir ji dažnai yra ne tik vardo pakaitalai, bet kartais gali pakeisti ir kitą kokią sąvoką, o tai jau yra abstraktu. Įvardžiai, kurie pakeičia ne tik vardą ir yra substitutai.

Panašiai referencija suprantama ir Z. Alaunienės knygoje „Sakinių siejimas ir mokinių kalba“. Čia įvardžiai gretinami su sinonimais, kurie kaip ir įvardžiai pakeičia ankstesniame sakinyje buvusį žodį kitu. Bet pastebima, kad įvardžiai atlieka kitokį vaidmenį, nes tik nurodo ankstesnio sakinio sąvokos remą, kurios vietoje jie eina. „Įvardžiai nesukonkretina, nepapildo naujais požymiais pasakytos informacijos. Jie tiktai atlieka substituto (pavaduojančio žodžio) funkcijas.“ (Alaunienė, 1978, 17) Matome, kad ir Z. Alaunienė įvardžius linkusi skirti prie substitutų vien tuo pagrindu, kad jie, turėdami apibendrintą reikšmę, esti neaiškūs ir dažniausiai reikalauja reikšmės sukonkretinimo.

Kiek kitaip referencijos sąvoka suprantama V. Remeikytės straipsnyje „Sakinių siejimo priemonės lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose“, skelbtame Kalbotyros LI (I) žurnale 2002 metais. Čia referencija griežtai skiriama nuo substitucijos akcentuojant skyrimą reikšmių atžvilgiu. Sakoma, kad tarp referenciškai susietų sakinių svarbios ne gramatinės formos, o reikšmės, nes tik jos atlieka siejimą, kurį galima vadinti referencija. Pažymima, kad „referencija reiškia santykį tarp lingvistinės formos (žodžio) ir koduojamo turinio (RDLL 1996 482).“ (Remeikytė, 2002, 152)

Taigi, remdamasi visais pateiktais kalbininkų referencijos termino suvokimais, referenciją esu linkusi suprasti kaip tam tikrą gramatinę sakinių siejimo priemonę, kuri sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais, nei substitucija. Pagal tokį suvokimą, substitucija yra sakinių siejimas ne konkrečios, o labiau apibendrintos reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Teksto lingvistikoje yra nurodomos įvairios sakinių siejimo priemonės. Jos dar yra smulkiau klasifikuojamos pagal kalbos lygmenis. Sakinius sieti gali įvairūs leksiniai vienetai (jungtukai, pasikartojantys žodžiai, įvardžiai ir t.t.), tačiau pagal tai, ką siejamieji leksiniai vienetai reiškia, skiriama leksinė, gramatinė ir leksinė-gramatinė kohezija. Gramatinė kohezija pagal siejimo priemones gali būti trijų tipų: referencija, substitucija ir elipsė. Šiame straipsnyje bus tyrinėjama tik viena iš gramatinių siejimo priemonių – referencija.

Antano Škėmos „Balta drobulė“ nebuvo tyrinėta visa. Iš viso romano sakinių imtis neviršijo 300 (neskaitant tiesioginės kalbos, kuri nenagrinėta). Sakiniai imti neatsitiktinai iš viso teksto, bet tekstas tyrinėtas nuo romano pradžios,  praleidžiant tiesioginę kalbą. Be to, išrinkti ne tik referencija sieti sakiniai, bet ir su kitomis siejimo priemonėmis, kad būtų galima palyginti referencijos dažnumą kitų siejimo priemonių atžvilgiu ir kelti hipotezes, kas lemia vienos ar kitos sakinių siejimo priemonės vyravimą tekste.

Antano Škėmos „Baltos drobulės“ teksto fragmentai tirti taikant analitinį (analizuojama surinkta medžiaga), kiekybinį (surinkta medžiaga skaičiuojama ir nustatomi vartojimo polinkiai) ir taikomąjį-aprašomąjį (iš visos medžiagos atrenkama reikalinga ir aprašoma pagal pasirinktus kriterijus) metodus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados