Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė

Postmodernybė iš esmės skiriasi nuo naujųjų laikų. Pasak Wolfgango Welscho, „postnaujalaikiška“ ji yra tikrai, o postmoderni – vargu, ir, kaip jis pats teigia, veikiau ji yra „radikaliai moderni“. Labai svarbu įžvelgti naujųjų laikų, modernybės ir postmodernybės skirtybes. Atsakymas, kur ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda naujieji laikai, gana vienareikšmiškas – Descartes‘as ir XVII a. „Technika – tai žinojimo pagrindas“. Nuo Descartes‘o laikų ėmė viešpataut pagrindinis instrumentinio proto tipas ir naujieji laikai yra šio viešpatavimo kontekstas.

„Įsivyrauja radikalaus pradėjimo iš naujo patosas“. Lemiama tampa tai, jog pasiryžtama radikaliai viską pradėti iš naujo. Nauja tada ir tampa naujoviška, o sena matuojama pagal ją.

Naujieji laikai, pradėdami iš naujo, neišvengiamai atlieka vienijimo ir universalinimo vaidmenį. Abu bruožai (radikalumas, ir universalumas) yra „techninio“ pobūdžio. Welschas išskiria 1750 metus. Jie lemiamieji. „Tais metais pasirodo Rausseau veikalas „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius“ – atsakymas į Dižono akademijos iškeltą keblų klausimą, ar naujas mokslų ir menų suklestėjimas prisidėjo prie papročių apvalymo?“ Rausseau peikia faktų ignoravimą ir tariamą žinojimą, kai yra supriešinamas „vienintelis teisingas kelias – „eiti į save ir klausytis sąžinės balso, kai aistros tyli“ .

Tais pačiais metais pasirodė Alexandro Gottleibo Baumgarteno „Aesthetica“ – pirmoji studija apie estetiką, kuri irgi turėjo lemiamą reikšmę.

Naujieji laikai mokslo ir technikos civilizacijos sukūrimo prasme turi ir priešingą gretutinę srovę. „Naujaisiais laikais esama dvejopo gydymo – racionalizavimu ir antiracionalizavimu“. Jie turi „kontranaujuosius“ laikus. Šie naujoviški tik tam tikra prasme, nes be lūžių ir pakitimų perima formaliuosius bruožus. Jiems priklauso pažanga. Welscho teigimu, jie netgi ugdo save remdamiesi iššūkių ir atsakymų kaita. „Vieninteliškumas ir universalumas naujųjų laikų modernybei yra itin būdingi, o daugybingumas ir dalinumas – itin svetimi“.

XX a. įvyksta esminis pokytis. Daugybingumas ir dalinumas pasidaro vyraujantys ir neišvengiami. Prisimenama ir Einšteino reliatyvumo teorija, kuri padėjo suprasti, jog visumos neįmanoma apibrėžti, nes nėra atskaitos taško. „Tikrovė paklūsta ne vienam vieninteliam modeliui, o daugeliui; ji yra konfliktiška ir dramatiška, vienoviškumas galimas tik specifinėse dimensijose, o ne kaip visuma“ .

„Naujųjų laikų pagrindinėje kryptyje, atsiranda būtinybė peržiūrėti ir keisti pagrindinius principus“. Į mokslinę sąmonę tuo metu jau ima smelktis tokios sąvokos, kaip daugybingumas, nutrūkstamumas, antagonizmas, dalinumas. Atsisakoma monopolizmo, visuotinybės ir išimtinumo. Į mokslą plūsteli modelių įvairovė, paradigmų konkurencijos ir vieningų bei galutinių sprendimų nebuvimo pripažinimas.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė

Wolfgangas Welshas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ bando užčiuopti modernybės sąvoką ir postmodernybės prognozes. Autorius bando nubrėžti modernybės pradžios pasireiškimo ribas įvairiose srityse. Literatūroje modernybę linksta laikyti prasidėjusią nuo Boecijaus, architektūroje – nuo gotikos ir renesanso, fizikoje – nuo Descartes‘o ar net Newtono.

XX a. kultūros modernybė iš esmės yra nukreipta pieš XIX a. ekonominę modernybę. Padaręs tokias išvadas, Welschas teigia, kad postmodernybei negalima prikaišioti dėl „neskaidrumo“, nes ir pati modernybė labai nevienodai suprantama, o tuo labiau interpretuojama.

Bet, pavyzdžiui, Bardiajevas vartoja terminą „Naujieji viduramžiai“ vietoj „postmodernizmas“. Jo teikiamas variantas yra labiau susiskaidžiusios modernybės koregavimas vienove. Tačiau viduramžiais galima pasinaudoti ir priešingu, daugybingumo, aspektu. Kaip tik tai padarė U. Eco. Viduramžių pavyzdys įžvelgiamas įvairovėje.

Be vienoviškumo negalima kalbėti ir apie daugybingumą. Prieš daugybingumą nukreiptos vienovės koncepcijos tik iš naujo jį atgamina aukštesniu lygmeniu.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje

Postmodernybė labiausiai sietina su architektūra. Terminas įsitvirtino nuo 1975 m., tačiau iš pradžių iškilo kaip neigiamos reikšmės sąvoka. Architektūrinė postmodernybė turėjo socialinę ir semiotinę motyvaciją.

Apskritai architektūrai būdingas „dvilypis kodavimas“ – pagrindinis postmoderniosios architektūros kriterijus, t.y., kad skirtųsi nuo monotoniško moderno, jai reikia vienu ir tuo pačiu metu vartoti bent dvi architektūros kalbas, t.y., sugretinti, pvz.; tradicinį ir modernųjį, etinį ir paprastąjį, tarptautinį ir regioninį kodus.

„Dvilypis kodavimas“, kaip apibrėžia Welschas, – tai tik minimali „daugialypio kodavimo“ formulė. Prie funkcionalumo postmodernizme dar prisideda ir funkcijos kriterijus.

Sociologijoje postmodernizmo sąvoka pirmą kartą pavartota 1968 m. Amito Etzion‘io.

Svarbiausios čia ne mašinų, o „intelektualinės technologijos“. Kaip ir visur kitur, svarbu laisvai leisti reikštis daugybingumui.

Ir tik siaurąja prasme postmodernizmas sietinas su kultūra. Postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

Išplėtota postmodernybės koncepcija filosofijoje įsitvirtino labai vėlai – 1979 m., kai prancūzų filosofas Jeanas – François Lyotard’as paskelbė savo veikalą „Postmodernus būvis“. Čia išeities pozicijos yra naujosios technologijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi diskusija postmodernybės ir postindustrinės visuomenės klausimais. Jau tada vyravo teiginys, kad ne technologijos apibūdina postmodernybę, o postmodernus būvis. Vadinasi „„postmodernybės“ sąvoka atsirado refleksijos į moderniosios žinijos savitumą pagrindu“ . Visuotinybė atgyveno. Viskas suskilo į dalis, o susiskaidymas kaip tik ir yra postmoderniojo daugybingumo sąlyga.

Postmodernizmo interesai tapo nukreipti į „ribas ir konfliktų zonas, į trintis, iš kur randasi nežinoma ir tai, kas prieštarauja įprastiniam protui, – kas yra „paralogiška“ .

Nuosekliai žiūrint, visai nekeista, kad filosofinis postmodernizmas yra įsisąmoninęs „kalbos žaidimų, meno žanrų, gyvenimo formų nevienalytiškumą“. Taigi, postmodernybėje realizuojasi modernybė.

Pagal Welschą, postmoderniajai filosofijai kyla 3 uždaviniai:

•    ji turi pagrįsti ir įteisinti atsisveikinimą su vienovės reikalavimu;

•    „būtina atskleisti heterogeniškumą ir išmokyti suprasti, kad gamtinė vienovė pasiekiama ne kitaip, kaip prievarta ir totalitarizmu“ ;

•    „postmodernioji filosofija privalo aiškinti vidines iš radikaliojo pliuralizmo koncepcijos arba principo kylančias problemas“ .

Taigi, postmodernybė prasideda ten, kur nustoja galiojusi visuma.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose

1959 m. postmodernizmo sąvoką suformuluoja Lutzas Geldsetzeris, nors ji jau vartota 50 metų anksčiau.

1917 m. Rudolfas Pannwitzas pamini darbe “Europos kultūros krizė”. Jo „Postmodernus žmogus“ tėra Nietzsche‘s įtvirtintas „antžmogis“. Čia samprotavimų foną sudaro Nietzsche‘s patologijų diagnozė – nusakoma dekadanso ir nihilizmo sąvokomis. Tad postmodernybę, remiantis Panwitzu, reikėtų suprasti kaip keterą, iškilsiančią po modernybės įdubos.

1934 m. Federico de Onizui postmodernybė nėra būsimo kultūros palikimo signalas – ji žymi neilgą praeities periodą literatūroje. Šiek tik vėliau, 1947 m. Arnoldas Toynbee parašo veikalą „Istorijos tyrimai“. Čia postmodernybė žymi Vakarų kultūros fazę, kurios pradžia 1875 m.

Postmodernizmo sąvoka pamažu formuojasi Š. Amerikos literatūriniuose debatuose. Ten ją perima Toynbee. Visko pradžia – 1959 m., kai žodį postmodernizmas pavartoja Irwingas Howe. Sąvoka iš pat pradžių dar reiškė tik nykaus nuosmukio diagnozę.

Apie tai 1969 m. kalbėjo ir Leslie Fiedleris savo garsiajame straipsnyje „Cross the Border – Close the Gap“ („Perženkite ribą – užkaskite griovį“). Šis straipsnis pirma pasirodė ne literatūriniame žurnale, o Playboy.

Po viso to jau randasi postmodernus rašytojas, kuris ir yra „dvilypis agentas“. Postmodernizmui literatūroje būdingas daugialypis, dvigubas struktūriškumas. Tai pasakytina apie semiotiką bei sociologiją.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernybės reiškimosi sritys

Wolfgangas Welshas, apžvelgdamas įvairias postmodernybės raiškos sritis, pamažu formuoja postmodernybės apibrėžimą. Iškyla termino „postmodernizmas“ apibrėžtumo problema. Terminas, pasirodo, yra ginčytinas vartojimo srities atžvilgiu, pvz.: postmoderni teologija, postmodernus turizmas, postmoderni kūno kultūra ir t.t., ir laiko nuorodos atžvilgiu. Taigi vartojamas net ten, kur neatspindi savo turimo turinio arba jis apskritai yra iškraipomas. Ten, kur terminas vartojamas prasmingai, vieniems jis reiškia naujųjų laikų technologijų amžių, kitiems atsisveikinimą su technokratiniu dominavimu.

„Postmodernizmas“ pretenduoja apibūdinti epochą ir smarkiai apsišauna, nes šiuo pavadinimu reiškiami turiniai nėra susiję su modernybe, o jis kaip tik ir yra svarbiausias apibrėžiant terminą. Knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ skiriami du postmodernizmo tipai: difuzinis ir precizinis. „Difuzinis postmodernizmas plinta kaip epidemija“ . Jo credo – viskas, kas neatitinka racionalumo standartų, arba, kas iškreiptai perteikia žinomus faktus, yra gerai, „tik būtina kokteilį gerai suplakti ir kaip reikiant pridėti egzotikos“ . Bet deja, šis tipas neproduktyvus, o be to, pasireiškia tik paviršutiniškose postmodernybės atmainose. Kaip atsvara lieka precizinis postmodernizmas. Jis „nepasiduoda kratinio keliamam triukšmui ir nepaklūsta bet kokioms vaikiškoms sumaišties išdaigoms“  – jis pasisako už tikrą daugybiškumą, jį saugo ir plėtoja. Šiam postmodernizmui netinka neigiami atspalviai. Jis labai tiksliai atsižvelgia į skirtumus, vertina ir įvardija dėsningumus, „pasisako ne už orientacijos nebuvimą, o už tikslius duomenis“ .

Welschas sudėlioja keletą akcentų, kurie taikliausiai apibūdina postmodernybę kaip reiškinį:

1.    „Postmodernybė suprantama kaip radikalus daugybingumas, o postmodernizmas ginamas kaip jo koncepcija“. Jis liečia horizontą, ribas arba pagrindą, todėl ir pavadintas „radikaliuoju daugybingumu“.

2.    Postmodernybės patirtis – tai „itin skirtingų žinojimo formų, gyvenimo iššūkių, veiklos modelių patirtis“. Todėl nuo šiol tiesa, teisingumas, humaniškumas yra daugiskaita.

3.    Postmodernybė „kategoriškai pasisako už daugį ir ryžtingai stoja prieš visas senas ir naujas hegemonijos pretenzijas. Ji yra už koncepcijų, kalbinių žaidimų ir gyvenimo formų įvairovę ne iš aplaidumo ir menkaverčio reliatyvizmo, o dėl istorinės patirties ir laisvės“.

4.    Postmodernybė – tai sąvoka, koncepcija, o ne tik šūkis.

5.    „Savo turiniu visai nėra antimoderni, o forma – ne šiaip sau transmoderni: ją reikia suprasti kaip ezoteriškos XX a. modernybės realizacijos formą“. Tarsi gyvenama modernybėje, bet realizuojama tai, kas postmodernu. Santykyje su istorija postmodernybė iškyla kaip modernybė, kuri atsikratė naujųjų laikų balasto.

6.    Naujai iškilo proto problema. Daugybingumas atsiskleidžia kaip racionalumo formų daugis.

Vėliau knygoje prie šių tezių nuolat sugrįžtama, jos plėtojamos ir iš naujo pagrindžiamos.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum