Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)

Literatūrinės pasakos likimas yra svarbus pasakos vertinimui. Tradicijos siekia XIX a. pirmą pusę, tačiau tik XX a. 3-4 dešimtmetyje pradedama diskusija apie pasaką. Panašiu metu išspausdinamas esminis straipsnis „Ar reikia proletariato vaikams pasakos?“. Visi sutinka, kad pasakos veikia vaiką, tačiau, kai kyla klausimas „kaip“, nuomonės išsiskiria.

Tuo metu pasakas kūrė Jurijus Oleša, kuris išleido knygelę „Trys dručkiai“. Ji parašyta aštrios politinės satyros maniera – vieni veikėjai šaržuojamai, o kiti – romantizuojami.

Rusų pasaka paprastai yra ne didaktinė, o socialinė – t.y., išreiškiama to meto ideologija – pasaulį nugali kolektyvas, o ne vienas personažas. Socialiniai dalykai nedeklaruojami.

Minėtinas Aleksejus Tolstojus (1817-1875) ir jo garsi pasaka „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“. Galima sakyti, kad tai pasaka apie Pinokį kitaip – sava versija. Šios knygos herojus Buratinas yra smalsus, įžūlus ir šiek tiek patiklus… Tabaro karalystėje gyvena žmonės, gyvūnai ir lėlės – Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas. Visi personažai primena realius vaikus. Auksinis raktelis – paslapties, detektyvo elementas.

Pasakas vaikams rašė ir Lazaris Labinas. Garsi pasaka „Senis Potavičius“, per kurią realizuojamos 4 dešimtmečio realijos. Tokiu pat principu rašė ir daugelis kitų: Aleksandras Volkovas „Smaragdo miesto burtininkas“, Nikolajus Nosovas – trilogija „Apie Nežiniuką“: „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, „Nežiniukas saulės mieste“, „Nežiniukas mėnulyje“.

Tuo metu rašo ir dar vienas autorius, pasivadinęs Čiuchovskiu (1882 – 1969), kurio tikroji pavardė Nikolajus Korneičiukas. Jis laikomas vaikų literatūros teoretiku. Iki jo nebuvo sukurta autentiškų teorijų apie vaikų literatūrą, o jis tai padaro gilindamasis į trijų – penkerių metų vaikus. Išleistoje studijoje skyrė tris aspektus:

1. menininko žvilgsnis;
2. pedagogo mintis;
3. mokslininko apibendrinimas.

Pirmoji dalis – vaikų kalba. Šioje vietoje jis pateikia daugybę pavyzdžių, išskiria pagrindinę mintį, kad vaikai daugiausia vadovaujasi analogija, panašiai kuria savo žodžius, kurie pagrįsti griežta logika.

Antra dalis – nepavargstantis tyrinėtojas. Čia atskleidžiami vaiko logikos dėsniai. Vyrauja mintis apie vaiko pasaulio džiaugsmingumą, pusiau tikėjimo logika.

Trečia dalis – kova už pasaką. Šioje dalyje yra atsakymas į 3-4 dešimtmetyje kilusią diskusiją. Pasaką jis laiko įgimta vaiko būsena. Kiekvienas vaiko žaidimas – pasakos dramatizavimas. Ironizuojama nuostata, kad reik rodyt vaikui tikrovę.

Ketvirta dalis – prasmingos beprasmybės. Kalbama apie pasaulio reiškinių tvarkos sujaukimą. Jis įveda „sumaišytinės“ terminą. Aiškina, kad vaikai žaidžia žodžiais taip pat, kaip ir žaislais. Įveda ir pedagoginę prasmę.

Pasaulyje daiktų tvarkos sujaukimas iš vaiko reikalauja mintyse tą tvarką atstatyti. Vaikas jaučia pranašumą žinodamas, kaip yra iš tikrųjų.

Penkta dalis skirta aiškinti, kaip vaikai kuria eilėraščius. Svarbiausia rimas, o tik paskui prasmė.

Šešta dalis – priesakai vaikų poetams. Čia pateikia konkrečią teoriją – eilėraščiai turi būti grafiški, pagrįsti vaizdais. Jie turi greit keistis. Eilėraščiai privalo būti dinamiški. Svarbus eilėraščio lyriškumas, nes eilėraštis turi veikti emocijas, sudaryt dainos iliuziją. Rimas turi būti paslankus, eilėraštis muzikalus ir turintis maksimalų garsinį sklandumą. Pasisako už gretutinį rimą, eilėraštis turi būt savarankiškas sintaksinis vienetas. Svarbu kreipti dėmesį į kalbą, ji neturi būti perkrauta būdvardžiais. Svarbiausias metras – chorėjas, nes jis primena žaidimą. Vaikui augant šių taisyklių reik atsisakyt.

Nikolajus Korneičiukas ir pats bandė rašyti eiliuotas pasakas: „Tarakonas“, „Krokodilas“, „Musė – vilko pusė“, „Painiava“, „Ai skauda“ ir kitas.

Be šios veiklos, vertė anglų folklorą, rašė smulkius žanrus. Svarbiausias palikimas – eiliuotos pasakos. Bendriausias bruožas – pasakos pasaulis, o pagrindiniai personažai – vaikai ir gyvūnai. Tai egzotiškos būtybės: kengūra, krokodilas ir t.t. Jis įvedė veiksmo poezijos tipą.

Nikolajaus Korneičiuko kūriniai turi siaurą didaktinį tikslą, bet didaktizmas neįkyrus, vaikas jo nepastebi,  nes viskas apgaubta žaidimu, netradiciniais personažais. Pasakoms būdinga emocijų kaita. Visos situacijos baigiasi džiaugsmo švente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)

Džanis Rodaris (1920 – 1980). Rašytojas gimė Šiaurės Italijoje, vėliau su šeima persikėlė į Varesės miestą. Jis mokėsi seminarijoje, vėliau institute, gavo mokytojo diplomą. Kelerius metus Džanis Rodaris dirbo mokytoju, kol 1944 m. įstojo į Komunistų partiją ir partizanų gretose kovojo prieš vokiečius. Po karo mokytojauti nebegrįžo, nes įsitraukė į žurnalistinį darbą. Periodikoje Dž. Rodaris paskelbė nemažai eilėraščių, o 1951 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys – „Linksmų eilėraščių knyga“. Daugelis jo eilėraščių buvo įtraukti į mokyklinius skaitinius ir antologijas, nemažai tapo populiariomis dainomis.

Didžiausio populiarumo sulaukė knyga „Čipolino nuotykiai“ (1951 m.). Be šios dar parašė literatūrines pasakas: „Dželsominas melagių šalyje“  (1958 m.), „Žydriosios Strėlės kelionė“ (1959 m.), „Tortas danguje“ (1966 m.), „Pasakos telefonu“ (1962 m.). Kūryboje rėmėsi folkloro, ypač skaičiuotės, lopšinės patirtimi, būdingas komizmas. Visi meniniai bruožai būdingi Italijos literatūrai.

„Čipolino nuotykiuose“ veikia daugiau kaip 50 personažų ir jie gali būti skirstomi į:

1. žmonių pasaulį, kuriam priklauso menininkas;
2. gyvūnų pasaulį, kuriam atstovauja Džonastinas;
3. tačiau vyraujantys personažai yra daržovės ir vaisiai: princas Citronas, baronas Apelsinas, svogūnai ir daugelis kitų.

„Čipolino nuotykiuose“ svarbi pasaulio vientisumo dominantė – visiems veikėjams suteikiamos žmogiškosios savybės. Yra ir veikėjų hierarchija: arčiau žemės – žemesnieji sluoksniai, aukščiau – aukštesnieji. Kūrinyje ryški socialinė potekstė. Pagrindinis veikėjas berniukas svogūnas perteikia atkaklaus vaiko, paauglio bruožus. Veiksmo erdvė taip pat kuriama socialinės opozicijos principu – vaizduojamas kaimas ir pilis. Kai Čipolino tėvas apkaltinamas turėjęs kulkosvaidį ir įkalinamas, prasideda veiksmas – išlaisvinimo procesas. Pasakos pabaiga laiminga, joje išaiškėja didaktiniai momentai.

„Žydriosios Strėlės kelionė“ – pasaka apie žaislų pasaulį. Knygoje ryškinamas socialinis skirtumas tarp žmonių, pastebima, kad dovanas per Kalėdas gauna tik turtingų šeimų vaikai, todėl šioje vietoje ima žaislai maištauti. Kūrinyje mažiau komizmo, piešiamas skurdo vaikų gyvenimas.

„Dželsominas melagių šalyje“ – remiamasi folklorinės melų pasakos principu, centre – nelaimingas vaikas, nes per daug garsiai taria žodžius. Pirmasis pasakos pasaulis – tikra erdvė, antras – melagių šalis. Vyrauja kitokia komizmo forma, nei „Čipolino nuotykiuose“ – nonsensas, absurdas, humoras. Stipri didaktinė idėja – tiesos kova su melu. Žinoma, triumfuoja tiesa, melagių šalis sugriaunama.

Visoje Rodario kūryboje esama nonsenso, paradokso ir socialinių elementų.

Marčelas Ardžilis (1926 – 2007) kartu su bendraautore Gabriele Parka parašė knygą „Viniuko nuotykiai“. Knygoje ryški Kolodžio įtaka. „Viniuko nuotykių“ siužetas nesudėtingas: profesorius iš peilių ir šakučių sukonstruoja geležinį vyruką, kurį pavadina Viniuku. Knygoje laikomasi griežtos logikos – Viniukas yra sunkus, jis rūdija, geria benziną, tepasi alyva. Turi ir priešą – godų turtuolį. Knygoje stipri metaforos stilizacija – sukurdamas Viniuką, profesorius jam įmontuoja auksinę širdį – tai viską iš esmės pakeičia.

Apibendrinant Italų literatūrinę pasaką, galima sakyti, kad jai būdingas pastovus modelis – dinamiški nuotykiniai siužetai, veiksmas ir kryptingai plėtojama fabula. Vaizduojamojo pasaulio centre paprastai yra vienas personažas, kas akcentuojama ir knygos pavadinimuose. Personažai kuriami nesilaikant folkloro tradicijos. Nauja tai, kad atskleidžiamas vaiko charakteris. Knygos idėja reiškiama per pagrindinį veikėją ir jo likimą. Charakteringa socialinė arba didaktinė potekstė. Pasakos turi aiškią idėją ir pažintinius tikslus. Itin būdingas bruožas – komizmas: satyra, melų pasakos, situacijos komizmas ir nonsenso elementai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)

Italų literatūrinės pasakos pradžia skaičiuojama nuo XIX a. pabaigos, kai susiformavo tradicija. Bruožai gana pastovūs, pastovi tradicija, pereinamumas gana nuoseklus. Žymiausi pasakų autoriai Karlas Kolodis, Džanis Rodaris, Marčelas Ardžilis.

Karlas Kolodis – tikroji rašytojo pavardė Lorenzini (1826 – 1890). Kolodis gimė Florencijoje, buvo pirmas iš dešimties vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo samdomu virėju, o motina buvo tų pačių ponų namų siuvėja ir kambarinė. Baigęs mokyklą Karlas mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau įsidarbino knygų pardavėju, o sulaukęs dvidešimt dviejų metų suvokė, kad politika jam įdomesnė, ir įkūrė politinį satyrinį laikraštį, remiantį Italijos susivienijimą. Redagavo ir kitus laikraščius, rašė komedijas, o po 1859 metų buvo net valstybės sekretorius.

1860- aisiais išleido pirmąją politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Į vaikų literatūrą Kolodį atvedė lošimų aistra.

Rašytojas išvertė kelias Šarlio Pero pasakas ir nuo to viskas prasidėjo. Nusprendė ir pats kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

1881 metais „Lėlės istorija“ buvo perleista nauju pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Ją išspausdino pirmasis vaikiškas italų laikraštis. Tai pasakojimas apie medinį berniuką, išskaptuotą geraširdžio senuko Džepeto. Medinukas atgyja ir prasideda nuotykiai.

Kritikoje „Pinokio nuotykiai“ siejami su herojinio epo, pasakos ir pasakėčios patirtimi. Pasakėčią primena gyvūnų paveikslai ir jų vaizdavimo principai (alegoriškai apibūdinti katinas ir lapinas). Knyga traktuojama kaip auklėjamojo romano atmaina, nes ji yra apie herojaus charakterį. Dabartinėje sistemoje – tai literatūrinė apysaka – pasaka, jungianti žvėrių buitinės ir stebuklinės pasakos bruožus. Knygos žavesį lemia fantazija, realistiniai, pasakiniai deriniai. Galima sakyti, kad fantastika yra valdoma realistikos. Apysakoje – pasakoje nėra XX a. būdingo įrėminimo principo, kai iš realybės persikeliama į pasaką, tačiau šie du pasauliai puikiai matomi.

Knygoje yra keletas apibrėžtų pasakinių šalių: bičių sala, žaislų šalis, dykūnų rojus, ryklio pilvas. Šalys nedetalizuojamos, bet piešiamos realistiškai ir autoriui jos svarbios kaip didaktiniai ženklai. Knygos savitumą padeda išaiškinti sąsajos su italų teatro tradicija. Medinukas – buratinas buvo populiarus XIX a. marionečių teatre (ir pačiame tekste yra kelios nuorodos į teatrą – Pinokio patekimas tarp savų lėlių teatre).

XIX a. lėlių teatras Italijoje atgaivino renesanso poetikos teatro stilių. Vienas iš principų – personažai – kaukės. Populiarios jų grupės – linksmuoliai, šmaikštuoliai ir buratinai.

Kolodžio stilius santūrus, panašus į teatro stilių, aprašymai apibendrinantys, ryškinami tik svarbiausi charakterio bruožai, o peizažo aprašymai menki. Taigi, galima apibrėžti, kas būdingiausia: vienas iš bruožų – kaukės, antras – improvizacija ir bufonada – būdingų personažo bruožų akcentavimas, per ne lyg didelis išorinis dinamiškumas, kraštutinumų išryškinimas. Įvykiai išdėstyti horizontalia seka, sunku nustatyti kulminacinį momentą, bet visada yra tarsi formulė – dėl atkaklumo Pinokis nuolat patenka į pavojų, iš kurio supranta savo klaidas. „Pinokio nuotykius“ galima vadinti improvizacija, nes labai primena vaikų žaidimus.

Siužetą rėmina du epizodai: Pinokio pabėgimas iš tėvo namų ir susikeitimas su tėvu. Įtampa tarp šių veiksmų formuoja kitus nuotykius.  Kitiems nuotykiams Pinokį skatina ir kiti veikėjai – Lapinas ir katinas, tik žydraplaukė fėja jį nuolat gelbsti. Knygoje veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis:

1.    Pasakoje realistiškai pavaizduoti žmonės: Pinokio mokslo draugai, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės savininkas Džepetas (tėviškos meilės ir atsakomybės įsikūnijimas).

2.    Gyvūnai: paukščiai, žuvys, vabzdžiai, kai kurie iš jų – sakalas, balandis – atlieka tipišką pagalbininkų funkciją, kiti artimi pasakėčių veikėjams – gydytojas varnas ir pelėda, teisėjas gorila (išreiškia kuklumą, kvailumą), katinas ir lapinas (išreiškia klastą ir apgaulę).

3.    Fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius, žaliasis žvejys, žydrauplaukė fėja. Pastaroji nuolat auklėja Pinokį, bet esmė sutelkta Pinokio charakteryje – tai vaiko charakterio kaukė ir tai labiausiai jaučiama iš kalbos.

Yra ir kitų svarbių dalykų: Pinokis padarytas iš medžio, bet to tekste nėra nuosekliai laikomasi, pvz.: nepaisant to, kad Pinokis yra medinis, jis jaučia alkį ir šaltį.

Pinokio paveikslu knygoje išryškinamos vaiko ydos. Esama atgailos ir savikritikos, suvokiamos silpnybės, gyvenimo normos. Reikšminga tai, kad pasakos veiksme nedalyvauja mergaitės. Pinokis palaipsniui tampa paaugliu ir tai yra alegoriškas knygos įvykis. Pradeda rūpėti mokymasis ir darbas. „Pinokio nuotykiai“ – ryškiausias didaktinio tipo literatūrinės pasakos pavyzdys. Visa didaktiškumą slepia komiški vaizdai, ironija, hiperbolė ar satyra.

Amerikoje ši knyga susilaukė išskirtinio dėmesio, Lietuvoje ji pirmą kartą iš prancūzų kalbos išversta ir išleista tik 1926  metais, tačiau dabar jau turime išverstą ir iš italų kalbos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)

XIX a. antroje pusėje proza dar tik brendo ir formavosi pro didaktikos klodą.
Edmondas De Amiči (1864 – 1908) tuo metu parašo knygą „Širdis“. Rašytojas augo kaip tik tuo metu, kai Italijoje vyko nacionalinis judėjimas. Tarnaudamas armijoje rašė apybraižas, redagavo žurnalą „Karinė Italija“, domėjosi auklėjimo ir ugdymo klausimais, mokinio psichologija ir mokytojo vaidmeniu. Iš sukauptos patirties ir atsirado knyga „Širdis“, kaip mokinio dienoraštis.

Per trumpą laiką pasirodė 41 romano leidimas. Knyga galėtų vadintis „Vienerių mokslo metų istorija“. Romane į berniuko įspūdžius įterpiami tėvų laiškai ir mokytojo pasakojimai apie vaikų poelgius. Labiausiai vertinamos moralinės žmonių savybės, teigiama, kad auklėti reikia ne pamokslavimais, o geru pavyzdžiu. Rašytojas nuolat suveda herojų su vaikais ir suaugusiais. Herojaus šeima ideali, joje vyrauja santarvė, meilė, vyresnieji padeda jaunesniems, tėvas ir motina nuolat moko sūnų mylėt tėvynę, mokyklą, gerbti žmones, rodo gyvenimišką pavyzdį, kaip tai reikia daryti. Knygoje gailestingumui, pareigai, meilei priešpastatomas žiaurumas, egoizmas, nepagarba vyresniems, abejingumas nelaimės ištiktiems. Tai sentimentali knyga. Į dienoraštį įsiterpia apsakymai. Viskas, apie ką pasakoja vaikas, atrodo realiai jo išgyventa.

Paaugliams rašė ir Merė Meips Dodž (1831 – 1905). Į vaikų literatūros istoriją ši autorė įėjo su knyga „Sidabrinės pačiūžos“. Tai istorija apie vaikus Hansą ir Grytę, kurie buvo vargšai. Veiksmas vyksta Olandijoje. Nors rašytoja nėra ten buvus, tačiau socialines, buitine idėjas perteikia per neįprastai spalvingai pateiktą gamtą.

Markas Tvenas. Tai ryškiausias XIX a. II pusės rašytojas. Tikrasis vardas ir pavardė Samuelis Langhornas Klemensas (1835 – 1910). Tai buvo velniūkštis išdaigininkas, trečias iš keturių išgyvenusių Džono ir Džeinės Klemensų vaikų. Rašytoju tapo atsitiktinai. Tėvui mirus įsidarbino garlaivyje, kur dirbo iki pilietinio karo, ruošėsi tapti Locmanu. Plaukiodamas Misisipe dažnai girdėdavo žodžius „Mark Tvain“, kuriais būdavo nusakomas vandens gylis, juos jis ir pasirinko savo slapyvardžiu. Ėmęs rašyti sunkiai taikėsi ir su mintimi, kad jo skaitytojai bus berniukai. Markas Tvenas publikavo per 50 literatūrinių darbų. Žinomiausi – „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Princas ir elgeta“ (1882), apysaka „Hekelberio Fino nuotykiai“ (1884).

Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų literatūrai. Savo kūriniais pademonstravo, koks turi būti tikrasis vaiko paveikslas ir kaip galima apsieiti be didaktikos. Jis sąmoningai buvo antididaktiškas rašytojas. Tiesiogines didaktines tezes jo kūryboje pakeitė siužetas – moralinio pasirinkimo situacija, dilema.

Tomo Sojerio nuotykiuose sprendžiama dilema, ar pasakyti teisėjui, kad gydytoją nužudė indėnas Džo, ir atsidurti pavojuje, ar nutylėti ir likti saugiam. Prince ir elgetoje – ar Tomas Kentis išmes už rūmų vartų princą Eduardą VI, ar prisipažins, kad jis ne tikrasis princas. Visais atvejais nugali sąžinė, dora prigimtis, todėl situacijos poveikis kur kas stipresnis, nei atvira didaktika. Šioje knygoje panaudojama susikeitimo situacija.

Tomas – ryški asmenybė. Tomo Sojerio nuotykiai – tai protestas prieš suaugusiųjų gyvenimą. Esminis knygoje esantis konfliktas – žodžių ir veiksmų neatitikimas suaugusiųjų pasaulyje, todėl Tomas ir yra išdykęs berniukas. Tvenas išjuokia to meto švietimo sistemą, juokiasi iš sentimentalių knygų.

Hekelberio Fino nuotykiuose vaikystės tema rutuliojama kitaip. Čia Tvenas iškyla kaip satyrikas, psichologas, stilistas. Kiekviena šios apysakos dalis yra kaip užbaigtas vienetas, kiti dar sako, kad tai šedevras. Juokas čia daugiaplanis – jis apima viską: herojų, charakteristikas, aplinką. Juokas suteikia galimybę į viską žiūrėti iš šalies. Hekelberis ramesnis, sąžiningesnis, jį dažniau graužia sąžinė. Įvestas į realų suaugusiųjų pasaulį susiduria su gyvenimiškais nuotykiais. Taip Hekelberio paveikslas plečiasi, didėja.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūros specifika

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)

Antonijus Pogorelskis (tikrasis vardas Aleksejus Perovskis (1807 – 1836 m.)) – XIX a. pirmosios pusės literatas,  nėra visuotinai žinomas rašytojas, tačiau jo kūryba labai reikšminga literatūros raidai. A. Pogorelskis ne tik rusų, bet ir pasaulinėje literatūroje pirmiausia išliks kaip literatūrinės pasakos „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (1829 m.) autorius.

Tai literatūrinė pasaka, apysaka-pasaka, kuriai būdinga romantikų sumodeliuota dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra, iš kurių pirmasis – realistinis – nėra standartiškas pasakos įrėminimas. „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“  realioje pasakos plotmėje vaizduojamas pensionas, jo buitis ir kasdienybė, kurio centre – berniuko Aliošos paveikslas. Alioša yra atvežtas iš Rusijos ir paliktas, todėl jis ilgisi namų bei artimųjų. Berniukas kilnus, jautrus, nors jam nesvetimi ir kitokie būdo bruožai. Pasakos siužetas gana aiškus: gavęs stebuklingą grūdelį iš požemių Alioša tarsi išpuiksta, tačiau, kai jį pameta, vėl imama kalbėti apie draugystę, atsidavimą ir žodžio tvirtumą. Rašytojas orientuojasi į vidinio pasaulio vertybes, ryškėja pati svarbiausia idėja – darbštumo idėja. Šią pasaką būtų galima sulyginti su Hofmano „Spragtuku“, bet Pogorelskio kūrinys daug didaktiškesnis, labiau orientuotas į vaiką. Abiejuose pasakose panašus realybės ir pasakos jungimo principas, panaši pasakos atsiradimo, įvedimo situacija. Autorius siekia vaiką pamokyti, o Hofmano vaikas – skaitytojas į pasaką vykstą ne ydų atsikratyti, bet džiaugtis fantazija.

Vilhelmas Haufas (Wilhelm Hauff) (1802 – 1827 m.) yra laikomas Hofmano pasekėju ir mokiniu.  Haufo pasakos pasižymi formos išbaigtumu, vaizdinių aiškumu, kalbos grožiu, yra pilnos humoro, suprantamo ir vaikams, ir suaugusiems. Be kita ko, istorijos kupinos gyvenimiškų ir psichologinių tiesų. Žinomiausios pasakos: „Aleksandrijos šeikas ir jo vergai“, „Karavanas“, „Špesarto smuklė“,  „Mažasis Mukas“,  „Nykštukas Nosis“ ir kitos. Visuose pasakų rinkiniuose pasakos kompoziciškai apjungtos tam tikros pasakojimo situacijos. Tokia pasakų kompozicija primena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų kompoziciją. Pasakų veiksmas vyksta Rytų šalyse, o vėlesniuose kūriniuose veiksmas persikelia ir į Vokietiją. Tos pasakos tampa buitiškesnės, jose mažiau rytietiško kolorito.

Haufo pasakos parašytos pirmu asmeniu. Autorius žavisi vaizduotės stebuklu, tad jo pasakos linksmina, teikia malonumo, o kartais gąsdina. Realūs personažai, pasakojantys stebuklingas istorijas, patys tampa dalyviais. Ryškus didaktizmas, demaskuojamos žmonių ydos, melas ir apgavystės.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)