Išmokimas stebint modelį

Jei negalėtume mokytis stebėdami kitus, mes sunaudotume daugiau laiko ir padarytumėme daug klaidų, besistengdami įgyti žinių, įgūdžių ir kultūros nuostatų. Stebėdami aplinkinių elgesį bei jo pasekmes  mes išmokstame beveik teisingo reagavimo.

Išmokimas stebint yra labai svarbus. Elgesio modeliai vadovauja mūsų elgesiui. Kadangi stebėjimas keičia mūsų elgesį, mes išmokstame stebėdami. Daugelis išmokimo stebint aspektų yra ištirti. Daug nuveikė A. Bandūra. Vienam savo darbe jis pailiustravo mokymosi stebint rezultatus ir tokio mokymosi sąlygas. Darželinukus jis padalijo į 5 grupes ir tyrė vienu iš 5 būdų. 1-me tyrime vaikai stebėjo agresyvų suaugusiojo elgesį. 2-me vaikai matė filmą apie tą patį įvykį. 3-me jie matė tą įvykį animaciniame filme. 4-me tyrime kontrolinės grupės vaikai nieko panašaus nematė. 5-me vaikai stebėjo ramų, neagresyvų žmogų. Po to kiekvienam vaikui buvo sukurta panaši situacija. Visos grupės, mačiusios agresyvų modelį, pademonstravo daug agresyvesnę reakciją, nei kontrolinė grupė. Modelio stebėjimas padarė poveikį elgesiui.

Susidūrimas su modeliu gali paveikti žmogaus elgesį trejopai: 1) išmokyti naujo elgesio; 2) palengvinti atlikti jau išmoktą elgesį; 3) nuslopinti arba atpalaiduoti jau išmoktą elgesį.

Įdomi išmokimo stebint ypatybė – išmokstama be bandymų. Stebėdami modelio arba savo paties veiksmų pasekmes, galime įsivaizduoti esą atlyginti arba nubausti. Vien tik stebėdami kitą žmogų, galime išmokti gana sudėtingų elgesio rūšių.

Socialinio išmokimo teorija teigia, kad yra keturios mokymosi iš modelio stadijos: dėmesys, išlaikymas atmintyje, atgaminimas ir motyvacija. Dėmesys būtina prielaida, kad išmoktume stebėdami. Išlaikymo atmintyje stadijoje mokiniai panaudoja žodinius ir vaizdinius kodus, padedančius įsiminti tai, ką jie yra išmokę stebėdami. Be to, dar padeda kartojimas – atviras ir užslėptas. Atgaminimo stadijoje, remiantis žodiniais ir vaizdiniais kodais, yra atliekami naujai išmokti veiksmai. Ši stadija yra ypač svarbi, kai reikia išmokti kūno judesių. Be to, modelio vaidmenį atliekančiam mokytojui tai suteikia galimybę pastebėti ir pataisyti klaidas, netikslumus. Koreguojamasis grįžtamasis ryšys turi didelę įtaką veiksmų atlikimui, ypač ankstyvojoje atgaminimo stadijoje.

Mokiniai gali kreipti dėmesį į modeliuojamą elgesį, bandyti jį įsiminti, netgi bandyti praktiškai taip elgtis ir vis dėl to jo dar neatlikti. Motyvacijos stadijoje mokiniai yra skatinami paversti realiu veiksmu išmoktą elgesį, o taip pat baudžiami, kad būtų nuslopintas nenoras veikti. Čia efektyvūs paties ar kito žmogaus skiriami atlyginimas ar bausmė, o taip pat savireguliacija. Stebėdami mes surenkame duomenis apie savo pažinimo veiklą. Pagal asmeninius kriterijus, dažnai perimtus stebint kitus, mes vertiname savo elgesį.

ATSITIKTINIS IŠMOKIMAS

Atsitiktinis išmokimas – tai, kai ko nors išmokstama, neturint išankstinio ketinimo, tikslo, užsiimant kitais dalykais. Šis būdas nereikalauja daug pastangų. Atsitiktinai išmokstama stebint aplinkinius, pačiam atrandant naujoves. Atsitiktinis išmokimas gali kilti spontaniškai, kai jo nesukelia koks nors dirgiklis.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai

Pedagoginė psichologija – tai mokslas apie tas mintis ir elgesį, kurie susiję su mokymu ir mokymusi, ypač mokykloje, nagrinėja mokymo ir mokymosi klasėje procesus. Ji tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes ir panašiai.

Pedagoginė psichologija aptaria žmogaus viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį, meilę ir neapykantą, sėkmę ir nesėkmę, stebėtiną aiškumą ir beviltišką sutrikimą. Pedagoginės psichologijos objektas ir užduotis yra galimybė įtakoti psichikos raidą. Ar galima turėti įtakos psichikos ypatumams įvairiuose lygiuose, ar galima keisti tuos dėsnius pažinus? Pedagoginė psichologija kelia sau keletą uždavinių:

1) (kaip) reikia mokyti, kad vaikai suprastų, (apie paskaitų ir aiškinimo metodus);

2) mokytojas skatina mokinius atskleisti tai, kas juose yra geriausia – ekspektacijos (laukimo, tikėjimo) efektas, (apie intelektą ir mokymą per pamokas);

3) mokinio kaip žmogaus supratimas (apie mokinio pažinimo ir asmenybės vystymąsi bei apie individualų mokymą ir atvirąjį ugdymą);

4) mokinių savigarbos ugdymas (apie išmokimą ir mokymą);

5) harmoningumo, humoro ir entuziazmo įtaką mokymuisi (apie mokymo
metodus ir jų taikymą);

6) sąžiningumas (apie testavimą ir vertinimą);

7) mokytojai sudaro sąlygas jausti atsakomybę už savo mokymąsi (apie išmokimą ir motyvaciją, ypač patartina mokytojams naudoti paskatinimus).

Pedagoginė psichologija padeda spręsti problemas mokytojams ir tiems, kurie moko ir auklėja. Ji kartais pateikia tiesioginį sprendimą, dažniausiai padeda rasti dalį sprendimo, pateikia bendrus principus. Pedagoginė psichologija tarnauja mokymui kaip fundamentali (tvirta, patvari, solidi, svarbi) disciplina. Ji paaiškina daug praktinių ugdymo dalykų ir pateikia svarbių minčių apie mokymąsi ir apie šeimos komercinės bei gamybinės veiklos, visuomenės įtaką mokymuisi.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Reikalavimai pamokų tvarkaraščiui sudaryti

Straipsnyje pateikiama informacija pravers ne tik daugeliui pedagogų, organizuojančių ugdymo procesą, bet galbūt bus naudinga ir mokiniui, norinčiam žinoti, kaip jo diena ir savaitė mokykloje virsta suplanuota nuo a iki z.

Sudarant tvarkaraštį yra siūloma vadovautis aštuoniais svarbiausiai punktais:
1. Pirmiausia reiktų nepamiršti ugdymo plano, t.y., neviršyti savaitinio pamokų skaičiaus, kiekvienai disciplinai skirti tiek valandų, kiek nurodyta ugdymo plane.

2. Kaitalioti sunkius ir lengvus dalykus. Higienos tyrimais nustatyta, kad sunkūs dalykai mokiniui yra matematika, fizika, chemija, kalbų disciplinos, taip pat naujos, pirmus netus dėstomos, disciplinos.

3. Kaityti pamokas pagal profilį. Ypač svarbu pamokas, reikalaujančio įtempto protinio darbo (fizika, matematika, chemija, kalbos) kaitalioti su pamokomis, turinčių fizinio darbo elementų (darbais, kūno kultūra, muzika, piešimu, choreografija).

4. Nevertėtų planuoti iš eilės vienos disciplinos dviejų pamokų. Fiziologiniai tyrimai rodo, kad vienodas ilgalaikis dirgiklis greičiau vargina mokinius, ir antrą pamoką jie būna nelabai darbingi. Išimtis yra tik darbų pamokos, kai kurių disciplinų laboratoriniai, kontroliniai darbai. Dėl tos pačios priežasties neskirti greta dviejų ir daugiau panašaus profilio pamokų (pavyzdžiui, lietuvių, rusų, užsienio kalbų).

5. Sudarant pamokų tvarkaraštį, atsižvelgti į mokinių amžių. Nustatyta, kad žemesnių klasių mokinių darbingumas sumažėja trečios pamokos gale, o viduriniųjų ir aukštesniųjų – per ketvirtą ir penktą pamoką. Žemesnių klasių mokiniai darbingiausi yra per pirmą ir antrą, o kitų – antrą ir trečią pamoką. Todėl, kol moksleiviai optimaliai darbingi, rekomenduojama dėstyti sunkius dalykus. Su pasaulėžiūra susiję dalykai (religija, politologija, etika, istorija, literatūra) geriausiai tinka pirmajai pamokai. Jie sukuria tam tikrą nuotaiką, kuri naudinga mokantis kitų dalykų.

6. Tinkamai išdėstyti ne tik dienos, bet ir savaitės pamokas: jeigu savaitėje yra keletas tos pačios disciplinos pamokų, išdėstyti jas kas antrą ar trečią dieną; pageidautina tos pačios disciplinos pamokoms atskiromis dienomis neskirti tų pačių valandų.

7. Mokinių darbingumas atskiromis savaitės dienomis skirtingas. Žemesnėse klasėse aukštas darbingumas būna antradieniais ir trečiadieniais per pirmą ir antrą pamokas bei ketvirtadieniais – per antrą pamoką, o aukštesnėse klasėse – antradieniais ir trečiadieniais – per pirmąsias tris pamokas, pirmadieniais ir ketvirtadieniais – per antrą ir trečią pamokas. Tolesnis moksleivių darbingumas priklauso nuo to, ar jis stabilizuojamas. Kai moksleivių darbingumas pradeda mažėti ir atsiranda nuovargio požymių, būtina ieškoti darbingumą keliančių ir nuovargį mažinančių priemonių. Tokia priemonė gali būti protinį darbingumą stabilizuojanti pamoka. Tai pamokos, kurios pamokų tvarkaraštyje įrašomos po didelio darbingumo zonos pamokų ir atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Tokios pamokos yra kūno kultūros, darbelių, piešimo, muzikos choreografijos ar kitos panašaus pobūdžio pamokos. Sudėtingiems mokymo dalykams būtina skirti darbingiausią laiką.

8. Netikslinga skirti kūno kultūros pirmos ir paskutinės pamokų, nes šios pamokos, kaip ir darbai, muzika, piešimas, choreografija, atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Darbingumą stabilizuoti galima ir neatsižvelgiant į pamokos pobūdi, o organizuojant mokymo(si) procesą taip, kad prieš pamoką susikaupęs nuovargis ne didėtų, o mažėtų.

Sėkmės kūrybiniame procese.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Neįgalių (tarp jų ir sutrikusio intelekto) arba specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo būtinumas. Kad mokymo įstaigose būtų galima sukurti palankias asmenybės ugdymosi sąlygas specialiųjų poreikių vaikams, būtina nustatyti specialiuosius jų ugdymo poreikius, kurie bus būtini mokymosi procese.

Lietuvoje specialusis ugdymas specialiųjų poreikių vaikams yra kelių formų: „1) ugdymas specialiose įstaigose arba namuose (neintegruotas, segreguotas ugdymas); 2) integruotas ugdymas pagal  bendrą ugdymo vietą (neįgalūs vaikai ugdomi toje pačioje mokykloje, bet atskirose patalpose nuo sveikųjų); 3) socialinė integracija (sveiki ir neįgalūs vaikai  bendrai būna ne akademinių užsiėmimų metu); 4) funkcinė integracija (vaikai visą laiką mokykloje mokosi kartu, tačiau programos pakeitimai, specialistų prieinamumas, specialių priemonių turėjimas minimalus); 5) inkliuzyvus ugdymas (neįgalaus vaiko integruotas ugdymas tokiam ugdymui pasirengusioje mokykloje: pakankama pedagogų kompetencija, priemonių, kabinetų ir specialistų konsultantų buvimas, administracijos palaikymas, teigiamos mokytojų ir visų vaikų tėvų nuostatos).

Kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios ugdymosi sąlygos, pirmiausiai reikia ištirti patį vaiką, t.y. nustatyti sutrikimą, įvertinti individualų raidos pobūdį, fiksuoti, ką ugdytinis gali ir ko negali atlikti, nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius ir keisti ugdymą, kuris būtų pritaikytas individualiai. Vertinimas labiau turėtų būti orientuotas į ugdymo būklę ir pokyčius. Kiekvienas sutrikimas lemia skirtingus ugdymo(si) poreikius ir sunkumus, todėl pritaikant ugdymo sąlygas konkrečiam vaikui, svarbu atsižvelgti į specialiuosius jo ugdymo poreikius. Tačiau specialieji ugdymo poreikiai neturėtų būti tiesiogiai siejami su konkrečiu sutrikimo pobūdžiu.

Specialieji ugdymo poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius ir didelius. Priskyrimo tvarką konkrečiai poreikių grupei reglamentuoja LR švietimo ir mokslo ministro bei LR sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“.

Galimi ir tokie atvejai, kai ne visiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, reikalingi specialieji ugdymo(si) poreikiai. Kartais specialiųjų ugdymo poreikių gali neprireikti vaikams, kurie turi tam tikrų fizinių ar kitokių judėjimo sutrikimų. Be to daliai vaikų specialieji poreikiai gali ir nedaryti tiesioginės įtakos mokymuisi ir todėl jiems specialiųjų ugdymo(si) poreikių gali nereikėti.

Specialiuosius ugdymo(si) poreikius galima konstatuoti tik tiems ugdytiniams, kuriems ugdymo procese reikės tiesioginės pagalbos dėl patiriamų tam tikrų sunkumų ir negalių. Tik ugdant tokius moksleivius būtina taikyti alternatyvius mokymo metodus ir pritaikyti ugdymo programą pagal specialiuosius ugdymo(si) poreikius.

Ugdymo procese dažnai išskiriamas vienas svarbiausių principų – vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir tenkinimo vienovė. Tai pradinis etapas organizuojant pagalbą ypatingam vaikui. Tokia vienovė tik patvirtina, kad vaikas tiriamas ne tam, kad būtų tik priskirtas vienai ar kitai kuriai nors specialiajai grupei, bet tam, kad įvertinus specialiuosius ugdymo poreikius, iš kart būtų parengiamas ugdymo turinys ir būdai, kurie padėtų ugdytiniui mokytis.

Specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimą atlieka specialiojo ugdymo komisija arba savivaldybių pedagoginės tarnybos, kurios nustato vaiko būklę ir rekomenduoja asmeniui specialųjį ugdymą. Šis ugdymas gali būti skiriamas nuolat ir lakinai. Jei atsitinka taip, kad vaikas padaro didelę pažangą ir tai nustato specialiojo ugdymo komisija, tada specialusis ugdymas asmeniui gali būti nutraukiamas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Asmenybės ugdymo sąlygos
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)

Ankstesniuose straipsniuose buvo apžvelgta tradiciškumo ir modernumo samprata, modernios prozos ypatybės, skaitymo ir suvokimo specifiškumas, o dabartinis ir būsimieji straipsniai bus susiję su pačia analize ir tyrimo rezultatais.

Tyrimo tikslai:

1. Išsiaiškinti, kaip mokiniai geba suvokti tradicinės literatūros tekstus.
2. Ištirti, kaip mokiniai suvokia moderniosios literatūros tekstus.
3. Palyginti gautus rezultatus su bendrosiose ugdymo programose nustatytais gebėjimų standartais.

Informacijos šaltiniai.

Šiame tyrime buvo naudotasi „Bendrosiomis programomis ir išsilavinimo standartais“, Švietimo ministerijos tinklapyje (www.smm.lt) skelbiama mokinių pasiekimų tyrimų medžiaga.

Tiriamoji grupė.

Tyrime dalyvavo 10 klasės mokiniai. 10 klasės mokinius buvo paranku tirti, nes taip galima išsiaiškinti, ką jie atėję iki dešimtos klasės sugeba daryti, o kokios žinios ir įgūdžiai dar nėra įsąmoninti, taip pat palyginti jų žinias su žemesniojo koncentro (7 –8 klasių) mokinių žiniomis bei gebėjimais. Mokiniams buvo pateikti du testai, sudaryti kiekvienas iš 10 ir 11 klausimų, kurie reikalavo ne tik duomenų atrinkimo, bet ir gilesnės tekstų analizės (Tekstai bus pateikti kituose straipsnyje).

Mokiniai testams nebuvo paruošti. Pirmąją pamoką dešimtokams buvo pateiktas atlikti pirmasis testas iš J. Biliūno kūrinėlio „Kliudžiau“ (tai tradicinės literatūros tekstas). Antrąją pamoką išdalintas antrasis testas, sudarytas pagal B. Vilimaitės novelę „Pusryčiai ant žolės“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)