Ekokritika ir Roberto Keturakio proza

Jeigu kai kuriuos R. Keturakio eilėraščius galima pavadinti ekotekstais, tai proza tokiam skirstymui nepasiduoda. Rašytojo prozoje (t.y. pasakų rinkinyje „Ahasferas“) žmogaus ir gamtos (pačia plačiausia prasme) bendrystės išraiška jau yra šiek tiek kitokia. Bet norėtųsi kalbėti ne apie visą Roberto Keturakio prozą, bet konkrečiai apie novelę – pasaką „Pavymui išeinančio Nemuno“.

Trumpai apie siužetą: jis visiškai nesudėtingas. Pasakojama apie žmogų, kuris vakarui artėjant keliauja iki Nemuno ir palei jį, o atėjus nakčiai pasuka namų link. Veikėjas visiškai necharakterizuojamas, nebent tik tiek, kiek galima sužinoti iš to, apie ką jis mąsto. O mąsto, svarsto taip pat ne itin daug: svarbiausi akcentai sudedami ties žeme, kuri yra be galo sena ir neatsietina nuo Lietuvos istorijos (itin pabrėžiami Mindaugo ir Kęstučio laikai), taip pat kūrybą, tiksliau poeziją (t.y. ar ji pajėgi savyje atitinkamai sutalpinti visus didvyrius ir net kasdienybę) ir egzistenciją bei laiką: dabarties akimirką ir dabartį kaip akimirką. Gamtos čia taip pat labai daug, bet kad ši novelė – pasaka ekotekstas, dar per anksti teigti.

Norėtųsi skirti keletą šioje novelėje randamų gamtos aspektų: a) gamta kaip dalyvė; b) gamta kaip visuma; c) gamta kaip fonas.

Pirmasis aspektas „gamta kaip dalyvė“ praktiškai nereikalauja išsamesnių paaiškinimų. Novelėje jos veikimo iš esmės nėra daug, netgi pasakytina, jog gamtos kaita ir Upetransformacijos regimos iš praeities (prisiminimų laiko) ir dabarties sugretinimo ir tik keli aspektai pateikia esamas gyvybingumo apraiškas: „smagiau pradėjo griežti žiogai“, girdėti nyrantys į tamsą žolių balsai, raibuliuojantis vanduo, šnabždančios švendrės, „nedrąsiai bando balsą griežlė“ ir dar keletas. Žodžiu, tikrai galima patvirtinti teiginį, jog gamta šiuo atžvilgiu yra procesas.

Kitas aspektas „gamta kaip visuma“ užčiuopiamas ne taip tvirtai, kaip tai turėtų būti ekotekste. Esama keleto tikrai tvirtų nuorodų, jog žmogaus buvimas negalimas be gamtos visumos, tačiau pati visuma atskleidžiama ne per gamtą kaip tokią, kuri auga, transformuojasi, nyksta ir vėl atsinaujina, bet kaip tik per žemę – pamatinį visa ko pagrindą, nuo kurio ir randasi toji gamta ir žmogus. Kitas dalykas, kuris taip pat negali būti nepastebėtas – tai, kad be gamtos visumos ir vientisumo negalimas ir pats žmogus, jo būtis, jo ir tautos istorija, kūryba ir visi kiti dalykai. Gamtinė aplinka, jos gyvybiškumas yra prielaida asociacijoms, apmąstymams kilti.

Kita vertus, šioje vietoje labai artima riba „su gamta kaip fonu“. Tose pasakojimo vietose, kur tiesiogiai nuo gamtos pajautimo pereinama prie jos sukeliamų minčių ar tiesiog egzistencinių, kūrybinių pasvarstymų, gamta arba tarsi visiškai dingsta, arba ji lieka kaip fonas su tam tikromis bendrosiomis gamtinėmis kategorijomis: „Jis vis stengėsi atsikratyti minties, kad žmogaus gyvenimas per trumpas visumos suvokimui, savo ir pasaulių bendrumo nuojautoms, nors žinojo, kad daug ko nesuspės, kaip milijonai nesuspėjo iki jam skirto laiko. Per trumpas gyvenimas, atsiduso jis, gal tik poezija gali viltis, jog užteks akimirkų apkabinti brangiausius ir nusakyti nuostabią sielos ir žvaigždės, dulkės ir minties, upės ir balso sąjungą…“  arba „Kaip gerai, kad gyvenimo srovė tokia galinga ir, Dieve mano, tokia nepastebima. Kasdien sutinki tą pačią saulę, debesis, medžius, kasryt pasiveja skrendantis ant dviračio tas pats jaunuolis ir dainingu balsu pasisveikina, sodybą supantys medžiai, šešėliai, nupjautos lankos dvelksmas…“ . Tokių kūrinio citatų potekstė, giluminis lygmuo visada yra aukštesnės filosofinės egzistencinės problemos, bet ne gamta. Ir visgi, tekste yra tokių vietų, kurios verčia manyti priešingai: tais momentais žmogus atsigręžia į gamtą, jaučia jos pulsą, moka įsiklausyti, išgirsti, perskaityti: „Vasaros naktis, rodos, samanom išklojo taką – jis švelnus ir minkštas. Stabtelėjo, nusiavė batus, nutraukė kojines ir pėdino basas, padais jausdamas kiekvieną grumstą, akmenėlį ir, jam atrodė, net dulkes.“

Buvimas gamtoje atrodo natūralus ir prasmingas. Troškimas ją justi šalia, su ja susigyventi, – tai harmonijos stoka. Roberto Keturakio pasakose („Ahasfere“) kiekvienu gamtos sutrūkčiojimu, virpesiu, šnaresiu kuriama dinamika, rodomas nuolatinis vyksmas, kuris gamtos žmogų ir žmogų gamtoje provokuoja nusiteikti nekasdieniškai, taip pat žadina jame ilgesį, svarstymus, tam tikrą potyriais nusakomą žinojimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms“
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės“ – NE ekoteksto pavyzdys
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Mitologijos sąvoka

Mitologija yra laikoma liaudies pasakojimų apie dievus ir Gaja arba Žemėherojus visuma. Šie mitai, skirtingai nuo pasakų, buvo vertinami kaip tikrai kadaise nutikę dalykai.

Mitologija glaudžiai susijusi su religija. Mitas ir ritualas – pagrindinis religijos aspektas. Pirmieji graikų filosofai kūrė mitus apie pasaulio atsiradimą (tai dar vadinama kosmogonijos teorija). Visa, ką jie vadino erdve, judėjimu ir materija, mitologijoje įkūnijo chaosas (graikiškai „chaos“ reiškia tuštumą), kuriame įsikūrė Erotas (eros – meilė), materija Gaja (t.y. žemė).

__________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas

Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos“ įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)

Toks vaidmenų pasiskirstymas nėra visiškai nenuneigiamas, turint galvoje, kad ir pasaka nėra tikra stebuklinė pasaka.

Be vaidmenų, Proppas skiria 31 funkciją (personažų poelgius, kurie reikšmingi veiksmo eigai). „Skudurinės Marytės istorijoje“ realizuojama vos keletas iš jų. Pagal V. Proppą pasaka paprastai pradedama šeimyninės padėties nusakymu, kartais nuo seniausių laikų yra prieinama prie dabartinės situacijos, nuo kurios prasideda veiksmas. Tokia priešistorė yra ir Avyžiaus pasakoje.

Veiksmas prasideda lėlės akių pramerkimu, būsena, kai pajuntama gyvastis. Veiksmo suintensyvėjimu laikytinas išsiskyrimas (pirmoji funkcija). Pasakoje galima nurodyti tam tikrą paruošimą nelaimei. Atvyksta Jūratės pusseserė ir iš karto pajuntama artėjanti nelaimė – primityviai tariant, Marytės išsiskyrimas su mergaite. Kad Trepsė yra neigiamas personažas, sužinome dar pasakos pradžioje („mūsų piktoji Trepsė“), tačiau ir pradėjus įsibėgėti veiksmui nuolat pabrėžiamas jos elgesys, kalbos maniera, inoringumas bei užgaidos: susiraukė, supyko, „aš noriu“, „turi man padovanoti“, „nemėgstu, kai man kas priekaištauja. Gana! <…> – Pratrūko rėkti Trepsė, trypdama kojomis ir vartydama akis“. Išsiskyrimo esmė, pagal Proppą, kad silpnesnieji lieka be globos ir į juos tampa lengva pasikėsinti. Iš esmės ir šioje pasakoje yra kažkas panašaus. Čia be globos lieka ne Jūratės šeima, kaip kad būdinga stebuklinėms pasakoms, o pats herojus – lėlė Marytė.

Skudurinės Marytės istorijoje“ neatsiskleidžia draudimas, draudimo sulaužymas, paslapties kvotimas, ar šnipinėjimas, paslapties išgavimas, klasta, apsigavimas, tačiau yra stoka arba, kitaip tariant, kenkimas (8 funkcija). Tačiau kenkimas bus tik tada kenkimas, jei bus nukentėjusių, t.y. patyrusių stoką. Galima manyti, kad Marytės pasisavinimas ir galėtų būti pakenkimas, nes Jūratė praranda lėlę ir patiria stoką. Kita vertus, kenkimas yra lyg dvejinimas to, kas jau buvo pasakyta apie išsiskyrimą. Manau, jog šios pasakos atveju galimos dvejos išvados: arba išsiskyrimas ir kenkimas galėtų eiti vienas šalia kito kaip viena ir ta pati funkcija, arba labiau Marytės istorijai tiktų kenkimas, nuo kurio įsibėgėja veiksmas (ką akcentuoja ir Proppas: „Nuo šios funkcijos pradedamas vystyti veiksmas. 1 – 7 funkcijos – paruošiamosios.“).

Paskutinė funkcija, kurią galima tapatinti su veiksmu – tarpininkavimas (9 funkcija). Į istoriją įtraukiamas jūrininkas, kuris savo patarimais padeda Marytei nusiraminti ir nesijausti vienišai. Tarpininkavimas sietinas su reikiamos informacijos gavimu apie esamą padėtį – Trepsę ir jos elgesį su lėlėmis.

„Skudurinės Marytės istorija“ tarsi nutrūksta su lig lėlės nuspyrimu už spintos. Bet vėliau nežinomu būdu ji jau lėlių būryje dalinasi patirtais įspūdžiais. Akivaizdu, kad tas funkcijas, kurias Proppas išskiria po devintosios, nėra realizuojamos, bet jos visos ir neturi būti atskleistos vienoje pasakoje. Tad belieka tik konstatuoti faktą, jog jo funkcijų analizės metodas, skirtas stebuklinės pasakoms, gali ir yra bent iš dalies būti pritaikomas ir ne stebuklinei pasakai, tik, žinoma, nebus išvengta dvejonių dėl vieno ar kito skirstymo, sunkumų taikant šį metodą, kaip kad atsitiko ir su „Skudurinės Marytės istorija“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkscijų analizės metodą (I dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos“ įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (I dalis)

Rusų folkloristas Vladimiras Proppas XX a pirmoje pusėje pasiūlė stebuklinės pasakos tyrimo metodą, vadinamą funkcijų analizės metodu. Nusprendžiau taikyti šį metodą ir Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijai“, nes šis kūrinėlis irgi yra pasaka, tik skirtumas tas, kad ne stebuklinė. Kita vertus, šioje istorijoje lėlės veikia kaip lygiaverčiai dalyviai greta žmonių (gimsta, kalba, jaučia, veikia), tačiau su jais nekomunikuoja.

V. Proppas stebuklinėse pasakose skiria 7 vaidmenis (herojų, kenkėją, dovanotoją, pagalbininką, pseudoherojų, siuntėją ir karalių / jo dukrą, kurie yra ieškomi veikėjai), tačiau teigia, kad tas pats personažas gali atlikti kelias roles. Tokiai Proppo pateiktai rolių skirstymų sistemai iš dalies paklūsta ir Avyžiaus pasaka. Joje herojaus rolę atlieka lėlė Marytė (tai sufleruoja ir pavadinimas ir visas pasakojimas, kuris sukoncentruotas apie šią lėlę). Kitas roles „užpildo“ jau ne vienas personažas:

Rolė Personažas
Kenkėjas Akivaizdus kenkėjas – Trepsė (ji ne tik išreikalauja lėlę iš pusseserės, bet dar ir su ja vėliau nebežaidžia, galiausiai nuspiria už spintos).Iš dalies kenkėju galima vadinti ir Trepsės mamą, nes ji prisideda prie lėlės situacijos pablogėjimo: nuperka Trepsės lėlėms mašiną, į kurią mergaitė sodina tik fabrikines lėles.
Dovanotojas Jūratė – pasiuva skudurinę lėlę ir taip tarsi dovanoja jai gyvybę, be to, ją dar ir aprengia.Jūratės mama – galima numanyti, kad ji Jūratei duoda medžiagos skiautelę, iš kurios pasiuvama nauja suknelė.Prie dovanotojų galima skirti ir Trepsės mamą, kuri Trepsei nuperka mašiną lėlėms.
Pagalbininkas Jūrininkas – pagelbėja Marytei savo patarimais, padeda nusiraminti ir nesijausti vienišai;(Sąlyginai ir Jūratė yra šiokia tokia pagalbininkė – padeda mamai atlikti ruošos darbus – bet šie veiksmai jau yra tik pasakos priešistorė, todėl toks skyrimas ne visai teisingas.)
Pseudoherojus Tokių šioje pasakoje kaip ir nėra. Bet… yra tarsi tokie „pseudopersonažai“, kurie analogiškose situacijose elgiasi skirtingai: turiu omeny Jūratę ir Trepsę. Abi mergaitės turi lėles ir abi su jomis elgiasi labai skirtingai – Jūratė jas myli, Trepsė nesaugo.
Siuntėjas Akivaizdaus nėra. Galimi Trepsė / Jūratė. Jūratė lėlės niekur neišsiunčia / t.y. nenori dovanoti, tačiau Trepsė tiesiog ją pasisavina.
Karalius ar jo duktė / Ieškomas veikėjas Nėra

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoje (II dalis)

Stipriausia romano vieta galėtų būti meilės peripetijos (trikampiai) ir jausmai bei emocijos (juk tai meilės romanas). Meilės trikampiu prasidėjęs pasakojimas baigiasi jo suskilimu, tačiau tai ne vienintelė intriga – Prancūzijoje susidaro dar bent keli meilės trikampiai ir net keturkampis (Žanas Polis, jo žmona, Giedrė ir Eugenijus), kurie iškelia viešumon pavydą, kandžius žvilgsnius, užgaulias frazes („- Žinoma, juk tokia brangi viešnia, – šypsodamasi tiesiai vyrui į akis, vėl įgėlė Mišelė.“ ) – žodžiu visas emocijas, kurios reiškia meilę, aistrą, simpatiją artimam žmogui ir nurodo jo „turėjimą“ / priklausymą vienai iš moterų. Jausmai romane visiškai aiškūs, nedviprasmiški, o abejonių momentais visada yra komentaras, kurį skaitytojas supras ir įvertins:

„Giedrė užsidegusi papasakojo apie savo šeštadieninę ekskursiją su naujaisiais draugais. Priėjusi „Litanie en Lituanie“ epizodą ji pastebėjo, kad draugužis apsiniaukė.
-Kas nors ne taip? – ji apsimetė susirūpinusi, nors iš tiesų jautėsi pergalingai. Ji puikiai suprato, kad Žaną Polį kankina tai, jog ji jam nepriklauso ir jis negali jos turėti.“

Tenka pastebėti, kad romanas, priklausantis populiariajai literatūrai, negali „pasigirti“ veiksmų / įvykių gausa, kurie paprastai yra tokios literatūros varomoji jėga. Išvykas į gamtą su studijų draugais, keliones po Paryžiaus gatves ir lankytinus objektus bei paskaitų lankymą nesinorėtų vadinti nutikimais. Ko gero, „Prancūziškas romanas“ yra būtent tas populiariosios literatūros tekstas, kuriame daugiau sentimentalumo, bet mažiau veiklos, daugiau erdvės aprašymo, gyvenimo buities ir savęs suvokimo, nei nuotykių.

Kita vertus, labai gilių prasmių jame nerasime. Romanas kaip tik toks, kuriame nekuriama simbolika ar gilesnė potekstė, mažai tenukrypstama nuo siužeto (vos viena kita kelionė, skirta atskleisti Prancūzijos visumos vaizdą), tačiau jam būdinga savita lektūra (pavyzdžiui dialoguose: „- Nusipenėjęs buržujus! / – Sovietinė hetera! / – Pirdžius! / – Snarglė!“ ), daugybiniai tų pačių scenų vaizdai (sekso scenos, gyvenimo bendrabutyje aprašymas, studijos), kurie kuria monotoniją ir ištęstumą.

Labiausiai į akis romane krenta daugybinės meilės scenos, kurios dažnu atveju primena techniką, nei tikrąją meilę. Gal teisingai yra pasakyta, kad tokius dalykus gali papasakoti tik labai profesionalūs rašytojai, jaučiantys žodžio svorį, nes priešingu atveju meilė bus suvulgarinta ir nužeminta. Detalių gausa „kas ir kaip“ romaną verčia ne tik erotiniu, bet dargi priartina prie pornografinio turinio rašinių. Keistas faktas, jog knygos paantraštė apsiriboja tik vienu žodžiu „romanas“, bet pavyzdžiui ne „erotinis meilės romanas“ (juk tikroji meilė nerandama, o gal jos ir nėra), kaip tai yra pažymima kitos populiariosios literatūros atstovės Daivos Vaitkevičiūtės meilės romane „Pasimatymas su žudiku“.

Visgi, nereiktų manyti, kad meilės scenos iš šios rūšies romanų turėtų būti išbrauktos, ar apie jas užsiminta vos keliais žodžiais, kaip tai yra daroma Barbaros Cartland romanuose. Lietuviškieji meilės romanai tikriausiai netektų pusės savo skaitytojų, jei juose liktų tik veiksmas, meilės trikampiai ir sentimentai, jei tekstas virstų pasaką primenančia istorija, o veikėjos lyg „amžinųjų siužetų“ herojės (Pelenė, Miegančioji Gražuolė, Snieguolė ir kt.) sulauktų tik laimingos pabaigos. Pukelytės meilės romanas deramai atspindi šiuolaikinį žmogų ir jo giliausius troškimus: laimės, meilės siekį, bet iki laimingos pabaigos dar toli, todėl herojei paliekama viltis ir atveriamas prasmingesnio gyvenimo etapas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)