Žyma: pasaka

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Ryškiausiu to meto pasakų autoriumi yra laikomas Šarlis Pero (1628 – 1703) – literatūrinės pasakos pradininkas. 1697 metais pasirodė pasakų knyga „Motušės žąsies pasakos“ (rinkinį sudarė 8 pasakos proza: „Raudonkepuraitė“, „Miegančioji gražuolė“, „Mėlynbarzdis“ ir kt., taip pat kelios eiliuotos pasakos kaip „Asilo oda“, „Juokingi norai“.).

Šarlis Pero nuolat ginčijosi su klasicizmo šalininkais ir siūlė į literatūrą įvesti naują artimą tautai medžiagą. Siužetus paskelbė prieš antikiniams siužetams. Savo pasakų pratarmėse nuolat pabrėžė, kad jo pasakų šaltinis yra protėvių kūryba – folkloras. Ir iš tiesų pasakoms būdingos pradžios formos „Kartą gyveno“ ir kt.  Tokios pradžios neturi tik vienintelė pasaka „Batuotas katinas“. Jo pasakoms būdingos ir laimingos pabaigos, išimtis „Raudonkepuraitė“.

Šarlio Pero pasakose veikia liaudies pasakų personažų: nykštukai, žmogėdros, pamotės, našlaitės, princesės ir kt. Herojai įkūnija  būdingus liaudies pasakų herojų bruožus: darbštumą, išradingumą, dorą, drąsą.

Šarliui Pero pavyko pasakose išlaikyti prancūzų pasakų ironiją, humoro jausmą, pasakų kompoziciją. Jo herojai patiria išbandymus, yra apsukrūs, išradingi. Antiherojus paprastai sutinkamas miške. Ir dar keli svarbūs dalykai:

• „Pelenės“ prancūziška versija tapo visuotiniu siužetu;
• Š. Pero pasakose savitai interpretavo dievų vardus ir įvairias vietoves (pvz.: pasaka „Asilo oda“);
• Pasakose yra ir viduramžių romanų įtakos: riterių romanams būdingos fėjų, lemiančių naujagimių gimimą, motyvas (pasaka „Miegančioji gražuolė“);
• Esama ir XVII a. realijų: buitis, aplinka – tai ir lemia pasakų savitumą;

Galima sakyti, kad XVII – XVIII a. literatūra yra didaktinė, bet kai kurie kūriniai peržengia literatūros ribą.
_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)

Vaikų literatūros prielaidos ėmė rastis dar XVII a., kai pradėjo formuotis „proto“ kultūra, kai įsigalėjo žmogaus auklėjimo idėjos. Svarbų vaidmenį šioje vietoje suvaidino Jonas Amosas Komenskis, kuris kėlė idėją, kad auklėjimas turi būti prieinamas visiems, t.y. ir vaikams, nes jie negali būti traktuojamai kaip antrarūšės būtybės. Komenskis nuolat siekė sujungti mokymą su auklėjimu, nes įžvelgė vaiko vidinio pasaulio svarbą.

1658 metais pasirodė Komenskio knyga „Juntamųjų daiktų pasaulis – paveikslėlis“. Ši knyga sinkretinio pobūdžio, joje pateikiamos greta ir raidės, ir piešiniai. Būtent tokiu būdu buvo siekta sužadinti vaiko norą piešti. Tai buvus vaiko daiktų enciklopedija,  bet ne grožinės literatūros knyga.

XVII amžius pasižymi pirmaisiais bandymais sukurti specifinius kūrinius vaikams. Ryškiausių užuomazgų galima rasti prancūzų rašytojų kūryboje (Žano De La Konteno (1621 – 1695), Penelono (1651 – 1715)).  Žanas De La Kontenas kūrė pasakėčias, kurioms siužetus ėmė iš graikų rašytojų Ezopo ir Pedro. Fenelonas parašė knygą „Apie mergaičių auklėjimą“, kurioje kėlė motinų išsilavinimo klausimą. Šis rašytojas laikomas pagrindiniu ir tikruoju vaikų literatūros pradininku, nors tai nėra visai tiesa.

XVII a. pab.  – XVIII a. pr. yra laikoma literatūros aukso amžiumi. Šiuo laiku išpopuliarėjo Madam d‘Aulnoy (1650 – 1705), kuri nuo 1696 iki 1698 m. parašė aštuonias pasakų knygas: „Fėjų pasakos“ (išleista ir lietuvių kalba), „Madingosios fėjos“, „Žymiosios fėjos“ ir t.t. Fėjos kūriniuose visad gražios, jaunos ir elegantiškos.

Panašiu laiku sukurtos pasakos pasižymėjo panašumais: daug puošnių detalių, sentimentalumo, blogiems personažams atleidžiama, pabaigos laimingos, stilius lakoniškas, turtinga kalba, lengva ironija. Pasakų pasaulis – tai vaikų pasaulis, kuriame princesės ir riteriai – tai persirengę vaikai, todėl svarbiausias dalykas – žaidimas. Neretai pasakų pasaulis primena prancūzų dvaro atmosferą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika

Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija

BRUOŽAI:

1. Literatūrinė pasaka – literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi „neįmanomybės” elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir t.t.

2. Literatūrinė pasaka – tai asmeninė, individuali kūryba, bet ne kolektyvinės kūrybos padarinys.

3. Šiai pasakai būdinga dviejų vaizduojamų pasaulių struktūra. Pirmas būtinai imituoja, primena tikrovę, antras – jam autentiškas pasakos pasaulis.

4. Literatūrinė pasaka atspindi savo laiko literatūrines tendencijas ir darosi vis labiau priklausoma nuo liaudies pasakos.

5. Ji sujungia stebuklą ir tikrovę, jos herojams būdingas išplėtotas vidaus pasaulio vaizdas.

6. Literatūrinės pasakos vieta labiau apibrėžta, nei liaudies pasakose, o laikas  – ne būtinai praeities.

KLASIFIKACIJA:

Kurdami folkloriškąją pasaką autoriai iš principo remiasi liaudies pasakų pasauliu.

PAAIŠKINIMAI:

STILIZACIJA – ji arčiausiai folklorinių tekstų esantis pasakos variantas. Stilizuojami tekstai keičiant pradžios ir pabaigos formuluotes.

IMITACIJA – manipuliuojama tradiciniais veikėjų paveikslais, situacijom, bet liaudies pasakos siužetas nekartojamas.

MODERNIZACIJA – modernizuojant yra perkuriamas tradicinis tekstas, įdiegiama nauja potekstė, kartais ironizuojama.

_____________________________________________________________

Apysakas – romanus rašė K. Saja („Ei, slėpkitės“), V. Petkevičius, J. Avyžius, V. Žilinskaitė, Astrida Lindgren.

Romanus – pasakas rašė Astrida Lindgren, V. Petkevičius (“Molio Motiejus, žmonių karalius”).

Poemų –pasakų autoriais laikomi E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius.

Pjeses – pasakas kūrė A. Liobytė, M. Martinaitis.

Trumpąsias pasakas kūrė O. Vaildas, K. Andersenas, A. Landsbergis, V. Žilinskaitė.

_________________________________________________________

DIDAKTINĖS pasakos tikslas – moralas, bet pats veiksmas vyksta per ydų išryškinimą ir nuotykius. Atstovas – K. Kolodis „Pinokio nuotykiai“. Didaktines pasakas dar galima rūšiuoti į PAŽINTINĘ, kuri ne auklėja, bet moko ir teikia žinių, ir ANIMALISTINĘ, kurioje pažeidžiamas loginis nuoseklumas ir taip įvardijamas personažų pasaulis. Paprastai šios pasakos yra dar vadinamos GYVŪNINĖMIS pasakomis.

NONSENSIŠKOJI pasaka. Ji kuriama savito komizmo būdu, konstruojamas pasakojimas būna visiškai nestandartinis, taip pat būdinga „keistumo estetika“. Pavyzdžiai galėtų būti: L. Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“, D. M. Baris „Piteris Penas“, taip pat rašė V. Landsbergis, N. Kepenienė.

DETEKTYVINEI ARBA NUOTYKINEI pasakai būdingas nuotykis, intriga, gėrio ir blogio kovos. Šios pasakų rūšies atstove galima laikyti J. K. Rowling ir jos kūrinį „Haris poteris“.

FILOSOFINĖ / POETINĖ pasaka išsiskiria tuo, kad joje keliami būties, laimės, meilės, kovos, gyvenimo prasmės klausimai. Šią pasakų grupę atstovauja Egziuperi „Mažasis princas“, K. Andersenas, K. Janušas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūra turi savo specifiką, kurią lemia jos adresatas. Skiriamasis požymis – tai orientacija į vaiką, noras būti jo suprastam ir noras vaiką paveikti. Pagal tai galima įžvelgti tris vaikų rašytojų grupes:

•    tie, kurie remiasi vaikystės prisiminimais;
•    tie, kurie remiasi tiesioginiu vaikų pažinimu (pavyzdžiui, E. Mieželaitis nuolat stebėjo savo vaiką);
•    tie, kurie remiasi pusiau moksliniu vaiko studijavimu.

Vaikų patirtis, interesai, jausmai skiriasi nuo suaugusiojo, todėl vaikų literatūros specifika kuria meno, pedagogikos ir psichologijos santykį.

Šiandieninėje vaikų literatūroje keliama daugiasluoksnės knygos idėja. Tokia knyga gali būti įdomi įvairaus amžiaus vaikams. Kaip pavyzdį galima įvardyti H. K. Anderseno knygas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Vaikų literatūra – tai ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams skirta literatūra.
Terminas nėra vienareikšmis, nes vaikų literatūros samprata susiklostė istoriškai. Vaikai suprantami kaip lengvai galintys suvokti tautos sąmonėjimą. „Vaikų literatūros“ terminas atsirado tik XIX a. pabaigoje, plačiau imtas vartoti tik XX a., kai atsirado daugiau vaikams skirtos literatūros. “Vaikų literatūros“ terminas apima dvi sąvokas:

1)    Rašytojų sukurta vaikų literatūra;
2)    Literatūrinė vaikų kūryba.

Ir vaikiška knyga, ir vaikiška literatūra – tai kūriniai, skirti mažiesiems. Vaikų literatūra su kitom literatūrom sieja tos pačios funkcijos:

•    pažintinė;
•    vertybinė (formuojamos estetinės normos, keliami klausimai);
•    pedagoginė (vaikų literatūros paskirtis dvejopa: formuojamas vaiko požiūris ir meninis skonis bei meninio vaizdavimo principai);
•    estetinė (jei kūrinys meniškas, jis turi veikti vidinį pasaulį);
•    pramoginė.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūros specifika
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas