Jacques Derrida „Apie gramatologiją”: rašytinė būtis

Nietzsche smarkiai prisidėjo prie signifikanto išlaisvinimo iš jo priklausomybės nuo logoso arba jo kildinimo iš logoso bei su juo susijusios tiesos. Skaitymas, taigi ir raštas, tekstas Nietzschei yra „pirminiai“ veiksmai tokios prasmės atžvilgiu, kurios jie visų pirma neturi perrašyti ar atskleisti ir kuri dėl to nėra pirmapradėje stichijoje ženklinama tiesa ir logoso esatis. Nietzsche parašė, kad raštas – visų pirma jo paties raštas – nėra pirmapradiškai pajungtas logosui ar tiesai. Jis tapo pajungtas epochoje. (Logosas – begalinis Dievo protas) Būties logosas, „Mąstymas, paklusnus Būties Balsui“ yra pirmasis ir paskutinis ženklo šaltinis. Žodis „būtis“ esąs pirmapradis žodis, visiems kitiems žodžiams užtikrinantis buvimo žodžiu galimybę.

1) Ar šiuolaikinė kalbotyra, t.y. reikšmės mokslas, suskaldantis žodžio vienovę, dar turi ką bendra su kalba?

2) Ar, priešingai, visa, kas taip giliai apmąstoma kaip būties mąstymas ar būties klausimas, neslypi senojoje žodžio kalbotyroje?

Užsiminęs apie „būties balsą“ Heideggeris primena, kad jis yra tylus, nebylus, begarsis, bežodis, pirmapradiškai a-foniškas.  Jis tvirtina, kad būtis randasi kaip istorija tik per logosą ir anapus jo yra niekas, taigi signifikato ir signifikanto skirtis yra niekas.

Šiems mąstymams (Nietzsches ir Heideggerio) būdingas svyravimas nereiškia kokio nors nerišlumo: tai visiems pohėgeliškiems mėginimams ir šiam perėjimui nuo vienos epochos prie kitos būdingas svyravimas. Anot Hegelio, raštas yra savimarša, užmaršties galia. Bet jo rašto kritika baigiasi, kai jis ima kalbėti apie raidyną.  Raidynas, kaip fonetinis raštas, yra vergiškesnis, nepakenčiamesnis, antraeiliškesnis. Raidinis raštas reiškia garsus, kurie jau patys yra ženklai. Taigi raidinį raštą sudaro ženklų ženklai. Bet kartu fonetinis raštas yra ir geriausias raštas, dvasios raštas, istorijos raštas.

Nefonetiniu raštu gali naudotis kurtieji ir nebyliai. Tai, ką savo nefonetiniu aspektu išduoda pats raštas, yra gyvenimas. Raštas kelis grėsmę tiek kvėpavimui, tiek dvasiai, tiek istorijai, – raštas yra jų pabaiga. Nutraukdamas kvėpavimą, sustingdydamas dvasinę kūrybą raidžių pasikartojimu, apribotas siauros aplinkos ir skirtas mažumai, raštas yra mirties pradas būties tapsme. Raštas šnekai yra tas pats, kas Kinija Europai.

Hėgelis reabilitavo mąstymą kaip ženklus gaminančią atmintį, naujai įvedė esminę rašytinio pėdsako būtinybę filosofiniame diskurse, – tai paskutinis knygos filosofas ir pirmasis rašto mąstytojas.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida „Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa

Aristoteliui „balsu išreikšti garsai yra sielos būsenų simboliai, o užrašyti žodžiai – balsu išreikštų žodžių simboliai“, kadangi balsas – pirmųjų simbolių kūrėjas – yra esmingai susijęs su siela. Tarp būties ir sielos, daiktų ir jausmų turėtų egzistuoti natūralaus vertimo ar ženklinimo ryšys. Kiekvienas signifikantas, ir visų pirma rašytinis, yra išvestinis ir visada atlieka techninę ir reprezentavimo funkciją. Jis neturi jokios konstatuojančios prasmės. Taigi lotoso epocha pažemina raštą, suprantamą kaip tarpininkavimo tarpininkavimas ir kaip nuopuolis į prasmės išorybę.

Semiologijos arba kalbotyros mokslas signifikanto ir signifikato skirtį – pačią ženklo idėją – gali išsaugoti tik išsaugodamas jusliškumo ir suvokiamumo protu skirtį. Ženklas ir dievybė yra gimę toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Ženklo epocha yra esmiškai teologinė. Galbūt ji niekada nesibaigs, tačiau jos istorinės aptvaros kontūrai yra nubrėžti.

Ženklo samprata priklauso metafizikai. Nerimą kelia tai, kas ženklo sampratoje, kuri niekada neegzistavo anapus filosofijos istorijos, lieka sistemiškai ir genealogiškai šios istorijos determinuota.

Signifikanto išorybė – tai rašto išorybė, iki rašto nėra jokio kalbinio ženklo. Be šios išorybės subyra pati ženklo idėja. Kadangi kartu su ja subyrėtų visas mūsų pasaulis ir visa mūsų kalba, būtų kvaila daryti išvadą, kad reikia pereiti prie kažko kito ir atsisakyti ženklo – ir kaip žodžio, ir kaip sąvokos.

Skaitymas ir rašymas, tekstas kaip ženklų audeklas yra antraeiliai dalykai. Pirmesni už juos – tiesa arba prasmė.

Kaip Platonas tiesos raštui atrado vietą sieloje, taip ir viduramžiais raštas vis dar suprantamas metaforiškai, t.y. kaip prigimtinis, amžinas ir universalus raštas, ženklinamos tiesos sistema, kuriai pripažįstamas kilmingumas. Jam priešinamas tam tikras nupuolęs raštas (pvz., gamtos knyga). Dieviškas ar prigimtinis raštas nuolat priešinamas su žmogišku ir darbo reikalaujančiu, baigtiniu ir dirbtiniu užrašu.

Galilėjus: „Gamta parašyta matematikos kalba“.

Jaspersas: „Pasaulis yra kito rankraštis, nepasiekiamas visuotiniam skaitymui ir iššifruojamas tiktai egzistencijos“.

Kaip skirtingai traktuojama ta pati metafora. Lemtingiausias lūžis atsiranda tada, kai susiformuoja gamtamokslis ir absoliuti esatis apibrėžiama kaip subjektyvybė. Tai didžiųjų XVII amžiaus racionalizmų metas. Raštas įprastine šio žodžio reikšme yra negyva raidė, mirties nešėjas. Jis neleidžia gyvenimui laisvai kvėpuoti. Dieviškasis ir gyvasis raštas metaforine šio žodžio prasme savo kilmingumu prilygsta vertės šaltiniui, sąžinės balsui kaip dieviškajam įstatymui, širdžiai, jausmams ir t.t.

Biblija yra pati didingiausia iš visų knygų, bet vis dėlto tai knyga. Dievo įstatymo reikia ieškoti anaiptol ne keliuose padrikuose lapuose, o žmogaus širdyje, kurioje malonėjo jį įrašyti Dievo ranka“ (Laiškas Vernes‘ui).

Natūralus raštas yra tiesiogiai susijęs su balsu ir kvėpavimu. Jo prigimtis ne gramatologiška, bet pneumatologiška. Jis yra sakralus, artimas šventam vidiniam balsui. Archižodis – tai raštas, nes jis yra prigimtinis įstatymas. Pradžios žodis yra suvokiamas kaip kito balsas ir kaip priesakas.

Taigi yra gerasis ir blogasis raštas: gerasis ir prigimtinis raštas – dieviškas įrašas širdyje bei sieloje; iškreiptas ir dirbtinis raštas – technika, į kūno išorybę ištremtas raštas.

Platoniška schema: sielos raštas ir kūno raštas, vidaus raštas ir išorės raštas, sąmonės raštas ir aistrų raštas, panašiai kaip yra sielos balsas ir kūno balsas. Gerasis raštas visada buvo suprantamas, įvilktas į tam tikrą knygą ar tomą. Knygos idėja – tai baigtinės ar begalinės signifikanto visumos idėja. Knygos idėja visiškai svetima rašto prasmei.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)

Dažname eilėraštyje ne tik per žemę, bet ir per daugelį asociacijų palaipsniui prieinama prie mirties. Gretinami vaizdiniai skiriasi, tačiau mažinant distanciją sueina lyg į vieną tašką, atsiremia į mirtį ir supanašėja: nuo šalto vandens simbolikos, juodos žemės, kieto akmens, griuvėsių, puvėsių, prieinama prie dar didesnį šiurpą ir įtampą keliančių vaizdinių – kruvino kūdikio, plyštančios mėsos, žaizdoto tėvo, šventos dvasios ir alkanos mirties įvaizdžių. Per tokias asociacijas išsigrynina mirties prasmė – ji tarsi ta, kuri paaiškina patį gyvenimą: „sunkumų kilnotojas Valdas / <…> nukrito po ratais“  ir mirė, nes mėgo važinėti krovininiais traukiniais. Paralelės nusidriekia tarp „sunkumų“ ir „krovininiais“ (susiję su sunkiu, kilnojimu). Pagal tokį pat principą esama ir daugiau pavyzdžių: „mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot“, net ir kai buvo laidojamas, ežeru plaukę gulbės (mirtis ir šiuo atveju apeliuoja į žmogaus gyvenimą ir veiklą). Visų mirtimis, kurios yra gyvenimo išdava, nors jos ir labai skirtingos, ryškinamas mirties visuotinumas – S. Parulskio poezijoje miršta ne tik pavieniai žmonės, artimieji ir net nepažįstamieji, miršta ir abstrakcijos – šiuo atveju Dievo sūnus, taip pat ir tie, kurie mirti negali: namai, šventyklos, knygos, maldos, sėklos ir vaisiai ir net užuojauta („Subjektyvi kronika“). Paradokso principu („mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas“) poezijoje sudėliojami pagrindiniai prasminiai akcentai. Nepaneigiama tiesa yra tai, kad būdamas negyvas, negyvesnis jau ir būti negali, tačiau Sigito Parulskio poezijoje negyvumą galima paaiškinti pačiu gyvenimu, kuriame „velniškai tuščia / dieviškai neramu“ („Stovėjo už nugaros“). Vaizduojamasis gyvenimas tėra beprasmis, tuščias laikas, kur visi daiktai beverčiai, o mirtis lyg atsvara – vienintelė prasminga visos būties forma:

potvynio kraujas mieste        laikas nieko nerasti
gamtoje ir gyslose ūžia        laikas nesigailėti praradus
pro šalį traukinys
pučia į tuštumą

(„Prarasto laiko parodija“)

Galima drąsiai teigti, kad S. Parulskio rodoma mirtis yra viena iš būties formų. Kaip teigia Arūnas Sverdiolas: „Žmogaus egzistencija – tai būtis – myriop. Kitaip tariant, mirtis yra vidinė paties gyvenimo galimybė, štai – būtis sąrangos dalis.“ Be to, ji dar ir veikianti eilėraščių dalyvė. Mirtis dažnai pakylėjama iki tokio lygmens, kada jai jau galima suteikti gyvybiškumo ženklų – ji ir „švari“ ir „alkana gyvybės sočios“. Taigi „Mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis; mirtis nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė.“  Kai mirtis tampa teisėta gyvenimo dalyve, gyvenimas virsta nykimo procesu: pasaulyje nerandama šventumo, atsvaros įsitikinimams ir prasmingai elgsenai. Gyvenimą be progreso mirimo procesu paverčia pats žmogus, nors jis tėra laikinė būtybė:

po karo mudu su tėvu
prisirinkome daugybę rankos
plaštakų:
kad vinių galvos nesmegtų
skiedrų stogas jau buvo sudegęs    kiaurai

o kalant šiferiu – nuolat banguojančia
medžiaga – reikia ką nors padėti

(„Tarpininkai“)

Su lig mirtimi niekas nesibaigia, ji pratęsiama begalybėje ir amžinybėje, kur nesama jokių ribų („amžinybė, tavo tikroji, tavo / antroji, paskutinioji / sutrikęs, pakrantėje, kurortiniame atviruke / nedrįstantis krustelėti, o veidas, o / mina!“), net laikas bejėgis jai priešintis. Tačiau žmogus atvirkščiai – visa kas baugina – yra įdomu ir traukia pažinti („aš mėgstu kapines – mirties baimė / skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne / bėgti tolyn“). Pažinti mirtį – tai prie jos prisiliesti, ją matyti arba dar geriau – ją išgyventi. Ji neišvengiama, kaip pats gyvenimas:

pilni laukai mirties, o sniegas baltas
nuo kapo žvakės gundanti akis tau mirksi
atėjus nakčiai gult nenori, rytui – keltis
ir niekaip negali priprast – tu mirsi <…>

ištiesti nori ranką? amžinybei?
Dar neskubėk. Kai reiks – ištiesi kojas <…>

(„Vėlinių“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temo

Ideografija (I dalis)

IDEOGRAFIJA – tai toks raštas, kai atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvoką.

Egiptiečių, šumerų ir kinų ideogramų pavyzdžiai:

ideografijaŠumerų raštas buvo naudojamas P. Mesopotamijoje, senovės Egipte.

hetitu-ideogramos1Hetitų ideogramos naudotos II tūkstantmetyje pr. Kr. Jų raštą iššifravo Groznas. Tokio pobūdžio raštas naudotas Mažojoje Azijoje, kur šiandien yra Turkija.

seniausias-kinu-rastasTai seniausio kinų rašto pavyzdys. Šis raštas vartotas Kinijoje ir Japonijoje.

kinu-rastas1Kinų rašto ženklų sistema.

Juodo granito statula siekia 87 cm. Įrašas mena 1490 metus pr. Kr.

statula

_______________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (I dalis)
Fonografija (II dalis)
Fonografija (III dalis)