Lietuvių kalba ir literatūra

Gajus Julijus Cezaris

II—I a. pr. m. e. Roma pergyveno neramų laikotarpį. Romėnai kariavo: prisijungė didžiules Viduržemio jūros pakrančių sritis, buvo sugriauta Kartagina, užkariauta Graikija, Makedonija, o Ispanija tapo provincija. Bet taip pat prieštaravimų būta ir politiniame gyvenime: prasidėjo vergų sukilimai Italijoje, žemesnieji sluoksniai kovojo su aristokratija, sujudo pavergtos tautos, gentys ir tautelės. Taigi, prieita išvados, kad Romai reikia stiprinti valdžią, gal net įvesti diktatūrą. Ir štai čia kariniais gabumais visus pranoko Cezaris.

Gajus Julijus Cezaris (100 m. pr. Kr. – buvo nužudytas 44 m. pr. Kr.) – tai vienas garsesniųjų istorijos žmonių – žinomas karvedys, politikas ir literatas. Cezaris buvo kilęs iš senos patricijų Julijų giminės. Kai jam tebuvo penkiolika metų, mirė jo tėvas, tačiau tai nesutrukdė Cezariui gauti gerą išsilavinimą ir dar jaunystėje įsijungti į politinį gyvenimą. Politinę karjerą jis pradėjo 78 – aisiais metais pr. Kr. 84 metais šeimos draugų padedamas buvo išrinktas Jupiterio žyniu, vėliau dalyvavo kare, o po jo buvo paskirtas mokesčių išieškotoju. 65 m. pr. Kr. Cezaris vedė, tapo edilu – miesto magistratu (panašiais kaip dabar meras), be to jam dar atiteko ir iždo apsauga. Vėliau buvo išrinktas pontifiku – šventiku. Kai buvo teisiamas Katilina, Cezaris siekė, kad nebūtų skirta mirties bausmė. 59 m. pr. Kr. Cezaris išrinktas konsulu su Pompėjumi ir Krasu sudarė pirmą triumviratą, tada, beje, ir trečią kartą vedė. Dar vėliau vadovavo kariuomenei, kuri užgrobė visą Graikiją, o 49 m. pr. Kr. perėjo Rubikoną ir pradėjo karą tarp Galijos ir Italijos. Taip Cezaris sutriuškino Pompėjų, Kleopatrą padarė Egipto valdove ir juodu susilaukė sūnaus. 45 m. pr. Kr. sutriuškino ir Pompėjaus sūnų bei tapo Romos imperijos valdovu, turiunčiu neribotas galias, tad buvo paskelbtas diktatoriumi iki gyvos galvos. Vos spėjęs pakeisti kalendorių, įvykdyti kelias santvarkas, suteikti pilietybių, kai 44 m. pr. Kr. senato posėdžio metu buvo nužudytas. Po mirties jam suteiktas dieviškojo Julijaus vardas.

Užkariavęs Galiją Cezaris parašė knygas „Pilietinio karo užrašai” ir „Galų karo užrašai”, kurios ilgai buvo laikomos literatūros klasika. Išliko septynios „Galų karo užrašų“ ir trys „Pilietinio karo užrašų“ knygos.

„Galų karo užrašuose“ Cezaris pasakoja apie savo karines operacijas ir apie žygius į Germaniją ir Britaniją. Kiekviena knyga skirta vienerių metų įvykiams nuo 58 iki 52 m. pr. Kr. aprašyti. Cezario veiksmai Galijoje patiko ne visiems, todėl šis veikalas turėjo pateisinti Cezario veiksmus ir paaiškinti žmonėms tuos įvykius. Tai lyg savotiškas viso žygio kementaras. Cezaris pasakodamas remiasi gerai suprantamais politiniais ir religiniais argumentais, pabrėžia, kad faktai nėra iškraipyti, kad jis nemeluoja, tačiau jis nutyli tai, ką pasakoti yra neparanku, kas jam nenaudinga.

Po Cezario mirties prasidėjo kova dėl valdžios, kurią laimėjo Cezario įsūnis Oktavianas. Jis pasivadino Augustu ir nuo 30 m. pr. m. e. tapo pirmuoju imperatoriumi. Taip žlugo senoji romėnų respublika.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Salustijus Krispas
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Kvintas Horacijus Flakas

Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

I a. pr. Kr. – tai romėnų literatūros aukso amžius. Ši epocha dar vadinama Cicerono epocha. Šiuo laikotarpiu vyko karai, o politiniu atžvilgiu tai buvo įtemptas metas, tačiau tai netrukdė suklestėti prozai. Pirmojoje amžiaus pusėje buvo sukurta žymių poezijos kūrinių (Katulas, Lukrecijus), suklestėjo proza (Ciceronas, Cezaris), formavosi literatūrinė kalba ir literatūros stilių samprata. Amžiaus antroji pusė buvo poezijos klestėjimo laikotarpis (Vergilijus, Horacijus, vėliau Ovidijus).

Markas Tulijus Ciceronas (apie 106 m. pr. m. e. – 43 m. pr. m. e. buvo nužudytas) – oratorius, politikas, filosofas. Ciceronas buvo kilęs iš raitelių luomo, garsios ir turtingos šeimos, užaugęs įgijo klasikinį išsilavinimą (retorikos, teisės ir filosofijos). Norėdamas patikrinti įgytas filosofijos žinias, 79 – 77 metais išvyko į Graikiją, o 63 m. pr. Kr. buvo išrinktas konsulu ir pasižymėjo Katilinos sąmokslo atskleidimu (Katilina rezgė sąmokslą prieš valstybę). Visa tai 60 – aisiais metais atsigręžė prieš Ciceroną: prieš jį ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininkai, o jis buvo apkaltintas nešvariu sąmokslo likvidavimu ir ištremtas. Tremtyje Ciceronas rašė laiškus, graikiškus dialogus, o po metų, kai jam buvo leista grįžti, jis parvyko į Romą, kur buvo iškilmingai sutiktas. Įsivėlus į politinius ginčus, 43 m. pr. Kr. Ciceronui nukirsta galva.

Cicerono palikimas – tai 58 kalbos: 4 kalbos prieš Katiliną, 5 kalbos prieš Verį, 14 kalbų prieš Antonijų (filipikos), kalba už Cėlijų, kalba už Milona ir kitos. Daugelis Cicerono kalbų buvo pirmiau pasakytos, o tik vėliau užrašytos. Išliko ir 19 retorikos traktatų: trys dialogų veikalai apie oratorių – „Apie oratorių” (teigia, kad oratorius turi būti toks išsilavinęs, kad panašėtų į vaikščiojančią enciklopediją); traktatai politikos, filosofijos ir kitais klausimais: „Brutas“, „Oratorius“, „Stoikų paradoksai“, „Apie gėrio ir blogio ribas“, „Apie dievų prigimtį“, „Apie likimą“, „Akademikų mokymas“, „Apie valstybę“, „Tuskumo pašnekesiai“, „Apie senatvę“, „Apie teises“, „Apie pareigas“, „Apie draugystę“ ir kiti.

Kalbose pastebimas sekimas graikų oratoriais. Jų kalba lakoniška, būdingi trumpi sakiniai, daug dėmesio skiriama periodui (Isokrato išradimas). Cicerono periodui būdingas patosas, įtaiga, nes nemaža dėmesio skirta nuotaikos išreiškimui, itin didelis dėmesys sutelktas į pradžią ir pabaigą. Nevengiama ir plūstis, pabarti necenzūriniais žodžiais.

Prie viso to dar priskiriami apie 800 laiškų, parašytų tremtyje ir teikiančių žinių apie Romos pilietinę karų epochą. Laiškams kiek būdingas buitinis stilius, žaismingumas, juose gan žaviai išryškėja Cicerono ydos ir charakteris. Kaip filosofas, Ciceronas vertinamas kritiškai: jis nesilaikė nuoseklios sistemos. Laiškuose daug dėmesio yra skiriama etikai, moralei, politikai, filosofijai ir teisei. Ciceronas nagrinėja valstybės valdymo formas. Pasak jo, visos trys valdymo formos netobulos ir negeriausios, aukso viduriukas galėtų būti tik monarchinių, aristokratinių ir demokratinių elementų sąveika.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Retorika
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Klasikinis graikų literatūros periodas

Mokymo organizavimo formos

Žodis „forma“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia išvaizdą, pavidalą. Mokymo organizavimo forma kaip didaktinė kategorija – tai išorinė mokymo proceso struktūra. Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis, kurios priklauso nuo to, koks yra mokinių skaičius, amžius, koks mokomasis dalykas, kokia socialinė aplinka, taip pat priklauso nuo laiko, skirto pamokai ir, žinoma, mokytojo kompetencijos.

Mokymo organizavimo formos – tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Pagrindinės mokymo organizavimo formos yra:

1. pamoka;
2. popamokinė veikla;
3. pamoka – paskaita;
4. ekskursija;
5. seminarai;
6. laboratorinė pamoka;
7. konkursai;
8. olimpiados;
9. sporto šventės;
10. viktorinos;
11. renginiai – šventės;
12. diskusijos;
13. susitikimai su rašytojais;
14. kita.

Mokymo organizavimo formų yra įvairių, tačiau pamoka lieka pagrindine mokymo organizavimo forma. Pamoką kaip mokymo organizavimo formą teoriškai pagrindė ir pritaikė čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis XVII a. (1592 – 1670 m.).

PAMOKOS RAIDA. J. A. Komenskis pasiūlė visuotinį šešiamečių mokymą keturiomis pakopomis, kurių kiekviena truktų po šešerius metus:

1. motinos mokykla (nuo gimimo ik šešerių metų);
2. gimtosios kalbos mokymas (nuo 6 -12 metų vaikams);
3. lotynų kalbos mokykla (12-18 metų vaikams);
4. akademija (18 – 24 metų).

Pirmosios dvi pakopos buvo privalomos. Kadangi mokytojų buvo mažai, o mokinių daug, tai vyko visuotinis mokymas – vienas mokytojas turėjęs mokyti po 300 mokinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymosi veiksniai
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymo proceso grandys
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Mokymo metodai

Metodas – tai graikų kalbos žodis, reiškiantis planingą tiesos suradimo kelią. Jis grindžiamas empiriniu tyrinėjimu bei loginiu protavimu. Juo siekiama tam tikro tikslo sprendžiant pažintinius ir praktinius uždavinius.

Mokymo metodas – tai specialusis ugdomosios veiklos būdas mokymo procese. Mokymo metodus parenka mokytojas, atsižvelgdamas į dalyką, į konkrečią temą, mokinių amžių, klasės aplinką ir savo asmenines savybes.

Mokytojas, naudodamas įvairius mokymo metodus, tampa tarpininku tarp žmonijos patirties ir mokinio patirties. Jo uždavinys – taikyti tokius mokymo metodus, kurie padėtų mokiniui įgyti visuomeninę patirtį. Mokymo metodai – tai mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių ir lavinti savo sugebėjimus.

Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl mokymo metodų klasifikacijos, nes mokymo metodai gali būti klasifikuojami pagal skirtingus kriterijus. Pats populiariausias – pagal žinių šaltinį. Juo gali būti vaizdas, garsas (žodis), praktinė veikla. Pagal žinių šaltinį mokymo metodai skirstomi į vaizdinius, žodinius ir praktinius.

Žodiniais metodais gali būti pasakojimas, aiškinimas, dialogas, diskusija, paskaita ir kita.

Vaizdiniais metodas skiriami demonstravimas, stebėjimas, skaidrės, plakatai, žemėlapiai, herbarai ir t.t.

Praktiniai metodai – tai pratimai žodžiu ir raštu, praktiniai darbai, laboratoriniai darbai ir t.t.

Metodus galima klasifikuoti remiantis ir jų apibendrinimų lygiu:

1. pagal išorinius mokytojo ir mokinio veiklos požymius atskirų veiksmų lygiu;
2. pagal mokymo dalykų specifiką – dalykų mokymo metodikų lygiu.

Galima metodus klasifikuoti pagal mokymo proceso etapus arba grandis, tada tai bus dalykiniu didaktiniu lygiu. Mokymo metodai gali būti klasifikuojami ir istoriniu mokymo proceso raidos principu:

1.   Žodiniai – knyginiai metodai;
2.   Vaizdiniai – daiktiniai metodai;
3.   Praktiniai – laboratoriniai metodai;
4.   Iliustraciniai – tiriamieji metodai.

Remiantis istoriškai susiformavusiomis kryptimis, galima įžvelgti ir tokią mokymo metodų tobulinimo bei plėtojimosi tendenciją, kai einama nuo žodinių prie praktinių arba nuo praktinių prie kūrybiškumą ir savarankiškumą ugdančių metodų.

Skiriamos trys mokymo metodų grupės: informaciniai, operaciniai ir kūrybiniai metodai (žr. pav.).

Informaciniai metodai – tai didaktinių veiksmų bei būdų sistema, kuri teikia mokiniams mokslo, technikos, gamybos, meno ir kitų dalykų pagrindines žinias ir jas įtvirtina. Skiriami teikiamieji ir atgaminamieji metodai.

Operacinių metodų esmę sudaro mokytojo organizuojama veikla su įgytomis žiniomis. Šie metodai moksleivius moko veiklos būdų, o jų efektyvumą lemia tinkamas pratimų parinkimas, jų sistemos sudarymas ir veiklos instrukcijų parengimas.

Kūrybinių metodų esmė – atrasti nauja. Nauju laikoma visa tai, ką mokinys pats savarankiškai atranda ir savarankiškai padaro.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)

Prijungiamųjų sakinių klasifikacija buvo sukurta gana vėlai, paskelbta 1972 metais „Baltisticos“ žurnale aštunto tomo pirmame sąsiuvinyje. Klasifikacijos sudarytojas – Vytautas Ambrazas. Savo straipsnyje jis apėmė ne tik šalutinius dėmenis, bet ir pagrindinius. Ambrazas į prijungiamojo sakinio dėmenų sąveiką žiūrėjo kaip į pagrindinį ir šalutinį dėmenis. Pasirodo, kad vieni šalutiniai dėmenys ypač reikalingi kuriam nors pagrindinio dėmens žodžiui (ypač tariniui), tiksliau, jie reikalingi kaip valentiniai partneriai. Be jų pagrindinis dėmuo atrodo neužbaigtas gramatiškai. Buvo atskirta ir kita rūšis, kurioje pasirodė, jog šalutiniai dėmenys gramatiškai nėra būtini pagrindinio dėmens žodžiams, kad ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens silpnesnis.

Iš straipsnio akivaizdus dar vienas autoriaus nepasakomas dalykas: stipresnis ar silpnesnis šalutinio dėmens ryšys su pagrindiniu yra susijęs su šalutinių dėmenų rūšimis. Pirmojo tipo prijungiamojo sakinio dėmenis Ambrazas pavadino funkcinio prijungimo sakiniais, o antrojo tipo prijungiamąjį sakinį vadino semantinio prijungimo sakiniu. Tas sakinių skirstymas yra išdėstytas Ambrazo akademinės sintaksės užrašuose 1972 m. antrame gramatikos tome ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne.

Pasirodė, kad V. Ambrazo prijungiamųjų sakinių skirstymas teoriškai tvirtai pamatuotas, bet skirstymas į „funkcinis“ ir „semantinis“ apima tik tokius sakinius, kur yra vienas pagrindinis ir vienas šalutinis dėmuo. Tačiau mūsų kalboje yra tokių sakinių, kurie turi kelis ar daugiau šalutinius dėmenis.

1976 metų gramatikoje skirstymas buvo papildytas (atskirai aptarti prijungiamieji sakiniai, kur yra ne vienas šalutinis dėmuo).

Vitas Labutis sintaksės vadovėlyje, sekdamas Ambrazu, pateikė savitą ir gana painią prijungiamųjų sakinių klasifikaciją. Analizė parodė, kad Labutis rėmėsi rusų sintaksininkės Belošakovos klasifikacija.

Kai yra vienas šalutinis sakinys, skiriamos tokios jo rūšys:

Aiškinamo prijungimo: „Jis norėjo išgirsti, ką Kalėdų naktį šneka arkliai.“
Nusakomo prijungimo: „Šulinys buvo toks gilus, kad jo dugno nebuvo matyti.“
Pažymimojo prijungimo: „koks kirtėjas, toks ir kirvis.“
Semantinio prijungimo laiko: „Kai darbininkai keliasi kulti, motina keliasi pusryčių virti.“
Semantinio prijungimo vietos: „Kur kraujas tiško, ten rožė pražydo.“
Semantinio prijungimo būdo: „Klausė pilis upelio čiurlenimo, kaip klauso vyras mažo vaiko.“
Semantinio prijungimo priežasties: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“
Semantinio prijungimo sąlygos: „Šile būna tylu ir ramu, jei vėjo nebūna.“
Semantinio prijungimo nuolaidos: „Nors aš mergausiu, tu kitos negausi.“
Semantinio prijungimo tikslo: „Ėmė kasinėti griovelius, kad vanduo greičiau nutekėtų.“
Semantinio prijungimo pridurtiniai: „Svainis dėvėjo skrybėlę, kas jam labai netiko.“

Semantinio prijungimo pridurtiniai sakiniai dar skirstomi į:

• tiesioginio prijungimo sakinius – tai tokie, kur šalutiniai dėmenys tiesiogiai prijungiami prie pagrindinio: „Kai du ožiai ant liepto susitinka, į vandenį įkrinta tas, kurio ragai kliba.“

• laipsniškojo prijungimo – kai šalutinis dėmuo jungiamas ne prie pagrindinio, o prie šalutinio dėmens: „Paklausykite manęs senio, kurio klausė seniai, kai aš jaunas buvau.“

• kombinuotojo prijungimo – kai yra ir tiesioginis, ir laipsniškas prijungimas; „Kaip žvejai paskui suvokė, kaip jie buvo apgauti, tai privertė pirkėją prisipažinti, už kiek jis yra žuvis pardavęs.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai