Lietuvių kalba ir literatūra

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro du ar daugiau predikatinių (gramatinių) centrų. Tai bicentriškas, policentriškas sakinys.

Probleminiais sakiniais galima laikyti:

1. kai yra konstrukcija, pagal formą atitinkanti šalutinį prijungiamąjį sakinio dėmenį, kuris yra sustabarėjęs:

„Nėra ko ilgai gaišuoti.“
„Nėra, kas valgo.“

Tokias konstrukcijas reikia laikyti sakinio dalių atitikmenimis, o ne sakinio dėmenimis.

2. Yra ir raiškesnių šnekamosios kalbos konstrukcijų, kurios labai artimos prijungiamiesiems sakiniams. Bet jei jos sustabarėjusios, tada tai vientisiniai sakiniai:

„Eik, kur nori.“
„Gali belstis, kiek gali.“
„Turiu, ką papasakoti.“

3. Pagrindinis dėmuo yra mąstymo, kalbėjimo veiksmažodis:

„Svarstau, ką pasakyti.“ (Sudėtinis prijungiamasis sakinys).

Du sakinius į vieną jungia baigtinė intonacija. Sudėtinis sakinys yra polisemiškas.

Probleminiai atvejai yra ir tada, kai randasi tam tikrų priežasčių, verčiančių abejoti, ar sakinys sudėtinis, pavyzdžiui:

1. sakinio žodžius, besigrupuojančius apie du centrus, gali sieti viena antrininkė sakinio dalis (papildinys, aplinkybė, rečiau pažyminys):

„Joniukui spurdėjo širdelė krūtinėje / ir sausos duonos kąsnelis sustodavo gomuryje.“ (Jonukui spurdėjo / Jonukui sustodavo)

2. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo vienarūšiškumo santykiu susijęs su paprasta sakinio dalimi:

„Skrodskis žinojo apie metines / ir koks pavojus jam gresia iš Pranaičio.“

3. Yra tokių trumpų sakinių, kuriuos sudaro nedaug išplėsti beasmeniai veiksmažodžiai (vadinasi, sakinys vienanaris):

„Sninga ir lyja.“

Pridėtiniai žodžiai „sniegas sninga“ ir „lietus lyja“ yra pridėti pagal tipiškiausią dvinarių sakinių požymį. Jei laikomės verbacentristinės krypties ir pirmenybę suteikiam tariniui, vadinasi, tarinys susijęs su kitu veiksniu.

Esama dviejų sudėtinių sakinių klasifikacijų: senosios ir dabartinės / naujosios klasifikacijos. Pagal senąją klasifikaciją sudėtiniai sakiniai pagal dėmenų pereinamumą / nepereinamumą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, o šie dar į jungtukinius ir bejungtukius (pav.:):

Šios klasifikacijos jau nėra. Dabar naudojama naujoji klasifikacija, kuri paremta ne prasminiu, o formaliuoju gramatiniu kriterijumi. Jungtukiniai sakiniai pagal jungtukus skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Sujungiamaisiais sakiniais vadinami tokie, kurių dėmenys sujungiami sujungiamaisiais jungtukais: ar…ar, čia…čia, ir…ir, nei… nei, tai… tai, ne tik, bet ir, tačiau, tik, dėl to, todėl, užtai, užtat…. Sujungiamųjų sakinių dėmenys yra panašiausi į vientisinius sakinius, nes yra savarankiškiausi, visiškai užbaigti, o dažno sudėtinio sakinio dėmenys gali būti pateikti kaip atskiri vientisiniai sakiniai.

Smulkiau sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukų semantinius tipus:

• paremiamieji – gali būti sudaryti su kartojamaisiais jungtukais („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“, „Ir vėjas pūtė, ir medžiai ūžė, ir motulė gailiai verkė.“);
• priešinamieji: „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“;
• skiriamųjų sakinių dėmenys jungiami vieniniais arba sudėtiniais jungtukais;
• paremiamojo – sujungiamojo sakinio dėmenys sujungti jungtukais: tai, per tai, už tai… („Venta pavasarį plačiai ištvinsta, per tai ir pievos būna šlapios.“)

Prijungiamieji sakiniai. Jie artimiausi vientisiniams sakiniams todėl, kad jų šalutinis dėmuo atstoja kokią nors sakinio dalį ar sakinio dalies komponentą. Retransformacijos būdu prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti paverstas paprasta sakinio dalimi:

„Medis, kuris braška, nelūžta. => Braškantis medis nelūžta.“

Prijungiamasis sakinys artimas vientisiniam sakiniui.

Ilgą laiką lietuvių sintaksėje prijungiamieji sakiniai nebuvo suklasifikuoti, nebuvo nustatytos tų sakinių rūšys (tipai). Senosiose sintaksėse šalutiniai sakiniai būdavo skirstomi pagal antrininkių sakinio dalių pavadinimus ir tiesiog aprašinėjami. Tas skirstymas nėra sudėtingas. Nuo 1976 metų įvestas šalutinis predikatinis dėmuo. Tą rodo jungtukai (kas – veiksnio, kuris – pažyminio, kas, ko – papildinio, kur – vietos, kada – laiko, kaip – būdo, nors – nuolaidos ir t.t).

Vienas problemiškiausių dalykų – šalutinio tarinio predikatinio dėmens pažinimas. Šalutinio tarinio dėmuo neturi savito jungtuko, jis dažniausiai jungiamas įvardžiais koks / kokia (kad) ir dėl to jungtuko nebuvimo predikatiniai dėmenys palaikomi kitais dėmenimis.

Šalutiniais tarinio dėmenimis vadinami tokie dėmenys, kurie prijungiami prie sudėtinio tarinio vardinės dalies ir tą vardinę dalį paaiškina:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.”, „Man skauda galvą.”);
su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.”).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Mokymo proceso grandys

Norint, kad žinios būtų kokybiškai perimtos, turi būti nuosekliai laikomasi kelių mokymosi etapų.

Pirmasis etapas yra parengimas. Parengimas trunka ne ilgiau kaip 3-4 minutės. Jo tikslas – pažadinti mokinių motyvaciją, sukoncentruoti jų dėmesį, parengti mokymosi stimulus. Svarbu taip mokinius nuteikti darbui, kad jie susidomėtų būsima veikla. Galima supažindinti juos su nauja pamokos tema, tikslais, medžiagos perteikimo būdu; galima leisti peržvelgti vadovėlio medžiagą (kai su nauja medžiaga mokiniai bus supažindinami pokalbio metu); galima mokiniams akcentuoti, kodėl svarbi ši tema, kur jie gyvenime panaudos žinias, kokiose veiklose ar dalykuose.

Mokytojas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes, galvoja ir parenka atitinkamus metodus, juos derina prie dalyko ir prie temos, taip pat prie mokinių amžiaus. Parengimo etape galima pakartoti, kas jau yra žinoma.

Antrasis etapas – suvokimas. Tai pats trumpiausias mokymo proceso etapas, trunkantis vos keliolika sekundžių. Tuo momentu, kai kažkas pasakoma, parodoma, suvokiamas objekto visumos vaizdas (kai mokinio jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai).

Dar vėliau ateina supratimas. Kai kurie didaktai suvokimo neatskiria nuo supratimo. Supratimas – tai mokymo procesas ir rezultatas, tai ilgiausia grandis, trunkanti iki 20 minučių. Mokytojas perteikia naują medžiagą, mokiniai savarankiškai dirba. Mokytojas taiko įvairius metodus, derina kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą.

Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tai, ką mokinys skaitė, prisimena 10 %, ką išgirdo – 20 %, k1 stebėjo – 30 %, ką matė ir kartu girdėjo – 50 %, ką kalbėjo ir svarstė – net 70 %, o tai, ką pats kalbėjo ir dar praktiškai atliko – apie 90 %.

Priešpaskutinis mokymo proceso etapas – įtvirtinimas. Tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Jis įvyksta, kai mokinys supranta medžiagą. Įtvirtinimo etape gali būti naudojami įvairūs darbo būdai:

kartojama;
skiriamos užduotys, pratimai. Užduotys gali būti individualios, kolektyvinės ir grupinės. Kartojimas turi būti sąmoningas, o kartoti reikia visada laikantis tos pačios sekos, kuria žinios ir buvo pateiktos. Kartoti reikia tik akcentuojant pačius svarbiausius dalykus. Šiame etape susiformuoja įgūdžiai. Optimalus kartojimo laikas apie 10 minučių.

Paskutinis etapas yra mokymosi rezultatų taikymas – tai žinių taikymas praktikoje. Žinių tikrinimas galimas tik pamokos pabaigoje (apie 10 minučių). Taip pat galima pakartoti tai, ką mokiniai mokėsi per pamoką, gali būti, kad ne visi viską suprato.

Taigi, aptarus mokymo proceso grandis, pamoką galima įsivaizduoti kaip obuolį:

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymosi veiksniai
Mokymo metodai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Mokymasis ir pažinimas

Mokymasis – tai viena iš pažinimo rūšių, tačiau skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Mokymosi procese mokiniai eina nuo nežinojimo prie žinojimo, arba nuo neišsamaus žinojimo prie išsamesnio ir išsamaus žinojimo. Paprastai mokymo procese būna stebėjimas, jutiminis suvokimas, dar toliau – abstraktus mąstymas, ir galiausiai – praktika. Čia lemiamą reikšmę vaidina besimokančiojo pojūčiai. Per pojūčius atsiranda ryšys tarp sąmonės ir objektyvios tikrovės.

Galima teigti, kad pažinimo dėsningumai sudaro mokymosi dėsningumų pagrindą.

Mokymasis – specifinis procesas, specifinis pažinimas, ir čia pakopos gali keistis vietomis. Taip atsitinka, kai mokymosi procesui vadovauja mokytojas, mokymosi procese naudojamasi naujomis pažinimo priemonėmis ir metodais, taip pat naudojamasi mokinio asmenine patirtimi.

Peršasi išvada, kad pažinimas ir mokymasis yra ne tas pats reiškinys.

Visų pirma, pažinimo procese žmogus randa nežinomų faktų, naujų dėsningumų, ryšių, t.y. plėtojama visuomeninė patirtis, o mokymo procese mokinys perima žinias, kurios mokslui jau buvo žinomos, perima apibendrintą visuomeninę patirtį.

Antra, pažinimo procese nagrinėjami visi faktai, o mokyme – tik tipiški. Jie moksleiviui perduodami atsižvelgiant į amžiaus ypatybes akcentuojant tai, kas yra svarbiausia.

Trečia, pažinimo procesas yra ilgas ieškojimo ir pažinimo kelias, savarankiškas procesas, o mokymas yra trumpesnis ir lengvesnis procesas.

Galiausiai, pažinimo procese tiesos šaltiniu paprastai yra praktika, o mokymosi procese – ne visada.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka