Žyma: poezija

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)

Liutauras Degėsys. Liutauro Degėsio poezija sentimentali, nepaprastai grakšti eilėraščio forma, lengvas, melodingai plaukiantis žodis. Eilėraščiai perteikia nuotaiką ir atveria paslaptį „mažam nuliūdusiam žmogui“.

Autoriaus eilėraštis artimas romansui – jis ramus, eilutėse nėra vietos triukšmui. Santykis su gamta asociatyvus, o vaikai jo eilėraštyje išgyvena praeinamumo, laikinumo būsenas. Jo poezija – tai ilgesio, susimąstymo, vienatvės, liūdesio, melancholiškų nuotaikų rinkinys. Jausena perteikiama rudens, violetinių raganų, žiemos, vėjo, liūčių, voratinklių įvaizdžiais.

Degėsys kuria ir impresionistines daineles: „Dainelė apie uodo dantį“, „Dainelė apie šimtakojį“. Literatūrologė Neringa Mikalauskienė rašė: „Liutauro Degėsio eilėraščių stiprybė – žaismingumas, dinamizmas, keblios komiškos situacijos, į kurias patenka veikėjai, – žinok, pavyzdžiui, kad gudrus, ką Šimtakojis sveikindamasis paduotų – ranką ar koją ir… švelni romantika, kai baltai žydint alyvoms pro šalį lėtai praplasnoja Vabalas piktai styrančiais ūsais – dar vienas lietuviškojo nonsenso pavyzdys.” Dainelės savo forma ir poetine išmone yra artimos Sigito Gedos eilėraščiams. Jose žaidžiama absurdiškomis situacijomis, o grožis siejamas su ilgesiu ir liūdesiu. Sapnas, svajonė – tai natūrali subjekto būsena.

Meditacinė jausena, susimąstymas, intelektualumo intonacijos būdingos Valdemarui Kukului. Priešingai Degutytei, jo meditacija kyla ne iš vaiko žaidimo, o iš paties poeto  žaidimo su vaiku.

Pirmą rinkinį autorius išleido 1988 metais „Tamsos didžiulis katinas“ ir tik 2000 –aisiais  metais pasirodė dar viena knyga vaikams „Vėjo birbynė“, kurią sudaro vos pusė knygos naujų eilėraščių.

Valdemaras Kukulas vaikams nesiūlo bet ko, jis laikosi nuomonės, kad eilėraščių adresatas būtų ir vaikas, ir suaugęs žmogus. Jis priešina šiuos du pasaulius: vaikas pažadina suaugusiajam prisiminimus, kurie negrįžtamai likę praeityje. Vaikas į pasaulį žvelgia tokiom tyrom akim, kad net siela iš liūdnumo apsiverkia, o suaugusiojo siela jau tapus nešvari.

Balta spalva autoriaus eilėse – tai vaikystės spalva, kuri asocijuojasi su džiugesiu ir giedra. Visa kas balta – žaižaruoja, šviečia, tviska. Balti vaikai – tai linksmi vaikai. Visi kiti spalvų epitetai yra jausenos priešybė. Bedvasis pasaulis būtinai bus pilkas pasaulis.

Kukulas mėgsta paprastumo ir puošnumo kontrastą. Taupus eilėraščio žodis paprastai slepia gilią prasmę. Pavyzdys gali būti eilėraštis „Rasa“ kiekvienoje eilutėje talpinantis po vieną žodį. Tai lyg lašai.

Rasa

Tai ko,
Rasa,
Verki?
Vėsa

Žolių
Kasas
Užlies
Rasa.

Ir kaip
Neverki –
Tokia
Vėsa –

Maža
Rasa
Laukuos
Basa.

Pasaulis kuriamas iš vienatvės ir ilgesio tačiau niekas nenori būti vienas. Vienatvė lyriniam subjektui leidžia pamatyti kitokį pasaulį – skaidrų, neperregimą, nepaprastą. Grožį būtina įžvelgti liūdesyje. Žaidimas vyksta netikėtomis situacijomis, tad dažnai perteikiamas ir spontaniškas vaiko mąstymas. Be visa ko, Valdemaras Kukulas „moko“ vaikus, kaip reikėtų sodriai keiktis.

Septintajame dešimtmetyje vaikų literatūroje augmenijos ir gyvūnijos personifikacijoms suteikiama žmogaus charakterio bruožų. Įvairėja ritmika, aliteracija, refrenai, įsivyrauja asociaciniai vaizdai, sakinys tampa aforistiškas, stilius – ekspresyvus. Vaikų poezija perima visos poezijos kūrybinę patirtį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)

Tuo laikotarpiu kuria Janina Degutytė. Ji išleido nemažai eilėraščių rinkinių vaikams. Autorė sako: „Eilėraščio pradžia man – mintis, jausmas, vaizdas, visada sukelta emocija.” Gal todėl jos eilėraščių pavadinimuose dominuoja žodis saulė. Nepaisant to, nuolatinė lyrinio subjekto būsena – vienatvė. J. Degutytės eilėraščiams tinka tokios psichologinės lyrikos formulės kaip eilėraštis – išpažintis, eilėraštis – būsena.

Patyrinėkim eilėraštį „Laiškas“.

Laiškas

Mamai laiškus neša, tėčiui laiškus neša,
Tiktai man laiškelio niekas neparašo.

Aš labai norėčiau laiškininku būti.
Ir visiems, kas laukia, neščiau po laiškutį.

Kartais laiškas linksmas kaip lankos drugelis.
Kartais laiškas liūdnas kaip rasos lašelis.

Vaikas nori, būti laiškanešiu ir nešti visiems laiškus, kurie jų nelaukia. Tačiau skausmas ir džiaugsmas visada šalia. Jį išgyvena ne tik vaikai, bet ir gamta. Svarbi laiško – drugelio metafora – laikina, bet tai kartu ir amžinųjų vertybių paralelė.

Degutytės lyrikos subjektui gamtos paveikslai nėra tik dekoracija. Gamta neužgožia vaiko prigimties, jis susilieja su ja. Gamta yra vaiko būtis.

Eilėraštyje „Slėpynės“ vyksta visiškas susitapatinimas su gamta. Paslaptis – štai esminė lyrinio subjekto būsena: „Mano laivas“ – paslaptis – mano kelias“. Lyrinio subjekto fantazija beribė. Vaikas baltu laivu gali nuplaukti į stebuklų šalį, kuri labai artima E. T. A. Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ lėlių karalystei.
Degutytės eilėraštis gali priminti ir sūpuoklių žaidimą:

SŪPUOKLĖS

Supuosi, supuosi…
Sūpuoklės siūbuoja,
Lyg sparnas užburtas
Plasnoja, plasnoja.
Net užima kvapą,
Net vėjas pakyla,
Net supasi saulė
Virš mėlyno šilo.
Supuosi, supuosi, –
Apsvaigo galvutė…
Vai, supas ir supas
Padangėj saulutė…

Tas žaidimas įkūnija romantinės svajonės troškimą, veržimąsi į stebuklų šalį, kur neegzistuoja pilka kasdienybė. Vaiko žaidimo situacija perauga į poetinį žaidimą, kuris perteikiamas ir suaktyvinamas pasikartojančiais žodžiais, ritmine monotonija, užliūliuojančia adresatą ir atitinkančia supimo judesius. Bet pamažu vaizdas perauga į būseną, kas ir būdinga Degutytės poezijai.

Autorė dažname eilėraštyje pakylėtam pasauliui atskleisti renkasi žydros spalvos, rožių, smėlio pilies, balto laivo įvaizdžius. Lyrinis subjektas išsaugo viltį, tikėjimą, absoliutaus gyvenimo simbolį. Jos poezijoje daiktai, žaislai matuojami ne pagal materialią vertę, o pagal tai, kiek spėji prie jų priprasti. Degutytės poezijoje nėra susvetimėjimo. Vaikų pasaulis saugus. Į meditacinį eilėraštį neretai yra perkeliama pasakų stilistika.

Plaštakė

Man mamytė taip pasakė:
Jeigu gaudysiu plaštakę,
Ji paėmus mano rytą,
Nuplazdens į pievą kitą
Man palikus žalią žiogą.
Na, o jis plazdėt nemoka.
Griežia savo smuikeliu
Jam gražu ir man gražu.
Striksi po pievelę žalią,
Na, o man širdelę gelia,
Kad neturi jis sparnų
Kaip plaštakė dyvynų.
Nebauginsiu plaštakėlės,
Tegul jai dainuoja gėlės,
Tegul jai žiogelis groja,
O ji laisvėje plasnoja.

Eilėraštyje „Plaštakė“ lyrinis subjektas vejasi plaštakę, kurią neša saulės spinduliai. Vaikas žada pagauti plaštakę ne todėl, kad nori ją suspausti, bet todėl, kad kas nors pagautų ir jį – vaiką.

Grėsmės nuojauta poezijoje egzistuoja už eilėraščio ribų. Eilėraštyje „Vilkas ir voveraitė“ vilkas vejasi voveraitę, tačiau ją globoja ir saugo gamta. Miško pasaulis vieningas. Į meditacinį eilėraštį perkeliamas vaiko žaidimas su lėle. Tokiame eilėraštyje visada ryškus dienos ir nakties vaizdas. Su saule siejama šiluma, žydėjimas, gėris, mamos globa, o tamsos maža. Autorė kontrastus slopina. Vakaras – ramybės būsena, kai pavargęs nuo žaidimo vaikas ilsisi.

Psichologai teigia, kad vaikas pasaulį suvokia vizualiai, tad tai ir yra Degutytės eilėraščio pamatas. Eilėraštis tam tikra prasme – tai vaiko piešinys, susidedantis iš ryškių objektų, bet jie jungiasi į visumą. Pavyzdžiui, lyrinis subjektas eilėraštyje „Piešinys“ piešia namą, paukštį, saulę, vėją… Ir piešinyje telpa visas pasaulis. Degutytė dar į šį tekstą įterpia „Ir be galo ilgą kelią“.

Degutytės poezija išauga iš eilėraščio konkretybės, išsiveržia iš jos, pereina į minties nuojautą skaitytojo sąmonėje. Autorė skatina vaikus jausti ir susimąstyti.

Tokį kalbėjimą vaikų literatūroje pratęsia Liutauras Degėsys.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)

Filosofinė – poetinė pasaka sudėtinga, išsiskiria patraukliais siužetais, simbolinių detalių gausa, spalvingomis metaforomis ir siužetinėmis situacijomis, kurios rodo antrą erdvę – potekstę.

Janušas Korčakas – tai lenkų rašytojas ir gydytojas. Tikrasis Janušo Korčako vardas – Henrikas Holdšmitas. Jis gimė 1878 metais Lenkijoje inteligentiškoje, pasiturinčioje žydų šeimoje. Visą gyvenimą Henrikas Holdšmitas jautėsi esąs lenkas, tačiau atėjus laikui sąmoningai pasirinko tragišką žydo likimą (mirė 1942 m.).

Henriko tėvas buvo žinomas Varšuvos advokatas, tad vaikas augo be rūpesčių, kol vieną dieną šeimos maitintojas susirgo psichikos liga ir buvo paguldytas į ligoninę, iš kurios jis namo negrįžo. Tai buvo šeimos nuskurdimo priežastis. Paūgėjęs Henrikas vertėsi repetitoriaus paslaugomis, taip pat mokėsi medicinos. Baigęs mokslus pradėjo rašyti poeziją, publicistiką, prozą… kaip tik tada ir gimė mintis susigalvoti pseudonimą Janušas Korčakas.

Tapęs garsiu gydytoju praktiku Korčakas apsisprendė įgyvendinti savo mintis apie vaikų auklėjimą, tad 1908 m. įsitraukė į labdaringą organizaciją „Pagalba našlaičiams“. Būdamas 29 – erių metų apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams. Jis dirbo vaikų namuose, naktimis rašė pasakas vaikams ir knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiesiems: pedagoginė knyga suaugusiems „Kaip mylėti vaikus“, „Kai vėl būsiu mažas“.  Pasak Korčako, „vaikų meno kūrėjas turi ne nusileisti iki vaiko asmenybės lygio, o pakilti.“

Išskirtinai norėtųsi minėti Korčako pasaką vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“, parašytą 1923 metais. Tai graudi, eleginė pasaka, kurios bendriausia idėja – kilnumo, geranoriškumo tragizmas. Pasakos bruožai išoriškai nėra ryškūs, nes gan tikroviškai pavaizduotas vaiko vidaus pasaulis, pažiūros į žmogų, į gyvenimą, taip pat jausmai ir mintys. Tiesus, taurus, nuoširdus, teisingas Motiejuko siekimas pertvarkyti pasaulį. Ir vienatvė. Tačiau tai visgi yra pasaka, nes:

1. veiksmo laikas ir vieta nėra apibrėžti, nėra geografinių, istorinių konkretybių;
2. akivaizdus veikėjų neapibrėžtumas, abstraktūs vardai (Geltonasis Karalius ir kt.)
3. siužeto momentai nuspalvinami pasakiška spalva;
4. dominuoja svajonės išsipildymo principas;
5. svarbi pasakotojo „aš“ figūra – pasakotojo pozicija artima pasakos struktūrai, t.y. į pirmą planą iškeliami jausmai.

Pasaka sudaryta iš dviejų dalių, kurių antroji „Karalius Motiejukas – reformatorius“. Šioje pasakoje karalius susiduria su aplinkos veidmainyste, kurios akivaizdoje keliamas klausimas „ką padarius, kad visiems būtų gerai“. Galima sakyti, kad šis klausimas – tai raktas į tolimesnį idėjų pasaulį.

Pasakoje „Karalius Motiejukas negyvenamoje saloje“ filosofiniai apmąstymai dar ryškesni. Motiejukas rašo dienoraštį, norėdamas išlieti susikaupusias mintis, tačiau tai kelia tik liūdesį. Akivaizdu – pripažįstama, kad gyvenimas sunkus. Pasakos pabaiga dar gi ir tragiška – karalius Motiejukas žūsta. Apibendrinant galima sakyti, kad tai knyga apie gyvenimo sudėtingumą, pasaulio veidmainiškumą ir tai, kaip sunku jį perprasti ir valdyti. Knyga nukreipta prieš karą, pasisakoma už rasinę lygybę, keliamos socialinės lygybės nuostatos. Apskritai knyga įdomi kaip psichologinis – filosofinis romanas, kuriame apmąstymai kyla iš įvykių ir poelgių.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė – poetinė pasaka (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Meninė tiesa žodine išraiška turi atitikti ne tik akivaizdoje turimą dalykų padėtį, bet ir kalbančiojo subjekto sumanymą. Tada tenka pažvelgti ne tik į objektyvią tvirtinimo reikšmę: svarbu, ar žodžiai iš tikro išreiškia tai, ką menininkas turėjo galvoje.

Kiekviename žodinės išraiškos kūrinyje galima rasti keletą momentų arba veiksnių, kurie apsprendžia jo estetinę vertę. Pirmiausia – dalykinė reikšmė, tai yra tai, ką kūrėjas vaizduoja arba ką jis nurodo simboliniu būdu. Antra – raiškumas, tai yra nuotaika arba jausminis nusistatymas, ir jutimiškumas, kuris parodo visumą tų jutiminių įspūdžių, iš kurių susidaro vaizdas. Jutiminis pavidalas yra ir dalykinės reikšmės, ir jausminės išraiškos pamatas. Jausminė išraiška neatskiriamai su tuo susieta. Kiek kūrinys yra estetiškai vertingas, tiek jis ir raiškus, tačiau dalykinė reikšmė nėra būtina kūrinio estetinės vertės sąlyga.

Kūrinys gali estetiškai veikti ir nepriklausomai nuo siužeto, nuo to ką jis reiškia. Pavyzdžiui, poezijoje siužetas apsprendžia jutiminę kūrinio kompoziciją ne tiek aiškiais bei apibrėžtais dalykiniais vaizdais arba tiksliai išreikštomis mintimis, kiek jį persunkiančia nuotaika, susiliejančia su žodžio ritmu, skambumu. Prozoje kiekvienas posakis yra tikslus, ir šia prasme teisingas, jei jis nedviprasmiškai išreiškia kaip tik tą mintį arba sumanymą, kurį kalbantysis turi galvoje. Meninį sumanymą galima suvokti tiesiog iš paties kūrinio. Jis turėtų rodyte rodyti, kur kūrėjo užsimojimas buvo kaip tik toks, o ne kitoks. Jei iš paties kūrinio to matyti negalima, jei menininko sumanymui suvokti tenka griebtis pašalinių priemonių arba nurodymų, pavyzdžiui antraščių, žodinių paaiškinimų, tai meno kūrinys arba neišreiškia to, ką turėtų reikšti, arba kūrėjo užsimojimą realizuoja netobulai, neįtikinamai, kitaip sakant, nemeniškai. Tokiu atveju kūrinys yra estetiškai neraiškus ir nusikalsta meninei teisybei arba įtikimumui. Jeigu kūrinyje įsikūnija ne tas sumanymas, kurį perša siužetas, arba kurį jam priskiria pats menininkas, dar nereiškia, kad tą kūrinį galima vertinti neigiamai. Tai tiktai parodo, kad menininko kūryba iš tikro remiasi ne tuo sumanymu, kurį jis pats laiko savo kūrybos varikliu arba kurio galima būtų iš jos laukti, sprendžiant iš parinkto siužeto reikšmės. Tai, kas įkūnyta kūrinyje, gali nesutapti su sąmoningu kūrėjo sumanymu. Šiaip ar taip: visiems meno kūriniams taikytini Gėtės žodžiai, t.y. kad meno kūrinio prasmę apsprendžia vien tai, ką jis iš tikro vaizduoja arba reiškia.

Pats kūrinys turi įtikinamai atskleisti, kas jame yra vertingo ir originalaus. Svarbus ne kūrėjas ir jo sumanymas, o paties kūrinio raiškumas ir išreikštos nuotaikos tikrumas. Kūrinys  turėtų būti savarankiškas estetinės realybės darinys, pasižymintis savitais vidiniais ryšiais ir dėsningumais ir nepriklausyti nuo visokių išorinių pažintinių, loginių reikalavimų. Meno kūrinys neturi priverstinai išreikšti tiesą ar tikrovės pažinimo formą, nes meno kūriniai nėra loginiai teiginiai ir todėl negali būti vertinami kaip klaidingi. Meno kūrinio turinys – meninės išmonės produktas, fikcija. Kaip meninės išmonės išdava meno kūriniai neturi teiginių apie tikrovę prasmės, nėra objektyvūs tikrovės reiškinių atvaizdai, atspindžiai, kopijos ar modeliai, negali prieštarauti vienas kitam kaip skirtingos mokslo teorijos, aprašančios tam tikrą tikrovės reiškinių sritį. Teisingumo ar klaidingumo žymė, meno kūriniui, kaip meninės išmonės, fantazijos dariniui, tiesiogiai negali būti priskiriama.

Meno kūriniai – tai menininko sukurtas įsivaizduotas pasaulis ar forma, ir kol juos suvokiame kaip meninės išmonės produktus, tol neteikiame jiems realios tikrovės modelio, kopijos ar vaizdo prasmės. Bet jeigu meno kūrinius suvokiame kaip teiginius apie realią tikrovę, tai neigiame juos kaip meninės išmonės, fantazijos darinius, nes tikrovės reprezentacija gali būti laikomi tik tokie atvaizdai, kurie atkuria realius tikrovės reiškinius. Jei į meno kūrinį žiūrime kaip į meno kūrinį – tiesos ar klaidingumo klausimas neturi prasmės.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Meno santyki su tiesa
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Eilėraštis. Poetinė sintaksė.

Eilėraštis – tai nedidelės apimties eiliuotas kūrinys, kurio pagrindas – meninis vaizdas.  Meninis vaizdas – tai kūrinio prasmės ir raiškos vienovė.

Trumpai ir struktūriškai galima nurodyti, kas sudaro eilėraščio turinį:

1. Tema – pagrindinis vaizdavimo objektas, atsakantis į klausimą „kas“.
2. Problema – temos realizavimo būdai prasmių lygmenyje, tartum atsakantys į klausimus „kaip?“, „kodėl?“.
3. Lyrinis „aš“ – dvasinis poeto antrininkas / lyrinis herojus (tiksliai nurodytas žmogus) / lyrinis subjektas – eilėraščio kalbantysis, jaučiantysis, kurio likimines situacijas, išvaizdą galime puikiai įsivaizduoti.
4. Motyvas – pats mažiausias eilėraščio prasminis vienetas.

Eilėraščio forma – tai raiška:

1. Poetinė kalba (metalogija).
2. Kompozicija (erdvė, laikas, architektonikas ir t.t.)
3. Eilėdara.

Svarbu pabrėžti, kad lyrikoje visada yra tik vyksmas, o epikoje – veiksmas (vienas po kito sekantys įvykiai).

POETINĖ SINTAKSĖ

Poetinė sintaksė tyrinėja eilėraščių frazių struktūras ir jų estetinę prasmę.
Intonacija valdo mūsų kalbėjimą ir logiškai pabaigia mintį, todėl gramatikoje teigiama, kad sakinys – tai yra logiškai pabaigta mintis. Tuo tarpu lyrikoje mintys ne visada būna logiškai pabaigtos, tad poetinėje kalboje sakinio terminą pakeičia frazė. Poetinė kalba yra ritmiškai sutvarkyta kalba, todėl tam tikri intarpai, per kuriuos ištariamos frazės, yra vadinami ritminiais vienetais. Per ilgą poezijos gyvavimo laiką tarp frazių ir vienetų susiklostė tam tikri santykiai, rūšiai, kurie yra vadinami sintaksinėmis figūromis. Skiriamos tokios sintaksinės figūros:

1. Sintaksinis intonacinis paralelizmas;
2. Antitezė;
3. Perkėlimas;
4. Pakartojimas;
5. Nutylėjimas;
6. Emocinis vertinimas.

Sintaksinis intonacinis paralelizmas yra tada, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto semantiškai ir sintaksiškai panašios prasmės:

Pasvarstyk, antela, tykiai plaukiodama,
Pamąstyk, mergela, už manęs eidama.

Antitezė – atvirkštinė figūra paralelizmui. Antitezė, tai figūra, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto sintaksiškai ir semantiškai viena kitą paneigiančios frazės.

Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu. (J. Strielkūnas)

Perkėlimas – kai frazė ir ritminis vienetas nesutampa:

Užmigo žemė. Tik dangaus
negęsta akys sidabrinės. (Maironis)

Pakartojimas yra tada, kai kartojamos frazės. Galimi įvairūs pakartojimai, kurie atitinkamai vadinami:

Anafora – žodžiai kartojami ritminių frazių pradžioje:

Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę. (S.Nėris)

Epifora – žodžiai kartojami ritminių frazių pabaigoje:

Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos… (S. Nėris)

Simploka – kai tais pačiais žodžiais vienas ritminis vienetas baigiamas, o kitas pradedamas:

Dėl ko mudu liūdim prie aukšto kalnelio,
Prie aukšto kalnelio šią tamsią naktelę? (V.Mykolaitis-Putinas)

Polisindetonas – kartojami jungtukai ten, kur logiškai jų net nereikėtų:

Ir ežeras blizga, ir žiba rugienos,
Ir dangus balsvai mėlynuoja…  (K. Binkis)

Nutylėjimas – kai nebaigiama mintis. Galimas nutylėjimas: elipsė ir asindetonas.
Elipsė – kai frazėje praleistas veiksnys arba tarinys, o kartais ir abu:

Katinas į namus – pelės į kampus.

Vienas – apie akėčias, o kitas – apie vežėčias.
Asindetonas – tai frazių jungimas be jungtukų, pvz.:

Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą. (Folkloras)

Emocinis vertinimas gali būti reiškiamas:
Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas:

Kas tą vietelę aplankys,
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė.
Čia taip malonu ir ramu!
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią bepastogio salę. (Maironis)

Gradacija – laipsniavimas:

Vargas lapoja,
Vargas šakoja,
Vargas varteliuose žydi. (Folkloras)

Retorinės figūros (retoriniai klausimai, sušukimai).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros rūšys ir žanrai
Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Meninės raiškos priemonės (2)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Graikų lyrika