Suvestinis tarinys

Suvestinį tarinį sudaro dvi dalys. Pirmoji – gramatinė, asmenuojama arba beasmenė veiksmažodžio forma, rodanti modalumą, asmeniškumą, bet neformuojanti tarinio turinio (pagalbinė dalis), o antroji – reikšminė dalis, formuojanti tarinio turinį. Antroji gali būti reiškiama bendratimi arba dalyviu.

Pagalbinė dalis skirstoma pagal formą:
Vientisinė („galėjo vaikščioti“, „buvo pradėję dirbti“, „liežuvį niežėjo“ = norėjosi).
SEMANTIKA. Ji reiškiama kelių grupių veiksmažodžiais; frazeologiniais veiksmažodžiais:

• Žyminčiais laiko pradžią (šokti, bėgti, imti):

„Vaikas ėmė bėgti.“ (Pabraukti žodžiai yra tariniai)
„Dabar ėmė skaityti.“

• Žymi pabaigą:

Liovėsi lyti.“

• Modaliniais veiksmažodžiai (privalėti, turėti, tekti…):

„Man reikia čia pasilikti.“
„Aš galiu palaukti.“

• Valios veiksmažodžiai (norėti, drausti, trukdyti, leisti, masinti, traukti, vilioti…):

Norėčiau jums patarti.“
„Juozukas traukė pasitikti.“

• Valios klabėjimo veiksmažodžiai (liepti, kviesti, siūlyti, patarti, raginti, prašyti…):

„Mama liepė paskubėti.“
„Moterys ragino pjauti.“

• Kalbėjimo veiksmažodžiai:

„Mergaitė pasisakė pametusi lėlę.“

• Mąstymo veiksmažodžiai:

Atsiminiau turįs susitikimą.“

Reikšminė dalis, kuri išreikšta bendratimi, dar apibūdinama skaidant bendratį:

• Subjektyvinė bendratis
• Objektyvinė bendratis.

Subjektyvine bendratimi pasakomas turinys priklauso tam pačiam subjektui, kaip ir pagalbine dalimi išreikštas tarinys:

„Vaikas pradėjo juoktis.“
„Naujakuriams teko nakvoti.“

Objektyvine bendratimi išreikštas tarinys – retesnis atvejis, nei subjektyvine. Jis siejamas su objektą žyminčiu žodžiu:

„Balsienė ragino valgyti.“ (pvz.: svetelius)

Dalyvis retai eina tarinio dalimi:

Nustojo dainas dainavę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Sudurtinis tarinys
Mišrusis tarinys
Tarininis pažyminys
Modalumas

Sudurtinis tarinys

Sudurtiniai tariniai – tai vardažodiniai tariniai, nes viena jų dalis yra vardažodis. Tokio tarinio dalys dvi: tai jungtis + vardinė dalis.

Jungtis – tai gramatinė tarinio dalis, svarbi visam sakiniui, nes rodo modalumą, laiką, asmenį ar beasmeniškumą. Ji neformuoja tarinio turinio. Jį formuoja vardinė dalis. Vardinė dalis – tai negramatinė tarinio dalis, formuojanti tarinio turinį.

Priklausomai nuo raiškos, skiriamos trys jungčių rūšys: grynoji, negrynoji ir netikroji. Grynoji – tai veiksmažodžio „būti“ formomis išreikšta jungtis. Ji dar skirstoma į išreikštąją ir neišreikštąją (nulinę arba elipsinę).

Nulinė jungtis – tai tokia, kuri atitinka esamajame laike veiksmažodžio „būti“ formas (3 asmens forma dažniausia):

„Ąžuolas – medis.“
„Mokykla – antrieji namai.“

Elipsinė jungtis – tai neišreikštoji jungtis, kuri turi ne esamojo laiko reikšmę. Jai numatyti reikia konteksto:

„[Gyveno kartą du broliai.] Vienas – turtingas, antras – nuskurdęs.“

Negrynoji jungtis turi prasminį savarankiškumą, eina predikatyvų junginių pagrindiniu dėmeniu. Ji – semantiniai „būti“ pakaitai: likti, daryti, virsti, tapti, atrodyti, apsimesti, dėtis, vadinti, vadintis ir t.t.

„Aš vadinuosi Jonas.“ (Pabraukti žodžiai yra tariniai)
„Dienos eis ilgyn.“

Negrynoji jungtis panašiai kaip grynoji būna dažniausiai išreikšta, bet jei ji neišreikšta, tai gali būti arba elipsinė, arba nulinė.

„Motinos gailestis lieka gailesčiu, o pabarimas – * pabarimu.“ (* praleistas veiksmažodis „lieka“, taigi dabar čia yra elipsė)

Negrynoji nulinė jungtis yra tada, kai sakinys sentencinio pobūdžio. Kartais nėra svarbu nustatyti veiksmažodį prie vardinės dalies:

„Katinas senyn, nagai ilgyn.“

Netikroji jungtis – tai ta, kuri reiškiama savarankiškais veiksmažodžiais, o šie patys vieni gali sudaryti paprastos formos tarinį. Eina jungtimi todėl, kad šalia jų yra kitas žodis, išreiškiantis būvį arba būseną. Loginis kriterijus – tai, kad kitas žodis nereiškia koduojamo turinio, atskiro komponento.

Būvis: „Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga.“ (tampa medžiu)
„Mano senelis dvare tarnavo eiguliu.“
Broliai dieną lakstė juodvarniais.

PASTABA. Sudurtinio tarinio netikroji jungtis negali būti neišreikšta.

Vardinė dalis.Pagal rūšį su veiksniu skirstoma į (tik asmeniniuose sakiniuose):

a. derinamąją
b. nederinamąją

Loginis derinimas: „Aš – mokytoja.“ „Aš – mokytojas“

Derinamosios vardinės dalys reiškiamos būdvardiškais žodžiais:

„Vakaras buvo gražus.“
Brolis buvo pavargęs.“ Abiejuose sakiniuose galima įterpti „toks“, „tokia“

„Aš likau vienas.“

Derinamąja vardine dalimi vadinama ir tokia, kuri išreikšta būvio vardininku. Tai koreliuojamoji vardinė dalis:

„Ąžuolas yra medis.“ („medis“ – derinamoji dalis)
„Mes drąsūs kaip ereliai.“

Nederinamoji vardinė dalis. Joje ryšiai priklauso nuo santykio su tariniu:

• reiškiama bevardės giminės forma:

„Dabar dienos trumpa.“
Buvo netikėta.“

• Linksniuojamųjų žodžių kilmininku:

„Kieno tas eilėraštis?“
„Jos žiedas iš aukso.“
„Mokytojas buvo ramaus būdo.“

• Įnagininku (kai būvis pastovus). Jis būna su tapsmo veiksmažodžiais:

„Kur matyta, kad ožys būtų daržininku?“ (=taptų)

• Prieveiksmis:

Gerai tiems, kurie mokosi.“
„Į vakarą Onutei pasidarė blogiau.“
Buvo daug.“

• Bendratis:

„Amžių nugyventi, ne lauką pereiti.“
„Nagrinėti, ne ropė krimsti.“

• Jaustukai, ištiktukai:

„Mokyklos direktorius oho.“ (=geras)
„Tavo valia bus šnipšt.“
„Jei tu , tai aš abiem rankom prieš.“

Nederinamosios vardinės dalies pozicijoje gali būti frazeologizmas:

„Tas darbas jam buvo peilis po kaklu.“ (=sunkus)

• Prielinksninės konstrukcijos:

Pagal Jurgį ir kepurė.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Mišrusis tarinys
Tarininis pažyminys
Modalumas

Tarinys

Pirmą akivaizdų tarinių skirstymą yra pateikęs 1911 metais lietuvių kalbos sintaksininkas J. Jablonskis. Tarinius jis suskirstė į tris rūšis: grynuosius, sudurtinius ir suvestinius.

Visose kitose klasifikacijose šis skirstymas išliko nepakitęs. Pirmasis Jablonskinį tarinio skirstymą išklibino 1963 m. Jonas Zemvaldas Balkevičius, pateikęs sudėtingą klasifikaciją, kuri buvo nepriimta. Jis skirstė taip:1963 m. tarinysVientisinio sakinio pvz.: „Lipk, tamsta, žemyn.“ (pabrauktieji žodžiai – tariniai)
„Dabar ir aš būsiu pagirtas.“ (būsiu pagirtas – sudėtinė veiksmažodžio forma)
Tarp „būti“ formos ir dalyvio negalima įterpti įvardžio „toks“ arba „tokia“.
Sudėtiniai – veiksmažodiniai: „Tuojau turi tekėti saulė.“
Sudėtiniai – vardažodiniai: „Ąžuolas yra medis.“
Sudurtiniai: „Pienininkas grįžo piktas.“

Dabartiniame sintaksės moksle sudurtinių tarinių jau nebeskiriame. 1927 metais savo lietuvių kalbos sintaksėje Mykolas Durys pirmą kartą išskyrė pažymininį tarinį, o dabar jis visuotinai priimtas dalykas.

Dabartiniuose sintaksės darbuose, pradedant nuo 1976 metų lietuvių gramatikos, yra sukurta visus atvejus apimanti logiška tarinių klasifikacija. Čia tariniai skirstomi į:

1976 m. klasifikacija1988 metais išleista V. Sirtauto ir Č. Grendos „Lietuvių kalbos sintaksė“, kurioje tarinys buvo skirstomas taip:

1988 metu tarinysTariniai su keliais komponentais – tai mišriųjų tarinių atitikmuo.
Vientisiniai paprastosios formos tariniai yra tokie, kurie išreikšti vienu veiksmažodžiu arba dalelyte, dalelyčių samplaika.

1. Tipas – visos įmanomos įvairių nuosakų ir įvairių laikų veiksmažodžių formos:

„Laukas šienu kvepėjo.“
„Jauni šoka – žemė dreba.“
„Neužmigdys naktis žvaigždės.”
„Rašykime atsišaukimą.“

Netiesioginė nuosaka: „Kaimynas pas mus atėjęs ir sakąs.“

2. Vientisiniai paprastos formos tariniai, reiškiami veiksmažodžių atitikmenimis (jaustukais ir ištiktukais):

„Vaike, še obuolį.“ (=imk)
„Obuolys bumbt nuo stalo.“ (=nukrito, nupuolė)

3. Vientisinis paprastos formos tarinys gali būti išreikštas bendratimi;
„Šitaip pasakyti motinai.“

Sudėtingos formos tariniai – tai tokie, kurie išreikšti ne viena savarankiško veiksmažodžio forma, bet tos formos dėl tam tikrų gramatinių priežasčių negali būti atskiriamos. Jos sudaro vieną vienovę. Galima skirti samplaikas (pagal raišką):

I.
a) skirtingų veiksmažodžių: „sužibo sublizgo“, „sužvelgė subildo
b) tų pačių veiksmažodžių: „Plaukia plaukia baltos burės per marias.“, „Kad šoks nešokęs zuikis iš krūmų; bėgte įbėgo.“

II. Samplaikos su ištiktukais:

„Švilpt ir numušė kepurę nuo galvos.“

III.    Eiti / būti + ir + kita veiksmažodžio forma:

Ėmė ir nuraškė obuolį.“
Eik ir pabandyk įkurti ugnį.“
Sukaitau subuvau, kol darbą padariau.“

IV.    Frazeologizmai:

„Kas čia prikišo pirštą?“
„Vaikas išėjo iš tėvų valios.

V. Neskaidomi žodžių junginiai (semantiniai) su veiksmažodžiais: atlikti, daryti, duoti, eiti, reikšti, turėti, vesti…

„Kiekvienas žmogus turi atlikti pareigą.“ (=padaryti)
„Vaikas deda daug pastangų.“ (=stengiasi)
„Jis davė valią rankoms.“
„Tu man duok žinią.“ (=pranešk)
Eiti pareigas = dirbti;
“Tai kėlė nuostabą.”
“Kam bus reiškiama užuojauta?”
„Iškėlė vestuves.“
„Keliasi į puikybę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mišrusis tarinys
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Tarininis pažyminys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)

Prijungiamųjų sakinių klasifikacija buvo sukurta gana vėlai, paskelbta 1972 metais „Baltisticos“ žurnale aštunto tomo pirmame sąsiuvinyje. Klasifikacijos sudarytojas – Vytautas Ambrazas. Savo straipsnyje jis apėmė ne tik šalutinius dėmenis, bet ir pagrindinius. Ambrazas į prijungiamojo sakinio dėmenų sąveiką žiūrėjo kaip į pagrindinį ir šalutinį dėmenis. Pasirodo, kad vieni šalutiniai dėmenys ypač reikalingi kuriam nors pagrindinio dėmens žodžiui (ypač tariniui), tiksliau, jie reikalingi kaip valentiniai partneriai. Be jų pagrindinis dėmuo atrodo neužbaigtas gramatiškai. Buvo atskirta ir kita rūšis, kurioje pasirodė, jog šalutiniai dėmenys gramatiškai nėra būtini pagrindinio dėmens žodžiams, kad ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens silpnesnis.

Iš straipsnio akivaizdus dar vienas autoriaus nepasakomas dalykas: stipresnis ar silpnesnis šalutinio dėmens ryšys su pagrindiniu yra susijęs su šalutinių dėmenų rūšimis. Pirmojo tipo prijungiamojo sakinio dėmenis Ambrazas pavadino funkcinio prijungimo sakiniais, o antrojo tipo prijungiamąjį sakinį vadino semantinio prijungimo sakiniu. Tas sakinių skirstymas yra išdėstytas Ambrazo akademinės sintaksės užrašuose 1972 m. antrame gramatikos tome ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne.Sakinys pagal Ambraza

Pasirodė, kad V. Ambrazo prijungiamųjų sakinių skirstymas teoriškai tvirtai pamatuotas, bet skirstymas į „funkcinis“ ir „semantinis“ apima tik tokius sakinius, kur yra vienas pagrindinis ir vienas šalutinis dėmuo. Tačiau mūsų kalboje yra tokių sakinių, kurie turi kelis ar daugiau šalutinius dėmenis.

1976 metų gramatikoje skirstymas buvo papildytas (atskirai aptarti prijungiamieji sakiniai, kur yra ne vienas šalutinis dėmuo).

Vitas Labutis sintaksės vadovėlyje, sekdamas Ambrazu, pateikė savitą ir gana painią prijungiamųjų sakinių klasifikaciją. Analizė parodė, kad Labutis rėmėsi rusų sintaksininkės Belošakovos klasifikacija.

Kai yra vienas šalutinis sakinys, skiriamos tokios jo rūšys:

Aiškinamo prijungimo: „Jis norėjo išgirsti, ką Kalėdų naktį šneka arkliai.“
Nusakomo prijungimo: „Šulinys buvo toks gilus, kad jo dugno nebuvo matyti.“
Pažymimojo prijungimo: „koks kirtėjas, toks ir kirvis.“
Semantinio prijungimo laiko: „Kai darbininkai keliasi kulti, motina keliasi pusryčių virti.“
Semantinio prijungimo vietos: „Kur kraujas tiško, ten rožė pražydo.“
Semantinio prijungimo būdo: „Klausė pilis upelio čiurlenimo, kaip klauso vyras mažo vaiko.“
Semantinio prijungimo priežasties: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“
Semantinio prijungimo sąlygos: „Šile būna tylu ir ramu, jei vėjo nebūna.“
Semantinio prijungimo nuolaidos: „Nors aš mergausiu, tu kitos negausi.“
Semantinio prijungimo tikslo: „Ėmė kasinėti griovelius, kad vanduo greičiau nutekėtų.“
Semantinio prijungimo pridurtiniai: „Svainis dėvėjo skrybėlę, kas jam labai netiko.“

Semantinio prijungimo pridurtiniai sakiniai dar skirstomi į:

• tiesioginio prijungimo sakinius – tai tokie, kur šalutiniai dėmenys tiesiogiai prijungiami prie pagrindinio: „Kai du ožiai ant liepto susitinka, į vandenį įkrinta tas, kurio ragai kliba.“

• laipsniškojo prijungimo – kai šalutinis dėmuo jungiamas ne prie pagrindinio, o prie šalutinio dėmens: „Paklausykite manęs senio, kurio klausė seniai, kai aš jaunas buvau.“

• kombinuotojo prijungimo – kai yra ir tiesioginis, ir laipsniškas prijungimas; „Kaip žvejai paskui suvokė, kaip jie buvo apgauti, tai privertė pirkėją prisipažinti, už kiek jis yra žuvis pardavęs.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro du ar daugiau predikatinių (gramatinių) centrų. Tai bicentriškas, policentriškas sakinys.

Probleminiais sakiniais galima laikyti:

1. kai yra konstrukcija, pagal formą atitinkanti šalutinį prijungiamąjį sakinio dėmenį, kuris yra sustabarėjęs:

„Nėra ko ilgai gaišuoti.“
„Nėra, kas valgo.“

Tokias konstrukcijas reikia laikyti sakinio dalių atitikmenimis, o ne sakinio dėmenimis.

2. Yra ir raiškesnių šnekamosios kalbos konstrukcijų, kurios labai artimos prijungiamiesiems sakiniams. Bet jei jos sustabarėjusios, tada tai vientisiniai sakiniai:

„Eik, kur nori.“
„Gali belstis, kiek gali.“
„Turiu, ką papasakoti.“

3. Pagrindinis dėmuo yra mąstymo, kalbėjimo veiksmažodis:

„Svarstau, ką pasakyti.“ (Sudėtinis prijungiamasis sakinys).

Du sakinius į vieną jungia baigtinė intonacija. Sudėtinis sakinys yra polisemiškas.

Probleminiai atvejai yra ir tada, kai randasi tam tikrų priežasčių, verčiančių abejoti, ar sakinys sudėtinis, pavyzdžiui:

1. sakinio žodžius, besigrupuojančius apie du centrus, gali sieti viena antrininkė sakinio dalis (papildinys, aplinkybė, rečiau pažyminys):

„Joniukui spurdėjo širdelė krūtinėje / ir sausos duonos kąsnelis sustodavo gomuryje.“ (Jonukui spurdėjo / Jonukui sustodavo)

2. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo vienarūšiškumo santykiu susijęs su paprasta sakinio dalimi:

„Skrodskis žinojo apie metines / ir koks pavojus jam gresia iš Pranaičio.“

3. Yra tokių trumpų sakinių, kuriuos sudaro nedaug išplėsti beasmeniai veiksmažodžiai (vadinasi, sakinys vienanaris):

„Sninga ir lyja.“

Pridėtiniai žodžiai „sniegas sninga“ ir „lietus lyja“ yra pridėti pagal tipiškiausią dvinarių sakinių požymį. Jei laikomės verbacentristinės krypties ir pirmenybę suteikiam tariniui, vadinasi, tarinys susijęs su kitu veiksniu.

Esama dviejų sudėtinių sakinių klasifikacijų: senosios ir dabartinės / naujosios klasifikacijos. Pagal senąją klasifikaciją sudėtiniai sakiniai pagal dėmenų pereinamumą / nepereinamumą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, o šie dar į jungtukinius ir bejungtukius (pav.:):

sudėtinis sakinysŠios klasifikacijos jau nėra. Dabar naudojama naujoji klasifikacija, kuri paremta ne prasminiu, o formaliuoju gramatiniu kriterijumi. Jungtukiniai sakiniai pagal jungtukus skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Sujungiamaisiais sakiniais vadinami tokie, kurių dėmenys sujungiami sujungiamaisiais jungtukais: ar…ar, čia…čia, ir…ir,  nei… nei, tai… tai, ne tik, bet ir, tačiau, tik, dėl to, todėl, užtai, užtat…. Sujungiamųjų sakinių dėmenys yra panašiausi į vientisinius sakinius, nes yra savarankiškiausi, visiškai užbaigti, o dažno sudėtinio sakinio dėmenys gali būti pateikti kaip atskiri vientisiniai sakiniai.

Smulkiau sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukų semantinius tipus:

• paremiamieji – gali būti sudaryti su kartojamaisiais jungtukais („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“, „Ir vėjas pūtė, ir medžiai ūžė, ir motulė gailiai verkė.“);
• priešinamieji: „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“;
• skiriamųjų sakinių dėmenys jungiami vieniniais arba sudėtiniais jungtukais;
• paremiamojo – sujungiamojo sakinio dėmenys sujungti jungtukais: tai, per tai, už tai… („Venta pavasarį plačiai ištvinsta, per tai ir pievos būna šlapios.“)

Prijungiamieji sakiniai. Jie artimiausi vientisiniams sakiniams todėl, kad jų šalutinis dėmuo atstoja kokią nors sakinio dalį ar sakinio dalies komponentą. Retransformacijos būdu prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti paverstas paprasta sakinio dalimi:

„Medis, kuris braška, nelūžta. => Braškantis medis nelūžta.“

Prijungiamasis sakinys artimas vientisiniam sakiniui.

Ilgą laiką lietuvių sintaksėje prijungiamieji sakiniai nebuvo suklasifikuoti, nebuvo nustatytos tų sakinių rūšys (tipai). Senosiose sintaksėse šalutiniai sakiniai būdavo skirstomi pagal antrininkių sakinio dalių pavadinimus ir tiesiog aprašinėjami. Tas skirstymas nėra sudėtingas. Nuo 1976 metų įvestas šalutinis predikatinis dėmuo. Tą rodo jungtukai (kas – veiksnio, kuris – pažyminio, kas, ko – papildinio, kur – vietos, kada – laiko, kaip – būdo, nors – nuolaidos ir t.t).

Vienas problemiškiausių dalykų – šalutinio tarinio predikatinio dėmens pažinimas. Šalutinio tarinio dėmuo neturi savito jungtuko, jis dažniausiai jungiamas įvardžiais koks / kokia (kad) ir dėl to jungtuko nebuvimo predikatiniai dėmenys palaikomi kitais dėmenimis.

Šalutiniais tarinio dėmenimis vadinami tokie dėmenys, kurie prijungiami prie sudėtinio tarinio vardinės dalies ir tą vardinę dalį paaiškina:

kiskuciai buvosulinys buvo
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai