Lietuvių kalba ir literatūra

Vientisinio sakinio analizė

Galima grafinė sakinio analizė (linijinė arba hierarchinė) arba išsamioji sakinio analizė (žodžiu arba raštu).

Linijinė analizė – tai sakinio dalių atitinkamas pabraukimas:

PASTABA. Virš aplinkybių raidinėmis santrumpomis yra nurodoma aplinkybės rūšis ir porūšis.

Be sakinio dalių sakinyje gali būti ir ne sakinio dalių. Ne gramatinėmis sakinio dalimis būna įterpiniai, įspraudai ir kreipiniai. Sakinyje ne gramatinės sakinio dalys taip pat turi atitinkamą žymėjimą (gulsčias laužtinis skliaustas):
Hierarchinėje analizėje kaip ryšių schemos sakinių ryšiai išdėstomi erdvėje. Čia sakinių dalys žymimos tam tikromis geometrinėmis figūromis:
PASTABA. Žodžiai, einantys tam tikromis sakinio dalimis, yra įrašomi į tas figūras.
Sakinio dalys siejamos ryšių linijomis:APIBENDRINAMOJI SAKINIO DALIŲ SCHEMA

I range yra veiksnys ir tarinys. Veiksniui gali priklausyti tik pažyminys. Daugiau sakinio dalių priklauso tariniui. Papildinys negali eiti prie veiksnio. Aplinkybės eina prie tarinio. Kai kada tariniui gali priklausyti pažyminys (kai tarinys sudurtinis, o jo vardinė dalis yra daiktavardis).

Trečiame ir žemesniuose ranguose gali būti tik pažyminiai. Jie gali priklausyti įvairioms sakinio dalims, kurios išreikštos daiktavardžiu. Dėl šios priežasties įsivedamas terminas pažymimasis žodis. Tai abstraktus terminas. Pažyminys gali priklausyti kitam pažyminiui:

Hierarchinę sakinio dalių schemą „kiek sujaukia“ tarininis pažyminys:
Rangus „sujaukia“ toks pažymininis tarinys, kuris priklauso tariniui ir papildiniui.
Pozicija – yra svarbus sakinio dalių požymis, nes ją lemia tikrasis sintaksinis dalykas – ryšiai. Negana to, pagal poziciją galima apibrėžti kiekvieną sakinio dalį:

PAPILDINYS – yra antrojo rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui, jeigu jis išreikštas daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

VEIKSNYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susijusi su tariniu. Veiksnys gali turėti pažyminį ar pažyminių.

TARINYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susietas su veiksniu. Jis gali turėti papildinį, aplinkybę, o jei jame yra daiktavardis, tai ir pažyminį.

APLINKYBĖ – antro rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui. Jei ji išreikšta daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

PAŽYMINYS – antro arba žemesnio rango antrininkė sakinio dalis, neturinti apibrėžtos pozicijos. Jis priklauso bet kuriai sakinio daliai, sakinio nariui arba sakinio dalies komponentui, kuris yra išreikštas daiktavardžiu.

Sakinio dalis galima apibūdinti ir pagal raiškos polinkius, t.y. pagal bazines raiškos priemones: veiksnio raiškos bazė – subjekto vardininkas, tarinio – veiksmažodis, papildinio – vidurinieji linksniai (kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas), aplinkybės – nevienalytė bazė. Svarbiausia – prieveiksmis, prieveiksminių reikšmių linksniai, prielinksninės konstrukcijos. Pažyminio bazė – derinamieji žodžiai, daiktavardis / įvardžio kilmininkas.

Sakinio dalių nustatymo metodai.
Kadangi sakinio dalys yra sugramatintos loginės kategorijos, tai jos yra loginio pobūdžio. Reikia skirti morfologinį ir sintaksinį klausimą.

Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo? – tai linksnių klausimai. Sintaksinių klausimu yra įrodomas sakinio dalių ryšys. Jį sudaro klausiamasis žodis ir žodis, su kuriuo turi tiesioginį ryšį nustatomoji sakinio dalis.

Ypatingas klausimas keliamas tariniui. Klausimai „ką veikia?“, „ką daro?“ logiškai ne visuomet tinka. Kai tariniu eina aktyvios veiklos veiksmažodis, universalus tarinio klausimas yra „kas pasakyta apie veiksnį?“.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio išsamios analizės schema
Sakinio išsamios analizės pavyzdys

Auklėjimo principai ir metodai

Nėra vieningos nuomonės, kokie turėtų būti auklėjimo principai.

L. Jovaišos teorija. Principas – tai pagrindinė idėja, nušviečianti visų veiksmų turinį, priemones ir būdus. Svarbiausias būdas – pagalba. Pagalbą auklėjimui būtina teikti ne tik tuomet, kai auklėtinis pateko į sudėtingą situaciją, bet, visų pirma, numatant problemas pačioje pradžioje.

Auklėjimo principai. Auklėjimas kaip pagalba visuomet tikslingas. Problema kyla tada, kai reikia rinktis konkrečius tikslus konkrečioj situacijoj, kurią lemia visos auklėtinių grupės ar vieno auklėtinio išauklėjimo poreikiai bei kokie nors svarbūs įvykiai, pavyzdžiui, auklėjimo veiksmai, priklausomi nuo konkrečių tikslų.

Mokymosi fazės – tai laiko momentai, sudarantys jų visumą. Skiriamos 10 nuoseklių mokymosi fazių:

1. Nusiteikimas mokytis. Jis kyla dėl įvairiausių išorinių stimulų ir vidinių priežasčių, motyvų. Svarbūs mokymosi tikslai, užduotys, nuostatos, interesai, pareigos jausmas.
2. Susitelkimas mokymosi pradžioje – tai klausimų iškėlimas, paties dalyko prisiminimas, išsiaiškinimas, reikalingų priemonių ir literatūros pasirinkimas.
3. Mokymosi sąlygų sudarymas – pasirūpinimas mokymosi priemonėmis, aplinkos sutvarkymas.
4. Mokymosi būdų bei metodų nurodymas, pasirinkimas (konspektų darymas, schemų braižymas ir t.t.).
5. Mokymosi eigos organizavimas – tai prioritetų susidėliojimas: ką darysiu pirma, ką paliksiu pabaigai, taip pat pertraukų numatymas ir t.t.
6. Užduočių atlikimas – tai tam tikrų rezultatų siekimas.
7. Rezultatų kontrolė ir savikontrolė.
8. Atliktų užduočių reikšmės supratimas, vertinimas (kokiu lygiu atliktos užduotys, kokie rezultatai pasiekti. Labai svarbu, kad mokytojai, tėvai aplinkiniai įvertintų pastangas, padėtų suvokti atliktų užduočių reikšmę.)
9. Panaudotų priemonių sutvarkymas.
10. Naujų užduočių nurodymas.

Šių mokymosi fazių supratimas ir laikymasis padeda mokiniui tinkamai organizuoti savo darbą.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Auklėjimo samprata
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Mokymasis ir pažinimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Asmenybės ugdymo sąlygos

Skatinamieji sakiniai

Skatinamieji sakiniai – tai sakiniai, kai kalbėtojas reiškia savo valią. Tų sakinių sintaksinei sandarai būdinga tai, kad juose yra ne gramatinis narys – kreipinys (tarinys, išreikštas geidžiamąja nuosaka).

Skatinamieji sakiniai gali būti šnekamieji. Jie sudaro plačią skalę: nuo liepimo iki maldavimo. Liepimas kartais gali būti ir grasinimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Klausiamieji sakiniai
Konstatuojamieji sakiniai
Komunikaciniai sakinių tipai

Klausiamieji sakiniai

Klausiamieji sakiniai išsiskiria ir gramatinėmis, ir turinio ypatybėmis. Jais reikalaujama tam tikros informacijos. Būdinga ypatybė – jie paprastai prasideda klausiamaisiais žodžiais ir išsiskiria klausiamąja intonacija. Skiriamos dvi klausiamųjų sakinių rūšys:

• Patikrinamojo klausimo sakiniai;
• Papildomojo klausimo sakiniai.

Patikrinamojo klausimo sakiniai artimesni konstatuojamiesiems sakiniams, tik dėl vieno turinio komponento kalbėtojas nėra tikras. Komponentas išreiškimas tam tikra sakinio dalimi. Patikrinamojo klausimo sakinių ypatybė – klausiamieji žodeliai: „ar“, „argi“, „nejaugi“, „gal“, „be“, „bene“.

„Gal galėčiau gauti tą knygą?“

Sakiniai gali būti formuojami tik intonacija:

„Pasiliktum namie?“
„Nepamiršai atnešti sąsiuvinį?“

Papildomojo klausimo sakiniai prasideda „k“ tipo žodžiais: „kas“, „kuris“, „kelintas“, „katras“, „koks“, „kada“ ir t.t. vien klausiamąja intonacija papildomojo klausimo sakinio sudaryti negalime, nes klausiamieji žodžiai reprezentuoja vieną turinio komponentą, atstoja vieną sakinio dalį, atlikdami jo funkciją:

Sakiniai turi savo stilistinę atmainą. Sakiniai, į kuriuos atsakyti nereikia, vadinami retorinio klausimo sakiniais:

„Kur čia nueisi per tokį purvą?“

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Konstatuojamieji sakiniai
Skatinamieji sakiniai
Komunikaciniai sakinių tipai

Ugdymo proceso daugiamatiškumas

Ugdymas – tai vientisas procesas ir kartu daugiamatis, vadinasi, gana sudėtingas. Ugdymas yra subjektyvus ir objektyvus procesas, todėl jį galime vadinti pedagoginiu susitikimu ir bendravimu, taip pat veikimu, įtaka, sąveika be vyksmo, kūryba, saviraiška, prasmės ieškojimu ir prisitaikymu.

Vertybių internalizavimas – tai gyvenimas pagal vertybes, jų taikymas, o ne tik jų žinojimas.

UGDYMO KRYPTYS

Skiriama keletas ugdymo krypčių pagal tai, kas jį lemia.

1. Individualus ugdymas. Šio ugdymo ištakos glūdi laisvo ir harmoningo ugdymo pirmtakų idėjose (Dž. Loko, Ž. Ž. Ruso, J. Pestalocio, L. Tolstojaus darbuose). Jų darbų esmė – pažinti vaiko prigimtį ir sudaryti sąlygas jai laisvai, harmoningai, natūraliai vystytis. Prigimtis tampa mokymo ir auklėjimo pamatu. Pestalocis teigė, kad prigimtis yra uola, ant kurios auklėjimas stato savo pamatą, t.y. formuoja žmogų. Žmogaus prigimtį stengėsi atskleisti ir pedagogikos pradininkas Komenskis. Pasak jo, kiekvieną žmogų reikia ugdyti individualiai.

2. Socialinis ugdymas. Kyla klausimas, ar ugdymui įtakos turi socialinė aplinka? Kaip? Ugdymo procesą įvairiapusiškai veikia socialinė aplinka. Ji lemia ir ugdytojo poveikį ugdytiniui. Visa tai nagrinėja socialinė pedagogika, kurios pagrindinės idėjos yra:

• žmogus yra žmogumi tik tarp žmonių;
• žmogus tampa žmogumi tik per bendravimą;
• nėra žmogaus, kuris nebūtų socialiai sąlygotas.

Socialinės pedagogikos objektas – tai žmogaus ir aplinkos sąveika. Socialinė pedagogika ieško būdų, kaip žmogui pažinti save ir aplinką, kaip orientuotis ir joje pritapti, kaip pačiam reguliuoti savo santykius su visuomene ir aplinka.Šiai pedagogikos rūšiai pradžią davė Pestalocio darbai.

Tarpukario Lietuvos pedagogas Šalkauskis akcentavo demografinio ugdymo principus. Jo darbus pratęsė Maceina (plėtė tautinio ugdymo idėjas). Naudingų minčių apie socialinį ugdymą galima ieškoti Vabalo – Gudaičio, Jovaišos, J. Vaitkevičiaus darbuose. J. Vaitkevičius teisėtai laikomas socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje. Jis ugdymą vertina ir aptaria socialiniu požiūriu, t.y., aiškinasi, kaip visuotinės sociumas gali veikti ir veikia visą ugdytinio veiklą ir santykius.

3. Kultūrinis ugdymas. Ugdant privalu atsižvelgti ir įvertinti mūsų kultūros paveldą. „Žmogus negali būti žmogumi, neįsisavinęs vienos ar kitos kultūros, kurios pagrindu jis įgyja savo pažiūras, estetinį skonį ir pasaulėžiūrinę perspektyvą.“ Natūralu, kad kiekviena karta stengiasi savo kultūrines vertybes perduoti jaunesnėms kartoms. Pagal tai susiformavo nauja pedagogikos šaka – liaudies pedagogika, kuri nagrinėja kultūrinių vertybių įtaką ugdymo procesui.

Svarbios ir reikšmingos Vydūno, S. Šalkauskio, J. Maceinos pažiūros į kultūrą ir kultūrinį ugdymą. Ryškiausiu kultūrinės pedagogikos atstovu laikomas Vydūnas todėl, kad jis, remdamasis Rytų ir Vakarų tradicijomis, sukūrė vientisą ir savitą kultūros koncepciją, kurioje skiria tris pagrindines kultūros sferas:

• mokslą;
• meną;
• dorą.

Kiekvienoje šitoje sferoje savitai atsispindi žmogaus asmenybė, jos dvasia bei siela.
Kultūrinis ugdymas šiandien vyksta per literatūrą, istoriją, geografiją, sociologiją ir kitus mokslus. Meninis lavinimas mokykloje jaučiamas per dailę ir muziką.

4. Dvasinis ugdymas. Jo paskirtis – siekis sudaryti dvasinio ugdymo sampratą. Labai svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos pedagogikos klasikus. Apie ugdymo įtaką dvasinei raidai daug yra kalbėjęs Šalkauskis. Jis akcentavo, kaip svarbu išugdyti žmoguje dievo galias, kuriomis būtų siekiama aukštesnių gyvenimo tikslų: tiesos, gėrio, grožio. Kultūriniam ugdymui įtaką daro religinis susipratimas, religinis veiklumas ir religinis įsijautimas. Mokslininkas akcentavo, kad religinis ugdymas ne tik suranda atramą kultūriniame ugdyme, bet jį ir užbaigia, suteikia jam naujos prasmės bei vertės ir jį papildo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė