Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 dieną Pasandravio dvare, Raseinių apskrityje. Tai iškiliausias XIX – XX a. sandūros žmogus ir tautos ryšio jungėjas. Maironis – pirmasis lietuvių bendrosios kalbos poetas. Anot V. Kubiliaus, aukštas lietuvių literatūros stiliaus kūrėjas, lietuvių poezijos klasikinių tipų kūrėjas ir moderniosios lietuvių poezijos pradininkas.
Su Maironio vardu siejamas perėjimas nuo tautosakinės iki rašytinės poezijos ir netgi su 
tam tikra revoliucija formoje: nuo silabinės prie silabotonikos. Maironio lyrika yra tarsi atskaitos taškas vėlesnei lietuvių poezijai.
Minint gimimo šimtmetį V. M. Putinas sakė: „Mes žinojom daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis – tai kažkas daugiau negu jie.“
Jonas Mačiulis yra kultūros vertybių formuotojas. Istorinių lūžių metais jis tapo labai svarbus, pokariu ir vėl gręžiamasi į jį. Aktualus ir svarbus buvo iki pat spaudos draudimo panaikinimo.
Jo stilius aiškus, kalba logiška, mintis išbaigta. Didžiausiais savo autoritetais jis laikė J. V. Gėtę, F. Šilerį, A. Puškiną, A. Mickevičių (visi romantikai), K. Donelaitį ir A. Baranauską. Visų šių rašytojų kūrybą Maironis skaitė originalo kalba. Buvo pakankamai išsilavinęs – turėjo teologijos daktaro laipsnį. Trečiajame dešimtmetyje buvo užsimojęs parašyti istorines dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“.
Po libreto „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ sukūrimo Maironis patyrė nesėkmę – kad ir kaip tikėjosi, jis nesulaukė jokio įvertinimo.
Maironis savo laiku pasižymėjo kaip paprastas poetas kunigas ir tai jį žeidė. Jis buvo ilgametis kunigų seminarijos dėstytojas ir rektorius, dėstęs Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Lietuvos universitete (lietuvių kalbos kursą).
J. Mačiulis žinomas ir kaip istoriografas (populiarių istorijų rašytojas). „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ – pirmoji lietuviška Lietuvos istorija. Kaip poetas Maironis debiutavo „Aušroje“ 1885 m., tuo pat metu kaip ir V. Kudirka. Jis pasirašinėjo Smalionio slapyvardžiu ir buvo vadinamas vieno rinkinio poetu.
1920 m. išleistuose papildytuose „Pavasario balsuose“ išspausdinti 110 eilėraščių. Be eilėraščių gerai žinomos poemos: „Lietuva“ – pirmoji 1888 m., „Jaunoji Lietuva“ 1907 m., „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ 1920 m., „Tarp skausmų į garbę“ buvo išleista vienu metu su „Jaunąja Lietuva“. Vėlesnėse radosi jaunosios kartos tema.
Poema „Jaunoji Lietuva“ yra vadinama ne tik lyrine, bet ir herojine. Jos pasakojimas apima apie 20 metų laikotarpį, t.y. tiek pat, kiek ji ir buvo rašoma. Tėvynės meilė ten yra aukščiau už visa kita.
Nuo Birutės Kalno
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ į akis krenta tamsus skambėjimas dėl užpakalinės eilės balsių pabrėžimo. Taigi, ryškus niūrumas. Tuo pat metu girdimas lyg ir vėjas bei bangų ošimas. Sąskambiai tikslūs ir išraiškingi, jie sieja nutolusius žodžius. Ryškus jūros ir žmogaus sugretinimas. Eilėraščio ritmika susijusi su minties ir jausmo raida:
Leksika: epitetai atskleidžia vertinimą, svarbios personifikacijos. Vystoma ir plėtojama viena jūros metafora. Nuosekliai pereinama nuo išorės prie vidaus. Eilėraštyje nėra jausmo ir išgyvenimo statiškumo, yra nuosekli visa ko raida. Lyrinis išgyvenimas lakoniškas. Eilėraštis yra vienas iš intymios lyrikos pavyzdžių.
Inversija padeda išryškinti svarbias kulminacines vietas. Eilėraščio erdvė – tai krantas ir jūra. Krante stebėtojas (nuo Birutės kalno). Herojus romantiškas. Eilėraštyje vyrauja išsakymo dabartis.
Eilėraštis – tai gamtos ir filosofinė lyrika. Jo tema – liūdesio ir troškimų išsakymas. Tai intensyviai išreiškiamas jausmas.
Sakoma, kad Maironis yra pirmas lyrikas, sukūręs stiprių išgyvenimų ir jausmų lyriką. Pagrindinė visų eilėraščių tema – Tėvynės meilė. Poetas poetizuoja svarbiausius lietuvių literatūros įvykius; išaukštinama praeitis, skatinama keisti dabartį.
Lyrinis subjektas giliai jaučia gamtą, bet su ja nesusilieja, ieško analoginio ryšio su vidiniu pasauliu.
Romantizmui Maironis artimas dėl individualios jausenos raiškos, neramios, kenčiančios dvasios, aukštų idealų, maištingumo, jausmingumo, siekių, poeto pranašo pozicijos, tautos herojiškos praeities aukštinimo. Užuominų poetika, lakoniškumas, subtilumas Maironį išskiria iš kitų jo amžininkų.
Poetas vaizduoja vidinį vyksmą, bet ne išorę, nuosekliai išreiškia mintį ir jausmą. Mėgstama žiedinė eilėraščių kompozicija, visada aiški tema.
Maironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą, įvykdė kultūrinę revoliuciją poezijos forma. Jis atsisakė aprašinėjimo, epiškumo, bet išsiskyrė pakiliu kalbėjimu. Jo poezijoje yra lyrinis „aš“; ritmikoje esama simetrijos, bet ji turi pažeidimų. Poetas išplėtojo aliteracijas, įvedė perkėlimus, o tėvynės jausmą prilygino dvasingumui. Tėvynė = motina – tai populiariausias palyginimas.
Būdingi lyrikos tipai – dainiškasis, polifoninis, meditacinis, oratorinis, pasakojamasis.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
