Garsiausias elegijų kūrėjas buvo Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. m. e. Italijoje – 18 m. e. m. tremtyje, Tomų mieste). Jis kilęs iš pasiturinčios šeimos: jo tėvas priklausė raitelių luomui, todėl Ovidijui ir jo broliui buvo norima suteikti kuo aukštesnį išsilavinimą. Jis su broliu mokėsi pas garsiausius to meto filosofus, susipažino su graikų ir romėnų literatūra. Po mokslų Ovidijus pradėjo valstybės tarnautojo karjerą, tačiau neilgai trukus ėmėsi kūrybos amato. Jis savo veiklą siejo su poetine kūryba. Įsijungė į Mesalos būrelį, kurio nariai buvo garsūs elegikai. 8 m. rudenį Ovidijus buvo ištremtas į Tomis miestą prie Juodosios jūros, kur ir mirė. Ištrėmimo priežastis nėra aiški.
Publijus Ovidijus Nazonas anksti išgarsėjo savo kūriniais. Jo kūrybą galima suskirstyti į kelias grupes:
1. Ankstyvasis kūrybos laikotarpis iki 1 m. po Kr. – meilės poezijos laikotarpis.
2. Mokslinių ir monologinių poemų kūrybos etapas – 2 – 3 m. po Kr.
3. Tremties poezija nuo 8 – 18 m.
Pirmuoju laikotarpiu sukurtas vienas pirmųjų Ovidijaus kūrinių buvo „Amores“ („Meilės elegijos“), sudarytos iš trijų knygų, kuriose plėtojant kokį nors vieną motyvą vaizduojami įvairūs meilės nuotykiai. Eilėraščiai skirti moteriai Korinai. Manoma, kad šiuo vardu buvo norėta sukurt poetinį įvaizdį. Ovidijaus meilės elegijos jau yra kitokios, nei jo pirmtakų: jis iš meilės elegijos modelio pereina prie objektyvaus meilės elegijos modelio. Meilė jose lengva ir lengvabūdiška lyg smagus žaidimas ar pikantiškas gyvenimo prieskonis. Asmeninius džiaugsmus Ovidijaus kūryboje pakeičia herojų meilės scenos ir būsenos aprašymai. Poetas dažnai naudojosi tokiais meilės motyvais, kuriems nereikalingas poeto išgyvenimų reiškimas. „Amorese” aprašomi ne jausmai, o aplinka, esama daug parodijos ir ironijos elementų.
Po šio elegijų rinkinio greitai parašomas laiškų rinkinys „Heroides“ („Herojės“), kurį sudaro penkiolika poetinių laiškų. Mokslininkai vis dar nesutaria dėl „Herojų“ laiškų žanro. Vieni priskiria šį kūrinį epistoliniam žanrui, kiti jį laiko elegijos žanro tąsa. Tačiau šiais laiškais rodoma, kad juos rašo moterys savo mylimiesiems. Rinkinyje vyrauja vienatvė ir liūdesys, mintys apie mirtį, meistriškai pasinaudojama veikėjų moterų charakteriais. Joms suteikiami individualūs bruožai (pvz.: kantri ir kukli Penelopė). Rinkinys parašytas eleginiu distichu ir remiasi mitologija, į kurią įpinamos gyvenamojo meto realijos.
Kiek vėliau sukurtos didaktinės poemos „Ars amatoria“ („Meilės menas“) ir „Remedia amoria“ („Vaistai nuo meilės“). „Meilės meną“ sudaro trys knygos: pirmose dviejose yra duodami patarimai vyrams, kaip sužavėti moteris, o trečioje – šiuo ir kitais klausimais (ne tik viliojimo, bet ir apgaulės) patariama moterims. Antrajame kūrinyje „Vaistai nuo meilės“ patariama, kaip išsivaduoti nuo meilės. Manoma, kad pastarasis rinkinys buvęs priežastis Ovidijų ištremti.
Antruoju literatūros laikotarpiu per aštuonerius metus sukuriamas mitologinis epas „Metamorfozės“ apie romėniškumo esmę ir „Fastai“ arba „švenčių kalendorius“ apie romėnų šventes, jų kilmę ir apeigas.
„Metamorfozes“ arba „Pasikeitimus” sudaro 15 knygų / dalių (apie 12 000 eilučių), kuriose Ovidijus supina daugiau kaip 250 mitų, kurie jungiami į vientisą kūrinį „Nepertraukiama daina“. Veikalo turinys – visa antikinė mitologija, išdėstyta sistemingai ir kiek galima chronologiškiau. Poema pradedama mitu apie pasaulio sukūrimą, o baigiama Julijaus Cezario mirtimi ir jo garbinimu. Kompozicinę struktūrą sudaro dvi dalys: mitologinis laikotarpis (1 – 11 knyga) iki Trojos karo ir istorinis laikotarpis nuo Trojos karo iki Augusto laikų (12 – 15 knyga).
Kiekviename pasakojime ryški apgalvota kompozicija. Novelę paprastai sudaro trys dalys: ekspozicija, pasakojimas ir pabaiga. Ovidijus tekstą jungia įvairiais meniniais būdais: komponavimo principais (jungiami mitai pagal ciklus), personažų panašumais, veiksmo vieta. Mėgstamas principas – rėminės kompozicijos metodas, kai vienas ciklas nesibaigia su viena metamorfoze, o tik yra jos pradžia. Poemos meninė mintis remiasi pasivertimais (tai nurodo ir pavadinimas: „Morfe“ – daug, „forme“ – pasikeitimas). Ovidijus rėmėsi Lukrecijaus teginiais, kad viskas kinta, tačiau nieks neišnyksta.
„Metamorfozės“ – daugelio žanrų mišinys iš romėnų poezijos: tai ir elegijos, didaktinės poemos, esama ir epo požymių. Jame gausu epitetų, alegorijų, retorikos elementų, o metrika – hegzametras.
„Fastai“ – eleginio distriko poema. Čia perpasakojami romėnų mitai susiję su kalendorinėmis šventėmis. Viena knyga skirta vienam mėnesiui. Tačiau iš viso parašytos tik šešios knygos – baigiama birželio mėnesiu. Būdamas tremtyje Publijus Ovidijus Nazonas šios poemos nebaigė.
Tremties poezija. Būdamas tremtyje Ovidijus sukuria du poezijos rinkinius: „Liūdesio elegijos“, parašytos iki 12 metų (sudaro penkios knygos), ir „Laiškai iš Ponto“, parašyti 13 – 16 metais (juos sudaro keturios knygos). Abu elegijų rinkiniai panašūs. Juose kalbama apie tremtinio dalią, prisimenama praeitis ir aprašoma slegianti dabartis – gamta atšiauri, o žmonės tamsūs ir žiaurūs. Ovidijus elegijose apgailestauja, kad neturi su kuo pasikalbėti, tad prašo leidimo grįžti, taip pat teisinasi dėl ankstyvesnės poezijos. Kūryba – vienintelė atgaiva tremtyje. Elegijose esama ir asmeninių išgyvenimų.
Neišliko rinkiniai, kuriuos poetas rašė getų kalba, eilėraščiai apie žvejybą ir eilėraštis apie kosmetiką, kuris vadinosi „Veido priežiūra“. Minima, kad Ovidijus buvo sukūręs tragediją „Medėja“. Amžininkų Ovidijus buvo vertinamas, o jo poezija skaityta, tačiau po jo ištrėmimo buvo duotas įsakymas jo knygas išimti iš bibliotekų ir sudeginti.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Gajus Julijus Cezaris
Neoterikai
Helėnizmo epacha
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas