Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa

Aristoteliui „balsu išreikšti garsai yra sielos būsenų simboliai, o užrašyti žodžiai – balsu išreikštų žodžių simboliai“, kadangi balsas – pirmųjų simbolių kūrėjas – yra esmingai susijęs su siela. Tarp būties ir sielos, daiktų ir jausmų turėtų egzistuoti natūralaus vertimo ar ženklinimo ryšys. Kiekvienas signifikantas, ir visų pirma rašytinis, yra išvestinis ir visada atlieka techninę ir reprezentavimo funkciją. Jis neturi jokios konstatuojančios prasmės. Taigi lotoso epocha pažemina raštą, suprantamą kaip tarpininkavimo tarpininkavimas ir kaip nuopuolis į prasmės išorybę.

Semiologijos arba kalbotyros mokslas signifikanto ir signifikato skirtį – pačią ženklo idėją – gali išsaugoti tik išsaugodamas jusliškumo ir suvokiamumo protu skirtį. Ženklas ir dievybė yra gimę toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Ženklo epocha yra esmiškai teologinė. Galbūt ji niekada nesibaigs, tačiau jos istorinės aptvaros kontūrai yra nubrėžti.

Ženklo samprata priklauso metafizikai. Nerimą kelia tai, kas ženklo sampratoje, kuri niekada neegzistavo anapus filosofijos istorijos, lieka sistemiškai ir genealogiškai šios istorijos determinuota.

Signifikanto išorybė – tai rašto išorybė, iki rašto nėra jokio kalbinio ženklo. Be šios išorybės subyra pati ženklo idėja. Kadangi kartu su ja subyrėtų visas mūsų pasaulis ir visa mūsų kalba, būtų kvaila daryti išvadą, kad reikia pereiti prie kažko kito ir atsisakyti ženklo – ir kaip žodžio, ir kaip sąvokos.

Skaitymas ir rašymas, tekstas kaip ženklų audeklas yra antraeiliai dalykai. Pirmesni už juos – tiesa arba prasmė.

Kaip Platonas tiesos raštui atrado vietą sieloje, taip ir viduramžiais raštas vis dar suprantamas metaforiškai, t.y. kaip prigimtinis, amžinas ir universalus raštas, ženklinamos tiesos sistema, kuriai pripažįstamas kilmingumas. Jam priešinamas tam tikras nupuolęs raštas (pvz., gamtos knyga). Dieviškas ar prigimtinis raštas nuolat priešinamas su žmogišku ir darbo reikalaujančiu, baigtiniu ir dirbtiniu užrašu.

Galilėjus: „Gamta parašyta matematikos kalba“.

Jaspersas: „Pasaulis yra kito rankraštis, nepasiekiamas visuotiniam skaitymui ir iššifruojamas tiktai egzistencijos“.

Kaip skirtingai traktuojama ta pati metafora. Lemtingiausias lūžis atsiranda tada, kai susiformuoja gamtamokslis ir absoliuti esatis apibrėžiama kaip subjektyvybė. Tai didžiųjų XVII amžiaus racionalizmų metas. Raštas įprastine šio žodžio reikšme yra negyva raidė, mirties nešėjas. Jis neleidžia gyvenimui laisvai kvėpuoti. Dieviškasis ir gyvasis raštas metaforine šio žodžio prasme savo kilmingumu prilygsta vertės šaltiniui, sąžinės balsui kaip dieviškajam įstatymui, širdžiai, jausmams ir t.t.

Biblija yra pati didingiausia iš visų knygų, bet vis dėlto tai knyga. Dievo įstatymo reikia ieškoti anaiptol ne keliuose padrikuose lapuose, o žmogaus širdyje, kurioje malonėjo jį įrašyti Dievo ranka“ (Laiškas Vernes‘ui).

Natūralus raštas yra tiesiogiai susijęs su balsu ir kvėpavimu. Jo prigimtis ne gramatologiška, bet pneumatologiška. Jis yra sakralus, artimas šventam vidiniam balsui. Archižodis – tai raštas, nes jis yra prigimtinis įstatymas. Pradžios žodis yra suvokiamas kaip kito balsas ir kaip priesakas.

Taigi yra gerasis ir blogasis raštas: gerasis ir prigimtinis raštas – dieviškas įrašas širdyje bei sieloje; iškreiptas ir dirbtinis raštas – technika, į kūno išorybę ištremtas raštas.

Platoniška schema: sielos raštas ir kūno raštas, vidaus raštas ir išorės raštas, sąmonės raštas ir aistrų raštas, panašiai kaip yra sielos balsas ir kūno balsas. Gerasis raštas visada buvo suprantamas, įvilktas į tam tikrą knygą ar tomą. Knygos idėja – tai baigtinės ar begalinės signifikanto visumos idėja. Knygos idėja visiškai svetima rašto prasmei.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto

Pirmoji knygos „Apie gramatologiją“ esė  „Raštas iki rašto“  stambiais bruožais nubrėžia teorinę matricą. Ji nurodo tam tikrus istorinius orientyrus ir pasiūlo keletą kritinių sąvokų.

Mokslo ir rašto idėjos – taigi ir rašto mokslo idėja – mums turi prasmę tik atsiradus tokiam pasauliui, kuriam jau buvo priskirta tam tikra ženklo samprata bei tam tikra šnekos ir rašto ryšių samprata. Tai labai apibrėžtas ryšys, nepaisant to, kad jis (ypač Vakaruose) viešpatavo kelis tūkstantmečius ir pasiekė tokį laipsnį, kad šiandien jis gali pats save suardyti ir paneigti savo paties ribas.

Žodis „kalba“ nuvertėjo. Infliacija ima grėsti pačiai kalbos gyvybei, kalba netekusi atspirties ir praradusi bet kokias ribas.

Programa: Pamažu išstumiama ar bent jau apibendrinama ir „rašto“ sąvoka. Rašto samprata pradėjo peržengti kalbos paplitimo ribas, tarsi raštas aprėptų kalbą visomis šio žodžio reikšmėmis. Žodis „raštas“ nenustoja reiškęs signifikanto signifikantą, priešingai, aprašo kalbos procesą, kilmę. Rašto prasidėjimas yra žaismo prasidėjimas. Šiandien žaismas nukrypsta pats į save, sugriaudamas ženklų cirkuliavimą ir kalbos lauką. Tai prilygsta „ženklo“ sampratos ir visos jo logikos griovimui. Vakarietiška kalbos samprata ją sieja su liežuviu, balsu, klausa, garsu bei kvėpavimu, su šneka. Pirminis raštas tai šnekos pakaitalas. Arba raštas niekada nebuvo paprastas pakaitas, arba reikia sukonstruoti naują pakaitalo logiką.

Savipratos – kalbėjimo sistema turėjo viešpatauti per visą pasaulinės istorijos epochą ir netgi sukūrė pasaulio idėją.

Suteikti techninę pagalbą kalbai: tam tikras klausimų apie rašto prasmę ir kilmę tipas persipina su tam tikru klausimų apie technikos prasmę ir kilmę tipu. Štai kodėl technikos sąvoka niekada nenuskaidrins rašto sąvokos.

Taigi tai, kas vadinama kalba, savo kilme galėjo būti tik tam tikras rašto momentas arba rūšis. Šiuo metu pasiekėme knyginės kultūros mirtį, kuri visų pirma reiškiasi konvulsišku bibliotekų plitimu. Ši knygos mirtis žada vien tik šnekos mirtį ir naują pokytį rašto istorijoje.

Tad teiginys, kad rašto samprata pranoksta kalbos sampratą, sukuria atitinkamą kalbos ir rašto apibrėžimą. „Kalba“ buvo veiksmas, procesas, mąstymas, refleksija, sąmonė, pasąmonė, patirtis, jausena ir t.t. Dabar visus šiuos dalykus linkstama vadinti „raštu“, nesvarbu, ar jis būtų raidinis, ar neraidinis: tai gali būti kinematografija, choreografija, tapybos, muzikos, skulptūros „raštas“ ir t.t. Galima būtų kalbėti apie atletikos, karo ar politikos raštą. Visas kibernetine programa padengtas laukas yra rašto laukas.

Pvz., teorinė matematika: jos raštas niekada nebuvo susijęs su garsų skleidimu. Į tai yra atkreipę dėmesį visi rašto istorikai: jie primena apie raidinio rašto, kuris taip ilgai buvo laikomas patogiausiu ir protingiausiu raštu, netobulumus. Mokslinės kalbos praktika vis labiau neigia fonetinio rašto idealą.

Informacinės praktikos išplėtė „pranešimo“ galimybes: jis nėra kalbos „raštiškas“ vertimas. Tai vyksta plintant fonografijai ir kitiems šnekamosios kalbos konservavimo būdams. Taigi fonetinis raštas yra apribotas laike bei erdvėje.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Dekonstrukcija (I dalis)

dekonstrukcija1Dekonstrukcijos pradininku laikomas Žakas Derrida. Šį terminą jis pagrindė knygoje „Apie gramatologiją“ 1966 m. (gramatologija – mokslas apie rašto kalbą). Terminas derina du elementus / sandus: griaunantį „de‘ ir kuriantį „ko“. Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Knygoje „Apie gramatologiją“ slepiasi pagrindinės dekonstrukcijos idėjos. Dekonstrukcijos tikslas – suardyti / paneigti opozicijų hierarchiją, kitaip tariant, sugriauti dabartinę metafiziką, nes ji pagrįsta logocentrizmo kultu. Pagal Žaką Derridą, centro nėra, jis tik fikcija, todėl kritikuoja vakarų filosofiją už „onto – teo – teleo – falo – fono – logocentrizmą“. Teigia, kad negali būti vieno gryno šaltinio (onto), nes yra intertekstualumas; negali būti vieno dievo (teo), nes jų yra daug; teleo –pasisakė prieš tikslingumą, nes už kiekvieno tikslo bus dar kažkas; falo – tai, kad vyriškoji kultūra ne vienintelė, šalia yra ir moteriškoji; fono – kultūra ne tik garsas, yra ir rašto kultūra, kuri dar svarbesnė; ir galiausiai logocentrizmas – už tai, kad yra daug centrų ir prasmių. Taigi, ir mano, kad visus centrizmus galima įveikti per dekonstrukciją. kuri, dar kitaip sakant, yra decentracija (centro naikinimas). Kadangi, pagal Derrida, viskas yra tekstas, o kultūra – tekstų suma, tai decentracija pasitarnauja ne tik kad ardytų tokią hierarchiją kaip tekstas – kontekstas, bet ir tokias kaip: gamta – kultūra, aš – kitas aš ir t.t.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (II dalis)
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum