Sakinio požymiai: predikacija

Predikacija, predikatyvumas, predikatiškumas – tai vienas esmingiausių sakinio požymių. Predikacija rodo sakinio santykį su tikrove ir veiksnio bei tarinio tarpusavio santykius. Sakiniu ką nors teigiame ar neigiame, ką nors tvirtiname: atskiri žodžiai teturi reikšmę, o sakinys – prasmę. Predikatyvumas – tai požymio iškėlimas ir priskyrimas objektui, pavyzdžiui: „geras vaikas“ – tai žodžių junginys, o „vaikas yra geras“ – tai jau predikatyvumas.

Ne visi lietuvių kalbininkai, ypač Ambrazas, pripažįsta predikatyvumą, nes tai loginė sąlyga. Tie, kurie tai laiko sakinio požymiu – vadinami logizuotais (loginės krypties) atstovai.

Kai mes sakome požymis, galime daug ką turėti galvoje: tai veiksmas, veikla, procesas ir požymis siaurąja prasme. Pateiksiu pavyzdį, kuris visa tai atspindi:

siaurąja prasme: „vaikas yra geras“;
požymis: „ąžuolas užauga per 100 metų“;
veikla: „mokiniai skaito“;
veiksmas: „riekia duoną“.

Kalbininkas ir humanitarinių mokslų daktaras Jonas Zemvaldas Balkevičius predikatyvumą suvokia kitaip. Pasak jo, predikatyvumas – tai teigimo, neigimo arba klausimo iškėlimas. Tačiau negalima sutikti su tokiu apibūdinimu, nes teigimas, neigimas ar klausimo skatinimas yra tarp savęs susipynę dalykai – tai galima vadinti predikatyvumo išraiškos priemonėmis. Panagrinėkime keletą atvejų:

I.        Katinas miaukia.                     – Sakinį galima išplėtoti ir tai bus teigimas.
Katinas nemiaukia.                           – yra neigimas, predikatyvumo realizavimas.

II.      –Ar katinas miaukia?             Tai klausimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Kodėl katinas miaukia?
-Ar katinas nemiaukia?

III.    -Katine, miauk!                        Skatinimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Katine, nemiauk!

Predikatyvumas gali būti suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme – tai sutapatinimas su tariniškumu. Pagal tai daug sakinių, kuriuose nėra tarinio, nebus laikomi sakiniais, pavyzdžiui.: „Naktis.“ arba „Sudie.“, tad kyla klausimas, kaip pavadinti šiuos atvejus. Gal pasakymais? Bet tada tai bus sakinio opozicija, nes sakinys – tai kalba, o pasakymas – tai kalbėjimas, šneka. Taigi, tokiu atveju galima vartoti sąvoką komunikatai, kitaip tariant, kalbiniai vienetai, kurie neturi sakinio formos, bet yra skirti bendrauti.

Predikatyvumas suprantamas ir plačiąja prasme kaip sudėtingas požymis, kuris realizuojamas kitais požymiais. Pagal tai predikatyvumas turi modalumą, sintaksinį laiką, sintaksinį asmenį ir baigtinę intonaciją.

Modalumas – svarbiausias predikatyvumo požymis yra nevienalytis. Skiriamas pirminis ir antrinis modalumas, kylantys iš rusų sintaksės, kurioje yra subjektyvusis ir objektyvusis modalumai. Bet tai neobjektyvu, nes sakinys priklauso ne nuo objekto, o nuo subjekto.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Retorika

Retorika – pagrindinė sofistų švietėjiškos veiklos kryptis. Esminis jų filosofijos bruožas yra tai, kad  filosofijos dėmesio centre – ne gamta, o žmogus. Dabartinis retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Sirakūzu. Retorika – gyvas žodis – buvo itin svarbi, nes graikai kitos komunikacinės formos tiesiog neturėjo.

Tarkim, politikui reikėjo apginti savo tiesą liaudies susirinkime – taip gimė retorika; paprastam žmogui reikėjo gintis teisme – taip gimė teisminė retorika; epideiktinė retorika susiformavo, kai kalbos buvo sakomos viešumoje švenčių metu ir t.t. Sofistai dar V a. pr. m. e. visas oratorių pasakytas kalbas suskirstė į 3 grupes: 1) politines; 2) teismų; 3) progines ir pramogines kalbas. Oratoriui, norinčiam gerai pasakyti kalbą, reikia prigimtinės dovanos – „naturos“. Bet prigimtinės savybės nepakako, reikėjo mokytis doctrina, ars (menas), taip pat derėjo siekti pavyzdžiais – imitacio, ir daug treniruotis – egzercitacio, bei įgyti patirties – usus (uzus).

Retorikos teorijos vadovėlis buvo parašytas V a. pr. Kr. Karolio ir Teisijo. Retorikos mokymas iš Sicilijos persikėlė į Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti sofistais (žinomiausi buvo Protagoras, Gorgijas (427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į Atėnus) ir Isokratas).

Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus.“ Ilgainiui retorika tapo pagrindiniu „aukšto“ ir išsilavinimo dalyku. Nuo to momento ji ėmė diferencijuotis.

Teisminė retorika – tai kaltinamosios ir ginamosios kalbos, paremtos teisingumo ir neteisingumo kategorijomis.

Garsiausiais teisminės retorikos atstovas – Lisijas (445 – 380 m. pr. m. e.). Lisijas buvo atvykėlis gyventi į Atėnus, neturėjęs pilietybės, negalėjęs viešai sakyti kalbų, todėl jas rašė kitiems. Teisme jis pasisakė tik vieną kartą kaip demokratijos gynėjas, tada jis kaltino Eratosteną. Visos kitos jo kalbos yra rašytos (ir visos pirmu asmeniu). Manoma, kad buvo parašyta apie 199 kalbas, tačiau liko tik 23 pilnos kalbos ir 11 kalbų fragmentai.

Lisijas ne tik puikiai išmanė juridinius dalykus, bet ir mokėjo parodyti kliento išmanymą, charakterio bruožus, socialinę padėtį. Jo kalba taisyklinga, nėra neįprastų konstrukcijų, perkeltinės reikšmės žodžiai vartojami retai. Tekstuose nerasime nereikalingų dalykų, bet vaizdai gyvi, o kalbantysis žmogus atpasakoja veikiančiųjų asmenų dialogus. Lisijo kalboms būdingas paprastumas, gyvumas, panašumas į šnekamąją kalbą.

Iš Lisijo mokėsi daugelis graikų, o vėliau ir romėnų rašytojų bei oratorių.

Politinė retorika – tai įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos, paremtos naudingumo ir žalingumo kategorijomis.

Žymiausias politinės retorikos atstovas buvo Demostenas (384–322 m. pr. m. e.). Jis mokėsi retorikos studijuodamas garsių praeities oratorių kalbas. Sakoma, kad Demostenas buvęs turtingo ginklų savininko sūnus. Tėvui mirus, jo globėjai išeikvojo turtą, tad pirmą juridinę kalbą jis pasakė 20 metų amžiaus, kai sėkmingai bandė iš savo globėjų atgauti palikimo likučius. Nuo to laiko jis pradėjo rašyti kalbas kitiems, kurie neišmanė gražbylystės ar teisės dalykų.

Nėra išlikusių Demosteno proginių kalbų (pvz.: laidotuvių kalbos žuvusiems prie Chaironėjos), liko tik dalis politinių ir teismų kalbų. Iš viso yra likusi 61 Demosteno kalba. Jis pasisakė už graikų nepriklausomybę ir polių išsaugojimą. Ryškaiusios jo kalbos: „Olinto kalbos“, „Kalbos prieš Filipą“, dar kitaip „Filipikos“ (Filipas – Aleksandro Makedoniečio tėvas; buvo kritikuota jo politika), „Kalba apie nesąžiningą pasiuntinybę“ (nukreipta prieš makedoniečius po to, kai suduodamas smūgis Graikų demokratijai ir sužlugdoma nepriklausomybė). 340 m. pr. m. e. Demostenas buvo pripažintas ne tik oratorius, bet ir tapo politiku, o 338 m. pr. m. e. po vienos kalbos, apsuptas makedoniečių, nusinuodijo.

Demokrito kalbų ypatybės – tai galingumas, glaustas ir griežtas, tačiau argumentuotas stilius. Matyti, kad jis visuomet surinkdavo medžiagą apie svarstomo dalyko aplinkybes ir įsigilindavo į jas. Kalboms būdingas prozinis ritmas ir kiekvienai nuotaikai parinktas tonas. Demokrito kalbos visada turėdavo griežtą struktūrą: įžangoje jis nurodydavo svarbiausius aptarsimus klausimus, dėstyme kiekvieną teiginį apibūdindavo bendrais žodžiais, o vėliau pereidavo prie jo išskleidimo. Kalbos pabaigoje Demokritas reziumuodavo įrodymus, tada kreipiasi į eklesiją ir prašydavo pritarti jo siūlymams. Politinės jo kalbos yra rimtos, pakilios ir patetiškos, tačiau be įmantrumo ar puošnumo. Jis pasinaudojo savo kalbose visais retorikos laimėjimais: visada tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku.

Epideiktinė (proginė) retorika – tai giriamosios, peikiamosios kalbos, paremtos gerumo ir blogumo kategorijomis.

Žinomiausiu epideiktinės retorikos atstovu laikomas Isokratas Atėnietis (436–338 m. pr. m. e.), buvęs sofisto Gorgijo mokinys, turėjęs silpną balsą, o tribūnoje – nedrąsus. Iš pradžių bandė reikštis kaip politinis oratorius, tačiau nesėkmingai, tad ėmė rašyti progines kalbas.

Isokratas savo karjerą pradėjo kaip logografas (Atėnų teismo kalbų sudarinėtojas (nuo V a. pr. m. e. pradžios), dirbęs bylinėjančiųjų užsakymu), vėliau išgarsėjo kaip retorikos mokyklos įkūrėjas, jos vadovas bei išraiškos teoretikas. Mokykloje Isokratas mokė ne tik retorikos dalykų, bet ir kitų būtinų mokslų. Pasak jo, retorika yra svarbiausia bendro lavinimo disciplina (įeina moralės, valstybės valdymo pagrindai, stiliaus, retorikos teorijos dalykai), net manė, kad retorika gali konkuruoti su filosofija ir pakeisti poeziją.

Isokrato kalboms būdingas publiciškumas. Jos visos buvo ne sakomos, o leidžiamos kaip literatūros kūriniai. „Panegirika“ – tai graikų susirinkime garbinami Atėnai iki 384 m. pr. m. e. Svarbiausias Isokrato nuopelnas graikų retorikai – tai periodo atradimas. Periodas – tai sudėtinga, bet simetriška sakinių sistema, pasižyminti aiškiu minties dėstymu, išbaigta intonaciciškai ir simetriškai. Isokratas teigė, kad periodą galima skaldyti į kolus (trumpesnes atkarpas: šalutinis sakinys ir pagrindinis, nors kolai dar turi smulkesnių dalių). Pasak jo, negražiai skamba hiatas (dviejų balsių susidūrimas). Visos jo kalbos susideda vien iš periodų. Taip pat daug dėmesio Isokratas kreipė į sakinio simetriją. Pagal tokias taisykles sukurti kalbą nelengva, todėl jis savo kalbas paprastai rašė po keletą metų, o vienai paskyrė net dešimtmetį. Yra likus 21 Isokrato kalba ir 9 laiškai.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinis graikų literatūros periodas
Filosofinė proza. Platonas
Filosofinė proza. Aristotelis
Istoriografinė proza
Helėnizmo epocha

Modalumas

Modalumą galima apibrėžti bendrine prasme – tai sakinyje išreikštas kalbėtojo požiūris į turinį. Pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Modalumas ir predikatyvumas yra kilę iš logikos. Logikoje predikato ir subjekto santykis suvokiamas trejopai: kaip realybė, kaip galimybė ir kaip būtinybė. Iliustruosiu pavyzdžiu:

„Nuskinta gėlė nuvysta.“ – tai būtinybė (būtinai taip nutiks);
„Čia Platonas ateitų.“ – galimybė (jei Platonas būtų gyvas, tikėtina, kad ateitų);
„Vakaras ateis.“ – realybė (tai, kas tikrai bus, nes tai kartojasi nuolat).

Sintaksėje yra perimtos visos modalumo reikšmės: pirmosios dvi išlaikomos, o trečioji pakeičiama reikiamybe. Svarbiausia pirminio modalumo gramatinė raiškos priemonė yra nuosakos.

Nuosakų formos turi ir kitų raiškos priemonių: visų pirma – intonaciją, antra – modalinius žodžius (palyginkim: „Tu ateitum.“, „Tu gali ateiti.“). Kai kurie kalbininkai (pvz.: I. Musteikienė) modalumo reikšmes pateikia dvinariai: galimybę ir reikiamybę vadina irealumu, o realybę – realumu.

Antrinis modalumas – tai kalbėtojo nustatomas požymis dėl sakinio turinio patikimumo. Šis modalumas turi kelias ypatybes:

• realizuojamas su pirminiu modalumu jį papildo;
• antrinis modalumas nėra būtinas kiekvienam sakiniui, o pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Skiriamos dvi antrinio modalumo rūšys: kategorinis patikimumas ir probleminis patikimumas. Bazinės antrinio modalumo raiškos priemonės yra įterpiniai, modalinės dalelytės, kai kurios intonacinės priemonės (balso tembras).

Kategorinis patikimumas reiškiamas įterpiniais: aišku, be abejo, be abejonės, savaime aišku, žinoma, suprantama, savaime suprantama; o probleminio patikimumo raiškos priemonės yra žodeliai: ko gero, rodos, regis, gal, galbūt, vargu, turbūt, ar ir kt. Raiškos priemonių (be įterpinių) turi ir kategorinis patikimumas: taip, ne, iš tiesų, tikrai, iš tikrųjų, veikiausiai, greičiausiai.

____________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Sakinio požymiai: predikacija
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Sakinys

XX a. antroje pusėje, dėstydamas lietuvių kalbą Kauno seminarijoje, Baranauskas sukūrė sakinio terminą. Europos moksle sakinio apibrėžimų yra daug: pavyzdžiui, 1923 metais Danielius Ryzas išnagrinėjo 123 sakinio apibrėžimus. Sakinio apibrėžimų gausą lemia tai, kad sakinių įvairovė gali būti apibrėžta vienu dominuojančiu požymiu arba požymių kompleksu.

Pirmiausia, požymio iškėlimas priklauso nuo požiūrio į patį sakinį. Kai sakinys apibrėžiamas kompleksiškai, gaunama labai daug apibrėžimų. Nepaisant tai, vis tiek išryškinamas vienas požymis. Dar svarbu tai, kokia seka požymiai dėstomi. Abstrakčiausios priežastys ir lemia apibrėžimų gausą.

Antra, sakinys yra aukščiausias, stambiausias gramatinis (kalbos) vienetas, todėl ir yra tiek daug jo apibrėžimų. Sakinys – tai komunikacija, kuriame užkoduojamas turinys.

Trečia – sakinys realizuojamas daugeliu pavidalu, o tai irgi lemia apibrėžimų gausą.

Ketvirta, ne visi sudėtinius sakinius laiko sakiniais (tai labiau sakinio jungtimi), bet yra baigtinė intonacija, todėl ir sudėtinius sakinius reiktų laikyti sakiniais. Sakinio ribos priklauso ir nuo subjektyvaus kalbėjimo.

1911 m. J. Jablonskis sukūrė sakinio apibrėžimą, kuris skamba taip: „Mintis, kad ją pasakome arba parašome žodžiais, – vadinasi sakinys“. Toks apibrėžimas yra vieno požymio ir tai galima pateisinti, nes Jablonskis buvo loginės krypties atstovas.

Jo apibrėžime galime išskirti „pasakome arba parašome“ (iškeliama sakytinė kalba), tačiau tai ne požymiai. Sakinys gali būti tik tais būdais realizuojamas.

1953 metais Jonas Balkevičius išleido „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksę“, kurioje pateikė gan sudėtingą sakinio apibrėžimą: „Sakinys – kalbančiojo asmens (autoriaus) minčių suformavimo ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas, kuriame, pagal tam tikrus kalbos dėsnius, sudarytais žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai.“ Tai kompleksinis apibrėžimas, kurį sudaro:

1. minčių suformavimas ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas. Kitaip tariant, sakinys – tai mintis.
2. Sakinys skirtas komunikacijai: „suformavimo ir jų perteikimo“.
3. „Sakinys – <…> kalbinis vienetas“ – kalbinių vienetų nedaug, jam būdingas abstraktumas, nors jį realizuoja daug kalbinių vienetų. Taigi, sakinys yra lyg abstrakcija.
4. Sakinį sudaro žodžių junginiai, vadinasi, sakinys yra aukštesnis kalbos vienetas už žodžių junginį.
5. Tais „žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai“ – žodžių santykiai –predikatyvumas.
6. Sakinys turi formą.

Mūsų dienomis sakinys yra apibrėžiamas kaip „gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Jablonskis
Indoeuropiečių kalbų šeima
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos
Dialogų struktūriniai ciklai
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio požymiai: predikacija

Kaip sąveikauja žanrai?

Jauna literatūra – tai literatūra, kuri į savaiminės raidos etapą įžengė XIX amžiaus antroje pusėje. Savaiminis raidos etapas – kai literatūros neveikia jokie „išraiškingi“ dalykai, įtakos: tautosaka, ar lenkų kultūra, tarmės. Lietuvių literatūra kuriama tarmiškai iki XIX a. Nuo XX a. „išeinama“ į bendrine kalba rašomą literatūrą. Pradininku laikomas Maironis. Jaunoji literatūra išgyvena labai sudėtingus žanrų sąveikos reiškinius. Bendriausiais bruožais paėmus, žanrų sąveika (kontaminacija) yra modernaus meno bruožas, arba mąstymo keliomis kryptimis rezultatas, kalbėjimo herojui intonacijos išraiška, toks reiškinys kitų patirtyje reiškė visiškai naują epochą, tačiau žanrų kontaminacija literatūros patirtyje būna natūrali arba paskubinta (forsuota). Natūrali žanrų kontaminacija vyko tose literatūrose, kuriose jau buvo išgyventas žanrų išsigryninimo tarpsnis.

Tolesnis žingsnis po meninės formos gryninimo būna tos formos paneigimas, griovimas, skirtas sukurti naujam saviraiškos būdui: tai yra naudinga apskritai visam  menui. Iš pradžių tarsi susikuriama tradicija, po to ji griaunama, kad būtų sukurta nauja. Iš tikrųjų žanrų sunkėjimas buvo natūralus vakarų Europos literatūroms ir Amerikos literatūroms, kur suspėta natūraliai išsemti, išgyventi visas žanrų, patetikos tendencijas.

Ką reiškė žanrų sąveikos jaunoms literatūroms? Tokios literatūros, išėjusioms iš kultūrinės įtakos zonos, turėjo susikurti patikimus teorinius parametrus, matmenis (žanrų modelius, rūšis), kuriose galėtų jaustis ir išmėginti įvairius raiškos būdus. Taigi, jaunose literatūrose klasikinė žanro sąvoka, jos taikymas turėjo logišką konstravimo galią, įrėmino mąstymo eigą, nustatė tinkamą išraiškos būdą. Būtina pastebėti, kad ir modernumo literatūros teorija visiškai nepameta vienijamos žanro funkcijos. Konkrečiuose kūriniuose, net ir labai moderniuose, pagrindinės žanrų ribos lieka. Tik tos ribos tartum pasitraukia iš griežtos regimybės, iš matomų dalykų į potekstę. Sakoma, kad iš žanrinio teiginio pereinama į žanrinę interpretaciją. Pavyzdžiui, kai sakoma, kad Marcinkevičiaus „Mažvydas“ – giesmių drama, mes numanome ne tik veikalo atitikimą scenai (sceninis kūrinys), bet ir suvokiame semantikos intonavimą – giesmių drama (kažkas apdainuojama, išaukštinama). Kaip pavyzdį galima pateikti ir Sigito Gedos kūrybą, kuri vadinama pusiau eilėraščiais, pusiau poemomis, arba Granausko „Gyvenimą po klevu“, kuris taip pat vadintas ir apysaka, ir romanu.

Pabaigai galima reziumuoti, kad moderniose literatūrose žanro kontūrai laužomi, bet neišnyksta. Literatūros kūrinio priklausomumas konkrečiam žanrui jau nebevaidina svarbios rolės literatūros raidoje, t.y., iš žanrų poetikos nebegalime nustatyti, kur link juda literatūros tendencijos. Todėl jungiantis kelių žanrų bruožams, ta grynoji žanrų klasifikacija tampa nebeįmanoma; literatūros tyrinėtojai siūlo nustoti klasifikuoti šiuolaikinius literatūros kūrinius žanrais ir kalbėti tik apie bazinius stilius: lyrinį, epinį, draminį. Kaip tik jie kūrinyje persipina ir išreiškia natūralų žmogaus santykį su pasauliu ir žmogumi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos

Iš „literatūrinių“ prisiminimų