Žyma: istorija

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)

Panašiu laiku į literatūrą atėjo dar vienas rašytojas, italų kalbos ir istorijos dėstytojas, romanų ciklo apie Romos imperiją autorius Rafaelis Džovanjolis (Raffaello Giovagnoli, 1838–1915), kurio pasirodymą lėmė Italijos istorinė situacija. Jis dalyvavo kovose už laisvę, o visas idėjas realizavo romanuose. Garsiausias romanas – „Spartakas“. Džovanjolis puikiai išmanė istorinius šaltinius, todėl vaizdavo istoriškai tikras asmenybes. Romano veiksmą perkėlė į I a. pr. m. e. Kūrinio populiarumą lėmė pagrindinio herojaus Spartako paveikslas, kuris tapo tarsi laisvės simbolis.

Etelė Lilijana Voinič – anglų rašytoja 1897 metais išleidus romaną „Gylys“ prisidėjo prie istorinės nuotykinės literatūros raidos. Romane vaizduojami Italijos istorijos epizodai, minimi tikri faktai, veikia pramanytos asmenybės. Voinič romane sukūrė apibendrinantį kovotojo paveikslą, kur istorinė situacija yra tik fonas. Daugiau vietos užima psichologiškai įtaigių aplinkybių bei charakterių vaizdavimas. Vidinis dramatizmas romane sustiprintas meilės linija, o pagrindinė romano dilema – jausmų ir principų sankirta. Išryškinama tikrovės ir idealo nesantarvė, akcentuojami tautiškumo momentai, tačiau istorinis koloritas išblukęs.

XIX a. sukurtas savitas istorinio romano tipas. Rašytojams rūpėjo ne apmąstyti istoriją, ne moksliškai įprasminti, o atkurti ir atgaivinti ją. Remdamiesi tam tikrais faktais jie restauravo istorinį laiką ir kūrė dinamiškus siužetus, kuriuose herojus grupavo į teigiamus ir neigiamus be jokių gilesnių psichologinių niuansų. Dominavo dramatizmas ir jausmų įtampa.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)

Valterio Skoto pavyzdžiu sekė ir žymus prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma – Dumas Davy de la Pailleterie – (1802 – 1870 m.). Jis savo romanuose nuo istorinio autentiškumo nutolo labiau, nei Valteris Skotas, su istorija elgėsi daug laisviau. Nors ja domėjosi, bet nekentė. Jam istorija tebuvo „tik vinis, ant kurios kabina paveikslus.“. Nepaisant to, Diuma kūrė intriguojančius siužetus ir meistriškus dialogus.

Garsiausi trys romanai: „ Trys muškietininkai“ (1844 m.), „Karalienė Margo“ (1844 m.), „Grafas Montekristas“ (1844 m.).

A. Diuma romanai dar yra vadinami istoriniais – avantiūriniais, nes juose įvykiai klostosi atsitiktinumo dėka. Juose veikia istorinės asmenybės, bet svarbiausią vaidmenį vaidina antraeiliai, istorijai beveik nežinomi herojai, kurių tikrumu abejojama. Kaip tik čia ir slypi visa romanų tėkmė.

Romano „Trys muškietininkai“ šaltinis – tai kapitono Dartanjano užrašai. Romano herojai – tai romantinės asmenybės – išdidžios, bet draugiškos ir ištikimos. Svarbu minėti tai, kad gausu meilės trikampių. A. Diuma romantinį pradą pavertė pagrindiniu dalyku istoriniame romane ir taip susiaurino šio tipo romano erdvę.

Viktoro Hugo (1802 – 1885 m.) romanas „Vargdieniai“ (1862 m.) taip pat charakterizuojamas kaip istorinis – socialinis romanas. Gėrio ir blogio romantinis polėkis romane ryškėja per veikėjų paveikslus. Vaikams skaityti siūlomos tik kai kurios šio romano ištraukos.

Istorinio romano raidai svarbus Amerikiečių rašytojas, istorikas, kritikas Džeimsas Kuperis (1789 – 1851 m.). Valterio Skoto pavyzdžiu parašė pirmuosius istorinius romanus ir pirmuosius kelionių romanus JAV literatūroje. Juose vaizdavo indėnų kovas už nepriklausomybę. Ypač populiari pentalogija „Apie odinę kojinę“, į kurią sudėti penki romanai: „Pionieriai“ (1823 m.), „Prerijos“, „Pėdsekys“, „Medžiotojas“ ir „Paskutinis mohikanas“. Visi šio autoriaus kūriniai patrauklūs dėl vaizduojamų egzotiškų pasaulių, turinio ir spalvingų gamtos aprašymų, kurie derinami su dinamiškais įvykiais. Svarbiausi romanų bruožai – dramatizmas ir poetiškumas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Literatūros mokslas – tai sritis, kuri analizuoja kūrinį ir jo ryšį su epocha, estetinėmis tendencijomis. Literatūrologija savo dėmesio objektu renkasi grožinės literatūros kūrinį. Jos šakos: literatūros teorija, literatūros istorija, literatūros kritika. Šalia šių šakų yra ir šalutinės: tekstologija, bibliografija, meno sociologija ir kt. Šias šakas jungia tas pats objektas – grožinis kūrinys, tačiau skiria tyrinėjimo tikslai, kalbėjimo būdas ir numanomas adresatas.

ANALIZĖS TIKSLAI

Literatūros teorija siekia išryškinti tuos teorinius pamatus, kurie galiojo žodžio menui nuo pat seniausių laikų iki dabar. Čia siekiama įžvelgti pastovias tendencija, kurios atskiria grožinę literatūrą nuo negrožinės. Literatūros teorija išgrynino kūrinių struktūrinę sistemą (rūšis ir žanrus) ir žiūri, kaip ta struktūra kinta laike bei konkretaus kūrėjo kūryboje.

LITERATŪROS ISTORIJA

Jos uždavinys – pateikti meninio žodžio patirtį chronologinėje laiko tėkmėje. Čia atkreipiamas dėmesys į literatūros santykį su bendrosiomis meno tendencijomis (kultūros epochomis), su istorijos įvykiais, faktais, analizuojamos tų tendencijų  priežastys ir pasekmės literatūrai. Be literatūros tendencijų kaitos, literatūros istorija domisi ir kūrėjų meninėmis biografijomis. Literatūros istorijai svarbu apimti, suregistruoti visus rašiusius kūrėjus, įvertinant pagrindines jų tendencijas.

LITERATŪROS KRITIKA

Jo uždavinys pateikti konkretaus kūrinio vertinimą, kuris yra aktualus kalbamuoju momentu.

BIBLIOGRAFIJA

Jai rūpi registruoti chronologiškai visus parašytus kūrinius ir pateikti žinyną.

TEKSTOLOGIJA

Susitelkia ties konkretaus teksto išanalizavimu. Jai svarbu nustatyti ryšį su kitais kūriniais.

LITERATŪROS ŠAKŲ RAIŠKA

Literatūros teorijai savitas objektyvizuotas stilius (aiškus, sausas, lakoniškas…).

LITERATŪROS ISTORIJA

Būdingi pasakojimo elementai. Stilius vaizdingesnis, lankstesnis, plačiau papasakojama apie kontekstinius dalykus, tačiau aiškumo reglamentas išlieka.

LITERATŪROS KRITIKA

Stilius laisvas. Kritikas renkasi, kaip perteikti savo įspūdį.

ADRESATAS

Literatūros teorijos adresatas yra pats plačiausias. Tyrinėtojai, istorikai, kritikai apsieiti be literatūros teorijos negali.

Literatūros istorijos adresatas irgi yra labai platus.

Literatūros kritikos adresatas yra su literatūrologija nesusijęs. Labiau skirtas paprastesniam žmogui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.