Žyma: Juozas Tumas – Vaižgantas

Juozas Tumas – Vaižgantas

Juozas Tumas – Vaižgantas – daug nusipelnęs prozininkas, publicistas, ryškus ir savitas lietuvių literatūros kūrėjas, uolus politikos veikėjas. Jis surinkęs visus spaudos „gadynės“ faktus, kurie buvo beišnykstą, prisidėjo prie muziejaus atidarymo.

Juozas Tumas – Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje buvo dešimtas ir pats jauniausias vaikas. Kai 1919 m. buvo atkurta nepriklausomybė, jam buvo 49 – eri. Jis augo spaudos draudimo metais. Vaižgantas mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, vėliau, 1888 m. rudenį, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuviškumo pagrindus gavo šeimoje, nes mokyklos ir studijų metais rašyti bei skaityti sava kalba buvo drausta. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą, vėliau dėl nesutarimų su kunigais perkeltas į į Mosėdį.

VaižgantasJuozas Tumas – Vaižgantas buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių ir vienas iš redaktorių. Taip pat bendradarbiavo su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta draugija, esant reikalui gaudavo draudžiamos spaudos, kurią platindavo ir iš kurios mokė vaikus skaityti.

Iš viso to, kas apie Vaižgantą žinoma, galima teigti, kad jis išryškina dvi tautiškumo tendencijas, t.y. pats tautiškumo pagrindus gavęs iš šeimos išsiugdė ir lietuviškumą (šioje vietoje minėtini ir Basanavičius, ir Žemaitė, P. Bitė, L. Pelėda, Š. Ragana bei V. Kudirka, kuris tik pats sau pripažino esąs lietuvis ir ėmė leisti laikraštį, kuriame pats prirašė visą „Tėvynės varpų“ skyrių.). Buvo būtina prikelti tautą, pažemintą lietuviškai ir tautiškai. Toks kaip tik ir buvo Vaižganto užmojis ir noras. Visa jo proza yra susijusi su tuo, kad žmogus turi būti nuo visko laisvas.

Vaižganto gyvenime susikryžiavo du skirtingi dalykai – tai jo sangviniškas temperamentas (gyvybingumas, valingumas) ir pastangos jį pažaboti – darbas kunigų seminarijoje. Svarbi Vaižgantui ir asmens laisvė bei neliečiamybė. Jis negalėjo pakęsti pažeminimų ir įsakinėjimų, tad dėl to jis dažnai buvo perkeliamas vis į kitas parapijas. Vaižgantas dažnai nepaisė įprastų elgesio normų, klausydamas impulsų, pasiduodamas emocijoms. Prie viso to prisidėjo ir dvarininkų lenkomanų skundai. Taigi, 1898 m. Vaižgantas perkeliamas vikaru į Kulius, kur įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, leido laikraštį „Žinyčia“, o 1901 m. iškeliamas į Micaičius, po 10 mėnesių – į Vadaktėlius. Dažnai buvo kilojamas dar todėl, kad būtų sutramdomas lietuviškumas, tačiau Vaižgantas tik įrodė, kad aplinką kuria pats žmogus – visus tuos pakraščius, į kuriuos buvo perkeliamas, jis tik pažadino.

Rašytojas visiškai nepaisė, su kuo dirba, jam rūpėjo įsitikinimai, jis atkakliai siekė tikslų. 1919 metais yra bendradarbiavęs su Kapsuko valdžia, kuri buvo paskelbus konkursą leisti vadovėlius, taip pat bendradarbiavo leidžiant laikraščius. Kai valdžia pareikalaudavo visko atsisakyti, Vaižgantas kuriam laikui paklusdavo, vėliau vėl tęsdavo pradėtus kultūros darbus. Jam atrodė, kad kultūros labui gali dirbti net ir kunigas. Jam rūpėjo bendram labui tikslui sujungti visus inteligentus, nesvarbu, kokių pažiūrų jie bebūtų.

Vaižgantui priimtini buvo laisvi ir atsakingi žmonių santykiai, bet jis niekada nepasisakė už hierarchiją. Jis nuolat akcentavo sprendimų laisvę, teigė, jog pasitikėjimas daug labiau įpareigoja. Svarbi buvo ir pareiga bažnyčios mokymui.

Atgavus spaudą, imtos leisti „Vilniaus žinios“, kurių redaktoriumi, vyriausybei sutikus, buvo paskirtas Vaižgantas. 1907 m. laikraščio leidimas buvo sustabdytas, bet Vaižgantas ėmė leisti kitą laikraštį. Dėl negatyvių straipsnių apie kai kuriuos kunigus jis buvo ištremtas iš Vilniaus į Laižuvą ir paskirtas jos klebonu. Tuo pačiu metu vyko ir į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, kurioje praleido tris mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Neilgai Laižuvoje išbuvęs, 1914 m. atleistas iš klebono pareigų. Po šio įvykio išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. Kiek vėliau įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime ir pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1920 m., kai vyko rinkimai į pirmą seimą, Vaižgantas važinėjo po kaimus ir aiškino žmonėms, kodėl reikia balsuoti.

1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, 1920 m. persikėlė į Kauną, buvo įvairių laikraščių redaktorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, o 1924 m. Vaižgantui buvo suteiktas docento vardas, vėliau ir garbės daktaro laipsnis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Klasikinė literatūra vaikams

Kalbėdami apie klasikinę literatūrą vaikams XIX amžiaus pabaigoje, būtinai turime minėti Žemaitę. 1904 metais Žemaitė sudarė rinkinėlį vaikams. Jai rūpėjo, kad sunkioje XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios švietimo situacijoje vaikas neliktų tamsuolis, o išmoktų rašyti ir skaityti. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį į tautosaką: pasakas, pasakėčias, žaidimus, aprašymus ir mįsles – visa, kas vaikams būtų įdomu. Ji užrašinėjo vaikų dialogus, iš kurių ryškėjo vaiko logika ir mąstymas. Pati taip pat kūrė didaktinius apsakymus ir vaizdelius.

Žemaitės aprašymas tikroviškas. Ji moko, kad didesni vaikai neskriaustų mažesnių, nes visų svarbiausia draugystė. Smerkia apgaulę, klastą. Jos divizas – būk jautrus ir padėk žmogui. Ji pirmoji lietuvių literatūroje pavaizduoja našlaičių gyvenimo sąlygas („Nelaimingi vaikai“).

Cikle „Apie vaikų mokslą“ visi rašytojos apsakymų vaikai nori mokytis („Kaip Jonelis raides pažino“). Jos apsakymai pasižymi visapusišku gyvenimo parodymu, ryškiu vaiko vidinio pasaulio atskleidimu. Į pasaulį žvelgiama vaiko žvilgsniu, įvedami vaiko kalbos niuansai.

Tuo metu rašo ir Jonas Biliūnas. Jo apsakymuose nėra didaktizmo. Patys gražiausi – moraliniai apsakymai. Esama ir dalies apsakymų, kuriuose ryškinami vaikystės prisiminimai. Jonas Biliūnas yra publikavęs ir mokslo populiarinimo vaizdelių. Svarbiausia, kad nėra sentimentalumo, nors ir esama daug švelnumo, gerumo, užuojautos.

Lazdynų Pelėda. Specialiai vaikams parašė didaktinių apsakymų rinktinę „Senelio Juozo pasakos“.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš pradžių Vaižgantas buvo labiau vaikų literatūros kritikas, bet vėliau parašė ir kelias knygas: „Mikutis gamtininkas“, „ Vaižganto gyvūnėliai iš jo raštų“, kuriose atskleidė vaiko išgyvenimus, sukūrė vaiko paveikslą iš jo poelgių ir minčių.

Tuo metu vaikams keletą apsakymų parašo ir Vincas Krėvė: „Antanuko rytas“, „Bobulės vargai“, „Galvažudys“. Taip pat sukuria legendų: „Perkūnas, Vaiva ir straublys“, Aitvaras“ ir kiti. Čia svarbiausia vaiko psichologijos tikrumas, detalių įspūdingumas. Vincas Krėvė poetiškai pavaizduoja vaikus ir senus žmones.

Šatrijos Ragana parašo apysakas „Vincas Stonis“, kur plačiai vaizduoja kaimo vaikų gyvenimą, o iš „Daktaro pasakojimų“ ryškus vaiko veržimasis į mokslą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika

Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius – lietuvių kalbininkas, kunigas. Gimė netoli Kvėdarnos (Šilalės rajone), valstiečių šeimoje. Rašto mokėsi lenkiškoje Rietavo pradinėje mokykloje, paskui Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuvių kalbą čia jam dėstė A. Baranauskas, su kuriuo dėl rašybos ar terminologijos klausimų Jaunius susikirsdavo. Abu buvo užsispyrėliai ir nė vienas nenorėjo nusileisti. „Galėsi taip rašyti, kai pats mokysi!- netekęs kantrybės sušukdavo A. Baranauskas. „O gal ir mokysiu,“ – piktai burbėdavo K. Jaunius. Šie žodžiai išsipildė.

Kaip vienas iš gabiausių klierikų, 1875 m. buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (baltojo lapo baimė), todėl pirmąją gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus Kauno seminarijoje Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius“. Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“.

Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad K. Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįstą, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. Kazimieras Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę, kur paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą ir slaugo, kol K. Jaunius atsigauna.

1899 m. M. Daukšos raštų spausdinimo reikalais K. Jaunius nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę“.

Palaipsniui Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas Kazimiero Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo jo gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią jis, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo susieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) Vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame; 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės; 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie jo sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas. Jis keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į  sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna.

Lietuvių kalbotyroje Kazimieras Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (Būga, Endzelynas, Laigonaitė). Jo gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine. Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (Jaučiai, medžiai ir jaute, mede arba jautei, medei), 2) pagal o, ė tarimą (ėdėm, brolis ir jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, en ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna).

Kazimieras Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos” / Parengė S. Skrodenis, 1972). Jis parašė lietuvių – estų etimologinį žodynėlį, lietuvių – suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi jie tik rankraštiniai.

Kazimieras Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“), tačiau, kaip Būga rašė, „Kazimieras Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos.„

Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalindavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

„Velykinės nuodėmės” psichologiškumas

Ištrauka „Velykinė nuodėmė“ yra psichologinė kaip ir visa Vaižganto apysaka „Nebylys“. Joje labai ryškiai atskleidžiama ir viso kūrinio probleminė grandis, kuri neatskiriama nuo žmonių prigimties, poelgių bei išgyvenimų. Iš čia kyla ir visas psichologiškumas.

Pagrindinę ištraukos mintį perteikia autorius – pasakotojas, parodydamas veikėjų prigimtį, poelgių dorovinę vertę, vidinę dorovės ir poelgių kovą. Taigi pasakotojas, kalbantis trečiu asmeniu, yra subjektyvus, gebantis per išorę matyti, atvaizduoti vidaus neramumus.

Ištraukos problema neapsiriboja vien rezultato tragiškumu. Svarbūs tampa ne tik padariniai, bet ir priežastys, įvykių, jausmų, poelgių grandis, kuri lemia būtent tokią, o ne kitokią baigtį.

Atmenant ankstesnius įvykius ir Velykinę nuodėmę, galima teigti, kad teksto problematika labiausiai yra susikoncentravus toje apysakos vietoje, kur susikryžiuoja meilė (piršlybos) ir aistra (Velykinė nuodėmė), o jas abi nustelbia gaivališki instinktai „velnio galybė“, aistra, atsitiktinumai, kuriems Vaižganto veikėjai tarsi per silpni atsispirti.

„Gal tai ir yra „velnio galybė“ – visa tai, kas temdo išmintį ir šviesą, naikina laisvą valią ir verčia kito instinktui pasiduoti.“, „Aiškiai matės, kaip ji stovi be sąmonės…“

„Be sąmonės“ – taip autorius į veikėjus žiūri iš psichologinės pusės, sako, kad sąmonė yra valdoma protu ir valia, o Anelja myli ir visam tam suvaldyti nėra jėgos, nes nei ji, nei Jonas nepajėgūs tam atsispirti. Abu veikėjai, regis, be sąmonės, tačiau pasąmonėje visgi kyla daug sumaišties. Rodomas vidinis konfliktas, kur susikerta dieviškosios ir velniškosios jėgos. Joms susikirtus, veikėjų poelgius pradeda diktuoti situacijos nuotaika bei geiduliai:

„Anelja buvo pusalpė, Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume…“, „Šėlo, bepročiavo meilės ciklono pagauti…“

Būtent šioje vietoje pabrėžiamas atsitiktinumo momentas, kuris tampa lemtingu. Ką galima įžvelgti tekste? Tai tik tai, kad iš psichologizmo ir įtampos viskas vėliau perauga į tragediją, kurios užuomazgų Anelja ir Jonas beatodairišku atsidavimu vienas kitam iš karto net ir aiškiai nesuvokė esant.

Taigi atsitiktinumas yra ne kas kita, kaip tik nesugebėjimas kontroliuoti ir suderinti poelgių bei doros, o kai tai atsitinka, nebelieka ir vertybių, kurių nepajėgi atgaivinti nė didžiausia atgaila.

Apie įvykius lyg perspėja ištraukos pradžia:

„Vakaras. Viskas nutilo. Kapai ne kaimas.“

Sakiniai trumpi, bet informatyvūs įspūdis toks, lyg mintys trūkinėtų, žvilgsnis kryptų psichologinės įtampos link, kaip „tyla prieš audrą“ arba nuodėmę. Taip įtampa palaipsniui auga, kol įvyksta nesąmoningi poelgiai, lyg „velnio galybės“ triumfas: „Pats nežinąs, ką darąs, Jonas nešiojos Anelją savo glėbyje..“

Palaipsniui svarbūs tampa veidas ir akys – žmogaus gilumų veidrodis. Per jas pažvelgiama į veikėjų vidinį pasaulį. Paskutiniausias akcentas – Aneljos žodžiai, ištariami skambinat varpams. Ši pirmoji mintis jau pakankamai aiški, sveiku protu suvokta ir ištarta (jai suvokus, tai tampa įspūdžio postūmiu). Reakcijai ilgai netrukus, protą vėl užgožia nesąmoningumas, atslūgsta nervai, pasibaigia psichologinė reakcija, o Anelja be nuovokos suklumpa – beprasmybės, bejėgiškumo įrodymas, o gal nenoras priešintis, suvokus esant nuodėmę.

Atsižvelgiant į psichologinį virsmą ištraukoje, galima suvokti ir įtempto pasakojimo intensyvumą, kuris palyginus lėtas, reikalaujantis intymaus įsiklausymo ir leidžiantis spręsti apie vidines dvasines ir dorovines veikėjų kovas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui.

Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

Juozas Tumas - VaižgantasVaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. viena būdingiausių jos ypatybių  – stiprus publicistinis pradas.

Vaižgantas yra vaizdelio meistras.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

Pasakotojas yra specialiai eksponuotas, išryškintas: jis nuolatos įsiterpia į įvykius, komentuoja, reflektuoja. Jis yra autoriaus atitikmuo, reiškiantis ne tik autoriaus pažiūras, bet ir jo charakterį – gyvą temperamentą, judrią, įžvalgią mintį, humorą.

Jo stiliuje nemaža hiperbolių ir grotesko. Žanrinių formų kaita ir sintezė Vaižganto kūryboje laisva ir natūrali, išreiškia autoriaus individualybę. Jo tikslas – susintetinti erdvėje ir laike išsklaidytus elementus ir sukurti meninę vienybę.

Dažnai pereinama nuo aprašymo į vidinę monologą. Pasakotojas objektyvus, III asmens, epiškas. Veikėjas – fotografija. Būdingas detalumas ir smulkmeniškumas. Dialoge lygiom teisėm su veikėjais dalyvauja pats pasakotojas. Vaižganto pasakojimas paremtas savita gyvenimiška medžiaga, išsako rašytinę estetinę idėją, kad kaimo gyvenimas ir pats žmogus yra labai įvairūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

“Velykinės nuodėmės” psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba