Literatūrinė srovė ar kryptis?

Aptariant literatūrinį procesą neretai iškyla kryties ir srovės terminų painiava. Ne visi autoriai ir literatūrologai, kalbėdami apie sroves, turi galvoje srovės charakteristiką ir atvirkščiai. Antra vertus, tie reiškiniai kaip romantizmas skirtingose kultūrose gali turėti skirtingą statusą. Ekspresionizmas vienoj tautoj gali būti srovė, kitoj gali būti kryptis. Literatūrinė srovė ir kryptis, kaip sąvokos, turi savo skiriamuosius bruožus. Literatūros srovė yra jau visiškai susiformavęs meno reiškinys literatūriniame procese, turintis išbaigtą raidą, išraiškos vertę ir tradiciškumą. Literatūros kryptis suprantama dvejopai: plačiąja prasme ji reiškia bendrąsias meno tendencijas be labai aiškių laiko ribų. Tos tendencijos gali pasireikšti ir visiškai kitu laikotarpiu, negu istoriškai formavosi kryptys. Pavyzdžiui Baroko kryptis mene neturi aiškių rėmų, bet datuojama maždaug nuo XVI iki XVIII a. pradžios, tačiau Baroko raiškos bruožai atskirais atvejais kūriniuose gali pasireikšti ir XIX a. pradžioje, kada Barokas jau pasibaigęs. Tais atvejais krypties sąvoka tarsi įgauna kultūrinės stilistikos bruožų.

Kitas krypties aspektas yra tas, kad kryptis gali reikšti dar nespėjusią išsigryninti meninę tendenciją. Tuo tarpu kryptis tampa siauresnė už srovės sąvoką. Pastaroji krypties sąvoka ypač aktuali lietuvių literatūrai, nes ne visi reiškiniai, kurie vakarų Europos mene išgyveno savo nuoseklią raidą, lietuvių kultūroje suspėjo tai padaryti. Taip atsitiko dėl XIX a. stabdžio – spaudos draudimo 40 – šimtmečio. XIX a. antra pusė vakarų Europos literatūroj buvo didysis modernių tendencijų šuolis ir per XIX a. tos literatūros suspėjo išgyventi daug tendencijų.

Tuo tarpu lietuvių literatūra nuo 1864 metų spaudos draudimo pradžios buvo gyvenimo priversta atlikti vienintelę funkciją – išlaikyti gyvą kalbą, todėl visos naujos srovės ar kryptys tuo metu buvo negirdėta prabanga. Tokias tendencijas geriausiai atitiko toks menas, literatūra, kuri palaikė tautos jausmus, savivoką. Toks fenomenas Lietuvoje buvo romantizmas. XIX a. antra pusė lietuvių literatūroje yra romantizmo laikas, kuris leido per 40 metų, kol truko spaudos draudimas, palaikyti meninio žodžio gyvybę. Teigiama tai, kad kalba neišnyko, bet neigiamas bruožas tas, kad be romantizmo negyvavo jokios kitos literatūros tendencijos (simbolizmas, avangardizmas…). Tačiau panaikinus spaudos draudimą, pasigirsta kritiškų balsų, kurie teigia, kad literatūra, menas yra pats sau vertybė, kad jis neprivalo atlikti jokių racionalių funkcijų (nei politinių, nei visuomeninių), ji yra skirta kurti grožiui. Todėl nenuostabu, kad XX a. pr. su ankstyvuoju modernizmu (galima minėti Čiurlionį, Čiurlionienę, Garbačiauską) į literatūrą ima plūsti vienu metu įvairios tendencijos. Jos vakarų Europoje XIX a. nuosekliai keitė viena kitą, o lietuvių literatūroje jos klostėsi vos ne iš karto (impresionizmas, avangardizmas, neoromantizmas, futurizmas, ekspresionizmas). Dėl tokio skubėjimo, kuris susidarė tartum norint pasivyti ir išgyventi tai, ką patyrė vakarų Europos kultūra, šios tendencijos lietuvių literatūroje nebuvo pakankamai išbaigtos. Todėl jos taip ir „pasiliko krypties termino sąvokoje“.

Kad galėtų gyvuoti literatūrinės srovės, turi būti:

• filosofinis pamatas (meno pasaulėžiūros sistema);
• estetinių nuostatų sistema, kurioje susiformuoja vertinimo kriterijai;
• tradiciškumas – santykis su meno patirtimi;
• turi būti pakankamai nusistovėjęs probleminis akiratis;
• srovėje nusistovėjusi poetikos sistema (pamėgti žanrai, vaizdavimo būdai).

Romantizmas kaip sąvoka turi tartum dvejopą prasmę: 1.  Sinonimiška su krypties, stiliaus, tendencijos sąvokomis, jis tarsi praauga savo laikmetį. 2. Romantizmas kaip srovė (išbaigtas meno reiškinys, turintis savo pradžią, raidą, pabaigą, įsiliejantis į tolesnę literatūrą ir t.t.). Romantizmo pamatas – idealizmas (dvasiniai dalykai yra nemirštantys).
Tradiciškumas reikalauja natūralios pradžios. Ji atrodo maždaug taip:

Romantizmas orientuotas į tai, kad puoselėtų tautos savimonę. Nuo 1920 – 30 tęsiasi romantizmas, bet jis jau ima ir trūkinėti, atsiranda modernizmo kryptis. Taigi, nuo 1930 – 1940  susipina romantizmas ir modernizmas. Tai buvo pats brandžiausias saviraiškos periodas.

Visa ši raida rodo, kad romantizmas iš tiesų buvo srovė. Be romantizmo, srovės terminą turi ir simbolizmas.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Meno kūrinys literatūros procese
Romantizmas vaikų literatūroje

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)

Panašiu laiku į literatūrą atėjo dar vienas rašytojas, italų kalbos ir istorijos dėstytojas, romanų ciklo apie Romos imperiją autorius Rafaelis Džovanjolis (Raffaello Giovagnoli, 1838–1915), kurio pasirodymą lėmė Italijos istorinė situacija. Jis dalyvavo kovose už laisvę, o visas idėjas realizavo romanuose. Garsiausias romanas – „Spartakas“. Džovanjolis puikiai išmanė istorinius šaltinius, todėl vaizdavo istoriškai tikras asmenybes. Romano veiksmą perkėlė į I a. pr. m. e. Kūrinio populiarumą lėmė pagrindinio herojaus Spartako paveikslas, kuris tapo tarsi laisvės simbolis.

Etelė Lilijana Voinič – anglų rašytoja 1897 metais išleidus romaną „Gylys“ prisidėjo prie istorinės nuotykinės literatūros raidos. Romane vaizduojami Italijos istorijos epizodai, minimi tikri faktai, veikia pramanytos asmenybės. Voinič romane sukūrė apibendrinantį kovotojo paveikslą, kur istorinė situacija yra tik fonas. Daugiau vietos užima psichologiškai įtaigių aplinkybių bei charakterių vaizdavimas. Vidinis dramatizmas romane sustiprintas meilės linija, o pagrindinė romano dilema – jausmų ir principų sankirta. Išryškinama tikrovės ir idealo nesantarvė, akcentuojami tautiškumo momentai, tačiau istorinis koloritas išblukęs.

XIX a. sukurtas savitas istorinio romano tipas. Rašytojams rūpėjo ne apmąstyti istoriją, ne moksliškai įprasminti, o atkurti ir atgaivinti ją. Remdamiesi tam tikrais faktais jie restauravo istorinį laiką ir kūrė dinamiškus siužetus, kuriuose herojus grupavo į teigiamus ir neigiamus be jokių gilesnių psichologinių niuansų. Dominavo dramatizmas ir jausmų įtampa.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)

Valterio Skoto pavyzdžiu sekė ir žymus prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma – Dumas Davy de la Pailleterie – (1802 – 1870 m.). Jis savo romanuose nuo istorinio autentiškumo nutolo labiau, nei Valteris Skotas, su istorija elgėsi daug laisviau. Nors ja domėjosi, bet nekentė. Jam istorija tebuvo „tik vinis, ant kurios kabina paveikslus.“. Nepaisant to, Diuma kūrė intriguojančius siužetus ir meistriškus dialogus.

Garsiausi trys romanai: „ Trys muškietininkai“ (1844 m.), „Karalienė Margo“ (1844 m.), „Grafas Montekristas“ (1844 m.).

A. Diuma romanai dar yra vadinami istoriniais – avantiūriniais, nes juose įvykiai klostosi atsitiktinumo dėka. Juose veikia istorinės asmenybės, bet svarbiausią vaidmenį vaidina antraeiliai, istorijai beveik nežinomi herojai, kurių tikrumu abejojama. Kaip tik čia ir slypi visa romanų tėkmė.

Romano „Trys muškietininkai“ šaltinis – tai kapitono Dartanjano užrašai. Romano herojai – tai romantinės asmenybės – išdidžios, bet draugiškos ir ištikimos. Svarbu minėti tai, kad gausu meilės trikampių. A. Diuma romantinį pradą pavertė pagrindiniu dalyku istoriniame romane ir taip susiaurino šio tipo romano erdvę.

Viktoro Hugo (1802 – 1885 m.) romanas „Vargdieniai“ (1862 m.) taip pat charakterizuojamas kaip istorinis – socialinis romanas. Gėrio ir blogio romantinis polėkis romane ryškėja per veikėjų paveikslus. Vaikams skaityti siūlomos tik kai kurios šio romano ištraukos.

Istorinio romano raidai svarbus Amerikiečių rašytojas, istorikas, kritikas Džeimsas Kuperis (1789 – 1851 m.). Valterio Skoto pavyzdžiu parašė pirmuosius istorinius romanus ir pirmuosius kelionių romanus JAV literatūroje. Juose vaizdavo indėnų kovas už nepriklausomybę. Ypač populiari pentalogija „Apie odinę kojinę“, į kurią sudėti penki romanai: „Pionieriai“ (1823 m.), „Prerijos“, „Pėdsekys“, „Medžiotojas“ ir „Paskutinis mohikanas“. Visi šio autoriaus kūriniai patrauklūs dėl vaizduojamų egzotiškų pasaulių, turinio ir spalvingų gamtos aprašymų, kurie derinami su dinamiškais įvykiais. Svarbiausi romanų bruožai – dramatizmas ir poetiškumas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)

Originalioji literatūrinė pasaka – tai vyraujantis XX a. vaikų literatūros tipas. Svarbiausias indėlis priklauso vokiečių rašytojui, kompozitoriui ir dailininkui Ernestui Teodorui Amadėjui Hofmanui (Ernest Theodor Amadeus Hoffman), nes jo kūrinių poetika lėmė originaliosios pasakos suklestėjimą, nors iš visų jo kūrinių tik kelios pasakos buvo adresuotos vaikams.

Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano (1776 – 1822 m.) pasakos reprezentuoja literatūrines temas ir stilistiką. Žinomiausias E.T.A. Hofmano palikimas – tai pasakos „Aukso puodas“, „Spragtukas ir Pelių karalius“ ir keletas kitų. Literatūra Hofmanas susidomėjo gana vėlai, tačiau savitas jo stilius ir fantazija paliko ryškų pėdsaką vokiečių literatūroje. Jis pirmasis literatūroje jungė realius vaizdus su fantastika ir taip sukūrė „dviejų pasaulių“ kūrinio struktūrą, kuri laikoma ir šiuolaikinės literatūrinės pasakos žanriniu pamatu.

Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano pasakų veiksmas vyksta ne kažkur „toli“ ir ne „seniai“, bet čia ir dabar. Jo herojai gyvena dvilypiame pasaulyje, kuriame žaislų ir daržovių pasaulis egzistuoja kaip gyvas. Autorius sureikšmino vaizduotės jėgą, nubrėžė vaikų ir suaugusiųjų opozicišką santykį su pasaka. Rašytojas kūriniuose vaizduoja įkūnija stebuklingą šalį, išsipildžiusius troškimus ir reiškia žmogaus dvasinio pasaulio grožį. Kaip ir kiti romantikai, Hofmanas tikėjo, kad pasaulį galima kurti pagal grožio įstatymus, todėl didžiausią dėmesį koncentravo ties kūrybinga asmenybe.

Hofmano įtaka pastebima Antonijaus Pogorelskio ir Kristiano Anderseno kūryboje.

Pasaka „Aukso puodas“ yra autoriaus mėgstamiausias kūrinys. Šios pasakos herojus – talentingas studentas Anzelmas, kuris įsimyli Veroniką, o jai meilė yra viskas. Išryškinamos dvi herojų grupės: pirmajai priklauso Anzelmas, antrajai  – miesčionys, herojai iš realybės pasaulio, kurių tarpe yra ir Veronika. Anzelmas pasirenkamas tam, kad jungtų tas dvi grupes, nes jis puikiai tinka šiam vaidmeniui: jis romantikas, svajotojas, tarsi gyvena dvilypį gyvenimą, nepritampa prie realybės, todėl nėra harmoninga asmenybė. Tai herojus, kuris blaškosi tarp kasdienybės, miesčioniškumo ir svajonės. Tai svarbiausia pasakos dilema. Gyvenimas lengvas jam tampa tik sapnų ir svajonių pasaulyje. Pasakoje daug alegorijų bei romantinių idealų.

Pasaka „Spragtukas – pelių karalius“ yra tarsi skirta vaikams, tačiau joje juntamos kelios temos, yra ir kelios veiksmo plotmės. Pirmoji plotmė – Kalėdų išvakarės, kada vaikai laukia krikštatėvio dovanų. Tekste yra svarbi užuomina, kad tas krikštatėvis nebuvo gražus žmogus – o tai yra vienas iš romantizmo bruožų, kai žmogus yra negražus išore, bet geros sielos. Pirmoji plotmė – realus pasaulis. Antra plotmė – mergaitės Marijos vaizduotės pasaulis, kurį sužadino suaugęs žmogus.

Hofmanui vaikystės pasaulis yra be galo svarbus. Rašytojas teigia, kad suaugusiam šis pasaulis nesuprantamas. Vaiko vaizduotė, pasak Hofmano, nepripažįsta mechaninio pasaulio, vaikui galioja kiti erdvės standartai, kaip antai – per spintą patenkama į kitą pasaulį. Rašytojas teigė, kad pasaka vaikui gali gimti čia pat, tą pačią akimirką. Pasakos jėga – tai jos emocinis poveikis, kuris gali išaugti iki vaiko dvasinio sukrėtimo.

Romantikams būdinga konfrontacija tarp tikrovės ir idealų ir „Spragtuke“ tas itin ryšku. Tai pastebima ir tarp vaikų, ir tarp Marijos bei jos mamos, kuri netiki fantazija.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)