Junijus Decimas Juvenalis

Junijus Decimas Juvenalis (apie 60 m. po Kr. – apie 140 m. po Kr.) – geriausias sidabro literatūros laikotarpio poetas satyrikas. Juvenalis rašyti ėmė būdamas brandaus amžiaus valdant imperatoriui Trajanui, o vėliau ir Adrijanui. Jo palikimas – šešiolika satyrų, kurios išleistos penkiomis knygomis.

Juvenalio satyros skirstomos į kelias grupes: nuo 1- 9 ir nuo 10 iki 16. Pirmosios pasižymi aštriu kaltinamuoju stiliumi. Autorius atkreipia dėmesį į socialinę nelygybę, kaltina aristokratus už pataikavimą, smerkia imperatoriaus žiaurumą.

Pirmoji satyra yra chrestomatinė – kupina nepasitenkinimo to meto literatūriniu gyvenimu, viešais deklamavimais – Decimas Juvenalis .recitalijomis. Juvenalis analizuoja šį reiškinį ir padaro išvadą, kad poezija labai nutolusi nuo realaus gyvenimo. Taip pat stebisi pinigų galia (korupcija, kyšininkavimu).

Antroji satyra skirta veidmainystei, o trečioji nušviečia tuometinį Romos visuomenės gyvenimą. Joje pasakojama, kad žmonės Romoje gyvena itin prastai, piktinamasi graikais.

Ketvirtoji satyra skirta imperatoriaus Doklicijano režimui aprašyti. Juvenalis parodijuoja epinį stilių. Pačioje satyroje pasakojama, kaip žvejys sugavęs labai didelę žuvį atneša imperatoriui, o šis sukviečia posėdį ir svarsto, ką su žuvimi daryti. Tai politinė satyra.

Penkta satyra – tai Petronų ir klientų santykių satyra, o šeštoji skirta moterų santykiams nupasakoti ir ištvirkavimams aprašyti. Septintoji skirta Romos inteligentijai, aštuntoji laikoma tradicine satyra – joje mąstoma apie kilmingus piliečius. Devintoji satyra skirta didelio miesto žemai moralei apibendrinti.

Antrosios grupės satyros – tai moraliniai apmąstymai, stoikų filosofijos baigtis. Tose satyrose kalbama apie laimę, turtus, sveiką dvasią sveikame kūne, kuriama teisingo gyvenimo programa, pateikiama praktinių patarimų, kurie patvirtinami pavyzdžiais iš gyvenimo. Antrosios grupės satyrose nutolstama į filosofiją, istoriją, remiamasis istoriniais pasakojimais apie garsių žmonių gyvenimus.

Juvenalis tapo populiarus ir mėgstamas ypač viduramžiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus
Publijus Kornelijus Tacitas

Klasės auklėtojo darbas

Mokytojas, norėdamas būti klasės auklėtoju, turėtų pasižymėti bent keletu auklėtojui būtinų savybių. Pirmiausia pageidautina, kad jis būtų partneriškas, originalus, ir svarbiausia, kad mokiniams taptų draugas.

FUNKCIJOS IR YPATUMAI

Klasės auklėtojo veiklai nusakyti galima vartoti įvairius terminus ir žodžius, kitaip tariant, konceptus – skirtingą veiklos pobūdį nusakančius žodžius, kurie geriausiai atskleidžia, kas yra klasės auklėtojas. Taigi, klasės auklėtojas savo ugdytiniams bus prižiūrėtojas ir vadovas, auklėtojas ir globėjas, organizatorius ir kuratorius, repetitorius, patarėjas ir net konsultantas:

• Prižiūrėtojas – tvarkos sergėtojas, elgesio taisyklių laikymosi stebėtojas. Jis stengiasi apsaugoti auklėtinius nuo neigiamų aplinkos poveikių.

• Auklėtojas – auklėjamojo poveikio subjektas, privalomųjų vertybių perteikėjas, atitinkamų nuostatų, jausmų, įpročių ugdytojas.

• Vadovas – tai pagal parengtas normas atsakingas asmuo. Nors vadovo ir pedagoginė funkcijos akivaizdžios, vis dėlto dominuoja administracinė paskirtis. Vadovas – tai žmogus pagal savo pareigas atsakingas už pavaldinių (šiuo atveju mokinių) veiklą.

• Globėjas – tai asmuo, kuris rūpinasi kitais asmenimis (mažesniais, jaunesniais) ir atsako už veiklų organizavimą. Jo funkcijos priklauso nuo konkrečių globos sąlygų, tačiau dominuoja auklėjamoji paskirtis.

• Organizatorius – tai veiklos iniciatorius, konkretinantis jos tikslus, parenkantis vykdytojus, juos instruktuojantis ir apibendrinantis visos veiklos rezultatus.

• Kuratorius – tai asmuo, kuriam pavesta rūpintis kuria nors veiklos sritimi padedant jos vykdytojams spręsti numatytus uždavinius.

• Repetitorius, klasės mokytojas – bendroji veikla orientuota į individualią pagalbą savo globotiniams.

• Patarėjas – socialinis pedagogas, kuris rūpinasi pedagoginės ir socialinės pagalbos teikimu jos reikalingiems ugdytiniams.

• Konsultantas – tai asmuo kvalifikuotai padedantis ugdytiniams spręsti asmenines problemas. Skirtingai nuo kitų ugdytojų, jis teikia patarimus ir pagalbą tik jos prašantiems.

Klasės auklėtojas yra mokinių auklėjimo organizatorius.

KLASĖS AUKLĖTOJO VEIKLOS TEORINIS PAGRINDAS

Klasės auklėtojo teorinis pagrindas susiję su dviem pozicijom: bendrąja ugdymo koncepcija ir ugdytinių amžiaus ypatumais.

Pirmasis aspektas remiasi bendrąja ugdymo paradigma. Šioje paradigmoje ugdymas traktuojamas kaip pedagoginis poveikis ugdytiniui, o ugdytojas formuoja ugdytinio asmenybės savybės.

Antruoju aspektu ugdymas suvokiamas kaip ugdytinio saviraidos skatinimas, o mokytojas tam sudaro optimalias sąlygas.

Dž. Lokas yra suformulavęs auklėtojų priesaiką, kuri skamba taip: „Kol vaikas mažas – iš jo reikalauk, kai paauga – su juo draugauk.“

Amžiaus tarpsnio veiksnys lemia skirtingą klasės auklėtojo veiklos pobūdį.

KLASĖS AUKLĖTOJO FUNKCIJOS

Pirmiausia, klasės auklėtojas turėtų glaudžiai bendradarbiauti su klasės mokiniais, su kitais mokytojais ir atlikti klasėje auklėjamąjį darbą. Klasės auklėtojas turėtų siekti vieningų reikalavimų tiek mokykloje, tiek šeimoje, t.y. palaikyti ryšį su mokių tėvais. Prireikus, auklėtojas turėtų mokiniams organizuoti pagalbą mokymosi srityje, taip pat organizuoti veiklą, padedančią stiprinti ugdytinių sveikatą, užkirsti kelią žalingiems įpročiams. Be viso to, auklėtojo pareiga tvarkyti klasės dokumentaciją ir atstovauti auklėtiniams bendraujant su mokyklos administracija bei vadovais.

AUKLĖJAMOSIOS VEIKLOS BARAI

1. Mokinių išsiauklėjimo tyrimas. Pradėdamas vadovauti klasei, mokytojas turi pažinti mokinių individualias savybes, jų išsiauklėjimo ypatumus, klasės bendruomenės susiformavimo lygį, klasės nuostatas.

2. Auklėjimo perspektyvų nustatymas – tai yra krypties nustatymas, kuria turėtų būti vykdomas auklėjamasis procesas, kad auklėtinių asmenybės nuolat tobulėtų.
Auklėtojas turėtų rengti auklėjimo planą.

3. Auklėtinių veiklos organizavimas. Mokiniams ši auklėjamoji veikla turėtų tapti jų gyvenimu, o auklėtojui – ugdymo priemone. Svarbiausia, auklėtojas turi pasiekti, kad ugdytinių veikla būtų visuomenei naudinga plačiąja prasme, nes tik tokioje veikloje formuojasi aktyvi asmenybės pozicija.
________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Pedagogo mokėjimai ir įgūdžiai bei raidos stadijos
Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Įgūdžių formavimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokymo ir auklėjimo vienovė

Mišrusis tarinys

Mišrusis tarinys turi ir sudurtinio, ir suvestinio tarinio bruožų. Taigi, jis skyla į dvi dalis: viena dalis yra neprasminga, kita formuoja tarinio turinį. Pagal formą pirma dalis atitinka suvestinį / sudurtinį tarinį, o kita dalis atitinka suvestinio / sudurtinio tarinio vardinę dalį, retais atvejais atitinka visą iš tų tarinių dalį. Skiriami trys modeliai:

• Kai antroji dalis atitinka jungtį:

„Mokytojo žodis turi būti (+) svarus.“ (pabraukti žodžiai yra tariniai)
„Ir jis jaučiasi esąs (+) lietuvis.“
„Patariu jums būti (+) atidesniems.“

• Kai pirmoji dalis atitinka sudurtinį tarinį, kita – reikšminę suvestinio tarinio dalį:

„Gera būtų užkąsti.“

• Abi dalys atitinka viena vieną, kita kitą tarinį:

„Negaliu prisipažinti (+) esąs kaltas.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Sudurtinis tarinys
Suvestinis tarinys
Tarininis pažyminys
Modalumas

Suvestinis tarinys

Suvestinį tarinį sudaro dvi dalys. Pirmoji – gramatinė, asmenuojama arba beasmenė veiksmažodžio forma, rodanti modalumą, asmeniškumą, bet neformuojanti tarinio turinio (pagalbinė dalis), o antroji – reikšminė dalis, formuojanti tarinio turinį. Antroji gali būti reiškiama bendratimi arba dalyviu.

Pagalbinė dalis skirstoma pagal formą:
Vientisinė („galėjo vaikščioti“, „buvo pradėję dirbti“, „liežuvį niežėjo“ = norėjosi).
SEMANTIKA. Ji reiškiama kelių grupių veiksmažodžiais; frazeologiniais veiksmažodžiais:

• Žyminčiais laiko pradžią (šokti, bėgti, imti):

„Vaikas ėmė bėgti.“ (Pabraukti žodžiai yra tariniai)
„Dabar ėmė skaityti.“

• Žymi pabaigą:

„Liovėsi lyti.“

• Modaliniais veiksmažodžiai (privalėti, turėti, tekti…):

„Man reikia čia pasilikti.“
„Aš galiu palaukti.“

• Valios veiksmažodžiai (norėti, drausti, trukdyti, leisti, masinti, traukti, vilioti…):

„Norėčiau jums patarti.“
„Juozukas traukė pasitikti.“

• Valios klabėjimo veiksmažodžiai (liepti, kviesti, siūlyti, patarti, raginti, prašyti…):

„Mama liepė paskubėti.“
„Moterys ragino pjauti.“

• Kalbėjimo veiksmažodžiai:

„Mergaitė pasisakė pametusi lėlę.“

• Mąstymo veiksmažodžiai:

„Atsiminiau turįs susitikimą.“

Reikšminė dalis, kuri išreikšta bendratimi, dar apibūdinama skaidant bendratį:

• Subjektyvinė bendratis
• Objektyvinė bendratis.

Subjektyvine bendratimi pasakomas turinys priklauso tam pačiam subjektui, kaip ir pagalbine dalimi išreikštas tarinys:

„Vaikas pradėjo juoktis.“
„Naujakuriams teko nakvoti.“

Objektyvine bendratimi išreikštas tarinys – retesnis atvejis, nei subjektyvine. Jis siejamas su objektą žyminčiu žodžiu:

„Balsienė ragino valgyti.“ (pvz.: svetelius)

Dalyvis retai eina tarinio dalimi:

„Nustojo dainas dainavę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Sudurtinis tarinys
Mišrusis tarinys
Tarininis pažyminys
Modalumas

Sudurtinis tarinys

Sudurtiniai tariniai – tai vardažodiniai tariniai, nes viena jų dalis yra vardažodis. Tokio tarinio dalys dvi: tai jungtis + vardinė dalis.

Jungtis – tai gramatinė tarinio dalis, svarbi visam sakiniui, nes rodo modalumą, laiką, asmenį ar beasmeniškumą. Ji neformuoja tarinio turinio. Jį formuoja vardinė dalis. Vardinė dalis – tai negramatinė tarinio dalis, formuojanti tarinio turinį.

Priklausomai nuo raiškos, skiriamos trys jungčių rūšys: grynoji, negrynoji ir netikroji. Grynoji – tai veiksmažodžio „būti“ formomis išreikšta jungtis. Ji dar skirstoma į išreikštąją ir neišreikštąją (nulinę arba elipsinę).

Nulinė jungtis – tai tokia, kuri atitinka esamajame laike veiksmažodžio „būti“ formas (3 asmens forma dažniausia):

„Ąžuolas – medis.“
„Mokykla – antrieji namai.“

Elipsinė jungtis – tai neišreikštoji jungtis, kuri turi ne esamojo laiko reikšmę. Jai numatyti reikia konteksto:

„[Gyveno kartą du broliai.] Vienas – turtingas, antras – nuskurdęs.“

Negrynoji jungtis turi prasminį savarankiškumą, eina predikatyvų junginių pagrindiniu dėmeniu. Ji – semantiniai „būti“ pakaitai: likti, daryti, virsti, tapti, atrodyti, apsimesti, dėtis, vadinti, vadintis ir t.t.

„Aš vadinuosi Jonas.“ (Pabraukti žodžiai yra tariniai)
„Dienos eis ilgyn.“

Negrynoji jungtis panašiai kaip grynoji būna dažniausiai išreikšta, bet jei ji neišreikšta, tai gali būti arba elipsinė, arba nulinė.

„Motinos gailestis lieka gailesčiu, o pabarimas – * pabarimu.“ (* praleistas veiksmažodis „lieka“, taigi dabar čia yra elipsė)

Negrynoji nulinė jungtis yra tada, kai sakinys sentencinio pobūdžio. Kartais nėra svarbu nustatyti veiksmažodį prie vardinės dalies:

„Katinas senyn, nagai ilgyn.“

Netikroji jungtis – tai ta, kuri reiškiama savarankiškais veiksmažodžiais, o šie patys vieni gali sudaryti paprastos formos tarinį. Eina jungtimi todėl, kad šalia jų yra kitas žodis, išreiškiantis būvį arba būseną. Loginis kriterijus – tai, kad kitas žodis nereiškia koduojamo turinio, atskiro komponento.

Būvis: „Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga.“ (tampa medžiu)
„Mano senelis dvare tarnavo eiguliu.“
Broliai dieną lakstė juodvarniais.“

PASTABA. Sudurtinio tarinio netikroji jungtis negali būti neišreikšta.

Vardinė dalis.Pagal rūšį su veiksniu skirstoma į (tik asmeniniuose sakiniuose):

a. derinamąją
b. nederinamąją

Loginis derinimas: „Aš – mokytoja.“ „Aš – mokytojas“

Derinamosios vardinės dalys reiškiamos būdvardiškais žodžiais:

„Vakaras buvo gražus.“
Brolis buvo pavargęs.“ Abiejuose sakiniuose galima įterpti „toks“, „tokia“

„Aš likau vienas.“

Derinamąja vardine dalimi vadinama ir tokia, kuri išreikšta būvio vardininku. Tai koreliuojamoji vardinė dalis:

„Ąžuolas yra medis.“ („medis“ – derinamoji dalis)
„Mes drąsūs kaip ereliai.“

Nederinamoji vardinė dalis. Joje ryšiai priklauso nuo santykio su tariniu:

• reiškiama bevardės giminės forma:

„Dabar dienos trumpa.“
„Buvo netikėta.“

• Linksniuojamųjų žodžių kilmininku:

„Kieno tas eilėraštis?“
„Jos žiedas iš aukso.“
„Mokytojas buvo ramaus būdo.“

• Įnagininku (kai būvis pastovus). Jis būna su tapsmo veiksmažodžiais:

„Kur matyta, kad ožys būtų daržininku?“ (=taptų)

• Prieveiksmis:

„Gerai tiems, kurie mokosi.“
„Į vakarą Onutei pasidarė blogiau.“
„Buvo daug.“

• Bendratis:

„Amžių nugyventi, ne lauką pereiti.“
„Nagrinėti, ne ropė krimsti.“

• Jaustukai, ištiktukai:

„Mokyklos direktorius oho.“ (=geras)
„Tavo valia bus šnipšt.“
„Jei tu už, tai aš abiem rankom prieš.“

Nederinamosios vardinės dalies pozicijoje gali būti frazeologizmas:

„Tas darbas jam buvo peilis po kaklu.“ (=sunkus)

• Prielinksninės konstrukcijos:

„Pagal Jurgį ir kepurė.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Mišrusis tarinys
Tarininis pažyminys
Modalumas