Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.
XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.
Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.
Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.
Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.
Poetika = raiška (raiškos klodas)
V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai
Iš „literatūrinių” prisiminimų
