Ištrauka „Velykinė nuodėmė“ yra psichologinė kaip ir visa Vaižganto apysaka „Nebylys“. Joje labai ryškiai atskleidžiama ir viso kūrinio probleminė grandis, kuri neatskiriama nuo žmonių prigimties, poelgių bei išgyvenimų. Iš čia kyla ir visas psichologiškumas.
Pagrindinę ištraukos mintį perteikia autorius – pasakotojas, parodydamas veikėjų prigimtį, poelgių dorovinę vertę, vidinę dorovės ir poelgių kovą. Taigi pasakotojas, kalbantis trečiu asmeniu, yra subjektyvus, gebantis per išorę matyti, atvaizduoti vidaus neramumus.
Ištraukos problema neapsiriboja vien rezultato tragiškumu. Svarbūs tampa ne tik padariniai, bet ir priežastys, įvykių, jausmų, poelgių grandis, kuri lemia būtent tokią, o ne kitokią baigtį.
Atmenant ankstesnius įvykius ir Velykinę nuodėmę, galima teigti, kad teksto problematika labiausiai yra susikoncentravus toje apysakos vietoje, kur susikryžiuoja meilė (piršlybos) ir aistra (Velykinė nuodėmė), o jas abi nustelbia gaivališki instinktai „velnio galybė“, aistra, atsitiktinumai, kuriems Vaižganto veikėjai tarsi per silpni atsispirti.
„Gal tai ir yra „velnio galybė“ – visa tai, kas temdo išmintį ir šviesą, naikina laisvą valią ir verčia kito instinktui pasiduoti.“, „Aiškiai matės, kaip ji stovi be sąmonės…“
„Be sąmonės“ – taip autorius į veikėjus žiūri iš psichologinės pusės, sako, kad sąmonė yra valdoma protu ir valia, o Anelja myli ir visam tam suvaldyti nėra jėgos, nes nei ji, nei Jonas nepajėgūs tam atsispirti. Abu veikėjai, regis, be sąmonės, tačiau pasąmonėje visgi kyla daug sumaišties. Rodomas vidinis konfliktas, kur susikerta dieviškosios ir velniškosios jėgos. Joms susikirtus, veikėjų poelgius pradeda diktuoti situacijos nuotaika bei geiduliai:
„Anelja buvo pusalpė, Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume…“, „Šėlo, bepročiavo meilės ciklono pagauti…“
Būtent šioje vietoje pabrėžiamas atsitiktinumo momentas, kuris tampa lemtingu. Ką galima įžvelgti tekste? Tai tik tai, kad iš psichologizmo ir įtampos viskas vėliau perauga į tragediją, kurios užuomazgų Anelja ir Jonas beatodairišku atsidavimu vienas kitam iš karto net ir aiškiai nesuvokė esant.
Taigi atsitiktinumas yra ne kas kita, kaip tik nesugebėjimas kontroliuoti ir suderinti poelgių bei doros, o kai tai atsitinka, nebelieka ir vertybių, kurių nepajėgi atgaivinti nė didžiausia atgaila.
Apie įvykius lyg perspėja ištraukos pradžia:
„Vakaras. Viskas nutilo. Kapai ne kaimas.“
Sakiniai trumpi, bet informatyvūs įspūdis toks, lyg mintys trūkinėtų, žvilgsnis kryptų psichologinės įtampos link, kaip „tyla prieš audrą“ arba nuodėmę. Taip įtampa palaipsniui auga, kol įvyksta nesąmoningi poelgiai, lyg „velnio galybės“ triumfas: „Pats nežinąs, ką darąs, Jonas nešiojos Anelją savo glėbyje..“
Palaipsniui svarbūs tampa veidas ir akys – žmogaus gilumų veidrodis. Per jas pažvelgiama į veikėjų vidinį pasaulį. Paskutiniausias akcentas – Aneljos žodžiai, ištariami skambinat varpams. Ši pirmoji mintis jau pakankamai aiški, sveiku protu suvokta ir ištarta (jai suvokus, tai tampa įspūdžio postūmiu). Reakcijai ilgai netrukus, protą vėl užgožia nesąmoningumas, atslūgsta nervai, pasibaigia psichologinė reakcija, o Anelja be nuovokos suklumpa – beprasmybės, bejėgiškumo įrodymas, o gal nenoras priešintis, suvokus esant nuodėmę.
Atsižvelgiant į psichologinį virsmą ištraukoje, galima suvokti ir įtempto pasakojimo intensyvumą, kuris palyginus lėtas, reikalaujantis intymaus įsiklausymo ir leidžiantis spręsti apie vidines dvasines ir dorovines veikėjų kovas.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
Vaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, 