Pedagogikos mokslas: objektas ir tikslai

Pedagogika – tai auklėjimo ir mokymo mokslas. Žodis pedagogika sudarytas iš graikų kalbos žodžių paida – vaikas ir gogike – vesti, auklėti. Pedagogika – tai jaunosios kartos ugdymo mokslas. Terminas imtas vartoti XVII a., o jo pradininku laikomas F. Bekonas, kuris 1623 m. pateikė naują mokslų klasifikaciją, kurioje paminėjo ir pedagogiką, tik tuo metu ji buvo suprasta kiek kitaip (mokslininkas ją suprato kaip mokslą, kaip vadovavimą skaitymui). Tik XVIII a. pabaigoje pedagogika kaip dalykas imtas dėstyti universitetuose, juose pradėtos steigti ir pedagogikos katedros.

Imanuelis Kantas Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie auklėjimą, o vėliau ši medžiaga buvo išspausdinta leidinyje „Apie pedagogiką“ 1803 metais.

Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670 m.). Pagrindinis jo veikalas „Didžioji didaktika“ buvo parašytas 1632 m.

Pedagogikos tikslas – studijuoti žmogaus ugdymo ir ugdymosi teorines priemones, žadinant norą ieškoti individualių ugdymo strategijų, atitinkančių švietimo reformos reikalavimus.

Bendrieji pedagogikos tikslai:

1. suprasti asmenybės tapsmo unikalumą ir jo ypatumus, ypač mokykliniame amžiuje, integruojant psichologijos žinias apie asmenybės raidą;
2. mokėti įvertinti svarbiausių ugdymo veikėjų ir veiksnių ugdomąjį potencialą;
3. suprasti ugdymo proceso struktūrą, atskirų komponentų paskirtį, integralumą, subordinaciją;
4. žinoti svarbesnius pedagoginio poveikio būdus, metodus, formas ir gebėti atskirti jų lavinamąsias ir auklėjamąsias galimybes konkrečiose situacijose.

Praktiniai pedagogikos tikslai:

1. mokėti iškelti ir suformuluoti ugdomuosius tikslus pamokai ir nepamokinei veiklai;
2. mokėti parašyti auklėjamojo renginio išplėstinį planą;
3. mokėti analizuoti pamoką arba renginį ugdomuoju aspektu;
4. savarankiškai analizuoti ir interpretuoti pedagoginę literatūrą ir kitus švietimo dokumentus.

Pedagogikos objektas yra ne kas kita kaip žmogus. Žmogus yra ir kitų mokslų objektas, todėl pedagogikos objektas yra labiau žmogaus ugdymas. Žmogaus ugdymas įmanomas visą jo gyvenimą ir tai puikiai atlieka atskiros pedagogikos disciplinos:

• edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimo laikotarpį;
• familistika – šeimos pedagogika;
• andragogika – suaugusiųjų mokymas.

Edukologija tiria permanentinį žmogaus ir grupių mokymą. Yra siūloma edukologiją suvokti kaip saviugdos mokslą.
ugdymas
Ugdymas – plačiausia ir pastaruoju metu dažniausiai vartojama sąvoka. Ugdymas – tai visuomeninis, istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Kartu šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, taigi, jie kartu lavinami, auklėjami, lavinasi ir auklėjasi.

Visuotinai pripažįstama, kad mokymasis yra svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymas yra dvipusis procesas, jungiantis mokytojo ir mokinio veiklą. Mokytojo veikla – mokymo organizavimas ir vertinimas, o mokinio veikla – tai veikla, kuri numatyta mokymosi programose.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų ir įgūdžių įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai ir kūrybiškai veikti, formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas mokymo metu.

Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių, įpročių formavimas, t.y. asmenybės ir jos vidinio pasaulio dorovingumo formavimas. Žmogus auklėjasi viso mokymo metu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagogika – mokslas ar menas?
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Pedagogo mokėjimai ir įgūdžiai bei raidos stadijos

Mokytojas – vienas iš nedaugelio žmonių, kurio asmenybė glaudžiai siejama su jo veiklos rezultatais. Mokytojo paskirtis esanti perduoti mokiniui mokslo pagrindus, taip pat išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius, lavinti gebėjimus, kritiškai mąstyti bei būti komunikabiliu.

Mokytojas vertinamas ne tik kaip specialistas, bet kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, lavinti praktiškai, psichiškai ir dvasiškai tobulinti mokinį, padaryti iš jo harmoningą asmenybę, humanišką žmogų. Mokytojui yra būtinas pedagogo pašaukimas – asmenybės charakterio motyvacinių savybių visuma, tačiau reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris įgyjamas ir jis yra vienas iš svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus ir įgūdžius, t.y. keliant kvalifikaciją.

Yra skiriama keletas pedagoginių mokėjimų, kuriais turėtų pasižymėti dirbantis mokytoju asmuo:

1. gebėti sudominti vaikus;
2. sudėtingus dalykus padaryti paprastais ir kiekvienam mokiniui suprantamais;
3. greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti;
4. valdyti save ir kalbą;
5. mokėti analizuoti ugdomąjį asmenį;
6. mokėti planuoti ugdomąją veiklą;
7. gebėti parinkti tinkamiausius ugdymo būdus ir kūrybiškai jais naudotis;
8. mokėti priderinti savo įvaizdį prie grupės;
9. puikiai įvaldyti pedagoginę techniką (orientuotis situacijoje).

geras mokytojasBe šių mokėjimų labai svarbu, kad mokytojas mylėtų vaikus, būtų pakantus, sąžiningas, harmoningas, pasižymėtų dvasingumu, dorovingumu, turėtų humoro jausmą ir būtų empatiškas.

PEDAGOGO RAIDOS STADIJOS

Pedagogo vardas apibūdina pedagogo kaip individo raidos stadijas:

1. Naujokas. Toks mokytojas mokosi, kaip pažinti įvairius faktus, įgyja pradines kompetencijas ir susikuria tam tikras taisykles. Pradedantis mokytojas per pirmus darbo metus pereina tris darbo stadijas: l. fantazijos – remiasi savo fantazija ir asmenine patirtimi; 2. išlikimo – supranta, kad reikia planuoti, kaip valdyti klasę, palaikyti tvarką; 3. meistriškumo – susikuria savo darbo stilių.

2. Pramokęs mokytojas mokosi pažinti faktus ir elementus, neapibrėžtus naujoko stadijoje, ir mokosi žymiai sudėtingesnių taisyklių.

3. Kompetentingas – supaprastina ir patobulina savo darbo atlikimą, pradeda „spręsti problemas“. Dauguma mokytojų nepasiekia to lygio, tam reikalinga daugelio metų patirtis.

4. Patyręs mokytoja moka greičiau identifikuoti svarbius užduočių elementus, ugdo greitai ir remiasi intuicija bei protu. Tik mažas procentas mokytojų pasiekia šią stadiją.

5. Mokytojas ekspertas – tai patyręs ir pripažintas pedagogas. Jis dirba natūraliai ir sklandžiai. Tokie mokytojas plačiai įvertinti visuomenėje ir vadovauja bei moko pedagogus, kurie nori tapti tokiais kaip jie.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai
Klasės auklėtojo darbas

Įgūdžių formavimas

Įgūdžių formavimas – automatizuotas veiksmas. Pradžia, kai aš žinau, kaip atlikti, antra – kai moku, o įgūdžiai, kai aš atlieku veiksmą automatiškai. Įgūdžiai formuojasi daug kartų kartojant tą patį veiksmą. Kartojant reikia vengti klaidų, nes jos gali įsitvirtinti. Iš klaidų mokomės. Įprotis – poreikiu tapęs automatizmas.

PAMOKOS PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ

Mokymas per pamoką dažnai apima paskaitų, diskusijų (pokalbių) ir savarankiško mokymosi metodų elementus. Per pamoką daroma mokinių apklausa – tai tokia pamokos dalis, kai mokytojas kviečia vaikus po vieną atsakyti į klausimus, iš eilės skaityti, pasakoti, ką jie yra išmokę namuose. Per apklausą paprastai vyksta trumpas mokytojo ir mokinio pasikeitimas nuomonėmis.

Galimas apklausos modelis:

1. Organizavimas: mokytojas pradeda ir baigia apklausą, nurodo jos pobūdį ir tuo sudaro klasės laikysenos kontekstą.
2. Klausinėjimas: mokytojas stengiasi gauti atsakymus.
3. Atsakinėjimas: realizuojama ta, ko mokytojas tikėjosi, kai klausinėjo.
4. Reagavimas: gautieji atsakymai koreguojami, įtvirtinami.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymasis ir pažinimas
Mokymasis visą gyvenimą

Žinių formavimas

Teisingo ir sėkmingo veiksmų perkėlimo į naujus objektus, sąlygas ir uždavinius pagrindą sudaro žinios. Žinių formavimas ir įvaldymas sudaro tikslingos ir efektyvios žmogaus veiklos, susiduriant su naujais objektais, situacijomis, uždaviniais prielaidą. Žinios įgyjamos veikloje, išryškinančioje realybės elementų savybes ir ryšius. Tačiau įvairių veiklos rūšių vaidmuo formuojant žinias yra skirtingas:

Veiklos su daiktais (manipuliavimo ir perkėlimo) – reikia, kad daiktai ir reiškiniai “pademonstruotų“ savo savybes;
Percepsinės (suvokimo ir stebėjimo), – kad tos savybės atsispindėtų žmogaus suvokiniuose ir vaizdiniuose;
Protinės (analizės ir sintezės), – kad jos būtų sugretintos ir iš jų išskirtos bendrosios savybės;
Kalbinės (apibrėžimo ir išvardijimo), – kad tos bendrosios savybės būtų įtvirtintos, abstrahavus jas nuo daiktų ir apibendrinus kaip klasių požymius.

Žinių formavimui reikalingi ir žinių mokymo elementai. Elementus galima išskirti į kelias grupes:

1. Įvairių tam tikros klasės daiktų ar reiškinių demonstravimas (objektus parenkant taip, kad skirtųsi visais požymiais, išskyrus esminius arba atvirkščiai, panašius visais požymiais, išskyrus esminius).
2. Atliekant daiktų ar reiškinių stebėjimus, išskiriant skirtingas jų savybes, struktūras, ryšius, veiksmus.
3. Išaiškintų savybių palyginimas, sugretinimas, priešpastatymas (analizė) (suradimas ir sujungimas savybių, bendrų visiems nagrinėtiems objektams, arba, atvirkščiai, tų, kurios skiria visus vienos grupės objektus nuo visų kitos grupės objektų).
4. Išskirtųjų savybių abstrahavimas.
5. Sąvokos apibendrinimas, taikant terminą įvairiems objektams, turintiems išskirtus požymius.

InfoŽinioms susidaryti padeda informacija. Žinių perdirbimo rezultatai priklauso nuo to, ką būtent objektuose pastebėjo žmogus. Įtakos turi ir veiksniai (Paties objekto sandara; stebėtojo patirtis; Mokymo metodika). Suvoktos informacijos perdirbimas nebūtinai turi būti sąmoningas ir išsamus. Taip pat ne visada žinios susijusios su atitinkamo žodžio supratimu arba vartojimu. Mokymosi medžiagos ypatybės lemia daiktinės, percepsinės ir protinės veiklos, būtinos atitinkamoms žinioms susidaryti, metodus. Norint formuoti teisingas žinias, reikia mokyti protinės veiklos metodų, kuriais aptinkami, išskiriami ir jungiami esminiai nagrinėjamų daiktų ir reiškinių klasių požymiai.

Žinių formavimo mokymo procese etapai:

1. Vaizdiniai ir sąvokos yra difuziniai; jas vartojant nesuvokiama tų požymių, kuriais remiamasi;
2. Išskiriami ir įsisąmoninami kai kurie dažniausiai pasitaikantys, krintantys į akis požymiai, nesuvokiant skirtumo tarp esminių ir neesminių požymių.
3. Išskiriami ir suvokiami esminiai požymiai;
4. Sąvoka siejama su vis didesniu objektų skaičiumi, į ją įtraukiamos galimos tų objektų skirtybės ir konkrečios ypatybės. Žinios gilėja ir tampa apibendrintos.

Daiktų požymių išskyrimas ir atitinkamų žinių formavimas susijęs su bendra ir konkrečia veiklos linkme, jos motyvais ir tikslais, žmogaus patirtimi, jo vertybėmis ir t.t. Būtina, kad požymis būtų reikšmingas.

Procesai gali vykti keliais būdais: 1. konkrečiu praktiniu (bandant įvairiai gretinti objektus, kol randamas teisingas sprendimas) ir 2. abstrakčiu loginiu (negrupuojant, o mėginant logine analize aptikti klasifikacijos principus).

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Mokymosi veiksniai
Įgūdžių formavimas
Mokymasis visą gyvenimą
Mokymasis ir pažinimas

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai

Pedagoginė psichologija – tai mokslas apie tas mintis ir elgesį, kurie susiję su mokymu ir mokymusi, ypač mokykloje, nagrinėja mokymo ir mokymosi klasėje procesus. Ji tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes ir panašiai.

Pedagoginė psichologija aptaria žmogaus viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį, meilę ir neapykantą, sėkmę ir nesėkmę, stebėtiną aiškumą ir beviltišką sutrikimą. Pedagoginės psichologijos objektas ir užduotis yra galimybė įtakoti psichikos raidą. Ar galima turėti įtakos psichikos ypatumams įvairiuose lygiuose, ar galima keisti tuos dėsnius pažinus? Pedagoginė psichologija kelia sau keletą uždavinių:

1) (kaip) reikia mokyti, kad vaikai suprastų, (apie paskaitų ir aiškinimo metodus);

2) mokytojas skatina mokinius atskleisti tai, kas juose yra geriausia – ekspektacijos (laukimo, tikėjimo) efektas, (apie intelektą ir mokymą per pamokas);

3) mokinio kaip žmogaus supratimas (apie mokinio pažinimo ir asmenybės vystymąsi bei apie individualų mokymą ir atvirąjį ugdymą);

4) mokinių savigarbos ugdymas (apie išmokimą ir mokymą);

5) harmoningumo, humoro ir entuziazmo įtaką mokymuisi (apie mokymo
metodus ir jų taikymą);

6) sąžiningumas (apie testavimą ir vertinimą);

7) mokytojai sudaro sąlygas jausti atsakomybę už savo mokymąsi (apie išmokimą ir motyvaciją, ypač patartina mokytojams naudoti paskatinimus).

Pedagoginė psichologija padeda spręsti problemas mokytojams ir tiems, kurie moko ir auklėja. Ji kartais pateikia tiesioginį sprendimą, dažniausiai padeda rasti dalį sprendimo, pateikia bendrus principus. Pedagoginė psichologija tarnauja mokymui kaip fundamentali (tvirta, patvari, solidi, svarbi) disciplina. Ji paaiškina daug praktinių ugdymo dalykų ir pateikia svarbių minčių apie mokymąsi ir apie šeimos komercinės bei gamybinės veiklos, visuomenės įtaką mokymuisi.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas