ugdymas | Lietuvių kalba ir literatūra

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Moksleivių žinių tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama ir svarbi mokomojo proceso dalis. Žinių tikrinimas ir vertinimas dažnai turi įtakos mokytojų ir mokinių, mokinių tarpusavio, mokyklos ir visuomenės santykiams, taip pat lemia pedagogų bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius su mokyklos administracija.

ŽINIŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO FUNKCIJOS

MOKOMOJI funkcija. Ją atlieka žinių tikrinimas ir vertinimas. Moksleiviui turi būti suteikta galimybė ištaisyti spragas. Žinių tikrinimas ir vertinimas yra vienas iš mokymo koregavimo būdų. Tikrinimas padeda moksleiviams įforminti savo žinias ir jas išreikšti šnekamąja kalba arba raštu, taip pat padeda tobulinti įgytas žinias, gilinti jas ir šalinti atsiradusias spragas. Tikrindamas žinias mokytojas turi atkreipti dėmesį į mokėjimų ir įgūdžių kokybę. Mokymosi rezultatų tikrinimas yra itin reikšmingas mokymui – padeda geriau suvokti, papildyti ir pakartoti išeitą medžiagą, taip pat įtvirtinti, susisteminti žinias ir jas susieti su gyvenimu bei patirtimi.

LAVINAMOJI funkcija. Mokinys, atlikdamas mokytojo skirtas užduotis, mokosi įvairiai operuoti mokomąja medžiaga: aktyvėja mąstymas, lavėja ir tobulėja atmintis, mokinys pratinami susikaupti, apibūdinti sąvokas, nustatyti tarp jų ryšius. Lavinamoji funkcija geriausiai išryškėja tada, kai mokiniai dirba savarankiškai.

AUKLĖJAMOJI funkcija reikšminga tuo, kad parodo mokinių mokymosi rezultatus. Tikrinimas padeda ugdyti moksleivių savarankiškumą ir aktyvumą, taip pat skatina darbštumą, pratina tinkamai panaudoti darbo laiką. Žinių tikrinimas ir vertinimas turi įtakos tarpasmeniniams santykiams, formuoja emocinį klimatą, padeda ugdytis teigiamą požiūrį.

KONTROLĖS funkcija dar vadinama konstatuojamąja funkcija. Kontrolės funkcija parodo atskirą mokymosi lygį (visos klasės arba atskirų mokinių), taip pat kartu parodomas ir mokytojo darbo efektyvumas. Čia labai svarbus rezultatas pačiam mokytojui.

DIAGNOSTINĖ funkcijos esmė ta, kad mokytojas gali supažindinti moksleivį su nauja medžiaga tik tada, kai jis įsitikina, kad visi moksleiviai anksčiau nagrinėtus klausimus yra gerai išmokę. Tikrinimas padeda pastebėti mokinių klaidas, atskleidžia, kaip atskiri mokiniai suvokė mokymo turinį, taip pat padeda mokytojui geriau suprasti, kokiu lygiu ir kokiu tempu, kokiais metodais toliau dirbti.

Mokymosi rezultatų tikrinimas turi būti visos mokinio veiklos stebėjimas, nes tikrinimas padeda geriau pažinti atskirus mokinius, pastebėti jų gebėjimus ir netgi įvairius asmeninius bruožus. Tikrinant atsiskleidžia moksleivio charakterio bruožai, jo temperamentas, kalbos išsivystymo lygiai, mąstymo ypatumai.

TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI

Sistemingumo principas reikalauja, kad mokytojas sistemingai tikrintų mokinių žinias, taip pat reikalauja, kad būtų skatinamas moksleivio pasitikėjimas savo žiniomis ir realiai vertinamos galimybės. Turėtų būti sistemingai tikrinami namų darbai ir kitos veiklos.

Kuo mokinys jaunesnis, tuo jį tikrinti reikia dažniau.

Objektyvumo principas reikalauja, kad mokytojas, tikrindamas ir vertindamas žinias, neturėtų išankstinės nuostatos, būtų bešališkas. Mokiniai turi būti vertinami teisingai, neišskiriant už simpatijas ir antipatijas.

Individualaus priėjimo prie moksleivių principas iš mokytojo reikalauja, kad žinių tikrinimas ir vertinimas būtų individualus. Jo esmė ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys, tačiau būtina atsižvelgti į individualybę ir konkrečią situaciją. Toks priėjimas būtinas ne tik tada, kai mokinys silpnai mokosi, bet ir tada, kai mokymosi lygis aukštas. Kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus reikia tikrinti skirtingai: vieniems mokiniams reikia nuolatinio, bet ne visapusiško tikrinimo, kitiems – visapusiško ir nuodugnaus.

Visapusiškumo principas reikalauja stebėti ir vertinti visą moksleivio veiklą. Tai reiškia, kad visų pirma mokytojas turi tikrinti įvairaus turinio medžiagą: kaip mokinys žino sąvokas, faktus, dėsningumus. Reikia tikrinti ne tik žinias, bet ir mokėjimus, įgūdžius. Tikrinimas turi vykti įvairiais mokymo etapais ir naudojant įvairius metodus.

IŠVADA. Mokinio mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra visos jo veiklos, darbo rezultatų stebėjimas, nes atsiskleidžia ar išryškėja mokinio asmenybės raida, jo saviraiškos lygis, požiūris į darbą, vertybinės orientacijos, kartu mokinys geriau pažįstamas ir atsiranda galimybė skatinti iniciatyvą ir veiklumą. mokytojas privalo tikrinti žinias kiekvieno mokymo proceso metu ir sistemingai, o žinias vertinti – periodiškai.

Tiksliausias vertinimas – suminis pažymys.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai

Pamoka – tai mokytojo ir mokinių kūryba, tad ji gali būti labai įvairi. Esmingiausiu pamokos bruožu laikoma tai, kad mokiniams mokymo medžiaga turi būti prieinama, taip pat reikia lengvinti mokinių mokymąsi, siekti, kad šis procesas būtų kuo įdomesnis, kad mokiniai kuo galima greičiau įgytų informaciją. Derėtų mokymą organizuoti taip, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinių savastimi, jų pažiūrų į gyvenimą pagrindu (t.y. turi būtų siekiama mokymo ir auklėjimo vienovės).

Pamoka turi atitikti standartus, tad jai yra keliami esminiai reikalavimai:

1. visada turi būti aiškūs pamokos tikslai. Mokytojas turi nuolat galvoti, ko sieks per pamoką, t.y. numatyti pagrindinį didaktinį tikslą:

gali norėti supažindinti su nauja informacija ir ją įtvirtinti;
susisteminti ir įtvirtinti anksčiau nagrinėtus dalykus, o žinias panaudoti naujomis sąlygomis;
organizuoti išeitos medžiagos kartojimą ir siekti sudaryti mokiniams mokėjimo įgūdžius;
gali norėti siekti ir kelių didaktinių tikslų vienu metu.

Pagrindinis didaktinis tikslas lemia ir kitus lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, taip pat lemia ir pamokos tipą.

Pamokos tikslų grupės:

mokomieji tikslai (2 -3). Po pamokos mokiniai turėtų žinoti tai, kas buvo aiškinta pamokoje.
Lavinamieji tikslai (1-2). Po pamokos mokiniai turėtų gebėti taikyti žinias praktikoje.
Auklėjamieji tikslai (1). Po pamokos mokiniai turėtų apmąstyti žinių svarbą.

2. Tikslingai parinkti mokymo medžiagą kiekvienai pamokos daliai. Mokytojas turi įvertinti pamokos trukmę minučių atžvilgiu. Svarbiausias aspektas, kad pats mokytojas turi suvokti, kas pamokos medžiagoje yra svarbiausia, t.y., kas sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiaga turi būti susieta su gyvenimu ir mokinių patirtimi. Mokslo žinių ryšį su gyvenimu lemia kiekvieno mokymo dalyko specifika.

4. Kiekvienoje pamokoje būtina išryškinti integraciją ir naudotis jos galimybėmis. Mokinys, baigęs vidurinę mokyklą, turi turėti apibendrintą suvokimą, o ne atskirų dalykų žinių bagažą, kitaip tariant, turi turėti tarpdalykinę ir sociokultūrinę integraciją.

5. Kiekvienoje pamokoje reikia siekti perimamumo. Norint tai realizuoti, reikia remtis visu tuo, ką mokiniai jau yra įgiję bei susiformavę. Visa tai kiekvieną pamoką reikia kartoti ir gilinti. Perimamumas reikšmingas formuojant sąvokas, jas plečiant bei tikslinant. Būtina eiti nuo žinomo prie nežinomo, o naują medžiagą sieti su jau išmokta medžiaga, su mokinio patirtimi, kartu viską gilinti ir plėtoti.

6. Kiekvienai pamokai ir kiekvienai pamokos daliai parinkti mokymo metodus ir būdus.

7. Mokytojas privalo organizuoti mokinių savarankišką darbą. Vienas iš svarbiausių bendro lavinimo mokyklos uždavinių – išmokyti mokinius mokytis, t.y. savarankiškai įgyti žinių, jas tobulinti ir plėtoti.

8. Kolektyvinio, grupinio ir individualaus darbo derinimas per pamoką.

9. Mokytojui reikia pagalvoti, ar pasiteisins mokinių skirstymas darbui į grupeles, jei vienoje bus pažangūs mokiniai, o kitoje ne.

Pačios produktyviausios grupės yra tos, kuriose dirba nuo dviejų iki šešių moksleivių. Derėtų pamokoje mokytojui dirbti su kiekvienu mokiniu individualiai. Individualus darbas gali būti organizuojamas įvairiai.

Individualus darbas, mokytojui koreguojant, sėkmingai formuoja ir plėtoja moksleivio individualias savybes, protinės bei praktinės veiklos įgūdžius ir rengia moksleivį savimokai. Derinant grupinį, kolektyvinį ir individualų darbą per pamoką įvairinamas mokymasis ir mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą.

10. Mokytojas nuolat privalo tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką. Darbingiausias pamokos laikas yra nuo penktos iki 23 – čios minutės. Per pirmas penkias minutes moksleivis sugeba perimti iki 60 % žinių, per kitas minute iki 23 – ios – iki 80 % , nuo 24 – 30 minutės iki 50 %, o per likusias apie 6 – 10 %.

Mokytojas turi atsisakyti individualios apklausos kaip sistemos kiekvienos pamokos pradžioje.

11. Pamokoje mokytojui turi nuolat kartoti esminę mokymo medžiagą. Būtinas ir apibendrinamasis kartojimas. Apibendrinamajam kartojimui turi būti išskiriamos atskiros pamokos. Toks kartojimas padeda išryškinti ir įtvirtinti pagrindines idėjas, susisteminti žinias, susieti jas su kitomis kurso dalimis.

12. Mokytojas privalo tikslingai parinkti vaizdinius, technines priemones ir jas naudoti. Tačiau niekada jokia technika nepakeis mokytojo gyvo žodžio.

13. Mokytojui, organizuojant mokymą, privalu sistemingai tikrinti mokinių mokymosi rezultatus ir juos vertinti.
Mokinio žinias mokytojas privalo tikrinti kiekvieną pamoką ir kiekvienoje pamokos grandyje, o vertinti pagal situaciją.

14. Mokytojas privalo pasiekti, kad pamokoje vyrautų gera emocinė atmosfera, kad būtų partneriški mokytojo ir mokinių santykiai.

15. Būtina pasiekti, kad kiekviena pamoka sietųsi su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis.

16. Mokytojas privalo tinkamai užbaigti pamoką ir išryškinti jos rezultatus.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Mokymo proceso grandys

Norint, kad žinios būtų kokybiškai perimtos, turi būti nuosekliai laikomasi kelių mokymosi etapų.

Pirmasis etapas yra parengimas. Parengimas trunka ne ilgiau kaip 3-4 minutės. Jo tikslas – pažadinti mokinių motyvaciją, sukoncentruoti jų dėmesį, parengti mokymosi stimulus. Svarbu taip mokinius nuteikti darbui, kad jie susidomėtų būsima veikla. Galima supažindinti juos su nauja pamokos tema, tikslais, medžiagos perteikimo būdu; galima leisti peržvelgti vadovėlio medžiagą (kai su nauja medžiaga mokiniai bus supažindinami pokalbio metu); galima mokiniams akcentuoti, kodėl svarbi ši tema, kur jie gyvenime panaudos žinias, kokiose veiklose ar dalykuose.

Mokytojas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes, galvoja ir parenka atitinkamus metodus, juos derina prie dalyko ir prie temos, taip pat prie mokinių amžiaus. Parengimo etape galima pakartoti, kas jau yra žinoma.

Antrasis etapas – suvokimas. Tai pats trumpiausias mokymo proceso etapas, trunkantis vos keliolika sekundžių. Tuo momentu, kai kažkas pasakoma, parodoma, suvokiamas objekto visumos vaizdas (kai mokinio jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai).

Dar vėliau ateina supratimas. Kai kurie didaktai suvokimo neatskiria nuo supratimo. Supratimas – tai mokymo procesas ir rezultatas, tai ilgiausia grandis, trunkanti iki 20 minučių. Mokytojas perteikia naują medžiagą, mokiniai savarankiškai dirba. Mokytojas taiko įvairius metodus, derina kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą.

Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tai, ką mokinys skaitė, prisimena 10 %, ką išgirdo – 20 %, k1 stebėjo – 30 %, ką matė ir kartu girdėjo – 50 %, ką kalbėjo ir svarstė – net 70 %, o tai, ką pats kalbėjo ir dar praktiškai atliko – apie 90 %.

Priešpaskutinis mokymo proceso etapas – įtvirtinimas. Tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Jis įvyksta, kai mokinys supranta medžiagą. Įtvirtinimo etape gali būti naudojami įvairūs darbo būdai:

kartojama;
skiriamos užduotys, pratimai. Užduotys gali būti individualios, kolektyvinės ir grupinės. Kartojimas turi būti sąmoningas, o kartoti reikia visada laikantis tos pačios sekos, kuria žinios ir buvo pateiktos. Kartoti reikia tik akcentuojant pačius svarbiausius dalykus. Šiame etape susiformuoja įgūdžiai. Optimalus kartojimo laikas apie 10 minučių.

Paskutinis etapas yra mokymosi rezultatų taikymas – tai žinių taikymas praktikoje. Žinių tikrinimas galimas tik pamokos pabaigoje (apie 10 minučių). Taip pat galima pakartoti tai, ką mokiniai mokėsi per pamoką, gali būti, kad ne visi viską suprato.

Taigi, aptarus mokymo proceso grandis, pamoką galima įsivaizduoti kaip obuolį:

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymosi veiksniai
Mokymo metodai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Mokymasis ir pažinimas

Mokymasis – tai viena iš pažinimo rūšių, tačiau skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Mokymosi procese mokiniai eina nuo nežinojimo prie žinojimo, arba nuo neišsamaus žinojimo prie išsamesnio ir išsamaus žinojimo. Paprastai mokymo procese būna stebėjimas, jutiminis suvokimas, dar toliau – abstraktus mąstymas, ir galiausiai – praktika. Čia lemiamą reikšmę vaidina besimokančiojo pojūčiai. Per pojūčius atsiranda ryšys tarp sąmonės ir objektyvios tikrovės.

Galima teigti, kad pažinimo dėsningumai sudaro mokymosi dėsningumų pagrindą.

Mokymasis – specifinis procesas, specifinis pažinimas, ir čia pakopos gali keistis vietomis. Taip atsitinka, kai mokymosi procesui vadovauja mokytojas, mokymosi procese naudojamasi naujomis pažinimo priemonėmis ir metodais, taip pat naudojamasi mokinio asmenine patirtimi.

Peršasi išvada, kad pažinimas ir mokymasis yra ne tas pats reiškinys.

Visų pirma, pažinimo procese žmogus randa nežinomų faktų, naujų dėsningumų, ryšių, t.y. plėtojama visuomeninė patirtis, o mokymo procese mokinys perima žinias, kurios mokslui jau buvo žinomos, perima apibendrintą visuomeninę patirtį.

Antra, pažinimo procese nagrinėjami visi faktai, o mokyme – tik tipiški. Jie moksleiviui perduodami atsižvelgiant į amžiaus ypatybes akcentuojant tai, kas yra svarbiausia.

Trečia, pažinimo procesas yra ilgas ieškojimo ir pažinimo kelias, savarankiškas procesas, o mokymas yra trumpesnis ir lengvesnis procesas.

Galiausiai, pažinimo procese tiesos šaltiniu paprastai yra praktika, o mokymosi procese – ne visada.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Švietimo sistemos kaita

Vos prasidėjus atgimimui, pagrindine to laikotarpio idėja tapo mokyklos reformavimo būtinybė. Taigi, buvo įkurta švietimo tarnyba ir švietimo reformos skyrius. Tuo metu J. Rajackas buvo vienas iš tų, kuris darė įtaką švietimo raidai – per trumpą laiką buvo atlikti konceptualūs darbai:

a. parengta ir atspausdinta bendrojo lavinimo mokyklų koncepcija („Tarybinis mokytojas“ 1988 – 12 – 08.);

b. mokyklų tipų koncepcijų projektai:

Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija;
Lietuvos vaikų iki mokyklinio ugdymo koncepcija;
Lenkų bendro lavinimo mokyklų Lietuvoje pertvarkymo pagrindinės kryptys;
Lietuvos Specialiojo mokymo koncepcija;
Profesinė mokykla;
Mokytojų rengimo Lietuvoje mokymo koncepcija (VPU);

c. ugdymo turinio koncepcijos:

Dorovinio ugdymo;
Estetinio ir meninio;
Istorijos dėstymo;
Ekologinio švietimo;
Sveikatos apsaugos ir sveikatos pagrindų kurso ir kt. koncepcijos (publikuota „Tautinė mokykla“ II d. 1990 m.);

d. koncepcijos pataisytos, papildytos visų mokymo dalykų, išimta pasenusi, ideologizuota medžiaga. Į bendro lavinimo mokyklas grąžinta tikyba, filosofijos pradmenys, išplėstas bei atnaujintas lietuvių literatūros ir istorijos kursas, taip pat atnaujinti dailės, muzikos ir visi kiti humanitariniai dalykai. Rusų kalba prarado prioritetinį lygį.

Parengtos naujos pradžios mokyklų programos;
iki mokyklinio ugdymo programa;
lietuvių kalbos ir literatūros programa;

1994 metais Pedagogikos institute parengtos bendrosios lavinimo mokyklų bendrosios programos, 1997 m. leidinys tapo programa, o 2003 m. bendrosios programos buvo perredaguotos ir perleistos dar kartą.

Rašomi ir leidžiami nauji vadovėliai;
buvo reorganizuotos visos švietimo struktūros ir spauda;
parengti dokumentai, suteikiantys juridinį pagrindą vykdyti reformą. (LR Konstitucijos 40 – 41 straipsnis reglamentuoja švietimo sistemą). Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas priimtas 1991 birželio 25 dieną.

Buvo priimti Lietuvos vidurinių mokyklų nuostatai, vadovėlių rengimo ir leidimo nuostatai, gimnazijų vardo teikimo nuostatai Lietuvos švietimo koncepcija 1992 m. Vėliau jas keitė kitos nuostatos. 2003 – 2012 m. įteisinta nauja mokyklos struktūra:

2003 – 2012 m. –> 4+6+2 = 12 metų – tai pirma, antra ir trečia pakopos.
Anksčiau buvo –> 4+5+3 = 12 metų – tai irgi atitiko pirmą, antrą ir trečią pakopas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad mokslas privalomas iki 16 metų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Švietimo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokyklos veiklą reglamentuojantys dokumentai
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė