Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)

Jeigu apie erdvę galime kalbėti visiškai paprastai ir žemiškai, kalbėdami apie laiką neišvengiamai turėsime pasitelkti filosofinę perspektyvą. Tai kur kas paslaptingesnė kategorija. Jei pabuvę vienoje vietoje, užsinorėtumėme vėl ten grįžti, greičiausiai taip ir padarytumėm, o laiko atgal atsukti nepavyktų. Štai kas labiausiai ir kelia nerimą. Laikas kaip lemtis, būties primesta sąlygą. Kita vertus, ką reikštų pasakymas – dabar X valanda, Y diena, Z metai ir taip toliau? Visa tai rodo laiką, sietiną pirmiausiai su laikrodžiu, o šis tik neegzistuojančius skaičius. Jis apverčia aukštyn kojom laiko esmę: sukdamasi ratu, rodyklė sukuria nuolatinio pasikartojimo, amžino to paties sugrįžimo įspūdį. Sekundės, minutės, valandos – jos niekur nenueina, o rodyklės amžinai grįžta į jau būtą padėtį. Taigi, vizualusis laiko pasikartojimas yra labai sąlyginis dalykas, o tikrasis laikas reikalauja filosofinio apmąstymo.

Gilus laiko pajautimas plėtojamas ir A. Maldonio poezijos rinkiniuose. Nors Maldoniškas „laiko sindromas“ „stipriai susijęs su nacionalinės kultūros formavimosi procesais, valstietiškos gyvenimo sanklodos kitimais“ , bet nesvetimas ir vaizdavimas kitu rakursu. Poezijoje itin svarbu apčiuopti ir užfiksuoti pastangas naujai pasverti etines vertybes, pajusti, kad auga vaikai, medžiai, daigai, o ypač, kad prasmingai bėga laikas:

Į žemę įmintas
Kyla daigas.
Ateis tavo laikas,
Stos
Tavo laikas
Pajusi rytojų,
Kaip savo žemę
Po kojų.

„Motina Dainava“

Gamtos fone neretame eilėraštyje yra apmąstomas ir „aš pats“, t.y. pats lyrinis subjektas. Prisibijoma tuščiai, neprasmingai praleisto laiko, išeikvotos praeities, kurioje nėra nieko, išskyrus sąstingį, lyg letargo miegą, iš kurio pabudus nėra ką prisiminti: „Ir po laiko praleisto dykai, / Pabundi iš keisto letargo, / Vien dairaisi, kur patekai.“  Kita vertus, tam tikra prasme, nevaisingas mąstymas, pašalinės mintys taip pat laikomos laiko švaistymu.

A. Maldonis itin dažnai akcentuoja pasikartojančią, nuolatinę laiko tėkmę, apskritai laiko praeinamumą, gal net per greitą tėkmę kaip likimo siųstą neišvengiamybę. Po tokio laiko, kai nėra ką prisiminti, po nevaisingo įsižiūrėjimo į save, kaip atpildas ateina mirtis, prieš kurią visi lygūs. Beje, mirtimi laikoma ir kiekviena neprasmingai ir neturiningai praleista diena, keliaujanti į amžiną atilsį („Vidinis monologas“ ).

Kaip niekur kitur, poeto lyrikoje nuolatos pabrėžiama kaita, amžinas laiko ratas, atsikartojimas: pavasaris, ruduo, rytas, vakaras, metai ir t.t. Perkeltinė reikšmė dažniausiai prislopinta, ji perteikiama ne sąvokomis, o turinio visuma. Taigi, eilėraščio reikšmės skleidžiasi tik kontekstinėj visumoje. Toks yra ir eilėraštis „Kas metai“:

Lyg būčiau apmiręs, lyg būčiau pavargęs.
Aplinkui vešlios žalumos okeanas.
Trumpėjančios dienos, rudenės žalmargės, –
Kaip tyliai jos miško kirtimuose ganos.

Vėl trankosi debesys, pliūpteli lietūs.
Klausaisi kaip laikrodžio kirmio graužimo.
Nuščiūva širdis – lyg į galą drovėtųs
Kalbėti, ką žemė ir žmonės jau žino.

Ką žino seniai ir kas metai kartojo.
Kartojo ir tarsi iš naujo pradėjo.
Palaimink man žodį kaip drąsą artojo,
Kur sėjo ir arė, kur arė ir sėjo.

Žvaigždė vakarinė, šalna rytmetinė.
O medžiai vis auga, o upės vis plaukia.
Likimo žolyne, kartusis pelyne,
Takus užkerojęs, į širdį man augi.

Dėkoju už karčiąją tavo sveikatą,
Nežydintį savo likimą dėkoju.
Ir lapkričio rytas karališkai meta
Pridaigstytą žvirgždo takelį po kojų.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Galimas kūrinio analizės planas

Prozos kūrinį galima analizuoti pasitelkus tam tikrą analizės metodą, pvz.: pradedant nuo svarbiausių dalykų ir einant prie antraeilių, tačiau reiktų nepamiršti, kad kūrinio analizė tai nėra vien pastebėjimų išsakymas kokia nors pasirinkta seka, t.y. vardijam viską tik apie erdvę, tik apie laiką, tik apie veikėjus…  Visada kalbant apie pagrindinius kūrinio elementus derėtų prasmingai minėti ir antraeilius (pvz.: nuotaika, kompozicija ir kt.), kad susidarytų kūrinio visumos giluminis vaizdas.

Taigi, siūlau vieną iš kūrinio analizės planų:

1. Kūrinio žanras, analizuojamo teksto tipas;

2. Pasakotojo, kalbančiojo, veikėjo situacija, teksto kompozicija, problematika, vertybės, kontekstas;

Peizažo analizė:

1. Vaizdo išdėstymas;
2. Vaizdo centras;
3. Akustika (spalva);
4. Leksika;
5. Gamtos ir veikėjo jausmų paralelės;
6. Autoriaus balsas (jo gali ir nebūti);
7. Peizažo reikšmė, kai jis vaizduojamas tam tikroje teksto vietoje.

Vidinio monologo analizė:

1. Situacija;
2. Teksto konstravimo principai;
3. Minčių kaita;
4. Kalbos tonas;
5. Emocijos, savijauta;
6. Autoriaus, pasakotojo pozicija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas ir pasakotojas
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Pasakojimas pirmu asmeniu
Svarbiausi prozos teksto elementai

Pasakojimas ir pasakotojas

Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją.

Nuoseklaus pasakojimo tradicija ilgainiui yra griaunama: išplėtojami įvykių komentarai, pailginami dialogai ir pan. Skiriamas tradicinis ir modernus pasakojimas. Tradiciniame veiksmą nulemdavo moraliniai veikėjų sprendimai, tuo tarpu moderniame  – veikėjų poelgiai dažnai būna paslaptingi, nenuspėjami. Pasakojimas modernėja, nes tai susiję su vertybių kaita. Nuo dialogų yra pereinama prie vidinio monologo, sąmonės srauto.  Epiniame pasakojime susiduriama su dviem laikais: pasakojimo laiku ir papasakotų įvykių laiku (pvz.: J. Biliūno „Kliudžiau“)

Visažinis pasakotojas dabartinėje prozoje jau yra nustumtas į šalį. Tradiciniame tekste dažniausiai yra objektyvus pasakotojas, modernioje prozoje – subjektyvus.

Fabula – tai nuosekli kūrinyje vaizduojamų įvykių seka. Įvykius sieja laiko, erdvės, priežastingumo ryšiai. Skirtingi žanrai turi skirtingus fabulos tipus. Fabulos paprastai kuria intrigą, dramatizuoja pasakojimą.

Siužetas – įvykių išdėstymas pasakojime pasirinkta tvarka.

Personažų kalba – tai veikėjų dialogai ir monologai.

__________________________

Susiję straipsniai:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje
Modernios prozos ypatybės
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas