Specialiųjų ugdymo poreikių samprata

SĄVOKŲ KAITA. Po nepriklausomybės atkūrimo vyko pakankamai sparti specialiojo ugdymo sąvokų ir kategorijų, įvardinančių sutrikimus ir juos turinčius asmenis, kaita. Ši kaita atspindėjo ne tik integruoto ugdymo idėjų svarbą, bet ir bendrą demokratėjimo procesą tiek visoje švietimo sistemoje, tiek specialiajame ugdyme. Pirmiausiai vietoje sąvokų defektas, defektyvūs vaikai imama vartoti pakankamai neutrali sąvoka specialieji poreikiai. Suprantama tuomet, iš kur kyla ir specialiojo ugdymo semantika. Sąvoka integracija yra vienas iš esminių reabilitacijos principų, t. y. jos galutinis tikslas. Specialusis ugdymas yra atskirasis reabilitacijos atvejis. Vadinasi integruotas ugdymas yra ne tik specialiojo ugdymo forma, bet ir galutinis jos tikslas. Bet tuo pačiu integruotas ugdymas yra, pirmiausiai, barjerų tarp sveikų ir neįgalių vaikų laužymas, vienodų ugdymosi ir karjeros siekimo galimybių sudarymas.

Specialiųjų poreikių reikalingų vaikų ugdymui nagrinėja pedagogikos mokslo šaka – specialioji pedagogika. Specialioji pedagogika anksčiau buvo vadinama defektologija. Kai pasikeitė suvokimas ir buvo pakeista defektologijos sąvoka, vaikai imti vadinti specialiųjų poreikių vaikais. Mokykloje, kur vaikų būklė yra susijusi su mokslu, jie vadinami vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Netaisyklingai tokie vaikai vadinami tada, kai jų poreikiams nusakyti vartoja dar tokia sąvoka kaip – adaptuotieji vaikai. Vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių nėra adaptuotieji, adaptuotos yra tik ugdymo programos, kurios jiems pritaikomos tam, kad jie žinias galėtų įgyti lygiai taip pat kokybiškai, kaip ir bet kuris kitas vaikas.

LR specialiojo ugdymo įstatyme, išleistame 1998 metais, asmenys, turintys specialiųjų poreikių, apibūdinami taip: tai vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese bei visuomenės gyvenime.

Specialiuosius ugdymo poreikius dar galima būtų įvardinti kaip tam tikros pagalbos ir paslaugų reikalingumą, kuris atsiranda todėl, kad ugdymo reikalavimai neatitinka tam tikro asmens (šiuo atveju vaiko), turinčio specialiųjų poreikių, galimybių. Tokiu atveju yra atspindimas individo ribotumas, kuriam reikia specialiosios pagalbos ir paslaugų, kad galėtų optimaliai individualiai ugdytis.

Kartais tarp sąvokų įvairuoja ir tokios kaip raidos ypatingumai ir specialieji ugdymosi poreikiai. Raidos ypatingumai ir specialieji ugdymosi poreikiai nėra vienas ir tas pats. Raidos ypatingumai – tai tam tikri vaiko vystymosi pakitimai, kurie nėra specialūs sutrikimai. Jie nuolat gali kisti vaikui vystantis, kai kurių iš jų vėlesniame amžiuje gali iš vis nelikti. Specialieji poreikiai labiau remiasi medicinine neįgalumo samprata.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas

Dialogas ir monologas

Dialògas [gr. dialogos — pokalbis] – tai dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje (pvz.: dramos kūrinyje — pagrindinė kalbinės išraiškos forma); gali būti eiliuotas (nedraminis) literatūros žanras arba prozos kūrinys, parašytas pokalbio forma.

Monològas [gr. monologos < monos — vienas + logos — kalba, žodis] – tai grožinės literatūros kūrinio (ypač dramos) veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos ir neįeinanti į dialogą.

Esminius dialogo ir monologo bruožus apibrėžia lentelėje išskirti punktai:

MONOLOGAS DIALOGAS
1. Kuriamas vieno asmens 1. Kuriamas dviejų ir daugiau asmenų. Teksto kūrėjas ir suvokėjas nuolat keičiasi.
2. Adresatas paprastai yra pasyvus, antraeilis bendravimo dalyvis. 2.
3. Adresatas tik numanomas 3. Adresatas yra konkretus.
4. 4. Vienas svarbiausias bruožas – spontaniškumas, greita pašnekovų replikų kaita.
5. 5. Mimika ir gestai yra itin svarbu; kartais jie gali pavaduoti netgi repliką.
6. Nesvarbios laiko koordinatės. 6. Sutampa adresato ir adresanto laiko koordinatės.
Dialogas ir monologas skiriasi sąryšio su kontekstu laipsniu. Dialogo atveju nesuprasti teksto be konteksto yra didelė galimybė, o monologas gali egzistuoti ir be konteksto.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogų struktūriniai ciklai
Dialogo analizė

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)

„Veidų ir problemų“ pratarmėje pats autorius rašo, kad ,,čia spausdinamos skirtingais metais tremtyje parašytos studijos turi literatūrinės kritikos ir literatūros istorijos požymių, tačiau jose vis dėlto vyrauja kritiko žvilgsnis, kurį skatino tragiškas lietuvių tautos ir jos literatūros gyvenimas.”

Jonas Grinius literatūrą traktavo kaip kovojančios tautos balsą. Tai įrodo jo straipsniai apie Maironį (,,Kovotojas tarp dviejų frontų“ 37 psl., ,,Jo kovos ginklas – poezija“ 41 psl.), Vincą Mykolaitį – Putiną (,,Maištas ir prometeizmas“ 218 psl.), Bernardą Brazdžionį (,,Dievo ir žmogaus šauklys“ 279 psl.). Ypač aiškiai jis savo poziciją reiškia bendro pobūdžio straipsniuose ,,Lietuvių literatūra tarp kūjo ir priekalo“ (313 psl.), kur dėsto lietuvių literatūros raidą nuo Stalino diktatūros iki 1960 m.

Jonas Grinius vienodai lengvai ir profesionaliai kalba tiek apie dramą (,,Vinco Krėvės istorinės dramos“ 81 psl.), tiek apie lyriką (Donelaitis, Maironis, Sruoga, Putinas, Brazdžionis), ar prozą (,,Tėviškės miestelis tremtinio žvilgsniu“ 357 psl.). Aptarinėdamas kūrybą, nagrinėdamas konkretų kūrinį, J. Grinius nepamiršta už jo stovinčio autoriaus ir į pasaulio problemas žiūri būtent jo akimis.

Išsiskiria straipsnis ,,Juozas Eretas – iniciatyvos ir stiliaus mokytojas“ (269 psl.), kuriame J.Grinius rašo apie ,,ištikimą bičiulį“ profesorių dr. J. Eretą. ,,Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja“, – cituoja autorius J. W. Goethe, pritaikydamas šiuos žodžius profesoriaus gyvenimui ir veiklai.

Iš viso, kas knygoje „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ pasakyta apie lyriką, dramą ir romaną, aišku, kad lietuviai rašytojai, nors „tėvynės nelaisvės ir tremties varginami, stengėsi eiti su pasaulio literatūra“. J. Griniaus manymu, lietuviai nežygiavo avangarde, bet ir avangardizmas, jo nuomone, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis iš esmės destruktyvinis. ,,Mūsų tėvynės dalia per liūdna ir mūsų jėgos per mažos, kad rašytojai jas eikvotų griovimui. Todėl lietuvių avangardizmas turėtų pasireikšti pozityvia kūryba, nes kiekvienas talentingo asmens kūrinys visada neša su savim šį tą naujo, atrodydamas kaip naujo žodžio tarimas.“ (J. Grinius, Lietuvių literatūros perspektyvos, ,,Aidai“, 1969 nr.7)

„Tačiau ar mano siūlomas humanizmas nebūtų grįžimas į praeitį? – Ne, nes pasauly yra dalykų, kurie nesensta. (…) Kristaus pamokslas nuo kalno ir šiandien tebėra toks jaunas kaip ir prieš du tūkstančius metų, nes lig šiol niekas nesugalvojo ko nors geresnio, kuo būtų galima pagrįsti žmogaus taurumą bei orumą. (…) Pagaliau greit bėgantis laikas taip pat visada naujas, o su jo problemomis visada grumiasi kiekvienas kūrybingas žmogus.“ (ten pat).

Jono Griniaus humanizmas ir požiūris į literatūrą, meną, kūrėją taip pat nesensta, nes deklaruoja amžinąsias vertybes, į kuris žvelgia pirmiausia per bendražmogiškumo prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Meninės raiškos priemonės (2)

Archetipas – tai simbolinis ženklas, motyvas, kuriuo užfiksuota pirmykštė žmonijos patirtis. Pirminis archetipų šaltinis – mitas;

paradoksas – neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui;

paralelizmas – dviejų reiškinių, veiksmų gretinimas ir simetriškas jų išdėstymas;

kosmopolitizmas – visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis;

neologizmas – naujadaras – kalboje atsiradęs naujas žodis arba žodžių junginys;

nihilizmas – neigiamas, nekeliant nieko teigiamo;

refleksija – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize, savo psichikos stebėjimas;

refrenas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio;

rezignacija – visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui;

tendencija – grožinės literatūros kūrinio visuomeninė politinė idėja, tezė, kurią autorius sąmoningai stengiasi perteikti skaitytojui, klausytojui;

alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas;

aliuzija – užuomina; stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr. istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais;

alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas;

antitezė – priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas;

disonansas – nedarnus skambesys, nedarna;

asonansas – vienodų balsių (papr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.:  audžia auksagijį audimėlį – B. Sruoga;

aliteracija – vienodų priebalsių pasikartojimas;

anafora – pasikartojančios eilučių pradžios;

epifora – pasikartojančios eilučių pabaigos;

ekspromtas – trumpa kalba, pasakyta nepasirengus;

ekstazė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir ekstazės objekto vertinimas;

epitetas – žodis, žymintis kt. žodžiu įvardyto daikto, asmens, reiškinio arba veiksmo savybę ir teikiantis pasakymui plastinio bei emocinio raiškumo, pvz., “tamsiosios girios”;

groteskas – meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu;

hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai „perdedama“, siekiant didesnio įspūdžio;

idėja – pagrindinė mintis;

intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė;

inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, pvz.: “Avelės tavo juodosios / Baltoj lankelėj miega”. – S. Nėris;

antonomazija – tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., “Krezas” vietoj “turtuolis”.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)

Aptardamas grožio prigimtį, J. Grinius iškelia tiek šio reiškinio subjektyvumą, tiek objektyvumą. Daugiausia remdamasis prancūzų neotomistu J. Maritainu, autorius grožio suvokimą apibrėžia kaip tiesioginį, nesuinteresuotą, sintetinį, intuityvų esmės, atsiskleidžiančios reiškinio ,,individualią konkretybę“ išlaikančiu pavidalu, pažinimą. Toks pažinimas, autoriaus nuomone, yra susijęs su maloniomis emocijomis, nes ,,nėra jausmo be intuicijos ir nėra intuicijos be jausmo“. Tradicinis požiūris į pažįstamų reiškinių esmę J. Griniaus grožio sampratoje susipina su psichologiniais veiksniais, tačiau šios sąsajos pagrindų autorius išsamiau neaiškina. Atmesdamas subjektyvistinį bei objektyvistinį požiūrį į meno prigimtį, mokslininkas ją įžvelgia objektyvių ir subjektyvių pradų sąveikoje, nes tik ,,subjekto ir objekto abipusis veiksmas ir pasipildymas duoda visą grožį, grožį tikrąja prasme“. Būdamas tikintis žmogus, neotomizmo šalininkas, J. Grinius reiškinių esmę, įsikūnijančią jutimiškai suvokiamose formose, supranta kaip tiesą, idėją, „Absoliučią Esybę“, kurios pirmoji priežastis yra Dievas. Būtent Dieviškoji idėja suteikia „esybėms esmę ir būtį. Ji įžiebia jose grožį“.

Grožio raišką mene autorius sieja su „žmogiškai vertingų idėjų“ atvaizdavimu. Šis teiginys išplečia tradicinę meno sampratą, pažintinius bei psichologinius aspektus papildydamas vertybiniu (aksiologiniu) dėmeniu. Jis, autoriaus požiūriu, meno grožį skiria nuo gamtos grožio, nes „Gamtos grožis yra indiferentiškas vertybėms, o meno grožis iš esmės yra vertybinis grožis“.

J. Grinius – ryžtingas turiningo, žmogiškos, visuomeninės prasmės kupino meno gynėjas. Menas, pasak autoriaus, yra ,,pati žmogiškiausia kūrybos rūšis arba žmogiškiausia kultūros sritis“. Jis neabejoja meno galia būti ,,visos tautos vienytoju bei stiprintoju“, padėti „atsispirti svetimoms įtakoms, kurias gausina šių laikų gyvenimas“. XX a. Europos mene iškerojusį formalizmą, bergždžią eksperimentavimą, žmogaus išnykimą iš vaizduojamojo meno kūrinių autorius linkęs vertinti kaip meninės kultūros krizę, Europos meną apėmusią „sunkią ligą“, antihumaniškumo apraišką, kurias daugiausia lemia visuomenės gyvenime įsigalėjęs materializmas, individualizmas, technikos revoliucija, sumenkusi religijos įtaka. J. Grinius pasergi lietuvių meno kūrėjus, bet perdėm nesižavėti avangardistiniais eksperimentais. Jo įsitikinimu, „mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis – iš esmės destruktyvus arba nihilistinis“ .

Autorius teigia kad, kiekvienas tikras meno kūrinys yra visuomeniškas, nes ,,iškelia žmogiškai vertingas idėjas ir tuo parodo, kad visi žmonės yra broliai“. J. Grinius mano, kad ,,grožėjimasis meno kūriniais turi būti suderintas su visomis gyvenimo sritimis, ypač su įgimtaisiais dorovės ir krikščionių religijos dėsniais“. Jis kvietė meno kūrėjus, intelektualus grįžti prie krikščioniškojo humanizmo, smerkė komunizmą ir nacizmą, kurie parodė, kad ,,atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas moraliniu atžvilgiu grįžta į barbariškas džiungles“.

Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusios kritiko pažiūros išsiskiria tvirtais estetiniais kriterijais, kuriuos jis nuosekliai taikė nagrinėdamas literatūros, meno apskritai kūrinius. Neprarado teorinės reikšmės J. Griniaus iškeltas vertybinis meninės kūrybos tyrinėjimo aspektas, riteriškas meno visuomeninės, kultūrinės prasmės gynimas, įžvalgi vienpusiškų meno teorijų kritika.

„Kūrėjas dažnai yra kaip tik tasai, kuris yra jautriausias <…> nykstantiems, praeinantiems žmogaus gyvenimo dalykams, tam alpstančiam šypsniui, tam gęstančiam žvilgsniui, tam jaunystės žiedui, kuris rytoj bus nuvytęs. Ta <…> simpatija žmogui, ta spontaniška užuojauta kovojančiam, kenčiančiam, liūdinčiam ir trapiam žmogui, kuris vieną naktį užmerks akis saulės neišvydęs, yra paskatinusi ne vieną didelį kūrėją paimti plunksną ar teptuką į rankas.“ (Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, 1–2, 1973, 1977). Turbūt neatsitiktinai ši knyga skiriama J. Griniaus literatūros mokytojams, profesoriams Maironiui, Eretui, Putinui…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.