Dialogų struktūriniai ciklai

Mažiausiu dialogo vienetu laikomos dvi susijusios replikos – stimulas ir reakcija. Jie kuriami skirtingų pašnekovų Stimulas ir reakcija sudaro ciklą, o ciklas – tai baigta vienas po kito einančių kalbėjimo žingsnių seka. Kalbėjimo žingsniai gali sutapti su pasakymu, bet kartais gali apimti ir kelis pasakymus.

Kalbininkai skiria keletą tradicinių dialogo ciklų:

DVINARIAI: St –> Re

1.  Tiek stimulas, tiek reakcija yra žodiniai:

– Gal kavos? – paklausiau.

– Galim, – Julius ištarė mechaniškai…

2. Stimulas verbalinis, reakcija kūno kalbos:

– /…/ Kava atvėso. Gal pakaitinsiu?

– Mikas papurtė trumpai kirptą didelę galvą.

3. Stimulas reikalauja atsakymo, reakcija visiškai neadekvati, lyg naujo ciklo stimulas.

– Kodėl net du kartus pakartojai: nenužudžiau, nenužudžiau. <…> Kodėl? Kodėl, Mikai?

– Snaudulys suėmė, aš kur nors nuvirsiu.

TRINARIAI: St –> Re –> K (komentaras); Įv (įvadas) –> St –> Re

1. St –>Re –> reakcijos komentaras

– Per šventes jis tau gali nieko neatnešti (senis šaltis).

– Ir nereikia.

– Gerai, bet žinok!

2. St –> Re –> stimulo komentaras

– Kai su Benita kalbėsitės, perduokit linkėjimus nuo Mortos.

– Ačiū.

– Sakykit, mes visos jai pavydim, tegul rašo.

3.  Įv –> St –> Re

– Ne visi rašytojai ir tada meluodavo.

– Tau teko ką nors tokio skaityti?

– Nemanyk, brolau, kad lageris mus visai atskirdavo nuo pasaulio.

KETURNARIAI: St1 –> (St 2 –>Re2) –>Re 1

– Pavažiuojam, Andriau.

– Šiandien?

– Nėr ko atidėliot.

– Kad taip nori.

——————

– Tavo buvusi tarpstotė?

Jis patempė kaklo gyslas, kad paaiškinčiau.

– Stotelė tarp dviejų zonų.

– Nu Andrėj, – nugiedojo.

PENKIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –> Re1 –> K

– ... tai man duot tavo telefoną ar neduot?

– Ar policija manęs ieškos? Juokų šnekos, kam aš jiems.

– Taip tai taip, sako, laikraščiai kažką rašo <…>

– Jeigu prireiks, susiras.

– To aš ir norėjau klaust.

ŠEŠIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –>(St3 –> Re3) –> Re1

– Ar atsimenat, dėde, jo vardą?

– Kieno vardą? Kieno? <…>

– Stepono sūnaus, vyriausiojo. <…>

– O kam to reikia?

– Man. Noriu žinot.

– Nežinau.

Ciklas turi turėti vieną prasmę. Jei atsiranda bent mažytis semantinis atspalvis – ir iš karto tai bus jau kitas ciklas.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogo analizė

Mokytojo asmenybė

Asmenybės sąvokos pagrindas – elgesys. Kai yra kalbama apie skirtingas elgesio rūšis, joms sukuriame ir pavadinimus. Sąžiningas, agresyvus, karštakošis, linksmas, ramus, naivus, kūrybiškas – dažnai yra tie žodžiai, kuriais apibūdiname asmenybę. Taip iš dalies atsiskleidžia ir elgesys. Elgesys paprastai būna nenuoseklus, tą patvirtina ir psichologai. Tačiau kai situacijos panašios, jis gali būti ir nuoseklus.

Paprastai vertinant būna labai sunku nustatyti mokytojo asmenybę, t.y., kurie bruožai yra vertingiausi ir reikalingiausi mokymo procese, kurie geriausiai suformuoja mokytojo įvaizdį ir atskleidžia jo asmenybę. Vieni iš svarbiausių galbūt galėtų būti sąžiningumas vertinant ir kūrybiškumas mokant, mokytojui būtina mokėti dirbti kūrybiškai ir meniškai, kad sugebėtų mokinius sudominti, o ne tik dirbtų savo darbą ir nesidomėtų, ar mokiniai jį supranta. Svarbiausia visgi kūrybiškumo ypatybė yra originalumas. Tik kūrybiškas darbas gali būti originalus, tinkamas, pagrįstas ir geras.

Tačiau mokytojo asmenybė neapsiriboja tik vienokiais ar kitokiais elgesio bruožais. Mokytojo asmenybę kuria apskritai jo darbas pamokoje, elgesys, bendravimas su mokiniais, jų mokymas, žinių tikrinimas ir dar daug kitų žmogiškų dalykų, kurie privalomi bendraujant su mokiniais, suprantant, kad jie tolygūs partneriai mokymo ir mokymosi procese. Mokytojo elgesys, darbas klasėje turi įtakos  mokinių elgesiui ir darbui pamokos metu. Tačiau įtaką klasei ne visuomet daro tik mokytojas. Mokiniai veikia vieni kitus ir netgi gali paveikti mokytojo elgesį, nuo kurio priklauso ir tolesnis jo autoritetas.

Mokytojo asmenybė atsiskleidžia ir vertinant mokinių darbą, rašant pažymius. Šioje vietoje ypač reikia būti objektyviems, negalimas joks nusistatymas ar šališkumas. Nuo to, kaip mokytojas vertina mokinius priklausys, ar mokinys juo pasitikės, laikys mokytoją sąžiningu ir autoritetingu.

Be to, mokytojas turėtų mokėti gerai mokiniams išaiškinti mokomąjį dalyką. Kad tai būtų pasiekta, priklauso ne vien nuo pasirinktų mokymo metodų. Šioje situacijoje pagelbėtų komunikabilumas, mokėjimas mokinius motyvuoti dirbti, taip pat sugebėjimas išdėstyti mokomąją medžiagą kaip galima aiškiau, kad mokiniai ją nesunkiai suprastų ir įsisavintų. Nuo to, kaip mokytojas elgsis pamokoje, kaip aiškiai mokės pateikti žinias, bendrauti su mokiniais, juos sudominti, priklausys jo kaip mokytojo autoritetas, formuosis mokinių akyse jo asmenybė, tam tikri tik jam būdingi bruožai. Kad mokytojas šioje situacijoje pasiektų lyderio pozicijas, privalo visą dėmesį skirti mokiniams, teisingam mokymui, mokėti mokinius ne tik sudomint ar įtraukti į veiklą, bet ir pats toje veikloje tolygiai su mokiniais dalyvauti, diskutuoti neignoruodamas mokinių nuomonės, reikiamu metu mokinį pagirti, paskatinti domėtis ir toliau.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Asmenybės ugdymo sąlygos

Kuriant palankias ugdymo sąlygas derėtų atsižvelgti į vaiko gabumus, pomėgius, mokymosi būdus, vaiko pageidavimus ir siūlymus dėl jo paties geresnio specialiųjų ugdymo(si) poreikių tenkinimo. Taip pat pravartu bendradarbiauti ir su tėvais. Jie naudingos informacijos galėtų suteikti jį stebėdami namuose, pastebėti tam tikrus sunkumus ir padėti vaikui ugdymosi procese.

Ugdymo procese daugiausia nuveikti ugdydamas vaiką aišku turės pedagogas. Stebėdamas ugdytinį, jis geriausiai parinks programos temas, kur moksleivis patirs mažiausiai sunkumų, taip pat atitinkamas ugdymo priemones ir būdus.

Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau yra prabylama apie tai, kad specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija mokykloje yra nemaloni vien dėl savo etiketės. Vaikai dažnai jaučiasi nejaukiai, vadinami specialiaisiais vaikais ir todėl sunkiau įsijungia į klasės draugų būrį, nes jaučiasi išskirtiniai, patiria traumą. Remiantis šiuo teiginiu, imta siūlyti dar vieną terminą  – individualieji ugdymosi poreikiai. Taip būtų labiau pabrėžiamas ne išskirtinumas, o individualumas. Individualizuotas vertinimas svarbus individualizuojant ugdymą, t.y. pritaikant ugdymo programą, parenkant tinkamus ugdymo metodus bei priemones.

Vis dažniau vaiko problemų atpažinimas ir specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimas vyksta mokykloje. Tai labai gerai vien dėl to, kad realioje darbo vietoje esantį vaiką yra daug lengviau tirti ir galima objektyviau nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius. Pagrindinė informacija gaunama stebint ugdytinį ugdymo procese, minimaliai taikant vertinimo priemones, kuriomis paprastai tampa testai, individualios užduotys. Taip vienu metu vyksta specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas ir jų tenkinimas.

Kad specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios jo ugdymo sąlygos, būtina dirbti ne tik pagal pritaikytus metodus ir ugdymo programą, bet dar ir į visą ugdymo procesą įtraukiant specialiuosius pedagogus (jei prireikia – logopedus), moksleivius bei tėvus. Kad vyktų visapusiškas vaiko ugdymas, tėvai turi domėtis vaiko gebėjimais, padėti jam suteikiant pagalbą, su juo kalbėtis apie tai, paaiškinti pagalbos svarbą. Į tokio vaiko ugdymo procesą svarbu įtraukti ir pačius moksleivius, numatant bendrą veiklą, atsakomybę už ugdymo procesą, mokyti pažinti savo ypatumus, individualius poreikius ir mokyti racionalių mokymosi būdų, ugdyti pasitikėjimą. Kada ugdymo procese susijungs nuoširdi pagalba kitiems, kuriems to reikia, pagarba, vienovė ir atsakomybė, tada specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui bus sukurtos palankios asmenybės ugdymo sąlygos.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Neįgalių (tarp jų ir sutrikusio intelekto) arba specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo būtinumas. Kad mokymo įstaigose būtų galima sukurti palankias asmenybės ugdymosi sąlygas specialiųjų poreikių vaikams, būtina nustatyti specialiuosius jų ugdymo poreikius, kurie bus būtini mokymosi procese.

Lietuvoje specialusis ugdymas specialiųjų poreikių vaikams yra kelių formų: „1) ugdymas specialiose įstaigose arba namuose (neintegruotas, segreguotas ugdymas); 2) integruotas ugdymas pagal  bendrą ugdymo vietą (neįgalūs vaikai ugdomi toje pačioje mokykloje, bet atskirose patalpose nuo sveikųjų); 3) socialinė integracija (sveiki ir neįgalūs vaikai  bendrai būna ne akademinių užsiėmimų metu); 4) funkcinė integracija (vaikai visą laiką mokykloje mokosi kartu, tačiau programos pakeitimai, specialistų prieinamumas, specialių priemonių turėjimas minimalus); 5) inkliuzyvus ugdymas (neįgalaus vaiko integruotas ugdymas tokiam ugdymui pasirengusioje mokykloje: pakankama pedagogų kompetencija, priemonių, kabinetų ir specialistų konsultantų buvimas, administracijos palaikymas, teigiamos mokytojų ir visų vaikų tėvų nuostatos).

Kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios ugdymosi sąlygos, pirmiausiai reikia ištirti patį vaiką, t.y. nustatyti sutrikimą, įvertinti individualų raidos pobūdį, fiksuoti, ką ugdytinis gali ir ko negali atlikti, nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius ir keisti ugdymą, kuris būtų pritaikytas individualiai. Vertinimas labiau turėtų būti orientuotas į ugdymo būklę ir pokyčius. Kiekvienas sutrikimas lemia skirtingus ugdymo(si) poreikius ir sunkumus, todėl pritaikant ugdymo sąlygas konkrečiam vaikui, svarbu atsižvelgti į specialiuosius jo ugdymo poreikius. Tačiau specialieji ugdymo poreikiai neturėtų būti tiesiogiai siejami su konkrečiu sutrikimo pobūdžiu.

Specialieji ugdymo poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius ir didelius. Priskyrimo tvarką konkrečiai poreikių grupei reglamentuoja LR švietimo ir mokslo ministro bei LR sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“.

Galimi ir tokie atvejai, kai ne visiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, reikalingi specialieji ugdymo(si) poreikiai. Kartais specialiųjų ugdymo poreikių gali neprireikti vaikams, kurie turi tam tikrų fizinių ar kitokių judėjimo sutrikimų. Be to daliai vaikų specialieji poreikiai gali ir nedaryti tiesioginės įtakos mokymuisi ir todėl jiems specialiųjų ugdymo(si) poreikių gali nereikėti.

Specialiuosius ugdymo(si) poreikius galima konstatuoti tik tiems ugdytiniams, kuriems ugdymo procese reikės tiesioginės pagalbos dėl patiriamų tam tikrų sunkumų ir negalių. Tik ugdant tokius moksleivius būtina taikyti alternatyvius mokymo metodus ir pritaikyti ugdymo programą pagal specialiuosius ugdymo(si) poreikius.

Ugdymo procese dažnai išskiriamas vienas svarbiausių principų – vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir tenkinimo vienovė. Tai pradinis etapas organizuojant pagalbą ypatingam vaikui. Tokia vienovė tik patvirtina, kad vaikas tiriamas ne tam, kad būtų tik priskirtas vienai ar kitai kuriai nors specialiajai grupei, bet tam, kad įvertinus specialiuosius ugdymo poreikius, iš kart būtų parengiamas ugdymo turinys ir būdai, kurie padėtų ugdytiniui mokytis.

Specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimą atlieka specialiojo ugdymo komisija arba savivaldybių pedagoginės tarnybos, kurios nustato vaiko būklę ir rekomenduoja asmeniui specialųjį ugdymą. Šis ugdymas gali būti skiriamas nuolat ir lakinai. Jei atsitinka taip, kad vaikas padaro didelę pažangą ir tai nustato specialiojo ugdymo komisija, tada specialusis ugdymas asmeniui gali būti nutraukiamas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Asmenybės ugdymo sąlygos
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)

Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?

2010 metų lietuvių kalbos egzamine viena iš užduočių buvo samprotavimo rašinio rašymas tema „Ar lietuvių širdį nuolat spaudžia nuliūdimas”. Kaip pagalba mokiniui buvo pateiktos kelios mintys:

Maironio eilėraščio „Sunku gyventi” posmelis:

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;
Verkiame, meilės pančius pažinę;
Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;
Verkiame, karstą sau prisiminę.

Ir Tomo Venclovos mintis „Autoironija visada ar beveik visada yra kultūros stiprybės ženklas” iš teksto „Kultūra ir jos fonas”.

Pasirinkusieji rašyti rašinį galėjo pasinaudoti šiomis mintimis ir pratęsti samprotavimus, arba pasinaudoti savąja patirtimi, skaitytomis knygomis, analizuotais kūriniais, kitų anksčiau išsakytomis mintimis.

Kad būsimiems abiturientams būtų kiek lengviau ruoštis egzaminams, pateikiu keletą mąstymo gairių, sukauptą medžiagą apie tai, kaip reiktų mąstyti, į ką atkreipti dėmesį, kad samprotavimo rašinys būtų rimtas, solidus, svarus ir nenuginčijamas. Tikriausiai analogiškos užduoties 2011 metų egzamine nebus, bet ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui pravartu pažvelgti į jau buvusias užduotis ir šio to dar pasimokyti.

„Širdį spaudžia nuliūdimas“ = yra nuliūdęs.

Turi sudėtingo tautos istorinio likimo atmintį;turi pagrindą nepasitikėti svetimais. Išgyvena egzistencinį liūdesį, būdingą kiekvienam mąstančiam žmogui. Ramus, šiaurietiškai santūrus  – išlaiko pusiausvyrą tarp proto ir jausmų.
Gilus žmogus – jam svarbi ne išorė, o tai, kas slypi žmogaus širdyje. Poetiškas, mąslus stebėtojas, linkęs į individualizmą.
Liūdna, graudi lietuvių literatūra; net romanai lyriški ir melancholiški. LIETUVIS NULIŪDĘS? Išgyvena vertybių krizę – nusigeria, žalojasi, žudosi.
Jį užaugino poetiškos ir elegiškos dainos – jis romus, švelnus, jausmingas. Pavydus – nuliūstamatydamas kito žmogaus gerovę.
Kaip Rūpintojėlis– susirūpinęs, susimąstęs dėl šios žemės vargų… Prarado gyvenimo prasmę, savivertę, orumą; nesididžiuoja būdamas lietuvis.
Jaučiasi mažas, negalintis prisiimti atsakomybės už savo likimą; pasyvus, bejėgis, be vilties, dažnai puola į depresiją… Pavargęs nuo gyvenimo pesimistas – niekuo nepasitiki, nusivylęs politika, pilietiškai nebrandus.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė
Meno kūrinys literatūros procese