Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)

Istoriniu požiūriu meninio žodžio patirtis yra skirstoma laikotarpiais. Ilgą laiką iki XX a. vidurio buvo įprasta literatūrą matuoti atsižvelgiant į visuomeninių bei ekonominių santykių analogiją. Buvo kalbama apie feodalizmo, kapitalizmo, socializmo epochų literatūrą. Šitaip suskirstyti laikotarpiai skyrėsi vienas nuo kito, tačiau skirtumai rodė ne meno esmei būdingus bruožus. Tokiam skirstymui rūpėjo daugiau gamybos jėgos, toks skirstymas objektyviai negalėjo paaiškinti meno vidinės sąrangos jau vien todėl, kad menas ir literatūra keičiasi daug sparčiau, negu ekonominės formacijos. Taigi taip literatūra ir menas buvo labiau pavaldūs ne visuomeniniams santykiams, o ideologijoms. Atsižvelgiant į šias savybes, kurios ir sudaro skirstymo epochos problematiką, menas ir literatūra yra dalinami į periodus, kurie priklauso ne nuo ekonominių ar socialinių santykių, o filosofinių, estetinių, kūrybinių nuostatų. Pagal tai epochos skirstomos taip:

a) Antika
b) Viduramžiai
c) Renesansas
d) Barokas
e) Klasicizmas
f) Švietimo epocha

EPOCHOS IR JŲ BRUOŽAI:

ANTIKA. Antika sudaryta iš dviejų kultūrinių klodų, graikų ir romėnų, kurie ir formavo meną. Graikų kultūroje suformuojami visi antikos kanonai, vertinimo kriterijai, kurie vėliau įgijo vienokias ar kitokias teorijas. Literatūrai svarbu, kad graikų kultūrai priklauso pirmieji šaltiniai (Aristotelio, Platono). Bendriausia prasme matosi tai, kad čia suformuojama kūrybingo meno žmogaus sąvoka, pripažįstant, kad tokiam žmogui būdinga dvasios harmonija, laisvė ir kūno grožis (estetiškumas). Pasaulėvaizdyje žmogaus idealas suvokiamas kaip sugebantis suderinti savo dvasinę nepriklausomybę ir visuomenės reikmes. Žmogus – organiška visuomenės dalis. Po ilgų tūkstantmečių antikos kultūra su mitologiniu pasaulėvaizdžio pamatu buvo pakeista krikščioniškosios kultūros. Su ta kultūrų kaita žmonijoje pasikeičia viskas – nuo žmogaus sąvokos iki subtiliausių dalykų, meno.  Antiką pakeičia viduramžiai.

VIDURAMŽIAI. Asmenybės dvasinę savimonę pakeičia krikščioniškoji savimonė. Ji, kaip kultūra,  davė didelį postūmį žmonijai. Esminis dalykas – kūrėjas tapo ankstyvosios savianalizės įprasmintojas (ima mąstyti apie save kaip apie žmogų, asmenybę). Mene, kultūroje pagilėja subjektyviai suvokiamas žmogus bei pasaulis. Imta įžvelgti, kad egzistuoja prieštara tarp dvasinių ir kūniškųjų dalykų, proto ir jausmo, svajonių ir galimybių. Mene ir literatūroje neatsitiktinai  žmogaus prigimtis tapo priešybe jo kūnui.  Konfliktinė situacija mene nuo šiol yra problematikos ašis, o problemos išsprendimas – pagrindine kūrinio paskirtis. Nors viduramžių menas ir įtvirtino  krikščioniškąsias nuostatas, tačiau ta kultūra skyrėsi nuo barokinės kultūros, kurioje krikščionybė buvo visiškai išgryninta tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu. Viduramžių meną dar tebelydėjo labai ryškūs mitologinės kultūros atšvaitai. Jame lygiagrečiai pynėsi prieštaringi savo prigimtimi dalykai, pradmenys: dvasingumas, pamaldumas ir karnavališka, teatriška lėbavimo scena, pasakojimai, kurie turi objektyvų pamatą, ir pasakų herojai, fantastika.

RENESANSAS. Tendencija, lyginant su viduramžiais, yra ta, kad gilėja ir ryškėja filosofinis pasaulio aspektas.  Pasaulio centre žmogus, kuris gali būti apibūdinamas kaip kūrėjas plačiąja prasme bei savo dvasios ir kūno valdovas. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė. Šioje epochoje smarkiai išsiplėtė žmogaus interesų laukas, mokslinių tyrinėjimų objektais tapo ne tik pasaulis, bet ir visata. Tai buvo suvokta kaip dvi lygios jėgos. Šis pasaulis formavo renesanso savivokoje visuomeniškumo pradą, o visata skatino žmones filosofiškai suvokti savo egzistenciją. Asmenybės ir visatos harmonija labai skyrėsi renesanso epochoje ir antikoje. Antikoje visuomenė kėlė savo reikalavimus žmogui, žmogus tarnavo visuomenei, o renesanso žmogus pats derino, nusprendė visuomenės nuostatas. Žodinio meno tradicijai svarbu tai, kad renesanso epochoje išsikristalizavo žodinė raiška ir rašytinė literatūra. Renesansą keitė barokas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Meno kūrinys literatūros procese

Kūrybą be istoriškai sąlygotos istorinės literatūrinės savimonės, bendrojo mentaliteto dar formuoja ir konkretūs menininkų sumanymai. Kūrinys savyje tarsi turi dvipusį charakterį, t.y. objektyvųjį (istoriškai apspręstą) ir subjektyvųjį (nepakartojamą ir individualų). Bendrais bruožais paėmus, meno kūrinys, kaip kūrybos rezultatas, tartum ateina iš nebūties. Jo šaknys yra labai plačios (istoriniai procesai, aplinkos garsai ir spalvos, tyla, erdvė, žmogaus jausmų ir minčių srautas). Galima sakyti, kad toks chaosas išmaitina kūrybą. Meno kūrinys, paklusdamas kūrėjo valiai, sutelkia tą chaosą į pastovias literatūros savimonėje nusistovėjusias pozicijas, formas. Aptardami tradicijos ir novatoriškumo santykį, galime suprasti, kad kiekvienas kūrinys, kad ir koks originalus būtų, nėra visiškai individualus. Kiekviena kultūros epocha, formuodama meno procesą, kuria ir sau priimtiną etaloną, modelį.

Kiekvienos epochos visuomenė meną suvokia ir kuria pagal toje visuomenėje susiklosčiusias tradicijas. Tokiu būdu meno kūrinys patenka į tam tikrą prieštaringą situaciją. Jis turi atitikti ir proceso tradiciją, ir pasakyti kažką naujo. Sakoma, kad literatūros kūrinys nuolat ardo literatūros proceso tvarką, kad tą procesą stumtų naujumo kryptimi. Kiekvienam kūrėjui iškyla sunki dilema: rašyti pakankamai tradiciškai, kad tave suprastų, ir sykiu rašyti naujai, kad tave pastebėtų. Kūrinio ir proceso santykis turi savyje neišvengiamą prieštarą: atitikti tradiciją ir ją paneigti. Kad meno kūrinys visuomenei būtų suprantamas ir emociškai įtakingas, kūrėjas laikosi tam tikrų normų – literatūros konvencijos. Literatūros teorijoje šios normos turi dvejopą pasiskirstymą – sinchroninę ir diachroninę kreives.

Diachroninė ašis parodo meno kaitą laike.
Sinchroninė ašis atidengia vidinius kūrinio kitimus. Jie apima visą poetiką.

SINCHRONINIS PJŪVIS

Principai, lėmę kūrinio priklausomybę tam tikram žanrui, rūšiai formavosi pagal tris kriterijus:

• pagal meninio pasaulio sanklodą (kultūrinę epochą);
• pagal subjekto vietą kūrinio sandaroje;
• pagal meninės kalbos organizavimą.

Pagal šiuos aspektus literatūros sąmonėje išsiskaidė trys literatūros rūšys: epas, lyrika ir drama. Tai nebuvo lygiaverčiai skirsniai. Epas ir drama susiformavo antikoje. Jų teorinius pamatus pirmasis apibūdino Aristotelis savo poetikoje. Įdomu tai, kad jo atrasti dėsniai tebegalioja ir šiandien. Todėl yra sakoma, kad antikos teorinė mintis yra universaliausia per visą literatūros savimonės procesą. Lyrika, kaip literatūros rūšis, susiformavo daug vėliau.  Galima sakyti, kad XVIII a. romantizmo laiku.

Aristotelio poetika, nors ir buvo teoriškas istorinis pamatas visai Europinei kultūrai, tačiau ir kiekvienoje išsilavinusioje tautoje buvo talentingų rašytojų, kurie pateikė savo indėlį.  Lietuvių kultūriniame kontekste svarbus poetas ir teorijos pradininkas Konstantinas Mikalojus Sarbievijus (XVI a.), rašęs lotynų kalba, todėl buvo minimas kaip Europos poetas. Yra parašęs penkių dalių  lietuvių poetiką, teoriją, kur įžvalgiai aptarė Aristotelio dėsnius lietuviškoje renesanso tradicijoje.

Visose kultūros epochose žmonės stengėsi sugrupuoti juos supančius reiškinius, suvokti istorinius procesus ir tuo pačiu suprasti meno dėsnius taip, kad tas suvokimas įgytų tam tikrą sistemą, tad natūraliai buvo siekiama tuos reiškinius apibrėžti įvairiomis sąvokomis. Pažvelgus į diachronišką pjūvį matyti, kad pačią griežčiausią tvarką klasifikacijoje buvo nustatęs klasicizmas. Jo metu meno taisyklės įgijo visuotinai privalomų įstatymų statusą – rašyti negalėjai kitaip, negu buvo nustatyta dėsniais.

Kaip antikoje Aristotelis, taip klasicizme teorinės minties įtvirtintoju yra laikomas Nikola Bualio ir jo veikalas „Poezijos menas“. Kūrinys minimas ir literatūros teorijoje, nes šis veikalas buvo pirmoji norminė poetika. Šios poetikos taisyklėmis vėliau rėmėsi įvairios filosofinės sistemos, literatūros teorijos. Svarbu minėti ir mūsų literatūros kontekstą, nes klasicizmo dėsniai turėjo ypač svarbią įtaką taip vadinamoms jaunoms literatūroms. Jaunos literatūros sąvoka kultūroje nėra jokia metafora, tai yra aiškiai nustatytas terminas. Jauna literatūra – tai ta, kuri į savarankišką literatūros procesą įžengė XIX a. antroje pusėje. Savarankiškas literatūros procesas yra toks, kada:

• literatūra imama kurti bendrine literatūrine kalba;
• literatūra jau yra išsivadavusi iš kitų tautų kultūrinės įtakos.

Maironis yra pirmasis jaunosios lietuvių literatūros kūrėjas, o Adomas Jakštas Dambrauskas (teoretikas) Lietuvoje pakeitė Bualio. Jis grūmėsi, kad Lietuva neįžengtų į kitų kultūrų teritoriją.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Iš „literatūrinių” prisiminimų.

https://lietuviukalbairliteratura.lt/dramos-kilmes-teorijos/

Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Žvelgiant į ilgą literatūros procesą, matom, kai istorijos tėkmėje jis keitėsi. Literatūros reiškiniai, sąlygojami istorinių aplinkybių bei nusistovėjusių meninių taisyklių, visose kultūros epochose įgydavo tipiškų savo laiko bruožų. Pirmu žvilgsniu literatūros reiškinių istorija ir tipologija yra gana paprasti, vienas su kitu prigimtimi susiję dalykai. Reiškinių istorija – tai, kas kinta laike, tipologija – tai būdingi tipiški bruožai, įgyjami vienose ar kitose tarpsniuose.

Tačiau problemos esmė nepaprasta. Kada keliamas klausimas „kaip?“ ir „kodėl?“ kultūroje reiškėsi tie bruožai, kalbos esmė apima kur kas gilesnius literatūros klodus ir tada prisieina svarstyti pamatines tautos istorijos būties aplinkybes ir tautos mąstymo būdo (mentaliteto) formavimąsi, nes tik tai gali išvesti į atsakymą. Literatūros reiškinių istorija ir tipologija savo esme remiasi į pačią literatūros savimonės prigimtį (į tai, kaip literatūra suvokia save). Problemos svarstymą galima pradėti nuo paprasto klausimo: „Kaip reikėtų apibrėžti literatūros visumą, remiantis istoriniais literatūros proceso dėsniais?“.

Vargu ar būtų teisinga manyti, kad literatūros reiškinių istorija yra tik faktų, biografijų ar kultūrinių aplinkybių visuma. Pažiūrėjus į tokią hipotezę, galima pamanyti, kad kaip tik taip suprastoje literatūros istorijos sąvokoje yra praleistas tipologiškumo principas, ir todėl dingsta vertinimo spektras. Nebeaišku, kas yra tipiška. Taigi, literatūros visumos  sąvokoje nesunkiai galima pastebėti du suvokimo principus. Vienas jų akcentuoja literatūrą kaip tam tikrų meninių reiškinių sumą, o kitas – kaip istorinės sąmonės meninę išraišką. Antru principu atsiremiama į dvi kategorijas, sąvokas: istorinę sąmonę ir mentalitetą (mąstymo būdą).

Literatūros tėkmėje tam tikrais periodais tai ryškiau, tai blankiau atsispindi istorinė tautos patirtis ir praeitis. Istorinis audinys literatūros kūriniuose keitėsi, bet galėjo ir gali atlikti fono funkcijas, arba  gali būti pagrindinis vaizdavimo objektas,  bet svarbu išsiaiškinti, kodėl vertybių sistemoje geriausiai nugali laiką tie kūriniai, kurie yra ar buvo sukurti aktyviai veikiant istorinei sąmonei, kodėl kiekvienos tautos meninėje patirtyje iškiliausiai lieka tie periodai, kuriuos ryškiai paženklina istorinės sąmonės orientyrai. Taigi, kuo skiriasi kūrėjas, kaip įspūdžio fiksuotojas, nuo kūrėjo, savo kūriniais išreiškiančio tautos savimonę. Nors šie trys klausimai kultūrologijai yra labai aktualūs, iš tiesų, jie yra nauji.

Istorijos ir tipologijos klausimais yra kalbėję įvairių laikmečių kultūrologai: XVIII ir XIX a. sandūros rusų istorijos filosofas Čedajevas, XX a. pirmoje pusėje amerikiečių kultūrologas Špengleris, tarpukario laikotarpio lietuvių filosofas Antanas Maceina veikale „Asmuo ir istorija“. Daugelyje šaltinių teigiama, kad yra labai didelis skirtumas tarp kūrėjo, kuris savo gyvenimą ir kūrybą suvokia kaip savotišką atspindį savyje, ir to, kuris savo gyvenimą jaučia kaip uždarą, užbaigtą arba pasibaigiantį su fiziniu išnykimu. Sakoma, kad pastarojo žmogaus gyvenimas neturi savyje istorijos: „Jis neturi pasaulio kaip istorijos savyje.“ Toks kūrėjas yra geriausiu atveju kūrybingas aplinkos fiksuotojas. Visi tyrinėtojai daro vieningą išvadą: „Norint, kad asmuo-kūrėjas ar tauta turėtų būties istoriją, reikia, kad jie turėtų istorinę sąmonę.“ Tas pats pasakytina apie meną: „Norint, kad manas būtų tautiškai tipologiškas, jis turi turėti istorinę savimonę.“

Taigi, kas ta istorinė sąmonė? Savo aiškinimą visi tyrėjai pradeda nuo teiginių. Istorinė sąmonė – tai ne istorinių žinių visuma. Špengleris: „Žmogus teoriškai gali labai daug atsiminti, gali tapti praeities eruditu, tačiau, jei tas žinojimas nėra susijęs su to žmogaus prigimtimi, žinojimas neturi nieko bendra su istorine sąmone.“

Istorinė savimonė yra tautos praeities išgyvenimas, kuris suvokiamas kaip asmeninė būtis. Žmogus, turėdamas šią sąmonę, ir istoriją, ir gyvenimą vertina kitaip, negu tuo atveju, kada istorija ar gyvenimas jam tampa tyrinėjimo objektu. Vadinasi, žmogaus istorinė sąmonė apsprendžia jo vertinimų logiką ir jo būčiai suteikia prasmės bei reikšmės.

Čedajevas kūrė istorinio romantizmo epochoje ir nenuostabu, kad dėmesį sutelkė į individo problemą. Jis žmogų ar kūrėją, neturintį istorinės sąmonės savyje, vadino pasaulio našlaičiu.

Taigi pabaigai dera akcentuoti, kad joks menas be istorinės savimonės negali būti vertybiškai svarus. Be istorinės savimonės menas yra aplinkos iliustracija arba atskirų įspūdžių fiksavimas. Antrasis kultūrinių tyrinėjimų objektas – mentalitetas.  Jis yra istorinės sąmonės rezultatas, išraiška. Apie tai, kad tauta turi sąmonę ir mentalitetą, pradėta kalbėti XX a. pradžioje. Panaikinus spaudos draudimą buvo išdrįsta pasakyti, kad menui ir literatūrai nėra svarbu vykdyti istorines ar socialines funkcijas, kur kas svarbiau surasti, suvokti meno šaknis arba mąstymo būdą bei kūrėjo mentalitetą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros pažanga ir vertinimas
Meno kūrinys literatūros procese
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

Iš „literatūrinių” prisiminimų…

Kalbos kilmės teorijos

Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu:

1. Dievas davęs visiems daiktams pavadinimus.
2. Žmogui Dievas parodęs gyvius ir šis juos pavadinęs.
3. Išminčius viręs vandenį ir kai šis pradėjo šnypšti, jis liepęs sušaukti tautas ir pagal tai, koks garsas buvo – dabar yra tokia ir tautos kalba.

Pirmieji mokslininkai, bandę aiškintis kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų išminčiai:

a) ANALOGISTAI tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Žymiausias atstovas – Heraklitas (VI –V a. pr. m. e.).
b) ANOMALISTAI priešingai – manė, kad daiktų pavadinimai esą žmogaus susitarimo rezultatas. Žymiausias atstovas buvo Demokritas (V – IV a. pr. m. e.).

Vėliau atsirado garsų pamėgdžiojimo teorija (anomatopėjinė). Buvo manoma, kad žmogus kalbą sukūrė pamėgdžiodamas vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t. Šios teorijos laikėsi garsus XVII – XVIII a. vokiečių filosofas ir matematikas G. Leibnicas. Ją paneigė V. Humboltas, Š. Baly. Kurie teigė, kad tokių žodžių kalboje nėra daug. Antra, būdingos ir sąvokos (akmuo, diena, duona), kurios neturi nieko bendra su pamėgdžiojimu.

Jaustukinė, emocinė teorija. Šios teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas, filosofas Ž. Ž. Ruso, XIX a. gamtininkas Č. Darvinas, kalbininkai H. Šteintalis, A. Potebnia, rašytojas J. Grimas ir kiti. Tačiau jaustukinių žodžių kalboje yra mažai ir jie neapibūdina abstrakčių sąvokų.

XIX a. antrojoje pusėje filosofai L. Nuarė ir K. Biucherio buvo sukūrę „darbo šūksnių“ teoriją. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O. Jespersenas iškėlė „originalią“ hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo ir žaidimo. Tačiau visų teorijų problema ta, kad kalbos teorijų atsiradimo problemos nesiejo su paties žmogaus kilme ir žmonių kolektyvų susidarymu, o visiems gerai žinoma, kad nėra kalbos be visuomenės.

Marksizmo – leninizmo veikėjas F. Engelsas veikale teigė, kad:
• kalba negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme;
• kalbos kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo;
• kalbos negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.

Besiformuojantys žmonės priėjo prie to, kad jiems iškilo reikalas kažką vienas kitam pasakyti. Taigi, buvo sukurta dar viena teorija, kuriai linkę pritarti daugelis mokslininkų, – poligenezės teorija. Ji teigė, kad kalba atsirado ne vienoje vietoje. Priešingu atveju būtų sunku paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.

Jai priešinga yra monogenezės teorija, kuri teigia, kad kalba atsirado vienoje vietoje. Ši teorija remiasi šventuoju raštu ir teigia, kad viskas prasidėjo nuo Ievos ir Adomo. Žmonės plito po žemę, kalbos ėmė tolti, todėl pasidarė nepanašios.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (II dalis)
Fonografija (III dalis)

Akademinė recenzija

Akademinė recenzija suprantama kaip studentų diplominių darbų vertinimas. Tai vienas iš žanrų, kuris yra nesumišęs su kitais žanrais. Ji ypatinga tuo, kad turi dvejopą pavidalą: pirmiau parašoma raštu, o po to tik skaitoma per darbo gynimą. Todėl pagal atliekamas teksto funkcijas akademinė recenzija iš karto priklauso dviems grupėms, t.y. apeliacinėms ir informacinėms kalboms. Akademinė recenzija turi labai tvirtą struktūrą, t.y. ją sudaro tokios svarbios struktūrinės dalys:

ĮVADAS, kuriame aptariama darbo sritis, tema, svarstoma problema, jos aktualumas;

PAGRINDINĖ RECENZIJOS DALIS, kurioje aprašoma viso darbo struktūra, jos sudedamosios dalys;

PAPILDOMOS RECENZIJOS DALYS, kuriose atskirai aptariami pasirinktiniai darbo ypatumai: apimtis, kalba, metodai – mokslinis aparatas – terminai. Nurodomi darbo privalumai ir trūkumai.

RECENZIJOS PABAIGA. Pateikiamas darbo verdiktas (įvertinimas).

Recenzijose, ypač akademinėse, pastebėta, kad dažnai kartojami stereotipiniai sakiniai,  t.y. visoje recenzijoje nuolat vartojamos vertinamosios frazės.

Įvadinėje dalyje tipiškiausios šios:

„… savo darbui pasirinko labai aktualią temą.”

Gali būti minimi ir kiti dalykai: naujumas, įdomumas, sudėtingumas:

„… susidūrė su nenagrinėta tema…”

„… ėmėsi sunkios problemos, reikalaujančios daug išmanymo…”

Komentuojamojoje dalyje irgi yra nuolat besikartojančių frazių. Čia teigiamas vertinimas pateikiamas konstatuojamojo tipo sakiniais. Vartojami vertinamieji būdvardžiai:

„…reikšmingas priedas…”

„…metodika adekvati..”

„… duomenys profesionaliai analizuojami…”

Priekaištai turi būti pasakomi itin atsargiai:

„Darbo struktūra galėtų būti geriau apgalvota.”

„… būtų buvę pravartu paaiškinti…”

Teigiami dalykai paprastai iškeliami ir heperbolizuojami:

„Darbo aktualumas nekelia abejonių.”

„Darbas parašytas be jokių gramatinių klaidų.”

„Autorė turi aiškią nuomonę.”

Kartais reikia padėtį švelninti:

„Kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame, neišvengta trūkumų.”

Kartais itin prastas darbas dėl kurio nors teigiamo įvertinimo leidžia apsispręsti tik išklausius studento gynimąsi.

Recenzento priekaištai reiškiami įvairiomis kalbos priemonėmis: pastabomis, pageidavimais, poleminiais teiginiais. Kitas priekaištų švelninimo būdas – yra čia pat pateikti trūkumų atsiradimo priežastis. Kitu atveju galimas ir malonaus priekaištavimo būdas – pridengti priekaištą pagyrimu. Tai itin svarbus visų recenzijų požymis.

„Darbas stokoja konkretesnių išvadų, tačiau imponuoja faktinės medžiagos gausa.”

Recenzento priekaištai bei pageidavimai gali būti reiškiami  sąlygos sakiniais arba teigiamąja nuosaka:

„Norėtųsi, kad…”

„Darbas būtų išsamesnis, jei…”

Priekaištai gali būti švelninami pabrėžiant jų subjektyvumą:

„Recenzento diskutuotina nuomone…”

Gana dažnai vartojami gausūs deminutyvai (trūkumams įvertinti):

„Neišvengta šiokių tokių klaidelių.”

„Yra stiliaus nuodėmėlių.”

Po nurodytųjų trūkumų eina specialusis baigiamasis patikinimas – išvada:

„Minėtos pastabos nė kiek nesumenkina darbo vertės.”

Ir galiausiai pateikiamas siūlomas vertinimas – dažniausiai „Darbą siūlau vertinti teigiamai.”

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)