Postmodernybė labiausiai sietina su architektūra. Terminas įsitvirtino nuo 1975 m., tačiau iš pradžių iškilo kaip neigiamos reikšmės sąvoka. Architektūrinė postmodernybė turėjo socialinę ir semiotinę motyvaciją.
Apskritai architektūrai būdingas „dvilypis kodavimas“ – pagrindinis postmoderniosios architektūros kriterijus, t.y., kad skirtųsi nuo monotoniško moderno, jai reikia vienu ir tuo pačiu metu vartoti bent dvi architektūros kalbas, t.y., sugretinti, pvz.; tradicinį ir modernųjį, etinį ir paprastąjį, tarptautinį ir regioninį kodus.
„Dvilypis kodavimas“, kaip apibrėžia Welschas, – tai tik minimali „daugialypio kodavimo“ formulė. Prie funkcionalumo postmodernizme dar prisideda ir funkcijos kriterijus.
Sociologijoje postmodernizmo sąvoka pirmą kartą pavartota 1968 m. Amito Etzion‘io.
Svarbiausios čia ne mašinų, o „intelektualinės technologijos“. Kaip ir visur kitur, svarbu laisvai leisti reikštis daugybingumui.
Ir tik siaurąja prasme postmodernizmas sietinas su kultūra. Postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.
Išplėtota postmodernybės koncepcija filosofijoje įsitvirtino labai vėlai – 1979 m., kai prancūzų filosofas Jeanas – François Lyotard’as paskelbė savo veikalą „Postmodernus būvis“. Čia išeities pozicijos yra naujosios technologijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi diskusija postmodernybės ir postindustrinės visuomenės klausimais. Jau tada vyravo teiginys, kad ne technologijos apibūdina postmodernybę, o postmodernus būvis. Vadinasi „„postmodernybės“ sąvoka atsirado refleksijos į moderniosios žinijos savitumą pagrindu“ . Visuotinybė atgyveno. Viskas suskilo į dalis, o susiskaidymas kaip tik ir yra postmoderniojo daugybingumo sąlyga.
Postmodernizmo interesai tapo nukreipti į „ribas ir konfliktų zonas, į trintis, iš kur randasi nežinoma ir tai, kas prieštarauja įprastiniam protui, – kas yra „paralogiška“ .
Nuosekliai žiūrint, visai nekeista, kad filosofinis postmodernizmas yra įsisąmoninęs „kalbos žaidimų, meno žanrų, gyvenimo formų nevienalytiškumą“. Taigi, postmodernybėje realizuojasi modernybė.
Pagal Welschą, postmoderniajai filosofijai kyla 3 uždaviniai:
• ji turi pagrįsti ir įteisinti atsisveikinimą su vienovės reikalavimu;
• „būtina atskleisti heterogeniškumą ir išmokyti suprasti, kad gamtinė vienovė pasiekiama ne kitaip, kaip prievarta ir totalitarizmu“ ;
• „postmodernioji filosofija privalo aiškinti vidines iš radikaliojo pliuralizmo koncepcijos arba principo kylančias problemas“ .
Taigi, postmodernybė prasideda ten, kur nustoja galiojusi visuma.
Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum