Emigracijos tema XXI a. pradžios prozoje

Apžvelgiami kūriniai: A. Šileikos „Bronzinė moteris“, A. Matulevičiūtės „Ilgesio kojos“, B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“.

◊   ◊   ◊

Emigracijos tema Lietuvai niekada nebuvo svetima, jau XX a. pr. Krėvė parašė apsakymą pavadinimu „Vis toji Amerika, kad ji prasmegtų“, Lazdynų Pelėda apysakose „Klajūnas“, „Vanka“ vaizdavo emigraciją kaip viską žlugdantį, atimantį vertybes reiškinį. O kaip emigracijos tema vaizduojama šiuolaikinėje literatūroje? Kas yra emigracija XXI a. pradžioje?

Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių, t.y. emigracija, išeivija, egzilis, diaspora. Išeivija dažniau vadinami pokario laikų išeiviai, o tikrieji emigrantai suvokiami kaip pastaruosius dešimtmečius emigravę, dėl ekonominių tikslų.

XX a. literatūroje dar matome stiprų tautiškumo, prarastos tėvynės motyvą literatūroje, sakralizuotą agrarinę kultūrą, žmogus dar tapatina save su gimtąja kalba ir savo kraštu. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūra vis plačiau įsijungia į pasaulinį kultūros procesą.

Emigracijos tema XXI a. pr. literatūroje vaizduojama ypač nyki, dramatiška. Čia susijungia skirtingos kultūros, pasaulėžiūra. A. Šileikos romane „Bronzinė moteris“ pasakojama apie kaimo vaikino Tomo Stumbro ieškojimus Paryžiuje. Tomas Stumbras emigracijoje pirmiausia siekia išsilaisvinti iš lietuviškos kultūros, jis gėdijasi savo aistros lietuviškiems Dievams ir siekia jos atsikratyti, tačiau paradoksas: būtent sugrįžimas į lietuvišką kultūrą, jos suliejimas su tarptautiniais meno standartais suteikia jam taip lauktą progą išgarsėti. Tačiau romanas baigiasi tragiškai, autorius parodo jog emigrantas – žmogus be vietos, Tomas apkaltinamas žmogžudyste ir jam nieko nelieka tik bėgti, nes Paryžiuje jo niekas neapgins.

Dar vienas tragiškai pasibaigęs XXI a. pr. romanas emigracijos tema- B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Pati rašytoja ne emigrantė, tačiau bando rašyti emigracijos tema. Emigracija čia įsukama į buitiškumą, suvokiama kaip socialinė dabarties aktualija. Kai kurie šią knygą vadina ir emigracijos gidu. Tarp „baltų užtrauktukų“ t.y. amerikiečių šypsenų, vaizduojama sunki emigrantų dalia – svajonių šaly, kur pagrindinė herojė, kovodama su vėžiu, pati juo suserga ir jos sūnus apkaltinamas žmogžudyste. Romanas įdomus ir keistas tuo, jog čia su išgalvotais personažais gyvena realūs asmenys Liūnė Sutema, Alė Santarvienė. Galbūt žurnalistinis romano tipas autorei padeda atspindėti judrią dabarties tikrovę, emigracinę realybę, kurioje ir dominuoja buitiškumas.

B. Jonuškaitė, A. Šileika dar rodo tradicinį požiūrį į emigraciją, sunkią emigranto dalią. Vis dar daug dėmesio skiriama buitiškumui, dominuojančioms socialinėms problemoms bei darbiniams rūpesčiams. Kitoks žvilgsnis į emigraciją man pasirodė A. Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“. Autorė tyrinėja „svetimo“ situaciją Paryžiuje. Autorė nesivelia vien į buitiškumą, ji bando perteikti tai, kas vyksta žmonių sielose, emigranto gyvenimo dvasią, bandymą prisitaikyti ir atrasti save. Prastai jaučiasi knygoje ne tik pagrindinė herojė, multikultūrinėje visuomenėje sunku prisitaikyti ir kitiems knygos herojams. Multikultūriniame Paryžiuje regime skirtingas kalbas, religijas, elgesio modelius, skirtingų valstybių atstovus,  tai ir formuoja skirtingumo, kitoniškumo efektą knygoje. Visi skirtumai – kalbiniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai knygoje vaidina labai svarbų vaidmenį santykyje su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Emigracija čia ne visada yra veiksmas, ji gali būti suvokiama ir kaip savijauta.

Emigracijos temą tyrinėti galime remdamiesi ir  literatūros aksiologijos teorija, tačiau šiuolaikinė literatūros aksiologija yra labai subjektyvi. XX a. kūriniuose emigracijos tema dominuoja rūpestis dėl savos kultūros, tradicijų nuvertinimo, apskritai – tautiškumo. XX a. rašytojai literatūroje sukūrė jiems svarbią vertybių sistemą, deja, šiandieninėje prozoje emigracijos tema, jaučiama vertybių krizė, hierarchinė vertybių sumaištis. Tautinis charakteris, kaimo tradicija, nacionalinės kultūros vertybės lieka XX a. Šiandieninėje literatūroje emigracijos tema regime, pirmiausia, žmogų – individą, kuris bando prisitaikyti visuotinėje globalizacijoje.  XXI a. literatūroje emigracijos tema jau nerandame  apibrėžtų pasaulio vertybių. Šiuolaikinei literatūrai emigracijos tema svarbi dekonstrukcija, ji siekia suardyti, sugriauti dabartinius mitus apie emigraciją, perteikti nepagražintą emigranto realybę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė A. Šulinskienė

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas buvo atliktas vienoje Vilniaus mokykloje, 7c klasėje stebint vieną vidutiniškai besimokantį berniuką. Saugodama mokinio privatumą neviešinsiu tiriamojo vardo ir pavardės, neminėsiu mokyklos pavadinimo ir kitų svarbių detalių, kurios galėtų vienaip ar kitaip išduoti tiriamąjį asmenį. Straipsnyje mokinys bus vadinamas tiesiog X.

Atlikdama šią užduotį supratau, koks svarbus ir sudėtingas yra mokytojo darbas su mokiniais, nes kiekvienas jų yra vis kitoks, skirtingas ir individualus.

Aš manau, kad šis mano atliktas tyrimas bus reikšmingas ne tik man, bet kitiems žmonėms (dėstytojams, kurie mokys studentus – būsimus mokytojus, taip pat būsimiems ir esamiems mokytojams).

Duomenų apie mokinį rinkimas. Duomenys apie septintos klasės mokinį X buvo rinkti keliais būdais ir keliais etapais:

a) pirmuosius duomenis apie jį rinkau stebėdama jo elgesį su klasės draugais, su mokytojais (jų auklėtoja) pertraukų ir pamokų metu, per pirmąsias klasės valandėles, taip pat jam atsakinėjant;

b) stebėjau mokinio lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuviniuose atliekamas užduotis;

c) trečiasis žinių apie mokinį rinkimo būdas buvo auklėtojos pasakojimas apie jo mokymąsi ir elgesį  per kitas pamokas;

d) taip pat apie mokinį X ir jo mokymąsi daug sužinojau iš dienyne turimų jo mokomųjų dalykų pažymių;

e) mokinį stebėjau vesdama kalbos ir literatūros pamokas 7c klasėje;

f) galiausiai mokiniui buvo pateikta atsakyti anketa, kurioje jis turėjo nurodyti, jo manymu, teisingus atsakymus apie klasę ir mokytojo darbą (žr. Priedą ). (Anketa pridedama).

Duomenų apie mokinį analizė.
(Duomenų analizė atlikta pagal duomenų rinkimo etapus):

a) Mokinys per pertraukas su savo draugais bendravo kaip ir kiekvienas tos klasės berniukas. Tai,  ką galima spręsti iš mokinio elgesio pamokų metu – jis priklausydavo nuo to, kokia pamoka būdavo vedama: jei tai būdavo lietuvių kalbos pamoka, jis rodydavo dėmesį ir bandydavo dalyvauti pamokoje, tačiau jei pamoka būdavo literatūros, jo dėmesys būdavo sutektas tik ties kūrinio skaitymu, o analizuojant ir atsakinėjant į klausimus jis tapdavo „neišjudinamas“.

b) Išanalizavus sąsiuvinius ir susiejus jau turimas žinias apie berniuko mokymąsi, pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – jis mielai rašo rašinėlius, jei reikia, ir kontrolinius darbus (tiesiog viską, kas privalu, jei tai vyksta klasėje, nes namų darbų neruošia), tačiau daro labai daug klaidų ir kartais net visai elementarių, todėl galima sakyti, kad jis turi mokymosi spragų iš žemesniųjų klasių, kurios tikriausiai labai stipriai veikia ir dabartinį mokymosi lygį.

c) Pasak septintokų auklėtojos, berniukas nėra blogas mokinys, tačiau jam mokykloje yra nuobodu. Tam yra keletas priežasčių. Septintokas turi spragų iš pradinių klasių, taip pat yra mokomųjų dalykų, kurie jam nepatinka, be to, ir ne visi mokytojai stengiasi mokinius sudominti savo mokomuoju dalyku, ne visi padeda užpildyti mokymosi spragas. Žinoma, dažnu atveju ir mokinys nerodo pastangų mokytis.

d) Septintoką X pagal trimestrinius pažymius būtų galima priskirti prie vidutiniškai besimokančių mokinių. Jo turimų dalykų pažymiai ir praleistos pamokos matyti lentelėje:

Kaip rodo trimestriniai pažymiai, mokiniui geriausiai sekasi praktiniai dalykai (kūno kultūra, technologijos, biologija, dailė), kiek mažiau kalbos, fizika, o iš vis prasčiausiai matematika – tikslusis mokslas, iš kurio abiejuose trimestruose išeina neigiami pažymiai. Mokinio mokymuisi čia įtakos turi jo nedėmesingumas pamokų metu, be to, jam nuolat reikalingas mokytojo dėmesys, pastovi kontrolė, kad reikiamu momentu, kur esama mokymosi spragų, mokytojas galėtų paaiškinti, užrašyti, leisti jam pačiam pakartoti vieną ar kitą išaiškintą taisyklę ar pavyzdį. Iš to, ką rodo mokomųjų dalykų pažymiai, galima sakyti, kad, regis, matematikos mokytojas su šiuo mokiniu ir net su visa klase dirba labai atsainiai, nepakankamai domisi grįžtamuoju ryšiu, netinkamai ir neįdomiai veda pamokas, nes mokiniai išties nepajėgia suprasti, įsisąmoninti pateikiamas žinias. Vadinasi, šiuo atveju problema yra ne dėl mokinio kaltės, o dėl mokytojo. Visais kitais atvejais tikėtina, kad pats mokinys per mažai stengiasi suprasti vieno ar kito dalyko medžiagą.

Motyvaciją mokytis lemia ir lankomumas. Palyginus su pirmuoju semestru, pamokų nelankymas padvigubėjo ir per tris mėnesius iš viso mokinys X praleido apie 60 pamokų (per mėnesį apie 20, iš kurių daugiausia matematikos ir lietuvių kalbos). Taigi, pamokų praleidimas proporcingas dalyko pažymiui ( kuo daugiau pamokų yra praleidžiama, tuo trimestrinis pažymys žemesnis). Taip pat su nelankymu yra susijęs ir kitas veiksnys – kuo daugiau nelankyta pamokų, tuo mažiau gaunama žinių, kuo mažiau žinių gaunama – tuo mažesnė motyvacija mokytis, nes nesupratus vieno dalyko, tolimesnis darosi dar labiau nesuprantamas, ir taip kuo toliau, tuo daugiau randasi mokymosi ir žinių spragų.

e) Mokinį stebėjau vesdama pamokas, kurių metu teko ne vieną sykį prieiti prie mokinio X ir jam vis ką nors paaiškinti daugiau nei kitiems mokiniams. Akivaizdu tik viena – šio mokinio motyvacija mokytis labai daug priklauso nuo mokytojo motyvacijos įtaigiai ir įdomiai mokyti. Toje klasėje išbandžiau įvairius sudominančio mokymo būdus, taip pat derinau individualų ir grupinį darbą, ir pastebėjau, kad mokinys X labiau įsijungia į darbą, kai yra dirbama individualiai, tačiau ne bet kaip, o kai dirbama labiau su juo, kai prie jo nuolat būnama ir jam patariama, pamokoma, paaiškinama, arba kai dirbama su visa klase, bet dėmesys skiriamas būtent jam, t.y. prašoma jo paskaityti, ką nors sukurti, pasakyti teisingą atsakymą ar kt.

f) Mokiniui X buvo pateikti per klasės valandėlę klausimai, į kuriuos jis atsakė gan nuoširdžiai, nes buvo sudarytos sąlygos jam vienam aptarti jų klasėje vykstantį mokytojo darbą ir pasakyta, kad mokytojas to nežinos, todėl jokiais būdais negalės jam pakenkti, o klasės draugams apie tai taip pat bus nepranešta.

Šiame klausimyne mokinys tik į keletą klausimų tegalėjo atsakyti „visiškai sutinku“ arba „visiškai nesutinku“. Taigi, kategoriškumas jam nėra būdingas, jis labiau nuosaikus ir besirenkantis viduriuką, ar atsakymus netoli nuo jo nutolusius. Iš 17 pateiktų klausimų net 8 (beveik pusę) atsakė „nei sutinku, nei nesutinku“ – tai rodo jo dvejones, galbūt nepasitikėjimą savo nuomone, o taip pat, apibūdina ir jo pastangas bei darbą pamokose.

Į teiginį „Jei stengiuosi, paprastai susidoroju su klasės darbu.“ apibraukė skaičių „3“. Vadinasi, jis nėra visiškai tikras dėl to, ką veikia mokykloje, ir ne itin motyvuotai mokosi, atlieka klasės darbus (namų darbų, bent jau lietuvių kalbos ir literatūros, neruošia), lanko pamokas, arba lanko tik tų dalykų pamokas, kurie itin gerai sekasi ir patinka. Čia galima minėti ir klausimą apie mokymosi sunkumus – atsakymas vėlgi yra „3“ – jis pats nelabai gali atsakyti, ar labai sunku, ar per lengva, nes iš tiesų, kaip matėme trimestrų pažymių lentelėje, pažymiai labai svyruoja ( yra dalykų, kurie sekasi ir tikriausiai patinka, jų ir pamokas labiau lanko, ir yra mokomųjų dalykų, kurie neįdomūs, tad motyvacija juos mokytis ir sunkumas nuo to priklauso).

Atlikus tyrimą galima daryti tokias išvadas:

1. Mokinio motyvaciją mokytis lemia mokytojo motyvacija mokyti ir sudominti mokomuoju dalyku.

2. Mokinio X motyvacija mokytis labai priklauso ir nuo to, kiek mokytojas pamokos metu individualiai skiria šiam mokiniui dėmesio, ir kiek jis su juo dirba aiškindamas bei padėdamas suvokti išdėstytą medžiagą bei priminti tuos dalykus, kurių jau buvo mokytasi.

3. Mokomųjų dalykų pažymiams ir mokinio žinioms įtakos turi jo paties domėjimasis, susikaupimas pamokų metu ir aktyvumas, taip pat praleidžiamų pamokų skaičius, kuris mažina motyvaciją mokytis.

REKOMENDACIJOS MOKINIUI, IR MOKYTOJAMS.

1.Pačiam  mokiniui X rekomenduočiau stengtis nepraleisti pamokų, net jei jos dėl kokių nors priežasčių nepatinka ar yra neįdomios. Taip pat, labiau pasitikėti savo jėgomis ir aktyviau dalyvauti pamokose bei po pamokų (atlikti namų darbus, aiškintis, kas yra neaišku ir pamažu užpildyti turimas spragas).

2. Mokytojams norėčiau patarti dirbti ne tik „kalvio“, bet ir „menininko“ darbą. Pamokose yra labai svarbu ne tik pateikti mokiniams žinių, bet ir visi jų pateikimų būdai, kuriais mokiniai skatinami dirbti, domėtis, kurti, aktyviai dalyvauti. Be to, reikėtų nepamiršti ir grįžtamojo ryšio – jis taip pat labai svarbus (ir ne tik kontrolinių metu, bet ir pamokose). Dirbant pamokose, derėtų nepamiršti klasės ir kiekvieno mokinio atskirai, nes juk kiekvienas jų – individualybės, o ir jų suvokimo lygiai skiriasi, todėl vieniems užtenka vieno paaiškinimo, o kitiems ir dviejų mažai.

____________________________________________________________

Priedas:

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Meno santykis su tiesa

Estetika negali apeiti klausimo: koks yra meno santykis su tiesa? Menas gali vaizduoti ir tai, kas teisinga, ir tai, kas neteisinga, arba neatitinka tikrovės, taip pat, kaip jis vaizduoja teigiamus ir neigiamus reiškinius. Tačiau teigiami ir neigiami reiškiniai taip pat turi būti vaizduojami teisingai. Vadinasi, pati „vaizduosena“ turi patenkinti tam tikrus tiesos reikalavimus. Tačiau, kokie tai reikalavimai? Net tie estetikai, kurie laikosi pamėgdžiojimo teorijos, pvz.: Aristotelis, mano, kad menas atrenka tai, kas tikrovėje yra esminga ir derinasi su menininko sumanymu. Tačiau ir toks paaiškinimas neatskleidžia meno santykio su tiesa, nes bet kokios naudojamos stilizavimo priemonės pakeičia tikrovės vaizdą.

Kalbant apie fantastinį (pasakos) meną, kuriamas visiškai kitoniškas pasaulis, kuriame nustoja veikę tikrovės dėsniai. Tada meno uždaviniu tampa neatvaizduoti realybę, nes tiesa negali turėti tos pačios reikšmės, kaip pažinimo ir praktinio gyvenimo srityse.

Dėl daugelio meno rūšių galima abejoti, ar joms iš viso tinka tiesos kriterijus, tačiau ką menui reiškia tiesa, negalima duoti bendro paaiškinimo, pirmiau neišsiaiškinus atskirų meno rūšių santykio su tikrove. Neginčijamą ryšį su tikrove pirmiausia rodo vaizduojamasis menas, bet jei pasirodys, kad tam tikras tikroviškumas ir teisingumas yra esminis pačių estetinių vertybių momentas šioje meno rūšyje, tai iš to galima būtų spręsti ir apie kitų meno rūšių santykį su tiesa, ir kokia prasme meninė tiesa turėtų būti skiriama nuo mokslinės ir praktinės tiesos. Meninės tiesos aspektą giliau patirsiu kalba apvilktuose sprendimuose.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros visuma pagal europinę literatūrinę tradiciją yra skirstoma į epą, lyriką ir dramą. Ši tradicija susiklostė jau antikoje, o jos pradininkas –  Aristotelis („Poetika“). Antika dar yra skirstoma į graikiškąją ir romėniškąją (atstovas Horacijus ir veikalas „Ars poetika“). Visa tai sudaro literatūros tradicijos pamatą. Gal ir paradoksalu, bet ir naujoji literatūrologija gana patikliai remiasi šiomis antikos teorijomis. Pamato teikiamam patikimumui duoda natūralus meninės raiškos skirstymas pagal žmogui būdingą mąstymo būdą ir pagrindines kalbos intonacijas: objektyvų įvykių pasakojimą III asmeniu atitinka epas, subjektyvią emocinę raišką atitinka lyrika, dialogizuotą raiškos būdą, nuostatų įvairovę, intonacijų kaitą – drama. Šios trys rūšys lemia ir kūrėjo santykį su pasauliu: epinį, lyrinį, draminį. Tos įvardytos savybės gali turėt kitų bruožų.

Jau antikoje literatūros rūšys turėjo smulkesnius padalinimus – žanrus. Jie buvo ir tebėra ne tik smulkesnės dalys (rūšių), bet ir žymiai greičiau kintantys, paslankesni reiškiniai negu rūšys. Kaita žanrų viduje yra žymiai spartesnė ir laisvesnė. Tikriausiai kultūrinė epocha yra suformavusi savitus žanrų bruožus. Tai, kas buvo būdinga XIX a. pradžios elegijai, visiškai nebūdinga XX a. viduryje. Pasikeičia intonavimas, struktūra, paskirtis. Vieningų žanrų kriterijų kaip ir nėra. Dėl šios priežasties literatūros moksle aptariant žanrų problemas iškyla klasifikacijos klausimas. Jį formuluojame taip: jei kiekviena kultūrinė epocha ir kiekvienos tautos literatūra turi savitą žanrų traktuotę, tai ar iš viso galima kokia nors vieninga žanrų teorija?

Mokslininkai svarsto: gal nėra pagrindo ieškoti bendrumo tarp lyrikos kaip rūšies sampratų, nes, net jeigu pavyksta surasti reikšmingą rūšių ir žanrų skirstymo pamatą, tai ar tas pamatas galios kitiems žanrams ir rūšims. Kol kas nėra vieningos sistemos, kuri sujungtų skirtingų rūšių žanrus. Pavyzdžiui, nėra žanrinės sistemos būdo, kuris jungtų ir epiškos, ir lyrikos žanrus.
Literatūros sąmonėje buvo skirtingai suvokiamas rūšių ir žanrų būtinumas. Galima pastebėti, kad raidos etapuose literatūra siekia rūšių ir žanrų grynumo, aiškaus skirtumo ir reglamentavimo. Tuo tarpu brandesnėje pakopoje ribos tarp rūšių ir žanrų tapo laisvesnės. Ši tendencija ryškiausiai pastebima buvo romantizmo epochoje, kada imta vertinti tai, kas individualu, ir mokytis visko, ką riboja taisyklės.

Žanrų kaita, permainos yra susijusios su dviem probleminiais aspektais: žanrų reglamentacija literatūros sąmonės bendrume ir jų sinteze literatūros sąmonės brandoje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kaip sąveikauja žanrai?
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Trumpai apie kūrybiškumą ir kūrybinę vaizduotę

TALENTAS

Talentas – sudėtingas reiškinys. Jis apima ne tik „lengvą plunksną“, bet ir daugelį kitų dalykų: darbštumą, valią, estetinę kultūrą ir skonį, asmenybės turtingumą ir atsakomybę už savo gabumus, už savo žodžius ir veiksmus prieš visuomenę ir tautą, prieš dabartį ir ateitį, bet lemiamas dalykas čia yra įgimtas kūrybiškumas, kurio negali pakeisti jokia erudicija ir jokios pastangos.

KAS YRA KŪRYBIŠKUMAS IR KŪRYBINĖ VAIZDUOTĖ?

Žmogui savita kurtis svajonių, utopijų pasaulį, nors vaizduotėje išgyventi tai, ko nebuvo patirta ir įvykdyta iš tikrųjų. Taip pat malonu atsigręžti į praeitį, prisiminti kadaise patirtus įspūdžius, juos interpretuoti ir įprasminti. Jeigu patirtis atrodo nevykusi, pilna nesėkmių, norisi ją vaizduotėje išgyventi „pakeistą“. Panašiai veikia menininko, rašytojo vaizduotė. Dažnai poetinio pasaulio herojai ir likimai kompensuoja tai, ką autorius skausmingai pats išgyveno.

Tačiau autoriaus vaizduotė turi ir didelę specifiškumą. Pirma, jo vaizdiniai yra ryškesni, konkretesni ir gyvesni. Antra, jo vaizduotė daug labiau linksta į objektyvumą. Menininką labiau traukia kurti vaizduotės paveikslus, įsivaizduoti visiškai su juo nesusijusius, pramanytus žmones, jų gyvenimo aplinkybes ar likimus. Svarbiausia tai, kad kūrybinė vaizduotė yra susijusi su žmogaus motoriniu aktyvumu, kuris atsiranda savaime, be jokių apibrėžtų poveikių. Menininkas jaučia vidinį būtinumą savo vaizdinius, savo vaizduotės kūrinius išsakyti žodžiais, išreikšti kitiems suprantama forma. Susikaupusi vidinė energija verčia jį reikštis išorine formuojama veikla.

Pagaliau gilėja literatūros supratimas. Didieji kūriniai tampa įvairių epochų, tautų, socialinių sluoksnių skaitytojų savastimi, jie įvairiausiais būdais interpretuojami. Kūriniai vis gilėja ir auga ta prasme, kad atsiskleidžia vis naujomis prasmėmis, aspektais ir dėl to įgyja kaskart vis didesnį visuomeninį poveikį. Tad literatūra savo esme yra dinamiška, nuolatos auganti, už tad, norint ją pažinti, turi būti tyrinėjami visi jos raidos etapai.

Kalbėdami apie pažangą, neišvengiamai susiduriame su vertinimo problema. Kaip nustatyti, kurie kūriniai yra geri, vertingi, o kurie nevertingi? Ar iš viso yra kokie nors objektyvūs vertinimo kriterijai?

Sunkiausia įvertinti savo meto literatūrą, čia didžiausia galimybė suklysti ir nepastebėti tikrųjų vertybių. Laikas yra objektyviausias vertintojas, nuplukdantis užmarštin, kas menka, ir patikinantis, iškeliantis visa, kas nepraranda vertės per ilgus šimtmečius, kas nuolatos domina, traukia ir džiugina. Tiesa, ir laiko patikrinti autoriai vienais laikotarpiais vertinami labiau, kitais – mažiau, vienų yra vertinami už vienas ypatybes, kitų – už kitas.

Bet ne visada žiūrime į kūrinį iš istorinės perspektyvos. Yra gyvenamojo meto literatūra, su kurios vertinimu susiduriame kiekviename žingsnyje. Kompetentingas vertintojas – kritika. Bet ne kiekvienas skaitytojas yra vertintojas. Tad kyla klausimas, kokias kriterijais čia galima vadovautis?

Galvodami apie grožinio kūrinio vertę, pirmiausiai turime žinoti, ar tai iš tikrųjų grožinis, meninis tekstas. Paskui jame ieškome tam tikro literatūrinio žanro pažymių, nes grožinis tekstas visados kaip nors susijęs su konvencijos nustatytomis žanrinėmis normomis.
Negali būti vertinimo be estetinio išgyvenimo, o šis išgyvenimas visados individualus ir subjektyvus. Estetinę vertybę suvokiame patys ją išgyvendami, patirdami malonumą, susidomėjimą, pasigėrėjimą. Estetinis išgyvenimas, pagrįstas tiesioginiu suvokimu, yra intuityvus: mes jauste jaučiame, kad kuris nors kūrinys yra meniškas, gražus, vertingas. Bet tai dar nereiškia, kad kiekvienas estetinis sprendimas yra lygiateisis, kad kiekvienas „man patinka“ arba „nepatinka“ yra vienodai visiems vertingas. „Estetinis suvokimas reikalingas tam tikro lavinimo bei drausminimo“ (V. Sezemanas). Nors estetinis išgyvenimas įsišaknijęs intuicijoje, nors jis individualus ir subjektyvus, vis dėlto jis gali būti racionaliai analizuojamas ir grindžiamas, o pagrindimas priklauso nuo vertintojo – skaitytojo ar kritiko estetinių pažiūrų ir ideologinių visuomeninių pozicijų.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Iš „literatūrinių prisiminimų“