Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

„Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.“
J. Marcinkevičius

Žmogus – tai mažytė ląstelė, maža gyvybė, mažas taškelis pasaulyje, kurio neįmanoma įžiūrėti net pro padidinimo stiklą, tačiau kartu jis ir didis, didis savo prasmingai nugyventu gyvenimu, atliktais darbais, sukaupta patirtimi, kurią vargu ar įmanoma sunaikinti, kaip tai galima padaryti su ląstele, su mažu taškeliu. Reikia daug išgyventi, daug patirti, kad galiausiai galėtum pavadinti save žmogumi.

„Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla.“
J. V. Gėtė

Kauno marių dugnas, Šilėnai, tipiškas senovinis kaimas su daugeliu abiejose gatvės pusėse išsidėsčiusių trobesių. Jis lyg ir niekuo neišsiskiria: nei didumu, nei mažumu, o visi jo gyventojai taikūs, draugiški ir darbštūs. Tik jo istorija – savotiškas likimas. Dar bemaž prieš šešiasdešimt metų jame gyveno daugybė darnių šeimų, o dabar šis kaimas, po to, kai Nemunas išsiliejo, liko tik tamsus Marių dugnas. Būtent čia prieš 88 metus gimė Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė. Likimas jai lėmė čia praleisti ketvirtadalį savo gyvenimo – vaikystę ir jaunystę – linksmą, nerūpestingą, vėliau sunkią ir atsakingą.

(Anastazija – Kučinskienė sėdi pirmoje eilėje antra iš dešinės pusės)

Taip nutinka visiems, tik vieniems tos linksmybės, nerūpestingumas tęsiasi ilgiau, kitiems – trumpiau, nelygu, kokia šeimos padėtis, kilmė. Tokie dalykai labai paveikia vaikus, nulemia jų likimus. Įdomus ir sudėtingas yra ir šios moters gyvenimas.

Pirmą kartą ji išvydo pasaulį Šilėnų kaime, nedidukėje trobelėje. Ją priėmė jauki aplinka ir keletas dar visai naujų, nematytų ir nejustų žmonių. Mergaitė augo, vystėsi, kasdien vis susipažindama su pasauliu, kasdien atrasdama vis kažką naujo, nepaprasto. Viskas tada ją žavėjo, traukė į save, imlią, žingeidžią mergaitę domino, todėl galbūt jaunystėje ji jau daug ko buvo išmokusi iš mamos ir jai padėdavo, o paūgėjus su visais eidavo dirbti į laukus. Taip Anastazija krovė kraitį gyvenimui. Būdama namuose iš mamos perėmė visą sukauptą patirtį: išmoko ruošti valgį, tvarkytis namuose ir aplink juos, austi, verpti, susipažino su viskuo, ko ateityje prireikė. Ir dabar, būdama jau 88 metų, Anastazija Kučinskienė smulkiai prisimena visus savo gyvenimo įvykius. Jos žodžiais tariant – „tai neišdildomi prisiminimai.“ Dar ir šiandien, ji prasitaria, jog visiškai nesigaili, kad vaikystė jai atvėrė duris iškart į suaugusiųjų pasaulį, suteikdama didžiulę naudą – gyvenimišką patirtį.

Anastazija Kučinskienė prisimena, kai dar būdama visai nedidukė, rudeniui atėjus, linus išsibrukdavo, numindavo ir sėsdavo verpti. Ir taip, kol darbų nedaug, per visą žiemą iki pat Užgavėnių. Nuo Užgavėnių pradėdavo austi. Kaip ji pati akcentavo, pirmiausia būdavo audžiami tie audiniai, kuriuos reikėdavo balinti ir tai darydavo sodams žydint. Dažniausiai drobes tiesdavo savo sode arba prie Nemuno. Ir jau daug vėliau, kai drobės būdavo baltos, Anastazija Kučinskienė pasakojo, kad jos abi su mama niekieno nepadedamos iš jų siūdavo viską, kuo rengdavosi (ne tik moterys, bet ir visa šeima). Vėjais nepralėkė ir jaunystė. Kiek vyresnė Anastazija mėgdavo įsisukti ir į besilinksminančias jaunimo gretas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Frazeologizmų apie rusus lietuvių tautosaka nefiksuoja, tačiau pasitaiko vienas kitas apie gudus. Gudais bendrąja prasme yra laikomos slavų tautos (lenkai, rusai ir t.t.), todėl prie anekdotų apie rusus pravartu aptarti ir frazeologizmus apie gudus.

Lyginti anekdotų ir frazeologizmų reikšmių nelabai galima, o ir bendrų kultūrinių bruožų bendrumų nėra. Pasitaiko tik vienas kitas savitesnis ir retesnis frazeologizmas kaip ◊ eik po gudo ratais – sakoma varant.

Iš esmės, rusai, ko gero, viena iš tų tautų, kurios daugiausia įtakos turėjo lietuvių kultūrai, bet nėra palikus mūsų kalboje ir mąstysenoje jokių sustabarėjusių konstrukcijų – frazeologizmų.

Apibendrinant galima sakyti, kad aprašius keletą anekdotų grupių ryškėja keletas bendrų bruožų:

1. Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai. Tokiam skirstymui nepaklūsta frazeologizmai. Nors jiems taip pat būdingas stereotipinių tautos bruožų kodavimas sustabarėjusiuose žodžių junginiuose, tačiau dažnu atveju frazeologizmai nepaklūsta šiai logikai ir fiksuoja daugelį kitų realijų, kurios net nesusijusios su viena ar kita tauta.

2. Taip, kaip kiekviena tauta yra savita ir išskirtinė bendrajame tautų kontekste, taip ir anekdotai apie vieną ar kitą tautą paprastai labai taikliai atspindi jų tautos dvasią. Be to, kuo tauta geriau yra pažinta, tuo daugiau kultūrinių bruožų slepia anekdotai. Frazeologizmai labiau konotuoja pavienius gyvenimo reiškinius.

3. Didžiulėje masėje anekdotų išsiskiria dvi ryškios grupės: anekdotai, plitę ir išpopuliarėję tam tikru istoriniu momentu, kuris tautai buvęs kritinis – karai, okupacijos, taip pat atspindintys ir šių dienų politinius įvykius, ir tie, kuriuose juokiamasi iš visais laikais pasitaikančių ydų.

4. Frazeologizmai dėl savo sustabarėjusios struktūros ir pastovios reikšmės mažiau reaguoja į gyvenimo ir kultūros pokyčius. Jie, lyginant su anekdotais, yra pastovesni, beveik nekintantys ir labiau orientuoti į kalbinį lygmenį nei etnokultūrinių stereotipų akcentavimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai

Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)

Nemaža anekdotų yra ir apie mūsų artimus kaimynus rusus. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, juos lietuviams teko pažinti iš labai arti ir nemaža laiko, todėl šios tautos etnokultūriniai stereotipai anekdotuose itin ryškūs. Pradedant rusams būdingu girtuokliavimu, nesusikalbėjimu su kitais, nevalyvumu, technikos neveikimu ir baigiant gražia ekonomikos aureole – viskas suvedama iki politikos reikalų ir istorinės situacijos, kada Rusiją valdė patys garsiausi vyrai – Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas.

Neišvengiamai atsikartoja ir to meto realijos: bunkeriai, partijų suvažiavimas, kur dažnai vyksta veiksmas, tankai, lageriai, maisto produktų stoka, komunizmas, socializmas, gero gyvenimo iliuzija, perdėtas darbingumas kolūkiuose, girtavimas ir kt. Iš esmės, tai skiriamieji anekdotų bruožai ir temos, kurios būdingos rusų kultūrai:

„Nuvažiavo Gorbočiovas į kažkokį kolūkį pažiūrėti, kokia ten tvarka, kaip kolūkiečiai gyvena. Susitinka moteriškę ir klausia:
– Sakyk, pirmininkas geria?
– Geria.
– O pavaduotojas?
– Irgi geria.
– Tai reikia keisti visą aparatą.
– Būtinai! Senuoju nebesuspėju naminės varyti.“

Sprendžiant iš tautosakinių anekdotų ir anekdotų dabartinėse interneto svetainėse, temos ne tiek keičiasi, kiek varijuoja. Kintant realijoms, rusų visuomenėje ima rastis „naujieji rusai“ – elitu nepavadinsi, bet absoliutaus turčiaus etiketė puikiai tinka. Tai žmonės, kurie perka prabangos prekes savo malonumui ir gyvena tam, kad gerai atrodytų prieš kitus. Anekdotus apie juos nors rieškučiomis semk. Lyginant su tautosakiniais anekdotais, savita tai, kad juose fiksuojamos ne istorinės situacijos, istorijos raidos įvykiai, o tiesiog kultūros situacija ir kultūringumo lygis. Nors, žinoma, girtuokliavimas ir nevalyvumas tėra išlikęs:

„Nusibodo naujajam rusui važinėti 600 – uoju „Mersedes‘u“. Galvojo jis, galvojo, kokią čia sau kitokią mašiną nusipirkti. Ir nusprendė, kad geriausia bus nusipirkti „Rols Rois‘ą“. Didelė mašina, dar ko gero net geresnė už tą 600-ąją… Nusipirko jis tą „Rols Rois‘ą“, atsisėdo į jį, o ten – visur natūrali oda! Visur natūralus medis! Viskas automatizuota, variklis dar galingesnis, nei mersedeso, traukia kaip žvėris. Visur visokiausių mygtukų, viskas kilnojasi, sukiojasi, baras išvažiuoja… bet… vienas trūkumėlis vis tik yra – vairas dešinėj pusėj… „Et, – galvoja naujasis rusas. – Dešinėj, tai dešinėj… Bus gerai ir taip…“ Tačiau greitai išlindo dar didesnis trūkumas – kai jis spjauna per langą, taip vis į žmoną pataiko…“

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius

Vokiečiams kaip tautai apibūdinti tiktų keletas neigiamų epitetų: jie, žiūrint iš lietuvio perspektyvos, yra kiek naivoki, kvaili, šiek tiek pasipūtę, mėgstantys pademonstruoti savo galią, neretai užsiimantys sutarčių sudarymu su Dievu, kurios neduoda rezultatų. Šiose situacijose vokietis yra „pašiepiamas“ paties aukščiausiojo:

„Hitleris, eidamas pro kryžių, ir klausia Kristaus:
– Viešpatie, ar aš esu laimingas šiame pasaulyje?
– Laimingas, – atsako jam Dievas.
Hitleris ir vėl klausia:
– O kodėl aš laimingas?
– Todėl tu laimingas, kad mano kojos prikaltos prie kryžiaus, – atsakė jam Kristus.“

Iš esmės, anekdotų daugumą sudaro karo ir politikos temos. Tokiuose anekdotuose paprastai dalyvauja ir rusai arba apie juos užsimenama. Jei eina derybos apie tai, kas laimės karą, tai dažniausiai pabrėžiama, kad vokiečiams nėra šansų (pvz.: berniukas mėto monetą ir buria: jei atsivers herbas, laimės rusai, jei skaičius – anglai, o vokiečiai laimėtų tik tuo atveju, jei moneta ore pakibtų, kas visiškai neįmanoma). Anekdotuose politikos ir karo temomis akcentuotinos realijos – SS daliniai, bunkeriai, šautuvai, kardai, bombos, skridimas lėktuvu. Pagrindinis veikiantysis – Hitleris.

Dar viena tema – vokiečių pasipūtimas ir kvailumas (pvz.: vokietis, nakvojęs pas žmogelį klojime, skilandį palaikė rusų bomba). Jiems būdingas kitų pamėgdžiojimas tuose dalykuose, kur jie ko nors nesupranta (pvz.: jei lietuvis suvalgęs silkę prašo vandens, kad silkė neva galėtų plaukti, tai vokietis suvalgęs lašinius sakys, jog „kiaulė nori gerti“) arba kaip tik nori pasirodyti protingesni už kitus (miške niekas neatpažįsta ežiuko, tad vokietis pasisiūlo pakviesti savo mokytą sūnų į pagalbą, o šis nustato, jog tai trijų dienų pempykštis).

Nors frazeologizmų apie vokiečius beveik nėra, tačiau esamuose kaip tik ir akcentuojamas kvailumas: ◊ aklas vokietis – kvailas, ◊ kvailas kaip vokietis – kvailumas išsakomas palyginimu, ◊ kaip vokietis po pietų – sakoma apie kvailai besielgiantį.

„Įeina vokietis katalikų bažnyčion per pamaldas ir stovi, klausosi. Kunigas, atsisukęs nuo aukuro, pradeda:
– Dominus vobiskum.
Vokiečiui pasirodo, kad sako: „Domė bus vyskupu“, nes jis turėjo sūnų Domę. Iš to džiaugsmo vokietis sako:
– Še tau, kunige, už tą gerą pora jaučių.
Kunigas atsisukęs vėl gieda:
– Oremus.
Vokietis išgirdęs vėl sako:
– Kas tau rūpi, ar ariamus duosiu, ar ne, bet tik duosiu.“

Tokie pavyzdžiai, galima sakyti, yra vokiečių kalbos imitavimas, arba dar tiksliau, per kalbą yra rodomas jų nemokšiškumas kalbėti kitos tautos kalba, kad juos suprastų. Patys nedaug svetimą kalbą suprasdami patenka į komiškas situacijas. Frazeologizmuose šiuo požiūriu yra akcentuotas tik vokiečių kalbos nesuprantamumas (◊ vokiečio šneka – sakoma apie tuos, kurie kalba nesuprantamai).

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus

Lietuvių tautosakoje ir kultūroje labai didelė anekdotų grupė yra čigonai ir jų etnokultūriniai savitumai. Anekdotus apie čigonus iš esmės galima suskirstyti į penkias grupes, arba, kitaip sakant, skirti penkis jų etnokultūrinius kitoniškumus: a) klastą, gudrumą ir apsukrumą, b) vagiliavimą, c) būrimą ir ateities numatymą, d) derėjimąsi ir e) laikyseną tikėjimo dalykuose.

Bene daugiausia anekdotų (tiek tautosakinių, tiek šių dienų) yra apie tai, kaip čigonas sugeba apgauti paprastą žmogelį ir net žydą, gudrumu moka iškovoti sau laisvę, apsukrumu ir sukčiavimu įgyti svetimus daiktus, maistą ar gyvulius, taip pat išsisukti iš keblių situacijų:

„Viena boba labai norėjo žuvų. Atėjo kartą čigonas ir sako:
– Aš tau duosiu žuvų, tik pasiimk duonos kepalą.
Ir eina. Priėjo ežerą. Čigonas sako:
– Gal tu privargai, duok, aš panešiu.
Šeimininkė atidavė duoną čigonui. Prieina prie ežero, čigonas atsigula ir laka vandenį:
– Pirma išgerkim sunką, tada žuvis valgysim.
Boba nusispjovė ir nuėjo, o čigonui duona ir liko.“

Gausi anekdotų grupė apie čigonų vagiliavimus. Dalyje jų pasakojama, kaip čigonai sugeba gudrumu pasisavinti ne savo daiktus, arba, užklupti vagiant, pasiteisinti. Kita anekdotų dalis liudija apie čigonų mokėjimą gudrauti net teismų metu:

„Teismas teisė čigoną už vagystę. Prokuroras pareikalavo duoti čigonui dvejus metus kalėjimo. Kada teismas suteikė čigonui paskutinį žodį prašyti, ko jis norėtų, čigonas tarė:
– Aš, tamsta teisėjau, nieko neprašau, o prokuroras prašo dviejų metų, tai ir duokite jam.“

Nors kai kada nenurodoma, ką konkrečiai čigonas pavogė, tačiau dažniausiai tai būna lašiniai, duona, arklys, rečiau karvė.

Didžioji dalis anekdotų, kaip bebūtų keista, yra apie čigonus vyrus ir tik vos keletas apie čigones. Apie jas pasakojama tais atvejais, kai norima pabrėžti jų neva turimas galias ir iš to pasišaipyti. Būrimas iš delno, ateities spėjimas anekdotuose suvokiamas kaip paslauga, už kurią dargi reikia ir sumokėti. Neretai čigonės išburia netiesą, bet už tai gauna atpildą. Šių dienų anekdotuose apie būrimus labiau pajuokiamas čigonių neapdairumas ir žioplumas:

„Prie vyruko stotyje prikimba čigonė ir ima greitakalbe berti:
– Oi, brangusis, duok rankelę, pabursiu, išbursiu, ateitį pasakysiu, viską sužinosi, nieko nepameluosiu, tikrą teisybę išklosiu, tikrai nesigailėsi.
Vyrukas atkiša ranką, čigonė ją sugriebia ir iškart ima tarškėti toliau:
– Oi, brangusis, matau tavo ateitį … baisi ateitis baisi… Tave laikys narve, paskui pjaus, odą tau nulups, paskui ketvirčiuos, į gabalus sukapos, oi tu siaube, baisi nelaimė tavęs laukia!!!
Vyrukas pasižiūri į ranką ir sumurma:
– Oi, aš gi pirštinę pamiršau nusiimti…“

Labai maža anekdotuose čigonų derėjimosi, priešingai nei anekdotuose apie žydus. Sprendžiant iš pasakojimų, jie labiau linkę pavogti, atimti, pasisavinti, nei pelnytai įgyti ar suderėti. O jei ir suderi, tai vėlgi klasta ir apgaule, kuri slypi derybų tekste – viskas suprantama taip, kaip pasakoma.

Tikėjimo dalykuose čigonai pasitelkia gudrybę. Jei einama išpažinties, tai tik dėl to, kad „atpirktų“ vagystę, kurią yra padarę. Paaiškėja ir tai, kad čigonai nemoka kalbėti maldų, kas jiems nėra problema – jie tokiose situacijose puikiai išsisuka gudrumu. Dažnu atveju visai neaišku, ką čigonai tiki. Anekdotais tai nepamirštama pajuokti:

„Eina čigonas išpažinties. Kunigas klausia:
– Kokio tu tikėjimo, čigone?
– O kokio ponui reikia?“

Nelabai įmanoma rasti etnokultūrinių atitikmenų frazeologizmuose apie čigonus, nes ir pačių frazeologizmų tėra vos keletas. Akcentuotina tampa kalba, o tiksliau – mokėjimas sklandžiai ir daug kalbėti, įkalbėti, įtikinti (◊ čigonės liežuvis – sakoma apie mokantį kalbėti).

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)