Meninė individualizacija ir apibendrinimas

Pasaulis atkuriamas meno kūrinyje nėra absoliučiai realus. Jis greičiau yra frikcinis – tikrovėje neegzistuojantis. Meninė kūrėjo išmonė kuria kaip ir savarankišką, niekur neegzistuojantį pasaulį. Čia veikėjas yra be savo autentiško priešistorės. Veikėjus priimame tokius, kokius matome prieš savo akis, t.y. tiek, kiek pasakyta pačiu kūriniu.

Autobiografinio pobūdžio kūriniuose meninė išmonė turi ne mažesnes teises, nei reali istorija. Tarkim, pavyzdys šioje vietoje galėtų būti V. M.- Putino romanas „Altorių šešėly“. Jame Liudo Vasario ir Putino santykis yra panašus kaip lyrinio „aš“ ir poeto. Kitaip tariant, Liudas Vasaris yra autoriaus asmenybės reiškėjas. Net ir biografinio pobūdžio kūrinyje individualybė turi įgijusi bendruosius apibendrintus meninės fantazijos bruožus. Apie fikciją literatūros kūrinyje kalba ir toks dalykas, kad įvykiai kinta fragmentiškai. Jiems nebūdinga absoliuti chronologija ar tvirta loginė seka. Laiko ir įspūdžio neatitikimą stebime lyrikoje, kada gyvenime trunkanti akimirka eiliuotame tekste užima visą erdvę.

Gyvenimo ir kūrinio logika yra skirtinga. Tikrovės iliuzija literatūroje neišvengiama, ji kuriama sąmoningai. Personažai turi vardus, likimus. Žinoma, fikcijos įtaiga priklauso nuo menininko, t.y., kiek jis sugeba įsigyventi į dvasinę savo personažų būtį. Taigi, iš kur tada atsiranda literatūroje apibendrinimo pojūtis?

Apibendrinimo pojūtį formuoja kalbos prigimtis. Kiekvienas žodis kalboje reiškia ne tik konkretų daiktą, bet apskritai nurodo savotišką vienarūšių daiktų grupę.

Apibendrinimą formuoja ir literatūros funkcinė paskirtis. Žodžio menas skirtas įprasminti bendražmogiškus tikslus, net ir lyrika, kalbanti „aš“ vardu, yra tarsi lyrika, realizuota kaip „tu“.

Laikui bėgant individualumo ir apibendrinimo santykis keitėsi. Pavyzdžiui, XVII a. klasicizmo epochoje besąlygiškai buvo vertinama tik tai, kas visuomenėje priimta, o visa kita atmestina, kaip svetima. XVIII a.- XIX a. romantizmas atmetė viską, kas neindividualu, o pirmame plane turėjo būti žmogaus santykis su pasauliu. Realizmo kryptys turėjo pretenziją viską sujungti į vieną krūvą. Tuo metu buvo siekta vaizduoti žmogų ir jo būtį, kuri būtų apspręsta, nulemta istorinių aplinkybių.

Individualizavimo ir apibendrinimo išraiška priklauso nuo literatūrinių madų, tačiau lygiai taip pat ir nuo rašytojo prigimties, talento pobūdžio. Pavyzdžiui, Žemaitės patirtis sąlygojo individualų vaizdavimo principą, tad ji kūrė individualius personažus. Vydūnas – filosofinės prigimties atstovas siekė įkūnyti apibendrinimu pagrįstą mąstymo būdą. Jo protas skatino pasaulio konkretybėje ieškoti apibendrinimų. Yra kūrėjų, kurie puikiai sujungė ir vieną, ir kitą vaizdavimo tipą: V. Krėvė knygoje „Šiaudinė pastogė“, „Raganius“, kur pasireiškia psichologinės individualizacijos, o „Dangaus ir žemės sūnūs“ panašumų turi su Vydūno kūriniais, kur glūdi žmogaus egzistenciją apibūdinančios tiesos.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad:

1) Meninė individualizacija ir apibendrinimas – tai dvi pagrindinės kūrėjo saviraiškos formos. Jas rašytojas pasirenka priklausomai nuo talento tipo ir nuo vaizduojamo objekto.

2) Apibendrinimo principą formuoja ir kalbos prigimtis, ir literatūros visuotinumo funkcija.

3) Įvairiose kultūrinėse epochose individualizacijos ir apibendrinimo santykis keitėsi priklausomai nuo žmogaus kaip individo sampratos.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

„Iš literatūrinių prisiminimų“

Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje

Pagrindinėje mokykloje (t.y. jau nuo penktos klasės) mokiniai pradeda skaityti pirmuosius moderniosios prozos kūrinėlius (pvz.: penktokai jau skaito M. Katiliškio „Senelis“, „Atsisveikinimas“, Vilimaitės B. „Baidyklė,  „Daug vaikų“, A. De Sent Egziuperi „Baobabai“, šeštoje klasėje A. De Sent Egziuperi „Mažasis princas“, septintokai iš modernios prozos skaito Apučio „Nesmagu, kad liekat vienas“, B. Vilimaitės „Rojaus obuoliukai“ ir kt.). Tokio amžiaus vaikams dažnai dar yra per sudėtinga suvokti modernius prozos kūrinius, nes jie dar į tekstą žvelgia, paviršutiniškai, nesugeba „skaityti tarp eilučių“, nėra pakankamai išlavėjęs giluminis žvilgsnis, be to, nėra literatūros teksto analizės įgūdžių (5 – 6 ir dar 7 – oje klasėje dar nereikalaujama) (pagal išsilavinimo standartus 9 – 10 klasių koncentre mokiniai jau moka įžvelgti ir gilumines teksto prasmes, sugeba tekstą analizuoti vartodami literatūros sąvokas, pasitelkti reikiamus kontekstus, sieti su kitais tekstais, kūrinius lyginti, įžvelgti problemas). 5 – 6 koncentro klasėse jie skaito dar ne itin sudėtingus, chronologiškai žiūrint į literatūros istoriją, nedaug nutolusios nuo tradicinės prozos, paprastesnius, nedidelės apimties kūrinėlius atsižvelgiant į žanrus ir jų specifiškumą, pvz.: noveles, apsakymus. Aukštesniosiose klasėse kūriniai sudėtingėja, apimtis didėja, formuojamos vis sudėtingesnės sąvokos, siūloma skaityti ne tik noveles, apsakymus, bet ir apysakas bei romanus (I. Šeiniaus „ Kuprelis“, V. M. – Putino „ Altorių Šešėly“, A. Vaičiulaičio „Valentina“, B. Sruogos „Dievų miškas“, A. Škėmos „Balta drobulė“ ir kiti).

Skaitydami moderniąją prozą, mokiniai dažnai susiduria su jos suvokimo problema. Pirmiausia yra sudėtinga nusakyti veikėjų išgyvenimus, regėjimus, patyrimus, nes jie paprastai yra nematomi, vidiniai, o ne išoriniai, nupasakojami autoriaus, kaip kad tradicinėje prozoje. Taip pat dažnai kyla problema išmokyti mokinius ne tik pamatyti, bet ir nusakyti vaizduojamo veikėjo dvasinę būseną, kuri dažniausiai būna labai prieštaringa, o jo poelgiai sunkiai paaiškinami, nuspėjami iš paslėptų detalių. Veikėjui mažai dalyvaujant veiksmuose, sudėtinga užduotis mokiniams tampa nusakyti pagrindinius įvykius, įvardyti veikėjo vidiniame pasaulyje vykstančias permainas.

Mokiniams taip pat yra sudėtina suprasti bei analizuoti kūrinius, kuriuose yra sprendžiamos egzistencinės problemos (A. Kamiu „Svetimas“ arba „Maras“), kuriuose rodoma žmogaus destrukcija (A. Škėma „Balta drobulė“ ir kt.). Pereinant nuo tradicinės prozos skaitymo prie modernios, gali atsirasi suvokimo sunkumų, nes mokiniai ne iš karto perpranta, pavyzdžiui neįprastą pasakojimo techniką: sąmonės srautą, menamąją tiesioginę kalbą (J. Apučio novelės, R. Granausko, V. Juknaitės kūrinėliai, taip pat S. Šaltenio, B. Vilimaitės novelės, vėl gi galima priskirti ir A. Škėmą bei kitus, kai kuriuos jau anksčiau minėtus autorius). Pakitusi žmogaus koncepcija (pabrėžiama prigimtis, pasąmonė, iracionalumas), charakterio kaita: nuo vientiso prie fragmentiško, nevienareikšmiško personažo – visa tai mokiniams nauja ir sunkiai perprantama, nes tam reikia ne tik papildomų literatūrinių žinių, bet ir įžvalgaus analitinio žvilgsnio.

Modernistinėje prozoje pasaulis taip pat kitoks, nei tradicinėje: čia vyrauja groteskas, fantastika, kartais naudojama sapno technika, regėjimas. Kinta ir prozos kalba – įvedamas polifoniškumas.

Taip pat moderniojoje prozoje kinta laiko tėkmė. Tradicinėje prozoje vyraujantį laiką keičia cikliškas. Su laiku labai siejasi erdvė: ji modernioje prozoje paprastai yra kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta ir kartais net nuo laiko nepriklausoma, ko visai nerasime tradicinėje prozoje.

Taigi modernios prozos skaitymui mokykloje mokiniai turėtų būti ruošiami palaipsniui, pirmiausiai aptarus pagrindines sąvokas, būtinas kūrinio skaitymui ir analizei, taip pat mokytojas daugiau dėmesio turėtų skirti pirminiam suvokimui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos ypatybės
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2.)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Žurnalas „Naujoji Romuva“ 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

1932- ieji kultūros gyvenimo žurnalui „Naujajai Romuvai“ – tai antrieji gyvenimo metai. Pradėję veiklą 1931 – aisiais, pamilę kultūrą ir kūrybą nedidelis tuo metu buvęs neorganizuotų bendradarbių aktyvistų būrelis antraisiais metais išsiveržė į spaudos vandenyną, tapo planingesnis. Žurnale susibūrė daugybė rašančiųjų: Vyt. Alantas, St. Anglickis, P. Babickas, J. Banaitis, Kun. Dr. V. Bartuška, V. Bičiūnas, Bern. Brazdžionis, Br. Buivydaitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė, M. Dobužinskis, P. Galaunė, Liudas Gira, Dr. J. Grinius, J. A. Herbačiauskas, K. Inčiūra, prof. Jonynas, Dr. V. Juodeika, J. Karosas, A. Šapoka, Matas Šalčius, Ig. Šeinius, J. Švaistas, prof. S. Kolupaila, M. Lastauskienė, A. Maceina, J. Marcinkevičius, N. Mazalaitė, prof. Mykolaitis Putinas, P. Orintaitė, G. Petkevičaitė, A. Sabaliauskas, J. Savickis, prof. V. Sezemanas, A. Vaičiulaitis, M. Vaitkus ir kt. Pirmiausia inteligentams skirtas žurnalas („N. R. skiriama tik inteligentams, kurie paprastai, jau gali viską kritiškai vertinti.“ (48 (100))) apima daugelį kultūros sričių, vertina kultūriniu požiūriu: literatūrą, dailę, teatrą, muziką, švietimą, mokslą, kiną, radiją, visuomeninius ir ekonominius klausimus. Politikos klausimai gvildenami tik tiek, kiek tai naudinga kultūriniu požiūriu. Religija taip pat neliekama nuošaly, tačiau ji per daug neaktualizuojama. Nors orientuojamasi į naujausius literatūros, meno ir mokslo laimėjimus, tačiau nepamirštama ir istorija. Straipsniuose žvalgomasi į didingus praeities įvykius („Dokumentai iš lietuvių kovų su vokiečiais“), prisimenami iškilieji visuomenės veikėjai („Vytauto Didžiojo kovos dėl žemaičių ir Klaipėdos“, „Mindaugo auka“, „Jonas Maironis – Mačiulis“, „Kęstutis: 550 metų mirties sukaktuvėms paminėti“, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta literatūra“, „Kristijonas Donelaitis“). Istorija tam tikra prasme idealizuojama, rodoma kaip teigiamas pavyzdys dabarčiai.

Bendrais bruožais norisi paminėti, jog pats žurnalas turi misiją ne tik patobulinti, bet ir kurti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, pavyti Vakarus (nes dabar tauta yra šiek tiek atsilikus). Lietuva neturėtų užsidaryti nuo savo kaimynų, tačiau ir per daug į juos nesižvalgyti. Rekomenduotina žvelgti kur kas toliau. Dėl to Naujojoje Romuvoje straipsnių spektras temų atžvilgiu labai platus: nuo Lietuvos aktualijų, meno, kultūros klausimų iki atokiausių pasaulio kampelių aprašymų, supažindinimo su naujausiais fizikos, matematikos, astronomijos, biologijos, paleontologijos, sociologijos, istorijos, archeologijos mokslo atradimais bei idėjomis.

Iš esmės N. R. brėžia ribą aplink save labai toli, puoselėja plačias užmačias, tačiau (bent jau apie 1932 metų numerius) norėtųsi kalbėti lyginant čia, t. y. Lietuvą, ir ten – pasaulį. Susidaro įspūdis, jog žurnalas, nuolat žvalgydamasis į pasaulį, ne tik sugeba pritraukti daug skaitytojų, bet ir semiasi idėjų saviems straipsniams. Esama vieno kito straipsnio, kuris dubliuojamas, arba tokių, kurie yra kaip atsakas užsienio naujienoms, pvz.: skyrelyje „aiduose iš užsienio“ yra str. „Ekonominiai pasaulio negalavimai“, kur aptariama, kaip Rytuose neramu, o Vakarai (Anglija, Vokietija ir net Amerika) kenčia būdami be darbo ir be duonos kąsnio, žodžiu, daug dėmesio skiriama fabrikams, įmonėms, darbininkams, ūkiui aptarti, o tuo tarpu vėlesniame N. R. numeryje spausdintas Dr. Gr. Valančiaus str. (Nr. 9, p. 48) pavadinimu „Ekonominė krizė“, jau prisimenant pasaulio krizę, aiškinami Lietuvos sunkumai ir jų kilmė, atkreipiamas dėmesys, kad susilpnėjęs ūkis, nusilpus perkamoji galia, tačiau Lietuva, priešingai nei pasaulis, dar katastrofos nepajuto. Iš tokių straipsnių matyti, kas Lietuvos žmonėms 1932 metais atrodė ypač aktualu.

Pradėjus kalbą pavyzdžiu, atkreipiu dėmesį į tai, kas aptariant N. R. dominuos visame pranešime.

Naujoji Romuva, kaip jau buvo minėta, straipsnių spektru apėmė beveik visas gyvenimo sritis, domėjosi viskuo ir traukė įvairiausių skaitytojų dėmesį. Kylantį žurnalo populiarumą, mano nuomone, lėmė ne tik straipsnių įvairovė, bet labiau tai, kad jie buvo susiję ne tik su Lietuva, jos įvykiais, kultūriniu gyvenimu, menais, bet tai, kad žurnalas tarsi pasirinko tuo metu labai aktualią rašymo strategiją, t.y. domėtis ir šviesti liaudį apie tai, kas vyksta pasaulyje, lyginti jį su Lietuva ir Lietuvą su pasauliu bei vytis užsienį kultūriniu požiūriu.

Pagal strategiją „čia ir ten“ galima skirti keletą aktualių temų: jau minėta ekonomika, taip pat knygos, literatūrinis gyvenimas, teatras ir kiti menai, mokslas, sportas, kelionių ir vietovių aprašymai, augantis jaunimas, jų auklėjimas, švietimo dalykai, svarbūs užsienio įvykiai, tam tikri faktai ir idėjos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Knygos ir literatūrinis gyvenimas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Sportas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Mokslas.

Simbolizmas – vienuoliktos klasės literatūros pamoka

IŠPLĖSTINIS PLANAS

Tema. Simbolizmas. Bendrieji bruožai.

Tikslai:

•    gilinti literatūros istorijos žinias;
•    mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
•    lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, atsakinėjant į klausimus;

Pamokos tipas ir forma. Įvadinė lyrikos pamoka (paskaita ir pokalbis).

Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, euristinė užduotis.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):
1.    Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:
1. Lietuvių literatūros enciklopedija.- V., 2001.
2. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

Pamokos situacija

Praeita pamoka buvo skirta V. Krėvės dramos „Skirgailaketvirto veiksmo analizei ir viso kūrinio apibendrinimui. Atskirai buvo gilinamasi į finalines scenas, jas mokiniai ruošėsi skaityti vaidmenimis. Skirgailos personažą analizavo ir apibendrino viso kūrinio kontekste.

Ši pamoka bus įvadinė apie naują literatūros kryptį simbolizmą „Bendrieji simbolizmo bruožai“. Pagrindinius simbolizmo bruožus bandys įžvelgti analizuodami Rainerio Marijos Rilkės eilėraštį „Ruduo“ ir „Nuotaka“.

Kitą pamoką bus aptartas lietuvių simbolizmas ir analizuojamas V. M.- Putino eilėraštis „Rūpintojėlis“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinių veikla
I. Įvadiniai darbai (3 min.) Pamokos pradžioje mokytojas pasako šios pamokos temą „Simbolizmas. Bendrieji simbolizmo bruožai“. Klausia:Ką prisimenate apie simbolizmą iš 10 klasės kurso? Galimi įvairūs atsakymai, tikėtina, kad kai kurie mokiniai paminės daugelį simbolizmo bruožų, galbūt ir kai kuriuos simbolizmo atstovus.
II. Naujos medžiagos pateikimas (22 min.)Paskaita Mokytojas aiškina teorinę dalį, dar kartą primena, kas yra simbolizmas, kada ir kur atsiradęs, žymiausius atstovus:Simbolizmas – (iš gr. žodžio symbolon – ženklas, simbolis) literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a pabaigoje (apie 1880 – 1895 m.). Atsirado kaip reakcija į realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parrnasiečių poezijos aprašomąjį stilių. Simbolistus veikė Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmano filosofija, intuityvizmas. Jie kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centre buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką, „prišaukti įspūdį“. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasau­lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Romantiniai simbolistai teigė, kad peržengti išorinį pasaulį, prasiskverbti į pasaulio paslaptį, į nematomas daiktų sąsajas gali tik menas, labiausiai – muzika ir poezija. Poetas, anot jų, turi intuicijos daugiau nei kiti meno žmonės, yra gyvenimo paslapties aiškintojas, kuris pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.Sim­bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Simbolistai domėjosi menų sintezės idėja, mėgo išnaudoti muzikines kalbos galimybes, ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją miesto temą. Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vi­durio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras, Polis Verlenas , Stefanas Malarmė (Mallarmė). XX a. poetai simbolistai labiausiai mąsto apie žmogaus vietą bendrame kosmoso ritme, žmo­gaus gyvenimo tėkmę, gilinasi į žmogaus vidų, sielos gyvenimą. Raineris Marija Rilkė (Reiner Maria Rilke, 1875-1926) – vienas žymiausių Europos poetų. Gimė ir augo Prahoje. Suaugęs pasirinko klajūno dalią – per gyvenimą pakeitė ~ 100 gyvenamųjų vietų. Ieškodamas įspūdžių pasiekė net Rusiją. Dėl vieno posmo jis turėjo daug pamatyti ir aplankyti. Rilkė rašė meditacinio tipo lyri­ką, prozą, ypač mėgo rašyti laiškus. Žinomiausi jo lyrikos rinkiniai: „Vaiz­dų knyga“ (1902, 1906), „Valandų knyga“ (1905), „Naujieji eilėraščiai“ (1907-1908), „Duino elegijos“ (192 3), „Sonetai Orfėjui“ (1923).Poezijoje dainavo apie švelnius daiktus, gėles, moteris; vyrauja elegiškos, liūdnos nuotaikos. Jam labai svarbi nuo­jauta, intuicija, padedanti pažinti pasaulį ir jo daiktų sąsajas giliau nei mokslas. Poetas siekia vaizduoti sielos gyvenimą. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose išsako po reiškinių pavir­šiumi glūdintį dieviškąjį gyvenimo pagrindą. “ Mokiniai žymisi pagrindinius dalykus.
III. Pirminis kūrinio skaitymas ir suvokimasEuristinis pokalbis( 8 min.) Mokytojas pasako, kad dabar analizuosime Rilkės eilėraštį „Ruduo“. Mokiniai skaito iš vadovėlio eilėraštį.
1. Kokiu vaizdu pradedamas eilėraštis? 1. Vaizduojamas kritimas, o tiksliau – lapų kritimas, kuris vyksta iš skliautų (iš dangaus), kuriuose lyg sodų esama.
2. Kokios užuominos ir į ką leistų šį vaizdą laikyti simboliniu? 2. Užuomina yra vieta, iš kurios tie lapai krenta. Žinoma, kad iš dangaus lapai kristi negali, nebent sniegas ar lietus. Be to, yra įsivaizduojama, kad ten, aukštai, vysta sodai – tai taip pat yra negalimas dalykas. Visi šie vaizdai – tai užuomina į metų kaitą, bet ne tik gamtoje, bet ir visoje egzistencijoje. Krenta lapai, tai ne tik rodomas ruduo, bet kartu ir pasaulio keitimasis, žmogaus gyvenimo artėjimas lig mirties.
3. Raskite, kas dar krenta eilėraštyje. 3. Puola žemė, „puolam mes visi“ – tai yra – visa žmonija, taip pat ir ranka.
4. Koks reiškinys sieja visus krentančius? 4. Visus krentančius sieja mirtis. Kritimas – lyg nykimas, mirtis. O mirtis kaip tokia – yra likimas, kurį valdo „Ranka“.
IV. Pirminio suvokimo gilinimas 4 min.) 5. Kokios čia veriasi kritimo prasmės? Paaiškinkite jas. 5. Kritimą galima suprasti ir tiesiogine prasme – lapų kritimas. Kritimas „vienatvėn“ (krenta žemė) – pasinėrimas į liūdesį. Taip pat kritimas yra lyg mirimas – krentam „Visi mes“ – tai yra visi žmonės kada nors miršta. Kritimas – lyg riba, tam tikras ir reiškinys ir laiko tėkmė, kada susiduria gyvenimas ir mirtis.
6. Apie kieno vienatvę kalbama? Pasekite formas „mes – visi – vienas“. Kas visiems yra atskira ir kas bendra? 6. Kalbama apie žemės vienatvę, apie visų žmonių vienatvę ir net apie „Rankos“ vienatvę. Bendra visiems yra tai, kad visus puolusius vienatvėn, visų likimus valdo ta pati Ranka. Atskira galbūt tai, kad tas, kas prilaiko visuotiną kritimą, vieniems jį prailgina, kitiems – sutrumpina.
7. Kodėl šį eilėraštį galima skirti prie simbolistinių? 7. Eilėraštyje kalbama užuominomis, tam tikrus reiškinius įvardijant kaip simbolius (lemtis – Ranka, lapų kritimas – senėjimo procesas). Iš romantizmo paveldėtas pasaulio vaizdas ir pasaulio jutimas čia išreiškiamas per simbolius, todėl eilėraštį galima skirti prie simbolistinių.

IV. Apibendrinimas

ir namų darbų skyrimas.

(8 min.)

Analogiškai, kaip ir pirmasis eilėraštis, skaitomas ir antrasis – „Nuotaka“, tokiu pat principu mokiniai atsakinėja į euristinius klausimus:1. Kas eilėraštyje yra tas mylimasis? Iš kokio jis pasaulio? 1. Mylimasis yra miręs žmogus. Galima sakyti, kad jis iš transcendentinio pasaulio ir jo yra šaukiamasi.
2. Kodėl jo šaukiamasi ir prašoma neleisti ilgai laukti? 2. Galima numanyti, kad arba jau gyvenimas yra nepakeliamas be to žmogaus ir norima su juo kuo greičiau susitikti, arba tiesiog, atėjus senatvei, norima pagreitinti gyvenimo procesą ir nesikankinti.
3. Kaip su laiku siejasi medžiai platanai? 3. Medžiai jau yra be lapų, tai siejama su rudeniu, bet ruduo gali būti siejamas su senatve, su žmogaus gyvenimo branda.
Namuose mokiniai pabaigia analizuoti eilėraštį raštu atsakydami į klausimus:
1. Kaip suprantate „užrakinimą tamsiame name“?2. Kas tie mėlynieji sodai? Kaip į juos žadama patekti? kaip suprantate „ištvinimą iš rankų savųjų“?3. Apie ką šis eilėraštis?4. Kodėl jį galima skirti prie simbolistinių? Galimi įvairūs atsakymai.

___________________________

Daugiau 11 klasės pamokų planų:

Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)
Šatrijos Ragna „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare“. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)